Sergėjus Kanovičius (g.1962 Vilniuje) – poetas (poezijos rinkinys „Kelionmaišis“ (2009 metai, „Bernardinai.lt“), poezijos rinkinys „Rašmenys ant sniego“ (Tel Avivas 2002), daugelio esė „Bernardinai.lt“  autorius,  1988–1990 m. vienas iš  kultūros mėnraščio „Sietynas“ steigėjų ir autorių, taip pat vienas iš VŠI „Maceva“ (www.litvak-cemetery.info) steigėjų, Lietuvos žydų bendruomenės patarėjas (visuomeniniais pagrindais) ryšiams su visuomene.  Lietuvos ir Izraelio pilietis. Šiuo metu gyvena Briuselyje.  Kuria lietuvių kalba.

Kaip atradote savo pašaukimą? Ar daug ieškojote, klydote, abejojote?

 Nežinau, ar esu ji atradęs. Greičiausiai tebeieškau. Be to, vargu ar žinome, ko esam pašaukti – ieškojimas man – tarsi kelionė – vis eini, sustoji pakely, atsikvėpi, kad vėl galėtum eiti, kartais ir kelią meti dėl takelio, bet tą supranti tik susivokęs, kad pasiklydai. Mažiausiai bijau eiti. Labiausiai vengiu ilgesnių sustojimų, rutinos. Gal banalu, gal daug sykių girdėta, bet taip yra – gyvenimas yra kelionė, o kelionėje pasitaiko visokiausių dalykų, visokiausių nuotykių, visokiausių pakeleivių – esu klydęs, esu abejojęs, praradęs, atradęs ir vėlei pametęs, ir vėlei ėjęs.  

Kas yra Jūsų autoritetai? Ką laikote savo mokytojais? Kodėl?

Didžiausi mano autoritetai buvo ir yra mano Tėvai bei mano seneliai. Manau, kad didžiausia vertybė, kurią įdiegė Tėvai, buvo niekada jokioms aplinkybėms esant nemeluoti, jie savo ruožtu tą bruožą paveldėjo iš savo tėvų. Galbūt todėl net metams bėgant, išlikau perdėm kategoriškas ir nepakantus bet kuriai melo formai – stengiuosi kuo mažiau bendrauti su tais, kuriuos laikau nenuoširdžiais, mėgstu vaidybą – kine ir teatre, bet ne gyvenime.

Turbūt esu palaimintas, kad gyvenime sutikau tiek daug šviesių žmonių, iš kurių kiekvieno ko nors esu pasimokęs – ar gebėčiau išvardyt visus – dėstytojus, profesorius, rašytojus, aktorius, režisierius, dailininkus, siuvėjus, kirpėjus, stalius, laikrodininkus, baldžius, artimus ir tolimus draugus, buvusius kaimynus, žydus, lietuvius ar rusus – laibiau ar mažiau žinomus, kad kurio nors neužmirščiau? Ar visus juos nudienos jaunimas laikytų autoritetais? Vargu. Autoritetų negalima įpiršti, juos reikia atrasti savaime. Tik nereikėtų jų dievinti. Pakanka deramai gerbti. 

Kas Jus įkvepia? Kokios knygos, muzika, filmai ir/ar kita?

Labiausiai mane įkvepia senasis Vilnius. Dar apleisti žydų kapai. Ir vieną, ir kitą supa tyla ir, deja, dažnai užmarštis. O tyloje geriausiai girdėti ne tik save, bet ir įsiklausyti į smiltelėmis byrantį smėlio laikrodžio laiką, taip, kad užmarštis kiek atsitrauktų, užleistų vietą atminčiai.

Ką galvojate apie mus, šiuolaikinį jaunimą?

Reikėtų dažniau prisiminti ir priminti, kad žmonėms, kurie gimė 1990 metais šįmet sukaks dvidešimt treji. Tai jau ne tik besimokanti, bet jau ir dirbanti jaunoji karta, ją vejasi dar jaunesnė aštuoniolikmečių karta. Norėčiau tikėtis, kad tai bus tie žmonės, kurie sugebės būti atsakingai už savo šalies ateitį, kuriems rūpės nuolat kurti pilietišką, demokratinę visuomenę, sergėti jos vertybes. Pilietinėje visuomenėje, kurioje visi taip norėtume gyventi dažniausiai trūksta vieno esminio dalyko – gebėjimo prisiimti atsakomybę ir kompetencijos. To dabartiniam jaunimui ir linkėčiau.

Apgailestauju, kad daugeliui mano kartos žmonių, man taip pat kadaise pristigo jėgų tą atsakomybę prisiimti ligi galo. Galbūt todėl politinėje padangėje aš pasigesdavau tų pilietiškų, principingų, bet už politinio gyvenimo ribų savanoriškai drauge su manimi atsidūrusių bendraminčių iš „Sietyno“ laikų. Kita vertus,  kartų kaita, deja, labai vangiai vyksta politikoje. Paraginčiau užleisti vietą jaunesniems. Tik, deja, matyti, kad politikos senbuviai niekaip to nenori daryt.

Kita vertus, manau, kad vartojimo visuomenės dėsniai apsunkina nūdienos jaunimo mėginimus apsaugoti tas moralines vertybes, kurios nepriklauso nuo vitrinų blizgesio ar skurdo – ištikimybę principams, laisvei, nepriklausomybei. Kiekvienos kartos jaunimui tenka vis kitokie išbandymai. Tikėkimės, kad juos išlaikys ir dabartinis jaunimas.

Kaip informacinės technologijos keičia mūsų visuomenę? Ar naudojatės socialiniais tinklais?

1988 metais sėdėjau prie redaktoriaus stalo „Vagos“ leidykloje, taisiau pieštuku kažkieno rankraštį, mašinėle atspausdintą, trimis egzemplioriais su kalkės popieriumi. Pasigirdo skambutis – pokalbiui kvietė vienos pirmųjų Lietuvoje kompiuteriais prekiavusių įmonių (vėliau tapusios „ Penki kontinentai“) bendrasavininkis. Jis pasiūlė susitikti, kad išklausyčiau darbo pasiūlymo.  Susitikus pasakė, kad jie ieško lituanisto, kuris puikiai mokėtų anglų kalbą – „Salomeikos“ ir amžiną atilsį dėstytojos Šurnaitės muštro universitete dėka aš šita reikalavimą atitikau. Pašnekovas pridūrė, kad anglų kalbos mokėjimas  (ministrauti vien dėl to tikrai netikčiau) privalomas, nes reikės dirbti kompiuteriu. Aš gal penkis kartus paklausiau, kas tas kompiuteris. Manau, kad ir jo pavadinimą tariau labai atsargiai, nes nebuvau tikras, kaip jį ištarti taisyklingai.

Šiandien man pačiam ši istorija atrodo tarsi būtų įvykusi viduramžiais ar ledynmečio laikais. O tada buvau ir beatsirandančios kompiuterines leksikos atsiradimo liudytojas, o kartais ir bendraautoris, todėl, manau, kad šį bei tą apie Lietuvos informacinių technologijų istoriją galiu papasakoti (ta bendrovė 1989–1990 metais diegė ir pirmuosius kompiuterių tinklus, taip pat ir anuometinėje Aukščiausiojoje Taryboje).

Šiuolaikinė moderni visuomenė be informacinių technologijų vargiai ar įsivaizduojama. Mano karta žinių sėmėsi iš knygų, ne iš kompiuterio ekrano, nes iš pradžių apie tą ekraną nieko nežinojo, o sužinojusi tegalėjo pasvajot. Šiandien net Harvardo universiteto mokslininkai pranašauja klasikinio aukštojo mokslo eros pabaigos pradžią – paskaitų lankymą netrukus pakeisiąs virtualus dalyvavimas jose – todėl naudosimės šiuolaikinio ryšio technologijomis. 

Jei man kas pasakytų, jog nebereikia praeiti pro Sarbievijaus kiemą, pasilenkt, kad kaktos nepramuščiau, įeidamas į 16-ojo amžiaus auditoriją ar nepamatyt Repšio freskų pakeliui į kalbotyros egzaminą... Ar galėčiau įsivaizduoti, kad užuot gyvai klausęs profesorių, docentų ar dėstytojų Jono Dumčiaus, Vandos Zaborskaitės, Juozo Pikčilingio, Jono Kabelkos,  Vinco Urbučio, Vytauto Kubiliaus, Petronėlės Česnulevičiūtes, Zigmo Zinkevičiaus, Kosto Doveikos, Donato  Saukos, Albino Jovaišo, Aldono Pupkio, Vytauto Mažiulio ir daugelio kitų, turėčiau žiūrėti į kompiuterio ekraną – tikrai būčiau nuskurdęs.

Aš suprantu, kad būtų gerokai sumažėjusios elektros ir šildymo sąnaudos, kad kiek sustabdytume globalinį atšilimą - vis dėlto nenorėčiau mokslo, pagrįsto interneto ženklų ar greitojo maitinimo restoranų principu...Gyvą kalbą keičia trumposios žinutės, visaverčius žodžius ir nuoširdžias šypsenas – standartinis interneto ir mobiliųjų telefonų ženklų žargonas, gyvą bendravimą – elektroniniai laiškai ir socialiniai tinklai. Aš neniurzgiu, nes ir pats tomis priemonėmis naudojuos, „uždraustojo“ vaisiaus esu ragavęs. Bet to tikrojo bendravimo darosi mažiau. Jokia trumpoji žinute, joks elektroninis laiškas negali pakeisti gyvo žvilgsnio, draugo rankos prisilietimo ar bučinio po vasaros lietum.  Problemą matyčiau ten, kur informacinės technologijos naudojamos ne tik spartesniam informacijos perteikimui ar jos efektyvesnei panaudai, bet ten, kur jos į gyvojo bendražmogiškojo bendravimo lauką. Tas pat pasakytina ir apie socialinius tinklus –  jie vis labiau primena ne draugystes, o mūšio lauką – „draugu“ čia tampama per sekundės dalį, tam nereikia jokios arba beveik jokios abipusio bendravimo patirties, o kitaip manantis gali iš draugo virsti „priešu“ vieno mygtuko paspaudimu.

Prisipažinsiu, kad kartais jaučiuosi, jog piktnaudžiauju savo asmeniniu ir šeimos laiku, jį aukodamas nepasotinamai socialinio tinklo erdvei. Neapgaudinėkime savęs – jei rytoj nebebus socialinių tinklų, aš turėsiu tiek pat tikrų draugų, kiek turėjau ir prieš tapdamas to virtualaus bendravimo dalyviu. Nieko nenorėdamas įžeisti pasakysiu – jie ir yra tie tikrieji, nelaimėje padėsiantys draugai, o ne tie dešimtys, šimtai ar tūkstančiai draugais užsiregistravusių niekad nei girdėtų, nei matytų žmonių.

Gaila, kad socialiniuose tinkluose žodis „draugas“ rašomas be kabučių. Nors nedidelių išimčių ir pasitaiko. Ir joks mygtuko paspaudimas to nepakeis ir nepakeitė.  Ir socialiniai tinklai, ir galimybė „dalyvauti“ nenutrūkstamame internetinio gyvenimo sraute be jokios atsakomybės – anonimiškai komentuojant, reikalinga ne tam, kad pasakytum artimam draugui, jog jį myli, o oponentui įrodytum, kad jis klysta – to reikia tik tam, jog pirktume daugiau, daugiau išleistume pinigų – vartojimo visuomenės pagrindinis variklis yra reklamos užsakovų noras žinoti, ko norime mes – vartotojai – geresnio mechanizmo nei socialiniai tinklai ir internetiniai komentarai tam, kad nustatytų tuos norus, dar, deja, nesugalvojo. Mintis, jos išsakymas ir bendražmogiškosios vertybės tampa komercijos objektu, gerokai nuvertinta preke. 

Gal atimsiu kiek daugiau laiko, bet norom nenorom prisimenu Tėvo papasakotą istoriją, kai jis, dirbęs Lietuvos kino studijoje, su filmavimo grupe, kurioje buvo ir rašytojas Vytautas Rimkevičius, filmavo netoli Šakių, Girėnų kaime, Rimkevičiaus gimtinėje. Vytauto Rimkevičiaus mama pakvietė visą filmavimo grupę apsilankyti jos sodyboje. Sostinės menininkai  buvo vaišinami geriausiomis sovietmečio laikais kolūkiečiui prieinamomis vaišėmis. Kukli ir nekalbi kaimo moteris negalėjo nuleisti akių ne tik nuo sostinės gyventojų, bet ir žinomu rašytoju tapusio sūnaus. Vakaras ėjo į pabaigą, ir Vytauto Rimkevičiaus mama, nurinkdama nuo stalo lėkštes, ištaikiusi progą nedrąsiai paklausė: „Vytautai, anądien per radiją klausiausi, kad Italijoje yra profesorius, kuris vaikus kolboje padaro. Ar teisybė, Vytautėli, radijas sako?“  Kiek pagalvojęs Vytautas Rimkevičius atsake: „Jei radijas, mama, sako, vadinasi, – teisybė.“  „Nagi, nagi,– atsidususi tarė Rimkevičienė: – Bet, Vytautėli, sutik, kad ir senas būdas buvo neblogas“...

Drįsčiau teigti, kad ir informacinės technologijos, ir socialiniai tinklai, kaip viena iš tų technologijų formų, smarkiai ir ne pačia geriausia linkme paveikė ir mūsų kasdienius santykius su pasauliu – karas per televiziją nebe toks baisus, kaip karas apkase ar per rankose laikomo ginklo taikiklį. Ir kraujo srovė, bėganti per kažkieno skruostą ekrane, nebėra nei šilta, nei krešanti. Tai paprasčiausias raudonos spalvos skystis, o nužudytasis tėra kažkas, kas dar prieš akimirką buvo bevardis žmogus, o dabar tėra būtina karo reportažo dekoracija. Karą galima ir su spragėsiais stebėti, išjungti arba trumpam perjungti, kad pasigrožėtum, kokios nors peroksidinės blondinės ilgomis kojomis šokių projekte. Ilgainiui atrodė, kad, intensyviau bendraudami virtualioje erdvėje, žmones turėjo tapti artimesni, geriau suprasti vienas kitą.

Man regis, kad savitarpio supratimo nepadaugėjo. Padaugėjo sumaišties, grafomanijos ir nekompetencijos – blogiausia, kad visa tai dar tapo ir labai lengvai prieinama ir tiražuojama, o daugeliui tikrąsias vertybes, tikrąjį švietimą, informaciją pakeitė abejotinos vertės nekompetentingas, bet jau ir nebekvestionuojamas surogatas. Internetinis „žinojimas“ ir  žinių visuomenė – du, mano galva, labai skirtingi dalykai. 

Pirmasis jau išaugino visą būrį niekur neišvažiuojančių namisėdų reporterių, kurie raportuoja, remdamiesi nepatikrintais šaltiniais su kavos puodeliu ir sumuštiniu rankoje savo namų virtuvėje, visą būrį „politologų“, kuriems pakanka perskaityt gan abejotinos vertės šaltinius,  mums referuoti ir pateikti jų kratinį, kaip autoritetingas išvadas apie rimčiausius regioninius konfliktus ir politinius procesus – vien atominės energetikos žinovų – nors vežimu vežk. Atsiranda jau ir barbių-devyndarbių – tai „universalūs“ internetiniai „žinovai“ – nebe anoniminiai troliai. Tai žmonės, kurie nieko arba beveik nieko nežino ir neišmano, bet jie – jie žino viską. Ne kažką, o viską. Ir tai vyksta tik todėl, kad šita nekompetencija tapo masiškai paklausi – tą liudija ir gausūs skaitytojų komentarai. Ratas užsidaro – yra ne tik nekompetentingai rašančiųjų, bet ir nekompetentingų skaitytojų. Ir jų, deja, nemažai. Tai visagalio interneto magija ir masinio kvailinimo fenomenas.

Jei gersime iš tokių ėriukų pėdų, kurių rašiniai dažniausiai dar gerokai atmiežti tulžies, pagiežos ar paniekos, tai patys tokais ėriukais ir tapsime. Tie patys skaitytojai vargu ar patikės, jei jų automobilį taisantis meistras jiems tuo pat metu dar pasiūlytų teikti odontologo ar kardiologo paslaugas, ir  dar, nedovanotinai darkydamas gimtąją kalbą, išreikštų‚ „kompetentingą“ nuomonę apie kalbos kultūrą.

Mano senelis buvo vienas geriausių vyriškų kostiumų siuvėjas Vilniuje. Jis mokėjo siūti. Bet jis niekada nebūtų sutikęs siūti palto ar moteriškų drabužių tik todėl, kad mokėjo gerai siūti vyriškus kostiumus. Bet internetinėje žiniasklaidoje galima viskas. Jei greta jūsų straipsnių bet kokia tema yra gausu komentarų (nepaisant to, ar jie teigiami, ar neigiami, svarbu, kad būtų gausu), jūs drąsiai galite pradėti vertinti ne tik mėsainius, bulvinius blynus, bet ir dulkių siurblius ir kosminių laivų kietojo kuro problematiką arba nekokybiškų kepsnių įtaką šeimos santykiams.

Grafomanas rašo, grafomanai komentuoja – komentarų skaičius laiduoja unikalių lankytojų skaičių, taip reikalingą ir būtiną litams iš reklamos užsakovo gauti. Vyksta visuotinai priimtina ir gerai apmokama tikrovės profanacija. Kartą per savaitę. Ar mėnesį. Dažniausiai – kas dieną, net kas valandą. Visi susidarys nuomonę, kad jūs - geriausias siurblių žinovas. O jūs kukliai neprieštarausite – jūs toliau kepsite gerai apmokamus grafomaniškus straipsnius, nes kai aplinkui gausu tokių žinovų, tuomet skaitytojai pradeda iš tiesų gyventi nebe realiame pasaulyje nė patys to nejusdami. Tai vienas esmingiausių „Dvylikos kėdžių“  siužetų triumfas moderniame pasaulyje – vidutinybės pergalė prieš profesionalumą ir kompetenciją dėl nebekvepiančių pinigų – nūdienos Ostapas jau nebeklausia Kisos Vorobjaninovo: „ Kisa, aš Jūsų norėjau paklausti kaip dailininkas dailininko: ar jūs mokate tapyti?“ Kisa, jei prisimenate, atsakė neigiamai, bet buvo priverstas tapyti. Šiandienos Kisa Vorobjaninovas moka ne tik tapyti. Jis „moka“  viską. Čia matyčiau ir didžiausią pavojų, ir didžiausią internetinės žiniasklaidos autorių, savininkų ir redaktorių atsakomybę, nes tos žiniasklaidos įtaka yra didžiulė. Tos atsakomybės dažnai pasigendu.

Paradoksalu, bet esame visai netoli tos ribos, kai žinosime, kad kuo mažiau komentarų – tuo patikimesnė informacija.  Žinoma, man papriekaištautų – niekas neverčia skaityt tų grafomanų. Aš tuomet irgi drįsčiau paprieštarauti – niekas neverčia internetinių portalų redaktorių tą grafomaniją taip uoliai skelbti ir tiražuoti. Nors užsakovams ar autoriams tokie lengvi pinigai jau senokai ir nekvepia.

Kodėl svarbu išlaikyti tautinę tapatybę? Ką jums reiškia ištikimybė Lietuvai?

Manau, kad didžiausia tautinės tapatybės vertybė šiuolaikiniame pasaulyje yra tautos kalba. Tol, kol lietuviai kalbės lietuviškai, tautinei tapatybei jokios grėsmės nebaisios. Manau, kad bet kokios tautinės mažumos interesas gerai mokėti titulinės tautos kalbą. Nors nesu lietuvis, bet taip susiklostė, kad visi trys mano vaikai, beveik Lietuvoje negyvenę, be kitų kalbų, laisvai kalba lietuviškai, tai jų motinos kalba. Manau, kad, nepaisant to, kokia kalba kalbės jų anūkai, jie šituo galės didžiuotis, lygiai taip, kaip aš didžiuojuosi tuo, kad,  atvykę Lietuvon, jie jau patys be mano pagalbos suranda jų prosenelių antkapius.

Lietuva yra ir dalis manęs, o aš esu dalis Lietuvos – ar gali žmogus būti  neištikimas savo pradžių pradžiai? Kartojau ir kartosiu, kad laimingiausia meilė be atsako yra meilė Tėvynei.

Kokie dalykai Jums svarbiausi bendraujant su kitu žmogumi?

Nuoširdumas. Tik nuoširdumas. Ir jokio melo.

Kokie yra Jūsų ryškiausi vaikystės ir mokyklos metų atsiminimai?

Jų būta visokių – neigiamų ir teigiamų. Neigiamų nenorėčiau vardyti. Galbūt ryškiausias prisiminimas, susijęs su ta akimirka, kai suvokiau prabilęs lietuviškai – man buvo ketveri metai – iš kiemo draugo smėlio dėžėje išdrįsau paprašyti, kad duotų man pažaisti jo mašinėlę.

Ar tikite pasirinkimo laisve? Ar matote gamtoje harmoniją, grožį, ar tik     atsitiktinumų   grandinę?

Pasirinkimo laisve laikau vieną pamatinių laisvo žmogaus teisių ir būtina bet kokios save demokratiška laikančios valstybės prielaida. Beveik kasmet su šeima vasarą važiuoju į nuošaliausius Suomijos vienkiemius, kad pamatyčiau ir pasimokyčiau, kaip mylėti gamtą, kad pamėginčiau suvokti, kas yra gamtos ir žmogaus bendrabūvio harmonija.

Ar tikite likimu, Apvaizda? Ar yra tekę kreiptis pagalbos į Išganytoją?

Aš tikiu, kad ne žmogus yra visagalis.  Aš su Juo esu mėginęs kalbėtis. Ir dabar kartais pasišnekam. Tik iš pradžių atrodo, kad tai yra mano monologas. Kartais užima labai daug laiko ir kantrybės tam, kad įsiklausytum – tada retkarčiais gali ir išgirst. Arba ne. Svarbu įsiklausyt. Dažniausiai, deja, žinau, jog vaikštau kiek apkurtęs...