Tęsiame paskaitų ciklą apie Dievo sandoras, kurį Bernardinų jaunimo centre skaitė Tarptautinio teologijos instituto magistras Justinas Rakita.

Pakalbėkime apie Mozę ir izraelitus dykumoje. Abraomas buvo pasiryžęs paaukoti savo sūnų Izaoką ir už tai buvo palaimintas, Dievas su juo sudarė trečiąją sandorą.

Kas vyko toliau? Izaokui gimė Jokūbas, kuris vėliau buvo pervadintas Izraeliu, o Jokūbas turėjo 12 sūnų, iš kurių vėliau kilo dvylika Izraelio giminių. Iš jų svarbesnės būtų levitai, Levio palikuonys, tapę kunigiška gimine, ir Judo giminė, iš kurios kilo Dovydas ir iš šios giminės yra kildinamas Jėzus Kristus. Nors Kristus gimė iš Šventosios Dvasios, vadinasi, fiziškai neturėjo žemiškojo tėvo, bet jo globėjas Juozapas buvo iš Judo giminės, todėl Jėzus taip pat priskiriamas tai giminei.

Tad kas vyko su tomis dvylika giminių? Mylimiausias Jokūbo sūnus buvo Juozapas. Broliai nelabai jį mėgo ir susitarę pardavė Juozapą į vergovę Egipte. Kadangi jis buvo Dievo žmogus, Juozapui taip sekėsi, kad galiausiai padarė didžiulę karjerą ir iš kalinio pakilo į antrą žmogų po faraono, ką dabar būtų galima palyginti su Ministro Pirmininko postu.

Kai jis pasiekė tokias aukštas pareigas, pasikvietė visus savo brolius su šeimomis į Egiptą. Tada ten gyvendami izraelitai, Jokūbo palikuonys, labai išplito ir galiausiai tapo vos ne gausesni už pačius egiptiečius. Jiems Egipte buvo labai palankios sąlygos, nes Juozapas buvo faraono malonėje. Kas atsitiko vėliau? Biblijoje rašoma: „Ilgainiui Egipte iškilo naujas karalius, kuris apie Juozapą nieko nebežinojo. „Štai, – sakė jis savo žmonėms, – izraeliečių tauta yra gausesnė ir galingesnė už mus. Tai negerai! Turime su jais pasielgti taip gudriai, kad nebedaugėtų. Kitaip, kilus karui, jie gali susidėti su mūsų priešais, kovoti prieš mus ir pasitraukti iš krašto“ (Iš 1, 8–10). Ką reiškia tas „nebežinojo“? Tai nėra ta žodžio prasmė, kurią mes įprastai vartojame. Tai labiau reiškia, kad faraonas nenorėjo nieko žinoti, manoma, kad pasikeitė dinastija ir naujas karalius žiūrėjo į izraelitus kaip į buvusio netikusio karaliaus draugus, o tai reiškia, kad ir jo draugai yra netikę. Taip izraelitai pateko į naujojo karaliaus nemalonę.

Ką jis pradeda daryti? Visų pirma jis sumąsto smogti izraelitams per kūdikius ir liepia išžudyti visus berniukus. Kodėl tik berniukus? Todėl, kad izraelitų mergaitės vis tiek tekėtų už egiptiečių, ir tauta susilietų su egiptiečiais. Kai gimė Mozė, jis buvo įdėtas į pintinę ir paleistas į vandenį. Faraono dukra maudydamasi jį surado, suprato, kad tai izraelitų vaikas, bet pasiėmė į rūmus ir užsiaugino kaip įsūnį. Mozė, pats būdamas izraelitas, buvo paimtas į rūmus ir gavo viską, kas geriausia – maistą, išsilavinimą, gyvenimo sąlygas.

„Vieną kartą, kai Mozė jau buvo užaugęs, jis nuėjo pas savo gimines. Stebėdamas jų lažo darbus, jis pamatė vieną egiptietį, mušantį hebrajų – vieną iš jo giminių. Apsidairęs aplinkui ir nieko arti nematydamas, jis egiptietį užmušė ir paslėpė smėlyje. Kai jis vėl nuėjo kitą dieną, žiūri, mušasi du hebrajai! „Kodėl muši savo bičiulį hebrajų?“ – užklausė kaltąjį. O šis atkirto: „Kas gi padarė tave mūsų didžiūnu ir teisėju? Bene nori ir mane užmušti, kaip kad užmušei egiptietį?“ Mozė nusigando ir galvojo: „Aišku, tas dalykas jau žinomas!“ Kai faraonas apie tai išgirdo, jis stengėsi Mozę nužudyti. Mozė nuo faraono pabėgo. Atkeliavo į Midjano kraštą“ (Iš 2, 11–15). Tas kraštas tolokai nuo Egipto. Ką matome iš šio teksto? Mozė atsiduria tarp kūjo ir priekalo. Egiptiečiai jį persekioja, kad užmušė žmogų, o izraelitai su nepasitikėjimu žiūri į jį kaip į faraono rūmų augintinį.

Praslinko daug laiko, ir mirė Egipto karalius. Izraelitai dejavo lažo slegiami ir šaukėsi pagalbos. Jų šauksmas iš vergijos pakilo iki Dievo. Dievas, išgirdęs jų dejonę, atsiminė savo sandorą, sudarytą su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu.

Kai girdime „atsiminė“, galima pagalvoti, kad Dievas buvo pamiršęs arba užsiėmęs kitais dalykais, kūrė kitus pasaulius ar dar ką nors veikė, bet tas „atsiminė“ greičiau reiškia, kad Dievas laukė tinkamo laiko, kada būtų geriausia apsireikšti ir toliau vykdyti savo planą, po truputį jungti žmoniją į savo dieviškąją šeimą. Tada Dievas užkalbino Mozę iš degančio krūmo: „Kai Viešpats pamatė, kad Mozė pasuko pasižiūrėti, Dievas pašaukė jį iš degančio krūmo: „Moze, Moze!“ – „Aš čia!“ – tas atsiliepė. Tada jis tarė: „Neik arčiau! Nusiauk sandalus, nes vieta, kurioje stovi, yra šventa žemė! Aš esu Dievas tavo tėvo, – jis toliau kalbėjo, – Dievas Abraomo, Dievas Izaoko ir Dievas Jokūbo“. Kodėl svarbu tai prisistatyti, kad tai yra Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas? Vienas dalykas, kurį galima įžvelgti, kad tai yra šeimos Dievas, nes šie trys vyrai yra senelis, tėtis ir sūnus, tarsi užuomina į Dievo planą kurti šeimą. Jeigu būtų pasakyta tiesiog „Abraomo Dievas“, būtų dviprasmybė, nes Abraomas turėjo du sūnus – Išmaelį, kuris negavo paveldėjimo, ir Izaoką. Nebūtų aišku, ar Išmaelio ar Izaoko, o galima sakyti, kad patys egiptiečiai yra kilę iš Išmaelio, tad tokiu atveju jie galėtų sakyti, kad tai jų Dievas. Dievas pasako konkrečiai ir aiškiai, kad jis yra izraelitų Dievas. Ko Dievas nori iš Mozės? Jis sako: „Aš siųsiu tave pas faraoną, kad išvestum mano tautą – izraeliečius iš Egipto“ (Iš 3, 10). Skaitant viskas atrodo įprasta ir girdėta – Dievas liepė, Mozė nuėjo ir padarė. Bet realiai tai buvo visai nepaprasta: egiptiečiai į jį žiūri kaip į žmogžudį, o žydai su faraono rūmų lepūnėliu taip pat nenori turėti nieko bendro. O Mozei sakoma: „dabar tu nueisi pas faraoną ir pasakysi jam, kad šimtai tūkstančių jo vergų žygiuos į dykumą, kad pagarbintų savo Dievą“. Juk Egipte nuo to laiko sustotų visas darbas, visa pramonė.

Aišku, Mozei buvo nurodyta, kad prašytų su izraelitais išeiti trims dienoms. Pretekstas buvo konflikto vengimas: izraelitams buvo pasakyta papjauti jaučių, o tai sukeltų didelį egiptiečių papiktinimą, nes jiems tai yra šventas gyvulys. Tad kad nekiltų konfliktų, atrodė logiškas argumentas – reikia trijų dienų, kad izraelitai nueitų tinkamą atstumą į dykumą ir tada galėtų atlikti, kas pasakyta.

Mozė, aišku, bijo ir nesiryžta, klausia: „O jeigu jie netikės manimi ir mano balso neklausys, bet sakys: 'VIEŠPATS tau nepasirodė!'“ VIEŠPATS jo paklausė: „Ką laikai savo rankoje?“ – „Lazdą“, – jis atsakė. – „Mesk ją žemėn,“ – paliepė Dievas. Jis numetė ją žemėn, ir ji pavirto gyvate. Mozė nuo jos atšoko. Tuomet VIEŠPATS tarė Mozei: „Ištiesk ranką ir nutverk ją už uodegos“, – jis ištiesė ranką, nutvėrė ją, ir ji vėl pavirto lazda jo rankoje. „Taip įvyks, – {VIEŠPATS tęsė}, – kad jie patikėtų, jog tau pasirodė VIEŠPATS, jų protėvių Dievas – Dievas Abraomo, Dievas Izaoko ir Dievas Jokūbo“.

Viešpats vėl jam paliepė: „Įkišk ranką į savo užantį“. Jis įkišo ranką į užantį ir kai ją ištraukė, žiūri, jo ranka buvo raupsuota – balta tarsi sniegas. „Įkišk dar sykį ranką į užantį,“ – vėl paliepė. Jis dar sykį įkišo ranką į užantį ir kai ją ištraukė, žiūri, ji buvo tapusi tokia pat, kaip ir visas jo kūnas. „Jei jie tavimi netikės ar nepaisys pirmojo ženklo, jie patikės antruoju ženklu. (Iš 4, 1–8).

Atrodo, pasipila stebuklai, įprasti Dievui veikiant, bet jie turi gilesnę prasmę. Visų pirma, ženklas su gyvate primena mums pirmąjį žmogaus nuopuolį. Mozė gauna galią prieš gamtos jėgas ir netgi prieš patį blogį, nes gyvatė yra blogio simbolis. Antras ženklas – raupsai. Raupsai dažnai siejami su nuodėme, nuo kurios Viešpats nori apvalyti žmones. Kaip matysime toliau, Dievo planas yra ir apvalyti izraelitus nuo jų nuodėmių.

Tad Mozė patraukia pas faraoną. Šis piktai pasijuokia: Kas gi tas Viešpats, kad aš turėčiau jam paklusti ir leisti Izraeliui eiti? Nei aš tą Viešpatį pažįstu, nei aš leisiu Izraeliui eiti!“ (Iš 5, 2). Užuot išleidęs izraelitus į dykumą, jis kaip tik sako – jeigu jūs randate laiko kažkur keliauti, kažką veikti, vadinasi, turite per mažai darbo. Apsunkinsime jums gyvenimą neduodami šiaudų plytoms gaminti, teks susirinkti patiems. Tad Mozė patenka į nemalonią situaciją: norėjo žmonėms padaryti gera, o išėjo dar blogiau.

Viešpats vėl paragina Mozę eiti pas faraoną ir dabar jau ne tik su prašymu, bet su Dievo stebuklais, kuriuos žinome kaip dešimt rykščių, ištikusių Egiptą. Nilo vanduo paverčiamas krauju, Egiptą užplūsta varlės, vėliau pasiunčiami uodai ir musės, votys ir kitos negandos, kol galiausiai išmiršta visi Egipto pirmagimiai. Po kiekvienos negandos faraonas užkietina širdį ir neleidžia izraelitams išeiti. Kodėl juos ištinka būtent tokios negandos?

Tie stebuklai yra ganėtinai aiškios nuorodos. Vienas iš egiptiečių dievų buvo Nilo dievas. Štai tas pirmasis stebuklas parodo, kad Viešpats yra galingesnis už tą Nilo dievą, nes Mozė gali paversti vandenį krauju, o egiptiečiai neturi, kaip pasipriešinti.

Kita buvo vaisingumo deivė, vaizduojama varlės pavidalu. Vėlgi, garbinate varles? Štai jums varlių! Ir vėl egiptiečiai nieko negali padaryti. Dar vėliau Dievas užtemdo saulę, kuri buvo egiptiečių dievybė Ra. Galiausiai pats faraonas buvo laikomas dievų vaiku. Ir štai miršta faraono pirmagimis. Vieną po kito Dievas pažemina Egipto dievus ir parodo, kad valdo Jis, o ne tie dievukai. Todėl galiausiai faraonas išleidžia izraelitus į dykumą.

Naktį prieš izraelitams išeinant, kai buvo išžudyti visi egiptiečių pirmagimiai, Viešpats pasakė Mozei, kad jie švęs Paschą, Viešpaties perėjimą, o Jis išžudys visus Egipto pirmagimius. Kad izraelitų pirmagimiai nebūtų išžudyti, Viešpats liepė pažymėti savo namų staktas avinėlio krauju. Tas avinėlis turi būti be trūkumo, vienerių metų patinėlis. Jį reikėjo laikyti iki mėnesio keturioliktos dienos, tada jis turėjo būti papjautas dalyvaujant susirinkusiai visai Izraelio bendrijai ir suvalgytas su nerauginta duona.

Tai vėlgi gan subtili nuoroda į Jėzų Kristų – avinėlį be kliaudos ir trūkumo, kitaip tariant nuodėmės, nuolankiai priimantį mirtį, avinėlį, kurio krauju mes esame išgelbėjami ir kurio kūnas valgomas Eucharistijoje.

Kelionė prasideda. Pradžioje visi labai laimingi, viskas atrodo gražu, bet greitai prasideda problemos, nes dykumoje daug ko stinga, stinga patogumų, prie kurių žmonės buvo įpratę. Jie greitai ima verkšlenti, kaip Egipte buvo gerai, kad Mozė juos išsivedė numirti dykumoje.

Mozė vis kreipėsi į Dievą su tautos prašymais ir Viešpats siuntė maną, putpeles, vandenį iš uolos. Taip jie prieina Sinajaus kalną.

Ten Viešpats su savo tauta sudaro sandorą. Viešpats pašaukė Mozę nuo kalno tardamas: „Taip kalbėsi Jokūbo namams ir paskelbsi Izraelio vaikams: „Jūs matėte, ką padariau egiptiečiams, kaip nešiau jus ant erelių sparnų ir pas save jus atsivedžiau. O dabar, jei paklusite mano balsui ir laikysitės mano sandoros, jūs būsite mano nuosavybė, brangesnė man už visas kitas tautas. Iš tikrųjų man priklauso visa žemė, bet jūs būsite mano kunigiška karalystė ir šventa tauta'. Šiuos žodžius turi pasakyti izraeliečiams“ (Iš 19, 3-6).

Šis Dievo „jei“ turbūt yra didžiausias „jei“ Izraelio istorijoje, nes nuo jo priklauso tautos identitetas. Jeigu jūs laikysitės tų nurodymų, būsite kažkuo labai didžiu. Čia gali kilti kitas klausimas. Dievas kalba izraelitams, kad tik jūs būsite šventa tauta, kunigiška karalystė. O tai kur visas pasaulis? Dievo plane Izraelis buvo pirmagimis ir vėliau dažnai Senajame Testamente minimas kaip pirmgimis, vyriausiasis sūnus. Vyriausiasis sūnus, patapęs kunigiška karalyste ir šventąja tauta, turėjo perduoti Dievo žinią ir priimti į Dievo šeimą visas kitas tautas. Jis turėjo būti pavyzdys ir globoti visus jaunesnius broliukus.

Tolesni keli skyriai yra „Izraelio priklausomybės deklaracija“. Mes tą vietą žinome kaip Dešimt Dievo įsakymų. Kartu tie 10 Dievo įsakymų turėjo būti tartum Konstitucija, suvienijanti visas dvylika Iizraelio giminių, kurios nors visos buvo izraelitų, bet laikėsi gana atskirai. „Mozė atėjo ir pakartojo žmonėms visus Viešpaties žodžius ir visus įsakus. Visi žmonės vienu balsu atsakė, tardami: „Mes vykdysime visa, ką Viešpats pasakė“. Tada Mozė surašė visus Viešpaties žodžius. Atsikėlęs anksti kitą rytą, jis pastatė kalno papėdėje aukurą su dvylika akmeninių stulpų dvylikai Izraelio giminių. Jis paskyrė keletą jaunų vyrų iš Izraelio vaikų atnašauti deginamąsias aukas ir aukoti jaučius kaip bendravimo atnašas Viešpačiui. Pusę kraujo Mozė pasėmė ir supylė į dubenis, o kitą pusę kraujo išliejo ant aukuro. Tada, paėmęs sandoros knygą, Mozė ją garsiai perskaitė žmonėms. O žmonės sakė: „Visa, ką Viešpats pasakė, vykdysime ir būsime klusnūs“. Mozė paėmė kraują ir juo pašlakstė žmones, tardamas: „Tai kraujas sandoros, kurią Viešpats sudarė su jumis pagal visus šiuos žodžius“ (Iš 24, – 58). Sandoros kraujas čia vėlgi yra nuoroda į Šventąsias Mišias. Matyti šios ir naujosios sandoros sąsaja.

Kai kalbėjome apie Abraomą, jis nieko nežadėjo, tiesiog Dievas pažadėjo, kad bus taip ir anaip. Priesaika duodama iš Dievo pusės. Tuo tarpu čia jau sandora sudaroma iš abiejų pusių – Dievas pažada savo ruožtu, o izraelitai atsako į tai savo pažadu.

Izraelitai pasižada vykdyti visa, ką Viešpats pasakė. Pašlakstymas krauju turi kelias reikšmes. Pirma: kraujas reiškia giminystės ryšį. Čia tautos ir aukuro pašlakstymas rodo giminystės ryšį tarp Dievo ir žmonių. Tai ženklas, kad jie visi priklauso vienai šeimai. Kraujas mums neatrodo labai malonus dalykas, asocijuojasi su kančia, mirtimi. Šiuo atveju tai reiškia ir galimą prakeiksmą: jeigu jūs nesilaikysite priesaikos, bus pralietas jūsų kraujas.

„Tada Mozė ir Aaronas, Nadabas ir Abihu'as ir septyniasdešimt Izraelio seniūnų užlipo į kalną ir jie matė Izraelio Dievą. Po jo kojomis buvo tarsi safyro asla, tarsi pats dangaus skaidrumas. Dievas nepakėlė rankos prieš Izraelio tautos vadus, – po Dievo regėjimojie galėjo valgyti ir gerti“ (Iš 9, 11).

Tais laikais buvo tikima, kad jeigu pamatei Dievą, mirsi. Tas tikėjimas atėjo per Hagarą, tarnaitę, turėjusią sūnų nuo Abraomo. Ji dykumoje pamatė Dievą, tą pasakė ir numirė. Ir šioje vietoje jau parodomas Dievo ypatingas artumas, kad gali su Juo bendrauti ir tau nieko neatsitinka. Vėlgi, jie galėjo kartu valgyti ir gerti, o paprastai kartu tą daro šeimos nariai. Tai gana aiški nuoroda į šeimos intenciją.

Kiekviena palapinė turėjo būti tabernakulis, kiekvienas tėvas – kunigas, kiekvienas vyriausias sūnus – diakonas, kiekviena širdis – altorius ir kiekviena šeima tarsi namų bažnyčia.

Dar keturiasdešimt dienų Mozė praleido ant kalno, kad gautų iš Dievo detalesnes instrukcijas, o toji Dievo išrinktoji tauta tuo metu pasidirbina aukso veršį. „Žmonės, matydami, kad Mozė uždelsė nulipti nuo kalno, susirinko prie Aarono ir sakė jam: „Eikš, padirbk mums dievą, kuris mus vestų. Juk mes nežinome, kas nutiko Mozei – tam vyrui, kuris išvedė mus iš Egipto žemės“ (Iš 32, 1). Iš karto kyla tokia mintis: kas jus išvedė iš Egipto žemės, Mozė ar Dievas? Atrodo, per tą laiką jie nieko nesuprato ir neišmoko. Matė, kaip Viešpats perskyrė jūrą, kad tauta galėtų pabėgti nuo egiptiečių, matė, kaip Jis ėjo prieky jų ugnies stulpo pavidalu. Ir dabar Viešpatį pamiršta – Mozė mus išvedė iš Egipto. Stovykloje buvo likęs Araonas, Mozės brolis. Vienas iš Dievo nurodymų Mozei buvo tas, kad Araonas turi būti vyriausiasis kunigas. Kaip pastarajam sekėsi atsilaikyti? Turbūt turėjo sakyti „ne, laikysimės, lauksime, Mozė pasakė, kad reikia laukti, vadinasi reikia laukti“. Tačiau nieko panašaus. „Aaronas jiems tarė: „Nuimkite aukso auskarus, kuriuos nešioja įkabintus į ausis jūsų žmonos, sūnūs bei dukterys, ir atneškite juos man“. Visi žmonės nusiėmė auksinius auskarus, kabojusius ausyse, ir atnešė juos Aaronui. Jis, paėmęs jiems iš rankų auksą, suliejo į veršio panašumą, paskum raižymo įrankiu padarė iš jo lietinį veršį. Tada jie sušuko: „Izraeli, šis yra tavo Dievas, kuris išvedė tave iš Egipto žemės!“ Aaronas, tai pamatęs, pastatė priešais jį aukurą ir paskelbė: „Rytoj bus Viešpaties šventė“.Žmonės kitą dieną pakilo anksti, aukojo deginamąsias atnašas, atnašavo bendravimo aukas, sėdosi valgyti ir gerti, paskui kėlėsi ūžauti“ (Iš 32, 2–6).

Matosi, kad Araonas kaip reikiant „susimovė“. Jam nebuvo taip lengva atsilaikyti prieš izraelitus. Jau buvo minėta, kad žmonės atnašavo aukas Viešpačiui ir buvo aukojami jaučiai. Atrodytų, kam tuos vargšus jaučius aukoti... Mintis buvo ta, kad izraelitai labai ilgą laiką gyveno Egipte, o ten jautis buvo vieno iš dievų simbolis, jie buvo garbinami ir jiems buvo aukojamos aukos. Tad Dievo planas buvo toks, kad dabar jūs aukojate jaučius ir įsitikinate, kad jie nėra jokie dievai.

Izraelitams buvo mažai laiko tam suvokti ir jie vis tiek nusiliedino aukso veršį, jautį, kurį būtų galima garbinti. Toliau skaitome, kad jie sėdosi valgyti ir gerti. Mes ką tik išsiaiškinome, kad valgyti ir gerti yra šeimos ryšys ir nors ką tik tas ryšys buvo su Viešpačiu, dabar jau kuriamas su jaučiu.

Ką reiškia, kad izraelitai ėmė „ūžauti“? Angliško vertimo versijoje naudojamas tiesiog žodis „žaisti“, bet tai tikrai nereiškia žaidimo šaškėmis ar šachmatais – buvo keliamos įprastos pagonių tautoms orgijos.

Kaip Viešpats į tai atsako? Viešpats tarė Mozei: „Skubėk tuojau pat žemyn! Tavo tauta, kurią išvedei iš Egipto žemės, nedorai pasielgė'. Jie suskubo pasukti iš kelio, kuriuo eiti buvau jiems įsakęs, nusiliejo sau veršį ir jam aukoja, sakydami: 'Izraeli, šis yra tavo Dievas, kuris išvedė tave iš Egipto žemės!'“ Viešpats kalbėjo Mozei: „Matau, kad ši tauta yra kietasprandė. Todėl dabar palik mane vieną, kad mano įniršis ant jų įsiliepsnotų ir juos sunaikinčiau, o iš tavęs padaryčiau didelę tautą“.

Jeigu prieš tai Dievas sako „jūs būsite mano tauta, o aš būsiu jūsų Dievas“, tai dabar jau jis sako: „Moze, tai tavo tauta“. Nors, antra vertus, tai pačių izraelitų žodžiai, pasakiusių, kad „Mozė mus išvedė iš Egipto“. „Kietasprandė tauta“ reiškia būklę, kuri neatsiranda per naktį. Atrodo, kad Dievas supyko ir dabar pradės griaudėti ir trankytis žaibais.

Išgirdę Mozei skirtą pasiūlymą iš jo padaryti didelę tautą turbūt nedaugelis mūsų pasakytume „o žinai, gal ir neblogas variantas“. Mozė užuot puolęs džiūgauti, ima izraelitus užtarti sakydamas, kad jei Dievas juos sunaikins, egiptiečiai galvos, jog Viešpats išvedė tautą iš Egipto išžudyti kalnuose ir išnaikinti nuo žemės paviršiaus.

Mozė Viešpačiui primena ankstesnes sandoras, sudarytas su Abraomu, ir galiausiai Dievas jų nesunaikina. Bet vis dėlto sandora sulaužyta ir turi būti kažkaip reaguojama...

Parengė Monika Midverytė OFS

Bernardinų jaunimo centre paskaitą skaitė Tarptautinio teologijos instituto magistras Justinas Rakita. Paskaita paremta teologijos profesoriaus Scotto Hahno moksliniais darbais.