Tik laikyk mane už rankos... (Gintarės Baublytės nuotr.).

Leidykla „Vaga“ 2012-aisiais išleido žymios šveicarų psichoterapeutės Alice Miller (1923–2010) knygą „Kūno maištas“(„Die Revolte des Korpers“, 2004), kurią į lietuvių kalbą išvertė Viktorija Labuckienė. Autorė, nagrinėdama žymių žmonių – F. Dostojevskio, F. Kafkos, M. Prusto – biografijas, atskleidžia smurtingo tėvų auklėjimo pasekmes. Daugumai visuomenių aktualus smurto prieš vaikus klausimas, Lietuvoje – taip pat vienas iš esminių. Pagal paskutinius duomenis, apie pusė Lietuvos tėvų prieš vaikus linkę vartoti vienokią ar kitokią prievartą ir mano ją esant natūraliu ir neišvengiamu „auklėjimo“ metodu. Apie pagarbą vaikui ir kas įvyksta, kai jos trūksta, Alice Miller 1989 metais kalbino Diane Connors iš „Omni Publications International“.

Nuotrauka: wordpress.org

Kada supratote, jog pagarbos vaikui tema bus jums pagrindinė?

Nuo pat pradžių, manau, nuo pat vaikystės, ieškojau atsakymo, kodėl žmonės elgiasi taip neracionaliai. Man visą laiką rūpėjo suprasti ir išsiaiškinti įvairius dalykus. Iš savo mamos informacijos gavau nedaug, ji sakydavo: „Yra taip ir ne kitaip.“ Ji niekada man nepaaiškindavo, kai klausdavau. Buvau labai vienišas vaikas. Kartą, tuomet man buvo maždaug penkeri, pamačiau mamą su vaiku. Mergaitei buvo treji arba keveri metukai. Ji nugriuvo ir susižeidė. Kruvinais keliais verkdama ji pribėgo prie savo mamos, o toji jai pliaukštelėjo, mat tuo metu kalbėjosi su drauge. Atsimenu save klausiant: „Šis vaikas buvo nubaustas dukart: vieną kartą, kai nugriuvo, kitąkart – savo mamos. Kodėl ji ją nubaudė? Ji juk nekalta – jai reikia pagalbos, o ne bausmės.“

Noriu žmonėms pasakyti, kad nėra pasaulyje nė vieno žmogaus, kuris smurtautų prieš vaikus, prieš kurį patį vaikystėje nebuvo smurtauta. Manau, jog šis atradimas yra esminis, ir jis gali padėti suprasti daug dalykų.

Ar paklausėte savo mamos, kodėl ji taip pasielgė?

Nebūčiau drįsusi, tačiau tai buvo pirmapradis mano gyvenimo klausimas. Vėliau atėjo karas, ir aš savęs vėl klausiau, kaip žmonės gali taip nekęsti ir elgtis taip absurdiškai. Turi būti kažin kokia slapta priežastis, mąsčiau. Neradau atsakymo nei filosofijoje, nei psichoanalizėje. Suradau jį vėlesniais savo gyvenimo metais, kai susitikau akis į akį su vaiku savyje ir ėmiau klausytis, ką kalba mano pacientų „vidiniai vaikai“. Turėjau užmiršti teorijas. Netgi Freudas sako, kad vaikas yra kaltas, jei jį užgavo. Vaikas yra visada kaltas. Mama, kurią mačiau savo vaikystėje, supyko, kadangi vaikas sukėlė problemų, kai ji kalbėjosi su drauge. Galėjau tai pastebėti, kadangi man buvo penkeri, ir aš nežinojau jokių teorijų. Suaugėliai – nemato. Jie išmoksta teorijų, kurios užmaskuoja pačius akivaizdžiausius paaiškinimus, ir tiki jomis. Žinote Anderseno pasaką „Nauji karaliaus drabužiai?“ Manau, kad mano vaidmuo šiandien visuomenei, taip pat psichoanalitikų bendruomenei pasakyti, kad karalius yra nuogas.

Kodėl kai kurie profesionalai neigia tai, ką jūs sakote?

Kadangi jiems neleista pamatyti realybės. Žinote, tai įdomu. Pirmą kartą šias idėjas išsakiau, skaitydama paskaitą trims šimtams psichoanalitikų apie psichoanalizės narcisizmą. Jie buvo labai nustebę, kadangi tada buvo labai neįprasta girdėti kolegą, kuris stotų vaiko pusėn. Iš pradžių jie reagavo natūraliai, buvo paprasčiausiai dėkingi ir nerodė didelio pasipriešinimo savo jausmams. Jie sakė: „Apibūdinai mano gyvenimą, kaip galėjai tai žinoti?“ Aš atsakiau: „Aš tik apibūdinau savąjį.“ Vyrų akyse spindėjo ašaros. Tuomet pabandžiau išspausdinti šį straipsnį vokiškame profesiniame žurnale, tačiau redaktoriai jį atmetė. Prasidėjo pasipriešinimas. Jie atsiuntė jį atgal, kadangi negalėjo matyti kitaip, nei Freudas juos buvo išmokęs, priešingu atveju, tai būtų buvusi pernelyg pavojinga ir bauginanti patirtis. Tarptautinė psichoanalitikų draugija išspausdino jį „International Journal of Psychoanalysis“. Tačiau vokiškas žurnalas „Psyche“ atmetė. Vokiečiams tai buvo pernelyg provokuojama medžiaga.

Kas joje buvo provokuojamo?

Tai, kad neurozė ir psichozė kyla iš nuslopintų jausmų, kurie – savo ruožtu – yra reakcija į traumą. Vaiko pyktis ir visi kiti jausmai, kurie mums nepatinka, kyla iš vaiko reakcijų į šiurkštų elgesį. Šiandien mes žinome, kad smurtas prieš vaikus yra plačiai paplitęs. Anksčiau apie tai būdavo nutylima. Vaikas turėdavo išstumti savo atmintį apie smurtą ir neigti skausmą, kad išliktų, priešingu atveju skausmas jį nužudytų.

Tai gali įvykti ir ankstyviausioje vaiko vystymosi stadijoje, kai jam trūksta žodžių, supratimo ar leidimo išreikšti skausmą?

Žodžių reikia rasti. Gera terapija turi padėti pacientui iš „tylaus vaiko“ tapti „kalbančiu vaiku“. Vaikas negali surasti žodžių, jei trauma ištiko pernelyg anksti, ar aplinka buvo pernelyg priešiška. Tačiau dabar, jeigu turite terapeutą, kuris iš tikrųjų yra jūsų gynėjas, sąžiningas liudytojas apie pirmąją jūsų patirtą traumą, tuomet gali tapti „kalbančiu vaiku“. Terapija egzistuoja tam, kad padėtų surasti žodžių, kuriuos pasakytum savo mamai ar tėvui, kaip jauteisi tuo metu, kai jie tave skaudino arba kaip jauteisi, kai negalėjai kalbėti, netgi tai.

Mušti vaiką yra nusikaltimas, nes mušimas yra žalojimas, ir niekada nebus kitaip. Primuštas vaikas jaučiasi pažemintas, sumišęs, izoliuotas; maža to, jis priverčiamas jaustis kaltas, kadangi jam pasakoma, jog jis blogas

Ką turite omenyje sakydama „gynėjas“?

Tas, kuris stoja vaiko pusėn. Visada. Terapeutas neturi pacientui sakyti, kad tėvai buvo sutrikę, tačiau norėjo gero, nes tuomet jis stoja suaugusiųjų pusėn. Jei vaikas mano, kad tėvai, kurie elgėsi taip keistai ir jį pažemino, norėjo gero, jis negali jausti skausmo, kurį iš tikrųjų jaučia, ir ima užjausti tėvus. Mušti vaiką yra nusikaltimas, nes mušimas yra žalojimas, ir niekada nebus kitaip. Primuštas vaikas jaučiasi pažemintas, sumišęs, izoliuotas; maža to, jis priverčiamas jaustis kaltas, kadangi jam pasakoma, jog jis blogas. Mes bijome pasakyti, kad smurtas prieš vaikus yra smurtas, kadangi norime apsaugoti tėvus nuo kaltės. Tačiau taip tik prarandame galimybę jiems padėti, nes palaikome jų aklumą ir išduodame vaiką juose, vaiką, kuriuo kadaise buvo mūsų tėvai.

Kaip elgiatės su skausmu gydymo procese?

Skausmas yra kelias į tiesą. Neigdamas tiesą, kad, kai buvai vaikas, tavęs nemylėjo, tu gali apsaugoti save nuo dalies skausmo, tačiau tuomet negyvensi tiesoje. Ir visą likusį gyvenimą stengsiesi užsitarnauti meilę. Gydant skausmo vengimas nulemia blokavimą. Tačiau niekad negali stoti tokios tiesos akivaizdon, nejausdamas kaltės. „Tai mano kaltė, kad mano mama žiauri, – galvoja jis. – Aš supykdžiau savo mamą; ką galiu padaryti, kad ji mane vėl pamiltų?“ Taigi jis ir toliau stengsis padaryti taip, kad ji jį pamiltų. Kaltė iš tikrųjų yra gynyba nuo baisaus suvokimo, jog tau lemta turėti mamą, kurios negalėsi mylėti. Tai daug skausmingiau nei galvoti: „O ji yra gera mama, tai aš blogas.“ Kadangi tuomet imsi stengtis padaryti ką nors, kad tą meilę užsitarnautum. Tačiau tai netiesa, tu negali užsitarnauti meilės. Ir kaltės jausmas dėl to, kas buvo padaryta, tik palaiko tavo aklumą ir neurozę. Mano nuomone, yra svarbu kalbėti, žodžiais išreikšti patiriamą skausmą. Ryšys tarp jausmų ir jų verbalinės išraiškos sveikimo procese yra esminis. Tačiau jis negali to padaryti be kito pagalbos; jis turi žinoti, kad yra žmogus, suprantantis kaip jis jaučiasi, žmogus, kuris jį palaiko ir sustiprina. Jei vaikas buvo tvirkinamas ir terapeutas neneigia šio fakto, pacientui gali atsiverti daugelis dalykų. Terapeutas taip pat neturi pamokslauti apie atleidimą, nes taip pacientas numalšins skausmą. Jis nepasikeis ir sutramdytas skausmas ieškos naujo atpirkimo ožio.

Ar manote, kad vaikas neturi istorijos, kad jis ateina į pasaulį kaip tabula rasa, į kurią patirtis įrašo jo ar jos charakterį?

Ne, aš taip negalvoju. Vaikelis palieka įsčias jau turėdamas savo istoriją, kurią patyrė būdamas viduje. Tačiau jis ar ji ateina neturėdami projekcijų. Jie gimsta nekalti ir pasiruošę mylėti. Ir vaikai gali mylėti – daug labiau nei suaugusieji. Vaiko, kaip mylinčios būtybės, idėja, susiduria su dideliu pasipriešinimu, kadangi mes esame išmokyti ginti savo tėvus ir kaltinti save už viską, ką jie padarė.

Kaip, kokiais būdais stengiatės padėti jūsų studijomis besidomintiems?

Siekiu prasibrauti iki vaiko, esančio mano skaitytojų viduje, ir leisti jiems jausti. Esu nelyg raktininkė. Kiekvienas gali pasiimti po raktą, kad galėtų atverti duris į save ir kai ką ten surastų. Žinoma, jie gali pasakyti „ne“, nenoriu eiti pro šias duris ir grąžinti raktą. Stengiuosi sukelti jausmų, vaizdinių, pasiūlau raktų į jo paties patirtį. Po to gali eiti ir mokytis iš savo vaikų, ne iš manęs. Kadangi tik iš savo patirties gali iš tikrųjų pasimokyti. Mano pirmosios studijos buvo labai abstrakčios; norėjau suprasti pačias abstrakčiausias idėjas, Kanto, Hegelio, Marxo. Ir mano filosofijos disertacija buvo labai abstrakti. Dabar matau, jog visi filosofai turi suręsti didžiulį pastatą, kad galėtų nejausti vidinio skausmo. Netgi Freudas.

Savo praktikoje stengiuosi priartinti suaugusiuosius prie jų kančių, kurias jie neigia, paaiškinti, kodėl jis taip jaučiasi, ir apsaugoti jį nuo smurtavimo prieš savo vaikus ateityje. Kol mes neigsime smurtą prieš vaikus, negalėsime jo sustabdyti.

Kodėl nusprendėte tapti rašytoja ir dėstytoja?

Noriu žmonėms pasakyti, kad nėra pasaulyje nė vieno žmogaus, kuris smurtautų prieš vaikus, prieš kurį patį vaikystėje nebuvo smurtauta. Manau, jog šis atradimas yra esminis, ir jis gali padėti suprasti daug dalykų. Dirbdama psichoanalitike, negalėjau pasidalinti šiais atradimais su niekuo iš savo kolegų, turėjau suprasti, kodėl taip, norėjau suprasti jų motyvą. Taigi parašiau „Nevalia pastebėti...“ (Du sollst nicht merken, 1981). Vėlgi joje aš pastačiau save į vaiko vietą, stebintį karalių be drabužių. Pamažu mano darbais pradėjo. Sulaukiau patvirtinimų iš Ashley Montagu ir kitų, rašančių apie smurtą prieš vaikus. Montagu atsiuntė man savo knygą „Growing Young“, kurioje jis cituoja žymų Britų psichoanalitiką Edwardą Gloverį. Gloveris visiškai normalų vaiką aprašo kaip egocentrišką, godų, nepadorų, tūžmingą, smurtingą, nepaprastai seksualų, primityviai suvokiantį tikrovę, neturinčią sąžinės būtybę ir pan. Kai palyginame šį normalaus kūdikio aprašymą su nusikaltėliu psichopatu, kūdikis praktiškai yra apsigimęs nusikaltėlis. Tai žmonijai pavojingas požiūris. Mes apsimetame perteikiantys vaikui socialines normas, kad jis taptų „žmogumi“. Melanie Klein taip pat vaiką matė kaip destruktyvią būtybę. Tai freudiškas požiūris. Aš manau, kad būtent mūsų požiūris į vaiką padaro juos gerus, mylinčius, pasitikinčius arba kupinus neapykantos ir destruktyvius. Savo praktikoje stengiuosi priartinti suaugusiuosius prie jų kančių, kurias jie neigia, paaiškinti, kodėl jis taip jaučiasi, ir apsaugoti jį nuo smurtavimo prieš savo vaikus ateityje. Kol mes neigsime smurtą prieš vaikus, negalėsime jo sustabdyti. Ir vadinsime tai – auklėjimu. Pati vaiko balsą savyje išgirdau pradėjusi tapyti.

Tapyba jums atvėrė jausmus?

Jos dėka, galėjau pradėti be teorino bagažo, iš tikrųjų, kaip vaikas. Pradėjusi tapyti patyriau daug džiaugsmo. Žinojau, kad pavyks kai ką sukurti. Ir man pavyko. Pirmi penki metai tapymo man leido parašyti „Dramą“, štai tokiu nekonvenciniu būdu. Pajutusi kūrybingumo jėgą, galėjau kritiškiau pažvelgti į tai, ką mokiausi kaip teoriją.

Kas yra jūsų herojai?

Kuo ilgiau gyvenu, tuo mažiau tų herojų. Netgi Freudas nebuvo herojus, tik dvasios tėvas. Tačiau kai išsiaiškinau jį slepiant tiesą, jis jau nebuvo tas, kas anksčiau. Negaliu nieko idealizuoti, kaip tai dariau prieš 20 ar 40 metų. Mokyklos metais man darė įspūdį Sokratas, nes kvestionavo tiek daug dalykų. Man taip pat patiko Montenio sąžiningumas, man patiko Kafka, dievinau Šekspyrą. Dabar negaliu skaityti romanų taip lengvai, kaip anksčiau. Man nuobodu, kai matau melą. Man patinka kūriniai apie vaikystę, kurie parašyti garbingai, o tai reta. Vaikystė yra vartai į visą tolesnį žmogaus gyvenimą. Parašiau esė (kol kas jos neišspausdintos) apie Nietzshę, Picasso, Kathe Kollowitz, kai iš jų vaikystės atradau faktų, leidžiančių kitaip pažvelgti į jų kūrybą. Nuostabu, kad šie faktai buvo pražiūrėti.

Ar reakcijos į jūsų darbus skiriasi priklausomai nuo šalies?

Taip. Skandinavijos šalys, Nyderlandai ir Jungtinės Valstijos yra liberaliausios ir atviriausios. Dauguma mano knygų parduodama Vokietijoje, tačiau vokiečiai vis dar stipriai suformuoti nuodingos pedagogikos. Šveicarai – taip pat. Daugeliui žmonių ten neleidžiama kritikuoti savo tėvų ar matyti kenksmingas jų auklėjimo pasekmes. Jie sako, kad mano darbuose aprašomas auklėjimas buvo būdingas XIX amžiui, nors patys vis dar gyvena pagal to amžiaus vertybes. Toks atsakas yra reakcija į Hitlerio laikus. Hitlerio neigimas yra toks stiprus, kad vokiečiai negali pasimokyti iš jo istorijos. Būdamas vaikas, Hitleris neturėjo sąžiningo liudytojo. Jo tėvas sunaikindavo viską, ką sūnus sukurdavo. Būdamas vaikas, jis niekada niekam negalėjo prasitarti apie kančias, kurias išgyveno. Pagal vieną mano knygos skyrių švedai pastatė spektaklį „Hitlerio vaikystė“. Šioje istorijoje atskleidžiama, kaip vaikas ieškojo kontakto, ilgėjosi žvilgsnio, tačiau buvo nuolat traktuojamas kaip šuo. Už kiekvieno smurto akto slypi istorija. Tvirkinimo istorija, neigimo istorija. Neigimas yra įstatymas, kuris mus valdo, tačiau šį įstatymą visuomenė ignoruoja, o profesionalai netiria*. Tačiau būtent jame slypi atsakymas, kodėl visiška nesąmonė – Zygmundo Freudo idėja, esą vaikai išsigalvoja traumas – vis dar gali būti aukštai vertinama.

Viena iš pirmųjų naujagimio pamokų, kad esi vienas, esi pavojingoje vietoje ir niekas nemato tavo skausmo. Tačiau tokia padėtis gali būti lengvai pakeista, kai mes pripažįstame naujagimį esant jausminga ir labai jautria asmenybe

Ar yra kultūrų, kurios turėtų kitokį požiūrį į vaikų auklėjimą?

Nepaisant kultūrų skirtumų, kiekvienoje surastume smurto. Tačiau yra keletas, kurios yra kitokios, pavyzdžiui, vienoje iš Malaizijos salų, Senoi, egzistuojanti nesmurtinga kultūra. Kiekvieną rytą jie kalbasi su vaikais apie sapnus. Jie niekada nekariavo. Tuo tarpu mūsų kultūra yra smurtinga, nes būdami vaikai išmokome nejausti.

Ar terapija čia gali padėti?

Taip, tačiau tik tada, jei ji prasiskverbs iki skausmo, kurį yra užblokavęs kaltės jausmas. Idėja, kad „aš esu kaltas dėl to, kas man nutiko“ – tai blokavimas. Jūs galite surasti daugybę neatsakingų ir kenksmingų psichoterapinių technikų ir jų mišinių, kurios nesudaro sąlygų sistematinei akistatai su praeitimi. Kai kurie terapeutai palieka žmones vienus su neišspręsta kančia. Šie pacientai yra dvigubos aukos: nukentėję vaikystėje ir galų gale – nuo terapijos. Jie stengiasi sau „padėti“ gerdami vaistus, įsitraukdami į sektas, paklusdami guru arba rasdami kitų būdų neigti realybę ir žudantį skausmą. Politika gali būti vienas iš šių būdų.

Ar smurtas, sklindantis iš TV ekranų, veikia vaikus?

Vaikai, kurie iš tikrųjų buvo mylimi ir saugomi, nesidomės tokiais filmais ar šou ir neatsidurs pavojuje. Tačiau vaikas, kuris buvo skaudinamas ir žeminamas – galbūt mokykloje, nebūtinai tėvų – ieškos išeičių, medžiagos; jis ieškos neapykantos objekto, kuriam galėtų atkeršyti. Yra žmonių, kurie iš vaikų kančių daro pinigus, tačiau smurtas neateina iš televizijos filmų. Jo šaknys slypi giliau. Apsaugoti ir mylimi vaikai negali tapti žudikais. Nerastumėte nė vieno mušančio savo vaiką žmogaus, kuris pats vaikystėje nebūtų buvęs muštas.

Kodėl smurtas tęsiasi per kartų kartas?

Jei žvilgteltumėte atgal, pamatytumėte, kad prieš smurtautoją visada buvo smurtauta. Daugeliu atveju apie tai iš jo ar jos neišgirsite, kadangi yra tiek daug neigimo. Jeigu nueisite į kalėjimą ir paklausite žudiko: „Kokia buvo tavo vaikystė?“, jis pasakys: „Ji nebuvo labai bloga. Mano tėvas buvo griežtas, jis baudė mane, nes buvau labai blogas. O mano mama – gera moteris.“ Čia iškyla problema: jūs nesužinosite tiesos, nes asmuo, žudikas, neleis jums pamatyti, kokia žiauri iš tikrųjų buvo jo vaikystė. Kadangi jis negali išgyventi tokio skausmo, jis žudo nekaltus žmones, užuot išgyvenęs skausmą, patirtą savo vaikystėje.

Ar gali vaikas patirti smurtą dar būdamas įsčiose?

Žinoma. Kiekvienas kūdikis turi savo patirtį; kai kurių patirtis yra tikra kankinystė. Štai gimė vaikas, turėdamas tris opas. Jis mirė. Mamai buvo 15 metų. Kai ji laukėsi, ją mušė, dar ji vartojo narkotikus. Niekas nežino, ką vaikas, netgi būdamas įsčiose, turėjo išgyventi. Mes esame tokie neišprusę, kad net atsisakome žinoti. Nesuprantame vaikų kalbos, nors jie aiškiai mums bando pasakyti, jog kenčia. Manome, kad jie fantazuoja. Tačiau tai, jog istorijoje yra fantazijos (o ji reikalinga, nes vaikams reikia fantazijų, kad jie nekentėtų!), nereiškia, jog faktas buvo išgalvotas.

Visos mušimo formos yra žeminančios ir padaro didelę žalą visam likusiam gyvenimui. Tačiau vaikas gali netapti nusikaltėliu, jei vaikystėje sutiks bent vieną asmenį, kuris nėra jam žiaurus, kuris galbūt jį mėgsta ir supranta

Ar visuomenė išmoks suprasti vaiko kalbą?

Tikiuosi. Priešingu atveju su technologijų pagalba įvykdysime masinę savižudybę. Vaiko kalba visada yra labai aiški, tačiau mes atsisakome jos klausyti. Vaikai gali išgyventi baisių kančių nuo pat pirmosios gimimo akimirkos, ligoninėse esančių technologijų dėka. Smurto patirtis išsaugojama galvoje ir gali išlikti gyvybinga visą gyvenimą. Kol vaikas neatsidurs rankose žmogaus, kuris jį nuramins ir savo švelniomis rankomis pasakys, kad jau viskas, gimimo sukrėtimas baigėsi, vaikas visą gyvenimą lauks panašaus šoko pasikartojimo. Viena iš pirmųjų naujagimio pamokų, kad esi vienas, esi pavojingoje vietoje ir niekas nemato tavo skausmo. Tačiau tokia padėtis gali būti lengvai pakeista, kai mes pripažįstame naujagimį esant jausminga ir labai jautria asmenybe. Labai dažnai vaikelis ateina į pasaulį po kovos, ir mes nesuprantame, kaip jam reikia nuraminimo mamos rankose. Vietoj to mes duodame jam vaistų, ligoninių ir aukštųjų technologijų. Ir galvojame, jog tai gerai vaikui, vien tik todėl, kad išgyvenome panašią patirtį prieš daugelį metų ir manome, jog tai įprasta. Kas iš tikrųjų vyksta naujagimio sieloje, daugumai žmonių absoliučiai neįdomu. Būtent dėl to duodu jums šį interviu.

Ar galima tikėtis, kad padėtis pasikeistų?

Tikiuosi, bent iš dalies. Tai nelengva, nes žmonės nuo pat savo gyvenimo pradžios yra išmokę, kad suduoti plaštaka vaikui reikia, kitaip jis netaps geru žmogumi, garbingu ir tolerantišku, kaip mokytojai, tėvai, ministrai ir kiti aplink jį manosi esą. Anglijoje, kur dalyvavau keliose radijo laidose, jų vedėjai dažnai sako: „Jūs kalbate apie rimtas smurto ir brutalumo formas šeimose, tačiau yra ir kitų – pliaukštelėjimai, mušimas vytele, rėkimas.“ Jų nuomone, šios galios formos panaudojimas nekenkia ir yra nerimtos. Jie argumentuoja, jog, nepaisant to, kad jiems tėvai dažnai pliaukštelėdavo, jie netapo adolfais hitleriais. Mano uždavinys – nuolat kartoti, kad visos mušimo formos yra žeminančios ir padaro didelę žalą visam likusiam gyvenimui. Vaikas gali netapti nusikaltėliu, jei turi galimybę vaikystėje sutikti bent vieną asmenį, kuris nėra jam žiaurus, kuris galbūt jį mėgsta ir supranta. Meilės patirtis, užuojauta ar simpatija padės jam atpažinti žiaurumą, matyti jį tokį, koks jis yra iš tikrųjų. Vaikai, kurie tokios patirties neturi, nes neatsirado nė vieno sąžiningo liudytojo, žiaurumą suvoks kaip normalų elgesį ir toliau neš šią naštą. Jie taps tokie pat kaip Hitleris, Eichmannas, Hossas ir milijonai jų sekėjų, savo vaikystėje nepatyrusių nieko kito, tik žiaurumą. Didžiausia tragedija yra tai, kad žmonės, su kuriais elgtasi tokiu būdu – netgi jei jie netapo hitleriais – apsimeta, kad toks auklėjimas esą buvęs neišvengiamas. Mūsų visuomenės neišmanymas auklėjimo srityje yra smurto prieš vaikus rezultatas. Mums pliaukštelėdavo tam, kad taptume akli kaip Edipas. Turime atgauti regėjimą, kad savo vaikams suteiktume šansą užaugti atsakingesniais ir sąmoningesniais žmonėmis nei mūsų karta, dabar gaminanti atomines bombas.

Vertė ir parengė Zigmas Vitkus

* „Kūno maište“ A. Miller pažymi, kad susidomėjimas per pastaruosius 20 metų – išaugo.