Tęsiame paskaitų ciklą apie Dievo sandoras, kurį Bernardinų jaunimo centre skaitė Tarptautinio teologijos instituto magistras Justinas Rakita.

Tad Dievo sandora su Moze ir izraelitais sulaužyta ir turi būti kažkaip reaguojama. Tas minėtas sandoros kraujas atsisuka prieš izraelitus. „Mozė, pamatęs, kad žmonės elgėsi palaidai, – Aaronas buvo jiems leidęs palaidai elgtis savo priešų pajuokai, – atsistojo stovyklos vartuose ir tarė: „Kas už VIEŠPATĮ, teateina pas mane!“ Visi levitai susibūrė aplink jį. Jis tarė jiems: „Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas: 'Prisijuoskite kalaviją prie šono, visi iki vieno! Eikite nuo vartų prie vartų, išilgai ir skersai per stovyklą, ir žudykite savo brolį, kaimyną ir giminaitį'“.Levitai padarė, kaip Mozė įsakė, ir tą dieną krito apie tris tūkstančius žmonių. Mozė tarė: „Šiandien jūs pašventėte save VIEŠPATIES tarnybai,nes buvote kiekvienas prieš savo sūnų ar brolį, šiandien gavote sau palaiminimą“ (Iš 32, 25–29). Skamba žiaurokai.

Kai Mozė pasako, „kas už Viešpatį, teateina pas mane“, pirmi žmonės, kurie šioje vietoje, atrodo, turėjo susiburti aplink jį buvo pirmagimiai. Juk juos Dievas išgelbėjo iš Egipto, jie nebuvo išžudyti kaip egiptiečiai. Tačiau susirenka levitai. Greičiausiai dėl to, kad pats Mozė buvo iš Levio giminės. Jie įvykdė tą kruviną darbą, per juos izraelitai gauna atpildą, ir levitai tampa tautos kunigais. Dabar jie turi prižiūrėti tautą, kuri vėliau turės prižiūrėti kitas tautas. Kaip rašoma Laiške žydams, kiekvieną kartą, kai keičiasi kunigystė, keičiasi įstatymas ir teisė. Tad sudaroma dar viena sandora, kurios sąlygos yra aprašytos Kunigų knygoje. Ten daug sąlygų, kurios nuobodžiai skaitomos, bet tai ir yra vadinamoji levitų knyga, nes ji aprašo būtent tą sandorą.

Kas keitėsi toje naujoje sandoroje? Kas ten buvo, ko nebuvo įstatyme prieš tai? Iš pradžių Viešpats kalbėdavo tiesiogiai izraelitams, o dabar Jis kalba tik per Mozę, nebėra tiesioginio bendravimo. Kunigystė paskiriama išskirtinai levitams, o izraelitai gauna nurodymų nuolat aukoti gyvulius, kad atprastų juos garbinti.

Kad susigyventų su naujaisiais įstatymais, izraelitai dar metus lieka prie Sinajaus kalno. Iš viso izraelitai klajojo po dykumą keturiasdešimt metų.

Skaičių knygos tryliktame skyriuje aprašoma, kaip izraelitai prieina netoli Kanaano, tos pažadėtosios žemės, ir siunčia dvylika žvalgų, kad šie atneštų vaisių pavyzdžių ir apžiūrėtų, kaip ten gyvena žmonės. Grįžę dešimt jų sakė: „Taip, vaisiai ten puikūs, kraštas tobulai derlingas, bet pilys labai stipriai įtvirtintos ir žmonės labai galingi. Taip kad mums ten „be šansų“ prasimušti.“ Tik Jozuė ir dar vienas teisusis žmogus sakė, kad neverta tuo tikėti, nes einant su Viešpačiu viskas bus gerai. Bet dešimt toliau tvirtino savo ir iš paskos visas Izraelis pradėjo verkšlenti: „Verčiau mes būtume mirę Egipto žemėje! – sakė jiems visa bendrija, – arba verčiau mes mirtume šioje dykumoje! Kodėl VIEŠPATS veda mus į tą kraštą žūti nuo kalavijo? Mūsų žmonos ir mūsų mažyliai taps grobiu! Argi nebūtų mums geriau eiti atgal į Egiptą?“ (Sk 14, 2–3).

Ką gi... Kaip vieną kartą izraelitų žodžiai atsisuko prieš juos pačius, kai jie pasakė, kad „Mozė juos išvedė iš Egipto“, dabar vėl, kai jie pasako – „verčiau mirtume šioje dykumoje“ – ką belieka Dievui daryti... Viešpats į tai ir atsako, kad „nė vienas iš tų žmonių, kurie matė mano šlovę ir ženklus, padarytus Egipte bei dykumoje, ir vis dėlto mane bandė šiuos dešimt kartų ir neklausė mano balso, nematys krašto, kurį aš prisiekiau duoti jų protėviams“ (Sk 14, 22–23). Nė vienas, išskyrus tuos du teisiuosius – Kalebą ir Jozuę. „'Kaip aš gyvas, – sako VIEŠPATS, – aš padarysiu jums, ką girdėjau jus sakant. Jūsų lavonai supus šioje dykumoje. Tačiau jūsų mažylius, kurie, jūs sakėte, bus pagrobti, aš įvesiu, – jie pažins kraštą, kurį jūs paniekinote. Jūsų vaikai klajos po dykumą keturiasdešimt metų ir kentės dėl jūsų neištikimumo, kol jūs visi lig vieno atsigulsite negyvi dykumoje“ (Sk 14, 28.31–33).

Taip praeina daug metų. Atrodo, kad tie, kurie gimė Egipte, jau išmirė, užaugo nauja karta, kuri turėtų gražiai elgtis ir būti ištikima Viešpačiui. Tačiau kaip yra iš tikrųjų? Vėlgi kelios eilutės, kurios labai daug pasako: „Izraeliui gyvenant Šitimuose,žmonės pradėjo žeminti save, kekšaudami su Moabo moterimis. O jos kviesdavosi žmones prie aukų savo dievui. Žmonės dalydavosi valgiu ir garbindavo tą dievą. Izraeliui prijunkus prie Peoro Baalo, VIEŠPATS įniršo ant Izraelio“ (Sk 25, 1–3).

Kaip aukso veršis buvo suklupimo akmuo pirmajai iš Egipto išėjusiai izraelitų kartai, Peoras Baalas tapo antrajai kartai. Vėl sulaužoma sandora, dabar jau levitų sandora. „Kaip tik tuo metu vienas izraelietis atėjo ir įsivedė į savo šeimą midjanietę moterį,matant Mozei ir visai izraeliečių bendrijai, beverkiančiai prie Susitikimo palapinės angos. Tai pamatęs, kunigo Aarono sūnaus Eleazaro sūnus Finehas atsikėlė ir nuėjo nuo bendrijos. Pasiėmęs į ranką ietį, jis nusekė izraelietį į palapinę ir perdūrė per pilvą abu – izraelietį ir moterį. Maras tarp izraeliečių tad buvo sutramdytas. O vis dėlto maru mirė dvidešimt keturi tūkstančiai (Sk 25, 6–9).

Finehas parodytas kaip ištikimas Viešpačiui kunigas levitas, kuris neapsikentė dėl tokio Dievo žeminimo ir Jo žodžio nesilaikymo. Dabar turbūt būtų sunku įsivaizduoti, kad kažkas iš mūsų kunigų pasiimtų ietį ir pervertų blogai besielgiantį. Bet tada tai buvo adekvati situacija, ir už tai kunigystė atitenka Finehui ir jo palikuonims. Iki tol ji priklausė visiems levitams, o dabar vien tik vieno levito giminei. Vėlgi keičiasi kunigystė ir keičiasi teisė. Sudaroma trečioji sandora, kuri savo teise praktiškai ir liko iki Jėzaus Kristaus laikų.

Tuo tarpu atrodo, kad Mozės darbas, kuris keturiasdešimt metų vargo ir plušo su izraelitais, bandė juos perauklėti ir kentėjo jų priekaištus, nuėjo perniek. Jie vėl garbina svetimus dievus, jie aukoja jiems aukas... Tokiu atveju, atrodo, belieka tik sėsti ir surašyti testamentą. Taip Mozė ir padarė. Tas testamentas kartu buvo ir paskutinė per jį sudaryta sandora ir tarsi izraelitų Konstitucija, pagal kurią buvo gyvenama iki pat Jėzaus Kristaus. Biblijoje šis Mozės testamentas yra Pakartoto įstatymo knyga.

Tai yra žodžiai sandoros, Viešpaties sudarytos su izraeliečiais Moabo krašte, pridėti prie sandoros, kurią Viešpats sudarė su jais prie Horebo. Tame naujame tekste atsiranda pakeitimų, kurie yra nelabai geri arba netgi visiškai blogi. Vienas iš dalykų yra tas, kad atsiranda toks terminas kaip skyrybos. Prieš tai tokio termino iš viso nebuvo. Iki tol buvo tik Dievo sukurtas šeimos modelis, kad santuoka yra amžina ir nedaloma. Jeigu atsimenate, vienoje iš Evangelijų yra aprašoma, kai fariziejai Jėzui teigia: „Mozė mums pasakė, kad jeigu jūs skiriatės su žmona, duokite jai skyrybų raštą.“ Ši Evangelijos vieta kaip tik yra nuoroda į Pakartoto įstatymo knygą. Kodėl atsiranda toks nuolaidžiavimas?

Pranašo Ezechielio knygoje rašoma: „Be to, dykumoje jiems prisiekiau iškilmingai, kad išblaškysiu juos tarp tautų ir išmėtysiu po jų kraštus, nes mano įsakų nevykdė, mano įstatus atmetė, mano šabus išniekino ir jų akys ilgėjosi savo protėvių stabų. Be to, daviau jiems ir įstatų, kurie nebuvo geri, ir įsakų, kuriais jie negalėjo būti gyvi“ (Ez 20, 23–25).

Tad kai kurie įstatai tikrai nebuvo geri. Neretai tie tolerantiški skyrybų nurodymai priskiriami Mozei, nes tarsi per jį buvo sudaryta ta sandora, ir kartais į Mozę žiūrima kaip į teisėją, kuris truputį nuleidžia kartelę, kad nereikėtų visų sukišti į kalėjimą. Jeigu jau yra kažkas, ko žmonės visiškai negali laikytis, sumažina reikalavimus. Tačiau Jėzus ir atsakė fariziejams, kad Mozė leido šį įstatymą atleisti žmonas dėl izraelitų širdies kietumo.

Kitas dalykas – buvo griežtai įsakyta išžudyti visus Kanaano gyventojus. Tai skamba košmariškai, kas čia per genocido vykdymas, bet taip Dievas įsakė todėl, kad izraelitai buvo labai linkę perimti kitų tautų tikėjimą, kitų tautų tradicijas, ir jeigu tik šalimais atsirasdavo stabmeldžių, jie Viešpatį pamiršdavo ir imdavo garbinti tuos stabukus.

Trečias dalykas, kaip kalbėjome pačioje pradžioje, Įstatymo knygos 29 skyriuje išvardyta daug daug prakeiksmų. Po jų seka tokia pranašystė:

„Kai visi šie žodžiai – palaiminimai ir prakeikimai, kuriuos tau susakiau, bus išsipildę, jei paimsi juos į širdį, būdamas bet kokiose tautose, į kurias VIEŠPATS, tavo Dievas, bus tave nubloškęs, jei sugrįši pas VIEŠPATĮ, savo Dievą, ir tu bei tavo vaikai klausysite jo balso visa širdimi ir visa siela, kaip aš įsakau tau šiandien, tada VIEŠPATS, tavo Dievas, sugrąžins tave iš tremties ir, tavęs pasigailėdamas, vėl surinks tave iš visų tautų, po kurias VIEŠPATS, tavo Dievas, bus tave išsklaidęs. Be to, VIEŠPATS, tavo Dievas, apipjaustys tavo širdį ir tavo palikuonių širdį, kad mylėtumei VIEŠPATĮ, savo Dievą, visa širdimi ir visa siela ir išliktumei gyvas“ (Įst 30, 1–3.6).

Vienas mažas žodelis šiame tekste yra labai grėsmingas. Tai žodelis „kai“. Ankstesnėse sandorose buvo tokie terminai kaip – „jeigu jūs nesilaikysite“, bus tas ir tas. Dabar jau sakoma „kai jūs nesilaikysite“. Duodama sandora, kurios izraelitai nesugebės laikytis. Atrodo, kokia prasmė kurti tokius įsakymus, kurių niekas nesilaiko?

Mintis ta, jog žmonės, kurie lig šiol buvo kietasprandžiai, kurie galvojo, kad viską gali padaryti patys, turi suprasti, jog negali visko padaryti patys, kad augtų jų nuolankumas. Kas tas širdies apipjaustymas? Kas čia turima omenyje? Vėlgi pranašo Ezechielio knygoje rašoma: „Atimsiu jus iš tautų, surinksiu jus iš visų kraštų ir parvesiu jus į jūsų žemę. Nuplausiu jus tyru vandeniu, bus nuvalyti visi jūsų nešvarumai, – visi jūsų stabai bus pašalinti. Duosiu jums naują širdį ir atnaujinsiu jus nauja dvasia. Išimsiu iš jūsų akmeninę širdį ir duosiu jums jautrią širdį. Duosiu jums savo dvasią ir padarysiu, kad gyventumėte pagal mano įstatus, laikytumėtės mano įsakų ir juos vykdytumėte. Tuomet jūs gyvensite krašte, kurį daviau jūsų protėviams, – jūs būsite mano tauta ir aš būsiu jūsų Dievas“ (Ez 36, 25–28).

Tai buvo Dievo įvykdyta per Jėzų Kristų, kuris atpirko žmoniją ir kurį galima daugeliu atvejų matyti Mozės įvaizdyje. Ir vienas, ir kitas, kai buvo kūdikiai, per plauką išvengė mirties. Ir Mozės, ir Jėzaus dienomis buvo žudomi kūdikiai berniukai. Ir vienas, ir kitas traukėsi į Egiptą. Ir Mozė gyveno Egipte, ir Jėzus, kad išvengtų mirties, su Marija ir globėju Juozapu keliavo į Egiptą. Jėzus yra Dievo pirmgimis sūnus, kaip vadinamas ir Izraelis. Izraelitai perėjo jūrą, o Jėzui tą atstojo krikštas. Izraelis praleido dykumoje 40 metų, o Jėzus – keturiasdešimt dienų.

Mozei buvo duoti dešimt Dievo įsakymų ant Sinajaus kalno. Jėzaus „Kalno pamokslas“ yra ėjimas į įstatymą, bet įsiskverbimas į jo gelmę. Viskas giliau ir griežčiau. Mozė pasakė, kad negalima svetimauti, o Jėzus sako, kad negalima net su geismu žiūrėti į moterį. Izraelitus sudarė dvylika genčių, o Jėzus pasirinko 12 apaštalų, taip tartum mėgindamas atkurti tai, ko negalėjo padaryti tos gentys. Kartu Jėzus pats yra paaukotasis sandoros avinėlis, kurio kraujas mus išgelbėjo ir kurio kraujas yra geriamas.

Parengė Monika Midverytė OFS

Bernardinų jaunimo centre paskaitą skaitė Tarptautinio teologijos instituto magistras Justinas Rakita. Paskaita paremta teologijos profesoriaus Scotto Hahno moksliniais darbais.