Autorius yra  Aukščiausiosios Tarybos gynėjas, pirmasis Lavoriškių muitinės posto viršininkas.

 Nusipelnęs Lietuvai, garsus pasaulyje žmogus, lietuvis, nepriklausomybės atkūrimo pradžioje paprašo darbo atsikuriančioje Lietuvos muitinėje. Nors ir eiliniu muitininku. Ir jo negauna. Leidžiasi Muitinės departamento laiptais iš antro aukšto – tuometinio kadrų skyriaus, nusiminęs, kad atsikuriančiai Lietuvai jis nereikalingas. Jis, Vladas Česiūnas, olimpinis, daugkartinis pasaulio čempionas.

Už norą būti laisvas (bandė pasilikti Vakaruose) nubaustas atitinkamų SSRS struktūrų, pasirodė nereikalingas ir atsikuriančiai Lietuvai.

Panašių pavyzdžių galima pateikti daug. Bet buvo ir atvirkštinių.

Štai pirmojo laikinai einančio Lietuvos muitinės vadovo pareigas užėmė buvęs vieno iš svarbaus okupacinio režimo ramsčio – LTSR „obachaeso“ (ОБХСС - skyrius kovoti su socialistinės nuosavybės grobstymu) karininkas Valerijonas Valickas. Tai jis po eilinio Lavoriškių muitinės posto užpuolimo – sudeginimo vieno susirinkimo, kuriame dalyvavo apie du šimtai žmonių, pareiškė, kad Lietuvoje gal ir nebus toliau kuriamos muitinės. Suprask, nebeliks valstybės, nes kokia valstybė be savo sienų ekonominės apsaugos?

Tai V.Valickui ir jo kadrams nebuvo tinkami tokie kaip Vladas Česiūnas.

Tiesa, po kelerių metų kuriam laikui V.Valickui teko trauktis iš muitinės, bet  2000-ųjų pradžioje, valdant konservatoriams, vadinantiems save patriotiškiausia partija, o finansų viceministre tapus Daliai Grybauskaitei, Valerijonas Valickas  tapo jau ne laikinai einančiu pareigas, bet pastoviu Muitinės departamento direktoriumi (muitinė buvo ir yra pavaldi Finansų ministerijai).

Šiuo prisiminimu noriu pabrėžti, kad ir tuomet, kai kūrėsi valstybė, ir dabar, po dvidešimt dvejų metų,  ne tokiais veikėjais remiamasi, kai reikia spręti rimtus dalykus.

Ir realią laisvę mums suteikė ne signatarai, kurių ne vienas lemiamą Kovo 11-ąją bailiai dairėsi į kolegas, kaip čia reikia balsuoti ir kur greičiau nukišti partinį bilietą,  o tie, kurie gynė Parlamentą, televizijos bokštą, stovėjo prieš SSRS kareivio automatą gatvėje, buvo tampomi po generolo V.Uschopčiko vadovaujamą karinę komendantūrą, aštuonis mėnesius rizikuodami gyvybe saugojo atkuriamos valstybės sieną.

Tuo metu, po nepriklausomybės paskelbimo, didelė lietuvių tautos dalis galėjo kurti stebuklus - tokia ryžtinga ir pasiaukojanti ji buvo. To turim nepamiršti - kūrė ir tebekuria tauta. O savanaudiškumas,  abejingumas, korupcija ateina iš viršaus.

Kas per dvidešimt metų nuveikta Medininkų žudynių byloje? Ar Lietuvos Seimas yra oficialiai kreipęsis į Rusijos Dūmą dėl nusikaltėlių išdavimo, ar aukščiausiu lygiu prašyta šiuo klausimu paramos visų demokratiškų valstybių? Graudu klausytis, kad tik po 22 metų pareikšti įtarimai Vilniaus OMONO (specialaus SSRS milicininko būrio) vadams, griovusiems atsikuriančią valstybę, žalojusiems drąsiausius muitinės pareigūnus, ruošusius medžiagą Medininkų žudynėms.

Ar mes taip gerbiame žuvusiuosius, sužalotus, nepabūgusius, kurių dėka šiandien turime valstybę?   

Kas šiandien atsimena, kad atsikuriant Lietuvai Vilniaus muitinės darbuotojai pirmiausia ėjo į duonos kepyklą, nes valstybės duobkasiai, susiorganizavę į judėjimą „Jedinstva“, streikavo, nebuvo kam kepti duonos. Ir Vilnius buvo aprūpintas duona, Kremliaus planai sukelti revoliuciją prieš tuometę valdžią nepavyko.

1991 sausio 9-oji:  41-as muitinės darbuotojas be jokio ginklo siunčiamas saugoti Seimo. Buvo liūdna ir nejauku stebėti, kaip kai kurie Atkuriamojo Seimo nariai temstant pasieniais sprunka iš Seimo, kai tuo pat metu prie to paties Seimo didžiule minia renkasi Tauta.

Tai kas čia nusipelnęs pagarbos? Pabėgęs premjeras A.Šimėnas? Ar žmonės, kurie ir šiandien nereikalauja nieko, tik tiesos ir minimalios teisybės?

Sausio 21-a diena turėtų būti minima valstybės ir ypač Lietuvos muitinės istorijoje. Deja, net Muitinės mokykloje niekas jos nežino, muitinės muziejuje ji pamiršta.

O tai yra diena, kai Lietuvos valstybė pradėjo saugoti svarbiausias ir pavojingiausias Rytų Lietuvos ekonomines sienas – dar vienas labai svarbus realaus atsijungimo nuo SSRS veiksmas.

Kaip tai buvo daroma? Stovėjo statybininkams skirtas namelis ant metalinių sijų (ne ant ratų, kaip vaizduoja muitinės muziejus - tokių niekada nebuvo nei Lavoriškėse, nei Medininkuose). Prie namelio plevėsavo Lietuvos vėliava ir su marga lazdele stovėjo muitinės darbuotojas, pradžioje tik su uniformine striuke ir kepure. Pamainoje – trys inspektoriai, vienas iš jų pamainos viršininkas. Jokio telefono, jokių ryšio priemonių. 

Taip sausio 21-ąją, devintą valandą ryto, atrodė Lavoriškių muitinės postas. Be jokios apsaugos, be jokio ginklo pradėti tikrinti automobiliai ir žmonės, kertantys Lietuvos Respublikos sieną.

Kas tie pirmieji beginkliai, išdrįsę stabdyti SSRS armijos sunkvežimius, sugebėję konfiskuoti Burdenkos gamykloje pagamintas radijo detales (kurias vėliau teismas vis tiek grąžino savininkams)?

Pirma pamaina:

Ričardas Cibas, Dalius Stancikas, Vytas Petras Petruškevičius.

Antra pamaina:

Algis Naraškevičius, Stasys Rusinckis, Eimutis Beinorius.

Trečia pamaina:

Vytas Kavaliauskas, Romas Janušauskas, Petras Marčiulaitis.

Ketvirta pamaina (viršininkas Algis Meseckas) buvo suformuota vėliau.

Po penkių dienų pradėjo veikti ir Medininkų muitinės postas. Posto viršininku tapo Algis Naraškevičius.

Pamėginkit įsivaizduoti tris vyrus, muitinės inspektorius, naktį, be jokių ryšio priemonių, dirbančius muitinės kelio poste, toli nuo gyvenviečių, tarp laukų, konfiskuojančius, pavyzdžiui, visą sunkvežimį brangių kailių. Pranešus apie tai prokuratūrai – niekas neatvyksta. Tik išsikvietus Lietuvos televiziją ( žurnalistas Jogaila Morkūnas ) pavyko kontrabandą konfiskuoti.

Panašiomis sąlygomis dirbo visas Rytų Lietuvos pasienis. Apie apsaugą ar telefono liniją valdininkai pakalbėdavo tik po eilinio užpuolimo ar posto sudeginimo. Seime sumąstyta, kad reikėtų parlamentarams dažniau lankytis muitinės postuose, gal nedrįstų tuomet jų užpuldinėti. Po eilinio Lavoriškių posto namelio sudeginimo (tada nukentėjo Vladas Česiūnas, Algis Meseckas, Žana Ledochovič) padrąsinti darbuotojų  atvyko vienas signataras. Tačiau pradėjus temti jo drąsa  baigėsi, paliko jis Lietuvos sieną, vėliavą, muitininkus ir išvyko portfelių dalytis.

Negalėčiau teigti, kad pirmieji muitininkai buvo bebaimiai didvyriai. Aš pats naktimis pakankamai bijojau užpuolimų.  Du kartus buvo šaudyta į Lavoriškių muitinės  postą iš didesnio atstumo – sušaudyta vėliava, posto langai. Bet žmonės turėjo pareigos jausmą, suprato situaciją ir dirbo bijodami, laukdami išpuolio kiekvieną minutę. Bet dirbo. Ir dirbo gerai.

Jei tas signataras, kuris net Kovo 11-ąją dvejojo, ar kelti ranką, po dvidešimties metų vis tiek yra signataras su visom iš to išplaukiančiom finansinėm garantijom, renta, žemės sklypu ir pagarba, tai kas šiandien yra mėnesiais gyvybe rizikavęs pirmasis muitinės  inspektorius, kuris stodavo į postą net po eilinio panaudoto smurto? Jis šiandien negali atsiimti net savo tėvų žemės – reforma nebaigta. Neturi jokios minimalios socialinės garantijos, niekas jam nepasakė ačiū, nepaminėjo geru žodžiu.

Pasibaigus pavojams Muitinės departamentą užplūdo daug ieškančių darbo. Muitinės departamentui pradėjus vadovauti tarybinės prokuratūros darbuotojams, muitinė, kaip struktūra, nustojo dirbti Lietuvos valstybei. Lietuvos muitinės atkuriamieji darbai baigėsi, prasidėjo korupcijos organizavimas ir darbams tiems, kurie tuo metu valdžioje. Todėl pirmiesiems Lietuvos muitinės darbuotojams teko rinktis: arba palikti darbą, arba paklusti kyšininkavimo sistemą kuriantiems vadams. Dauguma paliko šią sistemą.

Vienas pavyzdys: atvažiuoja pas mane į svečius buvęs mano darbuotojas (aš jau nedirbau muitinėje) ir sako: „Vytai, aš priverstas imti kyšį – pinigus, ką man daryti?“ Atsakau: „Eik iš darbo, nes jei liksi pamainoje vienas neimantis, patys įdės tau į kišenę ir pasodins už kyšio ėmimą.“

Štai tokia muitinė dabar funkcionuoja. Todėl neverta stebėtis, kad už kyšių ėmimą Medininkų poste neseniai sulaikyta daugiau kaip pusė muitininkų, o per įdiegiamas nesąmoningas programas plaunami valstybės pinigai.

Kur mes einame? Koks mūsų tikslas? Kokios mūsų vertybės? Kaip mes vertinam pasiaukojimą? Ką pasakyti mąstančiam jaunimui? Kaip paminėti sausio 21-ąją?

Bet ką ten sausio 21-oji. Pernai, liepos 14-ąją, Prienų rajone  vykusiame pasaulio lietuvių jaunimo sąskrydyje, kur buvo suvažiavę 3000 jaunų lietuvaičių, kalbėdami du Lietuvos Prezidentai V.Adamkus ir D.Grybauskaitė nė vienu žodžiu neužsiminė apie Lietuvos pergalę Žalgirio mūšyje, jos reikšmę kiekvienam lietuviui. O juk kalbėjo Žalgirio mūšio metinių išvakarėse. Dėsninga, nes vienas iš jų, kai draugai ėjo į mišką ginti Lietuvos laisvės, pasitraukė į užsienį, o kita jau net mums iškovojus laisvę niekaip neapsisprendė, kuriai valstybei toliau dirbti ir ar jau laikas numesti partinį bilietą, ar dar ne?

Ar gali tokie vadovai vesti Lietuvą patriotizmo, pasiaukojimo ir teisingumo keliu?