Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras 2012 metais išleido DVD „Uolų medus (Ps 80,17). Sakralinės muzikos takais“, kuriame – kunigo Viliaus Sikorsko ir kūrybinės grupės sukurtas dokumentinis filmas.

Šiame filme pasakojama krikščionių liturginės muzikos istorija nuo ištakų iki nūdienos. Žiūrovas kviečiamas įsiklausyti ir pajusti, kaip XXI a. pradžioje gieda krikščionys (katalikai, evangelikai liuteronai, stačiatikiai) Lietuvoje. Filmas išleistas drauge su knygute, kurioje publikuojami šio projekto vadovės Birutės Žalalienės bei filmo scenarijaus autoriaus ir atlikėjo kunigo Viliaus Sikorsko straipsniai.

Bernardinai.lt skaitytojams siūlome susipažinti su kunigo Baž. muz. mgr. teol. dr. V. Sikorsko sakralinės muzikos apžvalga Bažnyčios istorijoje, kuri parengta pagal tekstą publikuojamą filmo „Uolų medus (Ps 80,17). Sakralinės muzikos takais“ knygelėje.

Sakralinės muzikos takais...

Mūsų bažnyčių skliautai, net ir pirmųjų krikščionių vadinamųjų namų bažnyčių sienos, tarp kurių įtikėjusieji meldėsi, nuo seniausių laikų mena ir muzikos garsais skleidžia tikinčiųjų Dievo šlovinimo, padėkos, prašymo ir atsiprašymo aktus. Giesmė yra vienas pagrindinių liturgijos komponentų. Ji išreiškia dalyvaujančiųjų tikėjimą ir pamaldumą. Tai aktas, kuris pačią liturgiją daro it giesmę ir leidžia giliau išgyventi Viešpaties kančios, mirties ir prisikėlimo paslaptis bei išreikšti mūsų su Juo ir vienų su kitais suartėjimo didžiąją realybę. Giesmė yra skirta liturgijos tarnystei: giedant turi būti meldžiamasi.  Krikščioniškųjų konfesijų liturgijos ir liturginės muzikos ištakos siekia pirmuosius amžius. Krikščionybės šaknys – Senajame Testamente, Jeruzalėje, judėjų pasaulyje. Krikščionybė jau pirmaisiais amžiais plito dviem kryptim – į graikų ir lotynų pasaulį. Krikščionių liturgija susiklostė vid. amžiais ir Renesanso epochoje. Vid. amžiais (1054) įvyko Bažnyčios skilimas – atsiskyrė Rytų ir Vakarų Bažnyčios. Atsirado krikščionių tikėjimo kultūrinių formų įvairovė. X a. Europoje krikščionybė išplito į rytus. Lenkija apkrikštyta 966, Rusia – 988 metais. Lietuvoje krikščioniškų giesmių būta per Mindaugo krikšto (1251) iškilmes ir vėliau. Lietuvos valdovai vis grįždavo į pagonybę, tačiau krikščionybė neišnyko – gyvavo kaip stačiatikybė nuo XIII a. iki katalikiškojo krikšto. Būta ir stačiatikių lietuvių kunigaikščių. Romos katalikų apeigomis Aukštaitija apkrikštyta 1387, Žemaitija pradėta – 1413, baigta 1417 metais, įsteigus Žemaičių vyskupiją.

Sakralinė liturginė muzika (musica sacra) turi ilgų amžių istoriją, kurie vienas nuo kito skiriasi ne tik liturginės muzikos raidos intensyvumu, vyraujančių stilių, žanrų, repertuaro ir jo atlikėjų įvairove, bet ir labiau ar menkiau pavykusiomis reformomis. Bažnyčiai visada rūpėjo ir rūpi, kad liturginė muzika tarnautų Dievo Tautos tikėjimo raiškai. Jos esminis tikslas – Dievo šlovinimas ir tikinčiųjų pašventinimas. Šventime ji turi padėti užmegzti dialogą tarp vadovo ir tikinčiųjų bendruomenės, tarp Dievo ir Jo Tautos. Popiežius Jonas Paulius II, kalbėdamas apie musica sacra, yra pasakęs, kad muzika ir giesmė nėra tik liturginio veiksmo puošmena. Priešingai, tai ta pati šventimo realybė, leidžianti įžengti į dieviškojo slėpinio gelmes, tačiau muzika ir giesmė dažnai traktuojama tik kaip puošmena, neįsisąmoninus jos tikrosios paskirties ir funkcijos. Ko reikia, kad liturginė muzika atitiktų savo paskirtį? Kokie liturginės muzikos kriterijai? Kokia musica sacra situacija Lietuvoje? Ar muzika tikrai sutapusi su švenčiama liturgija? Bažnyčios Magisteriumo dokumentai, popiežių enciklikos, kiti dokumentai ir pasisakymai apie musica sacra, o labiausiai Vatikano II susirinkimo (vyko 1962–65) nuostatos, taip pat reali Katalikų Bažnyčios situacija Lietuvoje leidžia išsamiai pažvelgti į mums rūpimus klausimus.

Vatikano II susirinkimo liturginė reforma apibrėžė musica sacra paskirtį, jos svarbą liturgijoje, įvardydama ją kaip privalomą iškilmingosios liturgijos dalį. Bažnyčios Magisteriumas išleido įpareigojančių dokumetų ir instrukcijų giedojimui liturgijoje aiškinti ir apginti (konstituciją Sacrosanctum Concilium 1963, instrukciją Musicam sacram 1967, kitas penkias instrukcijas, skirtas musica sacra įgyvendinti).

Po Vatikano II susirinkimo praėjus beveik penkiasdešimčiai metų, musica sacra situacija Lietuvoje toli gražu nėra tokia, kokios norėta ir tikėtasi. Jei sovietinės okupacijos laikotarpiu teisintasi religijos varžymu, negalėjimu giliai pažinti ir laisvai atliepti Bažnyčios liturginei reformai, tai po Nepriklausomybės dviejų dešimtmečių musica sacra reikalus ignoruoti ir ją palikti pavienėms iniciatyvoms nepateisinama. Laikas skirti reikiamą dėmesį viešai tikėjimo raiškai – giedojimui, kuris priklauso iškilmingam liturgijos šventimui.

Po Vatikano II susirinkimo liturgiją pradėjus švęsti gimtąja kalba, iškilo lietuviškos giesmės svarba. Siekiant, kad tikintieji aktyviai dalyvautų liturgijoje (neteisingai supratus aktyvaus dalyvavimo principą), giesmės Lietuvoje buvo supaprastintos iki žemesnio nei vidutinis meniškumas, nemaža dalis tekstų nuskurdinti iki banalių frazių. Katalikų Bažnyčios Lietuvoje dabartinė situacija rodo, kad dažnai bendruomenė ne tik negieda naujų giesmių, bet per liturgiją lieka visiškai nebyli. Liturginio šventimo dalyviai (liturgijos vadovas, kantorius  psalmininkas, choras, bendruomenė) nėra įsisamoninę savo giedojimo funkcijos ir svarbos, jie neprisiima ir jiems priklausančių giedojimo dalių. Muzikinis ugdymas Lietuvos kunigų seminarijoje minimalus, tarsi prarandama tradicija giedoti. Dažnai klystama manant, kad giedoti turi tik chorai arba tik bendruomenė.

Siekiant įgyvendinti liturginę reformą Lietuvoje, būtina, remiantis Bažnyčios dokumentais ir Tradicija, atpažinti, įvardyti ir įsisąmoninti musica sacra kriterijus bei pagal juos vertinti Lietuvos Bažnyčios giedojimo situaciją, taip pat nustatyti musica sacra pažinimo bei raidos galimybes ir būdus. Susirūpinimą dėl musica sacra situacijos Katalikų Bažnyčia ne kartą reiškė pastarojo šimtmečio Magisteriumo dokumentais: 2003 popiežiaus Jono Pauliaus II chirografu, skirtu motu proprio apie sakraliąją muziką Tra le sollecitudini šimtmečiui, 2003 enciklika Ecclesia de Eucharistia, 2004 Dieviško Kulto ir Sakramentų tvarkos Kongregacijos instrukcija Redemptionis Sacramentum, 2007 popiežiaus Benedikto XVI posinodiniu apaštališkuoju paraginimu Sacramentum caritatis ir kitais. Besirūpinantieji musica sacra Lietuvoje taip pat ne kartą išsakė neatidėliotiną poreikį bendriems giesmynams leisti, naujoms giesmėms kurti, išsaugoti dar turimas liaudiškąsias giesmes ir jas giedoti liturgijoje, taip pat įgalinti musica sacra žinovus ir kūrėjus rūpintis musica sacra puoselėjimu. Musica sacra situacija Lietuvoje yra bendro Visuotinės Bažnyčios musica sacra nuosmukio dalis. Liturginiuose leidiniuose pasigendama teisingo giesmės pateikimo, ryšku repertuaro trūkumas, iki šiol neišleisti pagrindiniai liturginiai (pvz., Mišių skaitinių tarpiniai giedojimai – psalmių giesmynas) giesmynai.

Bažnyčiai buvo ir turi likti aktualu, kad jos liturginė muzika atitiktų savo tikrąją prigimtinę paskirtį, t.y. tarnautų Dievo Tautos tikėjimo raiškai ir esminiam tikslui – Dievo šlovinimui bei tikinčiųjų pašventinimui. Kokybiškiausia musica sacra sukuriama liturgijoje ir liturgijai. Liturginė muzika turi būti glaudžiai susieta su liturginiu veiksmu. Lietuvoje musica sacra įkultūrinimas iš esmės dar neįvyko. Liturgijos giedamąsias dalis galima būtų kurti tautinės muzikos pagrindu. Iki šiol jų didžiuma sukurta ir atliekama Vakarų Bažnyčios kultūrai būdingu muzikos stiliumi – grigališkuoju choralu (lot. cantus gregorianus). Lietuviškojo musica sacra repertuaro problematika įgalina teologus ir muzikologus toliau tęsti ir gilinti musica sacranagrinėjimą, jos įteisinimą ir apgynimą. Šiandien visiems liturgijos dalyviams pagal turimus šventimus ir pareigas atsiveria pastoracinės galimybės aktyviai ir sąmoningai švęsti liturgiją. Pavyzdžiui, choro funkcija yra padėti giedoti bendruomenei arba, jai negalint, už ją atlikti musica sacra; taip pat ugdyti bendruomenės muzikinį išprusimą, žadinti ir palaikyti jos religinį išgyvenimą atliekant sudėtingą repertuarą. Bažnytinės polifonijos, grigališkojo choralo, dažniausiai bendruomenė giedoti nepajėgia, bet aktyviai ir sąmoningai klausydama pakylės savo dvasią.

Grigališkasis choralas susiklostė apie VIII a. pab. susiliejus Romos ir gališkajam choralui. Tai svarbiausias Romos Katalikų Bažnyčios vienbalsis lotyniškas liturginis giedojimas. Pasak popiežiaus Pijaus X motu proprio Tra le sollecitudini, grigališkasis choralas – išskirtinis Romos Bažnyčios giedojimas, kurį ji paveldėjo iš senųjų Tėvų, tas, kurį ji bėgant amžiams saugojo savo liturginėse knygose su pavydžiu rūpesčiu, tas, kurį ji tikintiesiems pristato kaip savą, tas, kurį ji išimtinai įsako atskiroms liturgijos dalims ir kuris dėl naujų studijų yra atgavęs integralumą ir tyrumą. Iki XX a. šio giedojimo kūrėju laikytas popiežius šv. Grigalius I Didysis (590–604), kuris sutvarkė ir suvienodino Romos krikščionių Bažnyčios liturgiją. Pagal jo reformuotą liturgiją grigališkasis choralas galutinai susiklostė tik praėjus beveik dviem šimtams metų po šio popiežiaus mirties.

Grigališkasis choralas – beveik vienintelis giedojimas, kuriuo išgiedami visi Vakarų Bažnyčios liturgijos tekstai. Jis geriausiai atitinka Romos Bažnyčios dvasią. Liturgija nulėmė šių giesmių stilių, nuotaiką, vietą. Kiekvienas tikintysis žino, ką reiškia giedoti, ir nesvarbu, ar jis pats gieda iš širdies, ar tik klausosi bendruomenės ir specializuotų liturgijos atlikėjų bei jų grupių (kantoriaus, choro, psalmininko, schola cantorum). Iš savo vidinės patirties ir intuicijos jis atsakys, kad musica sacra pirmiausia yra skirta padėti jam prabilti į Dievą, Jį garbinti, Juo grožėtis, Jį pajausti.

XX a., ypač antrojoje jo pusėje, ir pastarojo laikotarpio diskusijose Bažnyčia iš naujo apsvarstė musica sacra reikalus, apibrėždama esminę jos paskirtį, atlikėjus, jų funkcijas, liturginio repertuaro kriterijus ir oficialiai įvardijo, kad musica sacra yra skirta mums: švenčiant liturgiją, ji yra būdas palaikyti dialogą tarp liturgijos vadovo ir bendruomenės, tarp Dievo ir Jo Tautos. Iš lėto vėl pradedama ginti musica sacra, t.y. pirminė jos paskirtis šlovinti Dievą bei neatšaukiama jos būtinybė liturgijoje. Norint išmanyti ir argumentuoti atsakyti į liturginės reformos ir kontrareformos, modernizmo ir tradicionalizmo, Tridento susirinkimo šalininkų ir Vatikano II susirinkimo diskutuojamus musica sacra klausimus, neužtenka pažinti tik vieną ar kitą istorijos laikotarpį, žinoti XX amžiaus liturginės reformos mintį. Ieškomo atsakymo pradžia – giesmės, liturgijos, Dievo ir žmogaus bendrystės akto ištakose. Atspirties taškas dabarčiai yra musica sacra raida, jos  pokyčiai per visą krikščionybės istoriją. Svarbu pažinti musica sacra priešistorę, pirmuosius krikščionybės amžius. Peržvelgus dviejų tūkstančių metų krikščionybės patirtį, išanalizavus Bažnyčios Magisteriumo dokumentus, pagrįstai konstatuojama: musica sacra yra žmogaus kūrybos ir Dievo, Šventosios Dvasios, vaisius. Musica sacra raida patvirtina, kad aukščiausią savo kokybės laipsnį ji pasiekdavo tada, kai įtikėjusieji kurdavo būdami liturgijoje (apeigose) ir kurdami liturgijai (apeigoms). Musica sacra sukurta liturgijoje ir liturgijai. Tai liudija krikščioniškosios muzikos ištakos – judėjų liturgija ir jų liturginis šlovinimas.

Krikščioniškosios muzikos raidai ir plėtrai IV amžius buvo (daugeliu prasmių) tarsi sprogimas: Bažnyčiai gavus laisvę nevaržomai išpažinti tikėjimą, atsivėrė naujos galimybės jo raiškai, kartu ir giesmei. Vid. amžiais pernelyg akcentuota giesmės šlovinimo funkcija, todėl nukrypta į estetizmą. Sudėtingi muzikos kūriniai, nesuprantama kalba pavertė žmogų nebyliu stebėtoju garsų jūroje. Protestantiškoji reforma įnirtingai šalino minėtuosius trūkumus, tuo metu Katalikų Bažnyčia dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių nebuvo pasirengusi ir nepajėgė  atsiverti tiek liturgijos, tiek musica sacra konstruktyviai reformai. Pirmumas atiteko kovai su erezijomis, chaotiškumu liturginėse knygose. Nebuvo išplėtota detali musica sacra mokslinė istorinė analizė, ypač stokota pirmųjų aštuonių šimtmečių pažinimo. Tik XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pirmojoje pusėje Bažnyčios liturginis sąjūdis leido kilti išsamiai liturgijos analizei ir naujam atskirų liturginių dėmenų (ir musica sacra) traktuotei: musica sacra (šventa), verae artis (meniška), universalis (visuotinai atpažistama). Po Vatikano II susirinkimo musica sacra apibrėžtys papildytos musica vera et propria, quasi musica usualis (muzika funkcionali, glaudžiai susieta su liturginiu veiksmu).

Musica sacra paskirtis per visą krikščionybės istoriją buvo ir lieka nepakitusi: ji turi būti įkvėpta Tradicijos, o galutinis jos tikslas gloria Dei – Dievo šlovinimas ir sanctificatio hominum – žmonių pašventinimas. Tokią žinią apie musica sacra mums perduoda ir Šventasis Raštas. Minėtai sampratai nusižengus, visada anksčiau ar vėliau būdavo reaguojama: Rytų ir Vakarų Bažnyčios Tėvai, Vietinių Bažnyčių susirinkimai, Grigaliaus I Didžiojo liturginė reforma, Tridento susirinkimas. XIX a. pabaigoje buvo subrandinta musica sacra apibrėžtis, pripažinta ir labiau nustatyta jos vieta liturgijoje. XX a. pirmojoje pusėje Bažnyčia atskirais dokumentais įvardijo musica sacra paskirtį: greta šlovinti Dievą ir pašventinti žmogų, iš naujo atpažino participatio actuosa – aktyvaus dalyvavimo galimybę (vid. amžiais ji buvo neįgyvendinta). Vatikano II susirinkimo liturginė reforma (jos pagrindinis dokumentas konstitucija Sacrosanctum Concilium, ją aiškinančios instrukcijos), perėmusi Pijaus X motu proprio teiginius, žengė žingsnį toliau, paskelbdama musica sacra privalomu iškilmingos liturgijos dėmeniu. Dokumentais patvirtinus musica sacra vertę Bažnyčios Magisteriumas įpareigoja ją saugoti (grigališkąjį choralą, vid. amžių polifoniją), puoselėti (liaudiškąjį giedojimą) ir toliau plėtoti (naująją kūrybą).

Iš Bažnyčios Magisteriumo dokumentų paaiškėja konkretūs liturginės muzikos kriterijai – giesmės sąsaja su liturginiu veiksmu: „ji bus tuo šventesnė, kuo glaudžiau siesis su liturginiu veiksmu“. Musica sacra privalo atitikti pagrindines liturginės muzikos funkcijas: ji turi būti giliausia ir skvarbiausia maldos, bendrystės raiška, būtina ir neatsiejama iškilmingos liturgijos dalis. Jai priimtinos visos tikrojo meno formos, jei tik atlieka ir atitinka išvardytas funkcijas. Svarbiausia – giesmės teksto (lyginant su muzika) pirmumas. Jo kokybė priklauso nuo artumo Šventojo Rašto tekstams: pirmiausia Šventojo Rašto citavimas, paskui – Šventojo Rašto įkvėpti tekstai ir galiausiai – šventųjų biografijos. Muzika yra skirta žodžio tarnystei (ne atvirkščiai): melodija turi išryškinti teksto minties, žodžio akcentus, o muzikos stilius privalo derėti su literatūros žanru bei glaudžiai sietis su liturginiu veiksmu. Tikinčiųjų sambūris, vadovaujamas kunigo, padedant specializuotiems nariams, kartu (Kūnas ir Galva) švenčia dieviškąsias Atpirkimo paslaptis. Visi dalyvauja aktyviai, vis dėl to, ne visi viską daro. Kiekvienas dalyvauja taip, kaip jam priklauso pagal turimus šventimus ir  pareigas. Vatikano II susirinkimo dokumentai įvardija musica sacra atlikėjus ir apibrėžia jų funkcijas. Liturgijos vadovas (vyskupas, kunigas) iškilmingose apeigose (pagal iškilmingumo laipsnį) privalo giedoti maldų tekstus. Visi kiti liturgijos dalyviai pagal atsakomybę laipsniškai  žemesni už liturgijos vadovą. Psalmininkas, kantorius pradeda giesmes, atlieka tarpinius liturgijos giedojimus, padeda giedoti bendruomenei. Schola cantorum, chorai turi tinkamai atlikti jiems skirtas dalis pagal
skirtingas giedojimo rūšis, padėti ir tikinčiųjų sambūriui giedoti, jį puoselėti. Liturginis sambūris giedojimu išreiškia savo tikėjimą ir maldingumą. Čia slypi šventųjų apeigų iškilmingumas ir pilnatvė. Bažnyčios dokumentai pabrėžia, kad tiek pavieniai giesmininkai, tiek ir giedotojų grupės yra skirtos palaikyti ir skatinti bendruomeninį giedojimą.

Pirmajame tūkstantmetyje nusistojo nekintamasis giesmių repertuaras (nekintamosios Mišių giesmės: Kyrie, Gloria, Sanctus, Credo, Agnus Dei) ir kintamasis giesmių repertuaras (kintamosios Mišių giesmės: introitas, ofertorijus, Komunija). Visas giesmių repertuaras turi atitikti liturginės muzikos kriterijus.

Lotyniškos krikščioniškos bažnytinės giesmės Lietuvoje pasigirdo XI a. per šv. Brunono vadovaujamą vienuolių misiją. Per Kvedlinburgo analus (lot. Annales Quedlinburgenses), lotynų kalba surašytus 1008–30 Kvedlinburgo Šv. Servacijaus moterų vienuolyne (išliko tik XVI a.  II pusės nuorašas), Europą pasiekė žinia ne tik apie benediktino ir vyskupo žūtį 1009, bet ir apie pagonių žemę Lietuvą. Katalikiškoji bažnytinė muzika Lietuvoje įsigalėjo tik XIV amžiuje. Tai buvo grigališkasis choralas, giedotas lotynų kalba. Nuo XVI a. vis dažniau skambėjo daugiabalsės giesmės. XVI–XIX a. atsirandanti krikščioniškoji giesmė lietuvių kalba didžiąja dalimi taip pat buvo paveikta grigališkojo choralo, Europos kitų kraštų giedojimo tradicijų, nors kartu ji jau atspindėjo ir savo tautos muzikinį paveldą. XIX–XX amžiai iš kitų išsiskyrė lietuviškosios katalikiškosios giesmės stilistika, išsirutuliojo sava kūryba (A. Strazdas, A. Baranauskas, J. Naujalis, Č. Sasnauskas, A. Kačanauskas ir kt.). XX a. Vatikano II Susirinkimo liturginė reforma, ypač lietuvių išeivijos pastangomis, taip pat rado atgarsį lietuviškojoje muzikoje, bet realiai liturginė muzika Lietuvoje suintensyvėjo Nepriklausomybės metais ir įgavo atgimimo bruožų (vyko bažnytinių chorų gyvenimas, išleista giesmynų, publikuoti Bažnyčios dokumentai, moksliškai gilintasi į musica sacra Lietuvoje problemas).

Dabartis ir perspektyvos. Oficialiuose liturginiuose leidiniuose, giesmynuose (ir pavienių asmenų sudarytuose) ryšku lietuviškosios liturginės muzikos ribotumas, Bažnyčios liturginės reformos gairių pažinimo stygius (muzikinės formos neteisinga traktuotė, muzikinės interpretacijos netikslumai, dažnas giesmių teksto skurdumas ir netinkamumas). Stinga giesmių liturginių metų laikams ir liturginiams minėjimams. Didžioji repertuaro dalis neprofesionali, skurdžios teologinės minties.

Ištyrinėjus liturginės muzikos pobūdį, išsiaiškinus esmines jos charakteristikas, įsigilinus į liturginės reformos direktyvas ir atsižvelgus esamą situaciją, būtina prie Lietuvos Vyskupų Konferencijos suburti tinkamai parengtų teologų ir muzikų grupę kaip atskirą Liturginės komisijos dalį – Liturginės muzikos komisiją, kuri turėtų peržvelgti visų liturgijos giesmių ir giesmynų tekstų teologinį pagrindą, įvertinti jų muzikinę raiškos formą, stilių bei tinkamumą liturgijai. Reikėtų skatinti liaudiškojo giedojimo paveldo surinkimą ir įvertinimą bei, tinkamai parengus, atskirai kraštui būdingiausiais keturiais pagrindiniais dialektais išleisti giesmynus, kurių pagrindu liturgijai turėtų būti sudarytas rekomenduotinų liaudiškų giesmių repertuaras. Skatinti ir plėtoti profesionalių kompozitorių įnašą lietuviškojo repertuaro kūrimui, išskirtinį dėmesį teikti lietuvių liaudies dainos ir giesmės senajai derminei struktūrai, kurios pagrindu būtų kuriama naujosios giesmės. Neilgai trukus reikia parengti ir išleisti Mišių liturginių metų visų tarpinių giedojimų (psalmių) giesmyną, skatinti Mišių kintamųjų ir nekintamųjų giesmių repertuaro kūrimą. Būtų tikslinga inicijuoti ir sukurti Mišių vadovo nekintamųjų (ordinarium) dalių giedojimą tautinės muzikos pagrindu (iki šiol beveik visoms Mišių kunigo ordinarium dalims ir didžiajai daliai kitų apeiginių giedojimų, išvertus į lietuvių kalbą, buvo pritaikytos grigališkosios melodijos). Pagal Ratio studiorum Lietuvos seminarijoms reikėtų parengti muzikinio ugdymo programą ir planus. Liturginės muzikos ugdymo programų reikia vargonininkams, giesmininkams, muzikos mėgėjams ir atskirai – jos kūrėjams.

Liturgijos šventimas nėra tik Eucharistijos – Mišių šventimas, liturgija apima visų sakramentų šventimą, taip pat ir liturginius nesakramentinius veiksmus. Dalyvavimas liturgijoje apima visą krikščionio gyvenimą, per jį jungiamės su Kristaus – Amžinojo Kunigo – gyvenimu.