Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Vitalijus Mazūras.

Asmeninio archyvo nuotrauka

„Tądien man rūpėjo greičiau perdažyti radiatorių, kadangi žmona jau kuris laikas priekaištavo, kad vis nesusirengiu to padaryti. Tad užsimaišiau dažų, nusiteikiau darbui, o čia man kažkas vis skambina ir skambina. Na va, galvoju, ir vėl nieko neišdegs! Taip ir buvo, radiatoriaus taip ir neperdažiau, nes gavau žinią, kad esu įvertintas Nacionaline kultūros ir meno premija“, – taip premijos laureatų skelbimo dieną, pamiršęs džiugią žinią, sutiko ilgametis Vilniaus „Lėlės" teatro dailininkas, scenografas, režisierius ir puoselėtojas Vitalijus Mazūras.

„Bernardinai.lt“ nusprendė pakalbinti ne tik šį premijos laureatą, tačiau ir kiekvieną savaitę skaitytojus supažindinti su vis kitu premijos laureatu, Vasario 16–ąją iškilmingai atsiimsiančiu reikšmingiausią Lietuvos kultūros apdovanojimą – Nacionalinė kultūros ir meno premiją.

Užaugote mažame Šaulaičių kaime (Radviliškio r.) tačiau sumanėte atvykti į sostinę,  Vilniaus dailės akademiją (tuometinį Valstybinį dailės institutą) studijuoti tapybos. Tad kaip čia nutiko, kad galiausiai tapote scenografu ir pradėjote dirbti teatre?

Stojau į tapybą, tačiau dėstytojai po stojamųjų egzaminų nusprendė grupę suskaidyti į tapytojus ir scenografus. Taip keturi studentai pradėjome mokytis scenografijos pas dėstytoją Vytautą Palaimą. O kai buvau jau ketvirtame kurse, į institutą užklydo tuometinis Lėlių teatro vadovas Balys Lukošius ir paprašė dėstytojo V. Palaimos parekomenduoti kokį gabų studentą padirbėti teatre. Taip palengva pradėjau kabintis į teatro gyvenimą. Studentui uždarbis buvo visais laikais reikalingas. Kadangi buvau vyriausias ir kilęs iš aštuonių vaikų šeimos, o tėvai buvo kolūkiečiai ir negalėjo finansiškai padėti, pradėjau dirbti įvairiausius darbus teatre. Turėjau sargo, šlavėjo, aktoriaus etatą...

Apgynęs diplominį darbą pasilikau teatre ir tikra to žodžio prasme pradėjau ten gyventi.  Kai jau pradėjau dirbti visu etatu, „Lėlės" teatras kaip tik šventė penkerių metų sukaktį. Taip pragyvenau teatre ir dar penkerius metus – dirbau ir kaip teatro dailininkas, ir kaip butaforininkas. Nors alga buvo nedidelė, tačiau teatre įsikūriau savo dirbtuvėlę, ganėtinai jaukią gyvenamą erdvę.

Savo prisiminimuose rašėte: „Kitų mokslų apie teatrą neišėjau, todėl didžiausia akademija man yra mano bobulytės pasakos, kurias girdėdavau mažas būdamas. Nuo jų aš pradedu kiekvieną naują  savo darbą, kiekvieną pasaką, kiekvieną spektaklį.” Kaip pavyko įsitvirtinti teatre ir ar užteko vien tik vidinės intuicijos?

Atėjęs į teatrą, aš ničnieko neišmaniau apie jį. Radau teatrą su gyvais veidukais su stiklinėm akytėm, ir teatre vyravo lėlių dramos teatras ir, žinoma, širmos. Nebuvo jokios literatūros aplinkui, tačiau buvo galimybė Sergejaus Obrazcovo teatre pasitobulinti. Taip ir dariau iš pradžių, vis dėlto labai greitai suvokiau, kad jo primetamas etalonas man nėra prie širdies.Didžiausią įspūdį paliko Maskvos Tagankos teatras. Ten pamačiau, kaip teatras iš tikrųjų atrodo, o kadangi buvau jaunas, tad viską absorbuoti nebuvo labai sudėtinga.

Praėjo nemažai laiko, kol pradėjau, kol suvokiau, kaip derėtų iš tikro elgtis teatre, kol pagaliau įsidrąsinau kažką savitai daryti, kažką kurti. Institutas mane išmokė viską pernelyg taisyklingai daryti, tiksliai, o juk teatre reikia kreivumo, šleivumo. Taigi pats kentėdavau, kol pavyko save perlaužti, kad vis dėlto teatrui reikia kažko kito, nei man buvo įskiepyta institute. Kita vertus, ir studijos mane praturtino, turėjau galimybę bendrauti su labai įdomiais dėstytojais ir iš jų semtis patirties, tačiau teatras parodė, kad mokytis dar reikia labai daug. Į S. Obrazcovo teatrą tekdavo važiuoti vis dažniau, tačiau, žinote, nuvyksti ten, užsiregistruoji ir mauni, kur akys veda…

O literatūros ieškoti norėdavosi nuolatos, tik jos buvo labai mažai. Kartais Maskvoje antikvaruose rasdavome vieną ar kitą knygą apie vaizdinę kultūrą. Tačiau didžiausią įspūdį paliko 1967 metais  Bulgarijos teatro festivalis. Ten nuvykę mes pamatėme, kad apie tai, ką mes kalbame ir svajojome, ten viskas jau padaryta. Grįžę papasakojome visus įspūdžius, ką išvydome, tačiau teatro vadovas mus palaikė nevispročiais ir pasijuokė iš mūsų. Taip jau sutapo, kad kaip tik tuomet man režisierius parašė įsakymą palikti teatrą. Teatre buvo daug neramumų, nebuvo pinigų etatui, todėl išvykau į Kauno lėlių teatrą ir ten pratęsiau savo veiklą. Taigi šioje aplinkoje gimė „Eglė žalčių karalienė” (1968 m.) ir „Zuikių mokykla” (1968 m.) (rež. Stasys Ratkevičius). Su šiais spektakliais Rygos festivalyje laimėjome nemažai nominacijų. O tuo tarpu Vilniuje brendo permainos, ir į teatrą atėjo režisierė Aurelija Ragauskaitė. Tačiau 1970 m. įvairių permainų apsuptyje man buvo perduotas Vilniaus „Lėlės” teatras. Taip prasidėjo teatrinė rutina – reikėjo dirbti pagal tam tikrus planus, reikėjo priimti nuolatos į teatrus siunčiamą nuobodžią dramaturgiją, kur nieko lietuviško nebuvo. Visi kirmėliukai, skruzdės ir žiogai tarpusavyje kariauja, o kaip visada, nuolat visa ko pabaigoje nominuodavo gėrio prieš blogį pergalė. Viskas buvo tarsi daugybos lentelė, kurioje viskas buvo aišku ir nuspėjama…

Bandėte tam pasipriešinti? Ar buvo įmanoma tuomet lietuvybę skleisti teatre? Juk Jūsų kūryboje tiek daug tautiškumo, tautiškų simbolių.

Pirmajame spektaklyje „Eglė žalčių karalienė“, kurį aš sukūriau, visų nuostabai, bent lietuvių tai tikrai, rėmiausi atsiminimais apie savo klėties kolonas. Lėlės iš to spektaklio kabojo neseniai mirusio režisierius Stasio Ratkevičiaus laidotuvėse, ir aš pagalvojau: kaip jas tokias galėjau pagaminti sovietiniais laikais? Šiandien to net neįsivaizduoju, o tada tai buvo toks užsidegimas. Lėlės tikrai buvo lietuviškos: medinės galvos, geležinės akys iš apkaustų. Dar prisiminiau, kad senovinė gryčia per karą sudegė su apkaustais, bet išliko kelios skrynios. Tai aš visa tai sudėjau, ir niekas nesakė, kad spektaklis per daug lietuviškas. Prieš kokius 5–8 metus gavome žurnalą „KukArt“ ir jame buvo ir mano, ir Talino teatro režisieriaus Reino Aguro pavardės, kaip naujo teatro kūrėjų Tarybų Sąjungoje.

Aš jokių teatro mokslų nesimokiau, o daug ko išmokau iš Tagankos teatro. Stovėdavau ir ant vienos kojos ant laiptukų, kad tik galėčiau pamatyti jų spektaklius, nes jie buvo dvasingi, žmogiški. Atsimenu, Vladimiras Visockis vaidino Hamletą. Išėjo į sceną be grimo, apsirengęs megztu megztiniu, bet tau šiurpas eina per nugarą, kai klausaisi jo, nes viskas eina iš jo dūšios spektaklyje. Aišku, „Lėlės“ teatre tokių žmonių nebuvo, ir mano eksperimentinės idėjos atsimušdavo kaip į sieną. Vėliau pavyko įkalbinti Valstybinę Lietuvos konservatoriją ir buvo surinktas Juozo Marcinkevičiaus kursas. Jų likę keturi – J. Marcinkevičius, E. Piškinaitė-Latėnienė, D. Mikutienė ir V. Kirkilionis. Buvome toks kursas, kuris per 10 metų padarė labai nemažai.

Atėjote į „Lėlės“ teatrą, kai jam buvo penkeri metai, o dabar jam jau per penkiasdešimt.  Kokios buvo įsimintiniausios Jums akimirkos teatre –  kas labiausiai nuvylė, o kas džiugino?

Stengiausi, kad teatras kistų.  Paprašiau režisieriaus, kad nuimtų tą širmą ir išvestų aktorius į pirmą planą. Didžiausia bėda buvo ta, kad aktorius už širmos vaidina, o lėlė dirba žiūrovui. To reikėjo atsisakyti. Beveik metus su jais kariavau.  Aš čia kalbu apie senąjį kolektyvą, o jaunimas atėjo kitaip pasiruošęs. Jis jau buvo kitoks. Dabar jaunimui visi keliai atviri, jiems tereikia dirbti.

Vis dėlto manau, kad naujoji karta pamiršta, kad menininkas turi būti šiek tiek alkanas, šiek tiek mušamas. Kai jis gyvena gerovėje, atsiranda ir tingumas. Anais laikais dirbau ir staliumi, ir valytoju, ir butaforininku, nes jų po vasaros atostogų teatre nerasdavai. Kartais atrodydavo, kad režisierius specialiai man tokius iššūkius mėtydavo, bet čia tik mano spėliojimai. Dabar aktoriai turi visas jiems sudarytas sąlygas dirbti, mano laikais tokio komforto nebuvo. Kai atėjau dirbti į „Lėlės“ teatrą, nebuvo kavinės, tvyrojo nemalonus kvapas.

Kokių permainų ėmėtės, kad įgyvendintumėte savo idėjas? Iš kur gaudavote medžiagų lėlėms?

Tas noras eiti pirmyn, judėjimas į priekį būdavo baudžiamas. Aš kiekvieną kartą, pristatydamas tuometinei Meno tarybai savo idėjas, vis sakydavau, kad noriu pristatyti dar vieną eksperimentą. Tačiau būtent dėl šių eksperimentų ir nukentėdavau daugiausia. Pavyzdžiui, aktorius atlieka kažkokius veiksmus su lėlėmis, spektaklis be žodžių arba su labai nedaug žodžių, dalis spektaklio vyksta už širmos, dalis – be jos. Išvažiuodavome ir į Lenkiją, ten matėme avangardistų spektaklių. Būdavo toks metas: kol paruošdavai spektaklį, sugaišdavai labai daug laiko veltui. Sėdi prieš tave kolektyvas, siūlai tas idėjas, o jos kaip žirniai į sieną atsimuša, kol palauši tą pasąmonės dalį. Tai dažniausiai nutikdavo mano geresniuose spektakliuose, bet tas nutrūko, kai į teatrą atėjo jaunimas. Su jaunimu pradėjau dirbti nuo 1 kurso, kuriam dėstė Dalia Tamulevičiūtė ir Irena Bučienė. Tos dvi moterys įdiegė aktoriams meilę teatrui. Su tais žmonėmis buvo galima susikalbėti.

O medžiagų lėlėms surasdavau šiukšlyne. Teatras finansuodavo medžiagas, bet geresnės nupirktos medžiagos pabūdavo teatre kelis mėnesius ir po to dingdavo.  Anais laikais toks medžiagų dingimas buvo įprastas dalykas, ir kaltųjų neatsirasdavo, kaip ir šiais laikais.

Spektaklių, prie kurių kūrimo prisidėjote, sąrašas įspūdingas, tačiau kurie Jums pačiam mylimiausi, brangiausi?

Jei su ruošiama medžiaga susigyveni, ji tavyje gyvena. Aš vaikštau mieste, jame važinėju, bet negaliu galvoti apie nieką kitą, išskyrus teatrą, savo darbą, vienokį ar kitokį spektaklį. Rengiau spektaklius įvairiems teatrams. Tačiau galbūt išskirčiau spektaklį „Eglė žalčių karalienė“ – tai juk mano vaikystės pasaka. Karo metais ir po karo nieko vaikui nebūdavo geriau, kaip tik bobutė ir pasakos. „Eglė žalčių karalienė“, „Sigutė“, pasaka apie septynis ožiukus ar dar kokia nors. Aišku, „Eglė žalčių karalienė būdavo labiausiai laukiama, nes reikėdavo verkti. Kai veiksmas pasakoje eina vis blogyn ir blogyn, mes, vaikai, kniaubiamės į pagalves ir verkiam. Juk taip gerai, kai nusiverki! Dabar stengiamasi sukurti spektaklį, kad tik vaikai neverktų. Laikai keičiasi, keičiasi ir mąstymas. Kodėl būtent ši pasaka? Nežinau, galėčiau dar 10 spektaklių pastatyti, ji man niekada neatsibosta. Joje yra tiek daug medžiagos. Dabar ruošiu „Spragtuką ir pelių karalių“. Paruošiu jį jau 4 kartą. Stačiau jį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, kažkas pamatęs pakvietė jį parengti Liepojos teatre, dabar grįžtu į „Lėlės“ teatrą.

Pats mano žymiausias spektaklis – Marcelijaus Martinaičio „Žemės dukra“ (1981 m.). Tą pavasarį teatro meno vadovė A. Ragauskaitė pasikvietė mane ir davė mėnesį parengti spektakliui. Kai greitai reikia susiorganizuoti, tai ir trūks plyš pasiruoši spektakliui. Per 18 dienų jį pastatėme. Per šį laikotarpį M. Martinaitis parašė scenarijų, aš radau kelis jo vaikystės tekstus, kai kur pakoregavau ir paruošiau spektaklį.

Antrą spektaklį išskirčiau Sigito Gedos „Raudonligę“ (1989 m.). Jie šiek tiek gal ir politiniai išėjo, nes buvo 1989 m., bet ten buvo sudėta visa mano vaikystė, ką aš mačiau, kaip griovė mūsų sukurtą pasaulį, vežė lietuvius į Sibirą, degino mūsų tikėjimą. Visa tai sudėjau į „Raudonligę“. Tai buvo kitas teatras ir kita politinė platforma.

O kaip Jūs vertinate dabartinę teatro situaciją?

Dabar man labai gaila, kad teatre nėra tokio žmogaus, kuris imtųsi burti kolektyvą. Aišku, dabartinis „Lėlės“ teatro vadovas J. Marcinkevičius viską daro, bet dvasingumą turėtų kurti režisierius. Tada atsiranda kažkoks teatro braižas, mąstymas. Dabar yra tik pavieniai spektakliai. Teatras kaip kažkoks šeimyninio darbo rezultatas, aišku, toks spektaklis pavyksta, bet teatro kryptis neaiški. Šiais laikais viskas sumaišyta: ir Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, ir kituose teatruose. Kai kur vadovauja žmonės, kurie teatrui galėtų ir nevadovauti.

Visais laikais egzistavo žmonių masė, kurie eina į teatrą, tačiau yra ir kita pusė – didžioji, dalis, kuriai teatras nėra įdomus. Mūsų apskaičiavimais, sovietiniais laikais apie 20–22 proc. vilniečių lankėsi teatre, bent jau mūsų teatre. Mūsų laikais suaugusieji užsuka į lėlių teatrą irgi tik tie, kurie sau neleidžia nesilankyti teatre. O kad žiūrovų nėra labai daug, tikriausiai tas pat yra visame pasaulyje.

Teko lankytis Švedijoje tokiame teatre, kuriame svajojau apsilankyti nuo M. K. Čiurlionio gatvės laikų. Išgirtasis Michaelio Meschkės teatras, didžiulis teatras. Nepriklausomybės metais nuvažiavau į teatro festivalį Švedijoje, nuėjau į M. Meschkės muziejų ir tikrai buvau labai nustebintas. Muziejus – didelis, gražiai įrengtas, o salė – mažytė, ne ką didesnė už „Lėlės“ teatro salę rūsyje. Matyt, lėlių teatras nėra tokia masinanti priemonė kaip futbolas ar krepšinis. Daugelis rašo, kad lėlių teatras atspindi tautos kultūrą, gilesnes šaknis, o jokių kultūrinių, istorinių ištakų pas mus nebuvo. Man leido labiau atsiskleisti tik kokiais 1987–1988 m. per G. Mareckaitės „Savitri – Saulės duktė“, F. Garcios Lorcos „Dono Kristobalio balaganėlis“ ir „Dono Perlimplino meilė“ spektaklius. Nešiau ir anksčiau tas pjeses, bet man vis sakydavo, kad neturiu skonio.

Iš Jūsų pasakojimo susidaro įspūdis, kad bendražygių, bendraidėjininkų, kurie palaikė Jūsų idėjas buvo labai mažai?

Mane palaikė tik žmonės iš šalies. Man pasisekė, kad dirbau su didžiais rašytojais – M. Martinaičiu, S. Geda, kompozitoriais – Faustu Latėnu, Broniumi Kutavičiumi..O teatre pritarimo mano idėjoms padaugėjo, kai atsirado jaunų žmonių. Opozicijoje man irgi buvo gerai, ta prasme, kad aš neturėjau jokio atsakingumo. Galėjau kažką kitką daryti, todėl taip atsirado I. Knauto „Lakštingala“, minėta „Žemės dukra“. 

Jums šiuo metu tenka susidurti ir su jauniausiuoju „Lėlės“ teatro aktorių kursu. Kaip jį vertinate?

Šis kursas, kad ir ką galvotų visi aplink, įskaitant ir kritikus, manau, kad atgaivino teatrą. Nežinau, kas būtų likę iš to teatro. Aš labai daug vilčių dedu į tuos žmones, ir vis klausiu J. Marcinkevičiaus: kaip reikia tuos aktorius saugoti, kad jie neišsibėgiotų? Aš irgi porą metų išdirbęs teatre šokinėdavau, norėdamas kažką parodyti, bet reikia viską darbu įrodyti. Tais laikais nebuvo tiek daug darbo, kad galėtum save parodyti. Tačiau dabar yra kiti laikai, taigi norėtųsi, kad jaunimas įsikabintų ir pasakytų savo žodį.

Atrodo, kad Jūsų žodį išgirdo. Nacionaline kultūros ir meno premija esate įvertintas už lėlių teatro virsmą ryškiu Lietuvos kultūros reiškiniu. Kam labiausiai norisi padėkoti už tai, kad pavyko įgyvendinti savo sumanymus?

Turėčiau būti dėkingas už tai, kas esu, tiems, kurie mane mušė. Buvo, kad grįžti iš festivalio, tave sutinka, ant rankų nešioja, o pasirodo straipsnis, kad V. Mazūras nusisamdė žydus, kurie jį nešiojo ant rankų, o „Lėlės“ teatre beveik neliko aktorių. Tada, pasislėpęs kampe, galvodavau sau: „Jūs dar palaukit, aš dar ką nors kitaip padarysiu.“ Buvo toks žaidimas kaip tarp pelės ir katino. Tik neaišku, kas būdavo kas.

Aš vis tiek galvoju, kad kažkokį sujudimą padariau teatre. „Lėlės“ teatras labai daug ko atsisakė, bet kartu jame atsirado labai daug ko naujo. Mane premija labai keistai nuteikė: aš negaliu įsipareigoti nei mažiau, nei daugiau dirbti. Aš visą laiką dirbu 110 procentų. Dabar net nežinau, ar reikia man ta premija džiaugtis, ar reikia verkti. Jei būčiau ją gavęs prieš kokius 20 metų, būtų kitaip, tačiau gavau ir tais laikais sovietinę premiją už darbą, kuri gal buvo kiek asmeniškesnė. Dabar aš nesitikėjau, kad kas nors man ką nors duos. Jaučiausi jau nurašytas.Tą dieną, kai buvo paskelbtos 12 pavardžių premijai gauti, pasakiau sau, ačiū Dievui, ir V. Mazūro pavardė yra tarp menininkų...

Ko norėtumėte palinkėti dabartiniam teatrui?

Ieškoti savęs šitam pasauly ir nepasiduoti avantiūroms iš šalies, nesidairyti per daug į šalis. Tai tas pat, kas lankytis pas vieną kirpėją ir keisti jį kaskart nauju. Teatrui reikia žinoti, ko jis siekia, ir nereikia pamiršti, kad dirbi ir esi Lietuvoje. Būti Lietuvos patriotu. Nuvažiavęs į užsienio festivalius, pamačiau, kad kiekviena šalis toleruoja savo kultūrą. Jos atveža savo kultūros darbus. Lėlių teatras skirtingose šalyse turi nevienodo gylio šaknis. Šaknys lieka tos pačios, tačiau medžio kamienas, lapija – nuolatos keičiasi, kaip ir teatro aktorių kartos...

Kalbino Dalia Rauktytė