Kaip kad mūsų kūnai gali sirgti, taip ir vidinės mūsų asmenybės dalys gali būti sulaužytos – kai kiti žmonės mus atmetė, pravardžiavo, skriaudė, todėl mūsų širdys gali būti žaizdotos. Kai mūsų širdis sužeista, mes atsiliepiame tokiu pat būdu, skaudindami kitus. Labai sunku atleisti mus įskaudinusiam žmogui, o neatleisdami sukamės tame pačiame kentėjimų rate. Kaip atleisti? Ar įmanoma išgyti? Kartkartėmis mus galbūt pasiekia informacija apie vidinį išgydymą, vidinio išgydymo pamaldas. Tačiau kas iš tiesų tai yra? Nueiti išdrįsta tikrai ne kiekvienas, bet kai kuriems visgi lieka kirbėti klausimas – gal ir man reikėtų?.. 

Sausio pradžioje Lietuvoje „Betanijos“ bendruomenės kvietimu viešėjo kunigas Gertas Overmeeris iš Nyderlandų, kuris palydi žmones vidinio išgydymo keliu, meldžiasi už juos. Dienraščiui „Bernardinai.lt“ jis pasakoja apie šią ir kitas savo tarnystes, apie atleidimą, Dievo meilę, tikėjimą ir dalijimosi kasdieniu gyvenimu svarbą. 

Kas yra vidinis gydymas, kaip jis keičia žmogaus dvasinę būseną?

Vidinis gydymas išties yra mūsų prisiminimų, elgesio, bendravimo su kitais gydymas. Kaip kad mūsų kūnai gali sirgti – pvz., sulaužyta ranka ar koja, blogi dantys ar silpnai matančios akys, taip ir vidinės mūsų asmenybės dalys gali būti sulaužytos – kai kiti žmonės mus atmetė, pravardžiavo, skriaudė, todėl mūsų širdys gali būti sužeistos, žaizdotos. Kai mūsų širdis sužeista, mes taip pat atsiliepiame tokiu pat būdu, skaudindami kitus. Tai reikia gydyti, bet to negali padaryti gydytojas – negali duoti kokios piliulės ar liepti pagulėti lovoje, kol praeis – tik Dievas tai gali padaryti, todėl daugeliu atvejų vidinis išgydymas susijęs su malda. Tai gali būti asmeninė malda Dievo artumoje, tai gali būti dalyvavimas Mišiose, tai gali būti užtarimo malda, kai žmonės meldžiasi vieni už kitus. Per tai veikia Dievas, kartais išgydoma iš karto, kartais tai būna ilgas procesas. Tai tapimas tokiu žmogumi, kokiu mes esame sukurti.

Tačiau vidinis gydymas yra dalis mano tarnystės. Pagrindinė mano misija – tiksliau, Dievo misija ir mano, nes Jis man ją pavedė – padėti jaunimui susitikti Dievą asmeniškai, kad jauni žmonės pajustų Dievo meilę jiems. Apie Dievą kalbama bažnyčioje ar geroje krikščioniškoje mokykloje; tačiau apskritai mūsų šalyje kalbama apie evoliuciją, o ne apie Dievo sukūrimą. Tad noriu kalbėti apie Dievą, kad jaunimas patirtų Jo asmeninę meilę, kaip Jis rūpinasi, kaip Jam patinka kiekvienas žmogus. Ir kai sutinki tikrą Dievo meilę, iš karto pamatai savo trapumą, sulaužytumą, melą apie save, klaidingą meilės įsivaizdavimą, kurį nešiojaisi savyje iki šiol. Daug „pirktų“ produktų, tačiau kai pajunti tikrą Dievo meilę tau, gauni ir vidinį išgydymą. Visiems reikia vidinio išgydymo, nes visi esame sužeisti, tik kai kuriems jo reikia labiau. Tačiau Dievo meilė daug daugiau nei tik vidinis išgydymas, nes jei žiūrėtume tik į vidinį išgydymą, tai būtų tas pat, kaip eiti pas gydytoją, gauti vaistų, ir viskas. Negerai, jei žmonės tik tuo ir apsiribotų. Noriu, kad žmonės ieškotų Gydytojo, gautų vidinį išgydymą – tai dalis proceso, kitas dalykas, kad vis labiau tampi savimi. Taigi čia kalbama apie asmeninį susitikimą su Dievu. Leisti laiką su Juo, dalintis viskuo, ką Jis tau numatęs, kuo tau Jis yra. Vidinis išgydymas ir fizinis išgydymas – tik mažos dalys to, ką Dievas yra mums numatęs.

Tačiau šių dalykų dėka žmonės pirmiausia pastebi pokyčius savyje – kad kažkas pasikeitė jų viduje, kažkas nutiko jiems, jie ima sau patikti, ima mėgti kitus žmones, nustoja nekęsti ir pradeda jausti gailestį kitiems, užuot anksčiau galbūt jautę neapykantą. Tai pirmieji pokyčiai, kuriuos žmogus pastebi savyje. Tačiau tai tik pradžia, ir jei čia sustosi, niekada nepasieksi pilnatvės, kurią Dievas tau numatęs.

Ar įmanoma „pagyti“ iš karto? Ar tai vis dėlto ilgas procesas?

Kiekvienas žmogus kitoks. Tai priklauso nuo to, kiek mes esam sužeisti, kiek tai mus veikia, kokios priežastys padarė tas žaizdas, dėl kurių man reikia vidinio išgydymo. Žaizdos negali visuomet būti užgydytos iš karto, vienodai. Kartais priklauso nuo situacijos, kad asmens visiškai išgydyti neįmanoma iš karto, nes pokyčiai būtų per dideli; tai kiekvienu atveju vyksta skirtingai, ir todėl kartais nenoriai kalbu apie vidinio išgydymo tarnystę, nes jei iš tiesų nori, kad žmogus pagytų, turi turėti asmeninį kontaktą, peržvelgti visą jo gyvenimą, melstis dėl viso jo gyvenimo, žiūrėti, kokios žaizdos, kokios jų priežastys, kada žmogui reikia atleidimo, kada jis turi atleisti kitiems, kada jam reikia išgydymo, o kada – išvadavimo. Tačiau net per didesnius susibūrimus matau didžiulį pokytį susirinkusiųjų akyse, skirtumą tarp to, kokie jie įeina į kambarį ir kokie išeina. Tad maža Dievo meilės dalis asmeniškai gali padaryti tokių didžių pokyčių. Ir tai puiku.

Iš kai kurių žmonių pasisakymų suprantu, kad kai kurie gyvenimai iš tiesų sulaužyti, žmonės turėję tokių skausmingų išgyvenimų, kad beveik neįmanoma, jog jie yra dar gyvi. Aš patikiu šiuos žmones į Dievo rankas, ir sakau: Tėve, jie Tavo vaikai, Tu juos myli. Tu žinai, ko jiems reikia, Tu gali man tik duoti žodžius, kuriuos galiu ištarti čia. Ir tai viskas, visa kita – Jo darbas.

Krikščionys pabrėžia, kaip yra svarbu, kad santykis su Dievu būtų kaip „Abba“,vu, tėčiu. Tačiau kai kurie žmonės turi labai skaudžių patirčių su tėvu iš vaikystės ar sunkių prisiminimų apie bendravimą su tėvais, jų patirtis negatyvi. Kaip jiems sukurti santykį su Dievu kaip geru tėvu? Kaip jie gali perkeisti savo vaizduotę, tėvo įvaizdį, suvokimą?

Vienintelis būdas pažinti Dievą – tai būti su Juo. Kai atsigręžiu į savo skaudžias patirtis, sutiktus blogus žmones, atsiminimus, susikoncentruoju ties dalykais, kurie nėra Dievas. Žmonės yra iš Dievo, bet Dievas yra originalas, o žmonės aplink yra tik Jo kopijos, kaip ir aš, nes Dievas sukūrė mus pagal savo atvaizdą, o ne atvirkščiai. Tačiau nors Dievas yra tobulas originalas, kai kurie žmonės tapo blogomis kopijomis, nes ir jie turi savo skausmų, blogų patirčių. Problema, kad daugumos blogų tėvų ir blogų šeimų negalima kaltinti, kad jie blogi, nes galbūt ir jų tėvai ar seneliai tokie buvo. Tad negaliu koncentruotis ties tais dalykais, kurių, beje, negaliu pakeisti – negaliu pakeisti savo praeities, apsimesti, jog negirdėjau pravardžių, kurias man klijavo, arba nepatyriau skriaudų, kurias jie darė – tie dalykai nutiko, tai dalis mano gyvenimo, dalis manęs.

Nederėtų pamiršti krikščionybės slėpinio, kurį taip dažnai praleidžiame pro pirštus – Dievas buvo ir yra su manimi visą laiką. Faktas, kad Jėzaus asmenyje Dievas tapo žmogumi kaip mes, išskyrus nuodėmę, reiškia, jog Jis nešiojo mūsų naštas, mūsų skausmą, Jis žino, ką reiškia būti atmestam, ką reiškia prarasti tėvą, būti išduotam draugų, ką reiškia įveikti pyktį, emocijas, skausmą, taigi Jis žino apie manąsias žaizdas. Gana dažnai, melsdamasis su žmonėmis, pastebiu, kai jie, perėję tuos sunkius praeities periodus, supranta, jog Dievas buvo su jais ir tada, tomis sunkiomis akimirkomis. Dievas laikė juos, apsaugojo, kad nebūtų blogiau nei buvo; tai pakeičia esmę – „aš buvau ne vienas“. Nepaisant mano skausmo, nuopuolių, gėdos, aš esu suprastas ir priimtas Dievo. Šis suvokimas kuria mano santykį su Dievu, tai toks gyvenimas, kurį Dievas nori mums suteikti: atsiminimai nedingsta, tačiau tai pakelia mane virš jų ir sako, kad Dievas stipresnis. Prisiminimai manęs nebepažemina, nesuvaržo manęs – aš galiu gyventi su tuo, nes žinau, kad Dievas mane myli, Jo meilė mane nuplauna, teka per mane. Tai daugiau nei vidinis išgydymas, nes taip aš tampu tuo, kas iš tikrųjų esu. Tampu tikruoju savimi.

Ar čia veikia Dievo malonė, ir žmogui belieka tik ją priimti, ar tai vis dėlto didžiulė užduotis žmogui – palikti praeitį ir atsigręžti į Dievą?

Tai abiejų darbas. Tai suvokimas, kad Dievas yra šalia ir buvo su manimi visą laiką per visus sunkumus, kai dariau klaidas. Ir aš klydau, įskaudinau kitus, atmesdamas juos, kartais dėl to, kad pats buvau sužeistas – Dievas buvo ten ir nori man atleisti: štai čia, kur aš pasielgiau neteisingai, ar kur įskaudinau žmogų. Žinoma, turi būti tam tikras atitaisymo, atkūrimo darbas – per Susitaikinimo sakramentą ir atgailą. Tam tikra prasme turiu atitaisyti žalą, kurią padariau kitam. Ne visa žala gali būti atitaisyta, kai ką gali tik Dievas, tačiau jis mane kviečia prisiimti savo dalį atsakomybės. Suvokiu, jog Dievas yra su manimi, Jis nenori, kad būčiau apleistas ar atstumtas, tačiau Jis nekaltina ir tų, kurie mane nuskriaudė. To beveik neįmanoma perteikti žmonėms, kurie to nepatyrė. Tik įsivaizduokite, kad stengiatės paaiškinti neregiui iš prigimties, kas yra spalvos. Jūs negalite. Vienintelė galimybė jam paaiškinti – tai tik atverti jo akis ir parodyti... Tad kartais, kai mes negalime kažko padaryti, tai atlikti turi Dievas.

Dievas apreiškia, kas Jis yra. Aš žinau, kad esu sukurtas pagal Dievo paveikslą, ir kuo daugiau man atskleidžiama, kas Jis yra, tuo labiau suvokiu ir man atskleidžiama, kas esu aš, ir labiau suprantu, kas yra kiti žmonės. Tai keičia visą mano mąstymą, suvokimą, ir tokiu supratimu remdamiesi mes, krikščionys, turėtume gyventi.

Sudėtinga atleisti kitiems, kurie mus įskaudino, bet dar sunkiau atleisti sau pačiam. Ne visiems pavyksta tai padaryti, net ilgą laiką mėginant?

Žinau. Tai liūdna, kita vertus, atleidimas taip pat yra meilės ženklas. Niekas neturi teisės tikėtis, kad būtų dovanota už klaidas, kurias padarė visus tuos kartus, kai Jį atmetė ar labai įžeidė. Tačiau Jis vis dėlto mums atleidžia. Taigi atleidimas yra ne jausmas, emocija ar teisingi poelgiai, o meilės išraiška kitam asmeniui. Kartais tai gali būti labai skausminga, nes kai kurie žmonės sužeidė mus labai giliai, tad atleidimas – tai ilgai trunkantis procesas. Kai kuriems žmonėms – ir mano gyvenime taip nutiko – atleidimas prasideda nuo „aš norėčiau norėti atleisti šiam žmogui“. Tada po kurio laiko tai tampa „aš noriu atleisti šiam žmogui“. Po to – „aš atleidžiu šiam žmogui“, o dar vėliau – „aš atleidžiu jam iš visos širdies“. Žingsnis po žingsnio.

Neturėtume manyti, kad užtenka nueiti išpažinties, pasakyti žmogui: „aš tau atleidžiu“, ir viskas susitvarko – ne. Mes rimtai turime žvelgti į savo žaizdas. Jei reikia laiko – duokite sau laiko, be jokių problemų – juk kiekvienu atveju mes turime prieš akis amžinybę, nėra reikalo skubėti. Tik turėtume atkakliai to siekti – norėti išsilaisvinti ir atleisti mus įskaudinusiam žmogui. Tai galime padaryti tik tokiomis priemonėms, kurias gauname iš Dievo. Tad viskas, net atleidimas, kurį suteikiu kitam, visuomet prasideda nuo to, ką gaunu iš Dievo. Tai, kad man buvo atleista, padeda man atleisti sau pačiam ir atleisti kitiems. Tą randame ir didžiajame įsakyme – „Mylėk Viešpatį Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu, visomis jėgomis. Mylėk kiekvieną žmogų taip kaip save“.

Tad visų pirma mylėk Dievą, tuomet kitus. Aš myliu Dievą, tada imu mylėti save; o taip kaip myliu save turiu mylėti ir kitus. Dievas nesako, kad kiti turi būti aukštesni už mane ar aš – už juos, Jis nori, kad visi būtume lygūs, o Jis – virš visų.

Tačiau ir velnias nesnaudžia – jis randa mūsų silpniausias vietas, sėja baimę, stengiasi mus suklaidinti, pakišdamas visokių „o jei nepasiseks“. Kaip įveikti tą baimę, nerimą?

Meilė nugali visas baimes. Tad vienintelis atsakymas yra meilė. Jei tai mėginsime padaryti savo jėgomis, mums niekuomet nepavyks. Kad įmanoma įveikti pačiam – tai didžiausias visų New Age ir kitų ideologijų melas. Mes negalime padaryti to patys. Vienintelė meilė, kuri išties gali padėti įveikti savo skausmą ir peržengti baimes, – tai Dievo meilė. Štai kodėl reikia maldos.

Žinau, kad nemažai žmonių, kurie nori augti dvasiniame gyvenime, ima studijuoti. Tai labai gerai, mums visiems reikia žinoti įvairių dalykų, ypač šiais metais, kuriuos popiežius paskelbė Tikėjimo metais – gilinti savo tikėjimą, mėginti suvokti, kas tai yra. Tačiau studijos turi būti nuolat lydimos mūsų maldos. Jei iš pradžių neatversime savo širdžių, nesusitiksime paties Dievo, nesileisime užpildomi Jo beribės meilės ir kantrybės, tos studijos neturės prasmės. Mūsų protas ir širdis turi ribas, tad mums reikia juos abu maitinti. Žmonės pasitraukia į vienuolynus, kviečiami labiau išgirsti Viešpaties balsą. Jie atsitraukia nuo pasaulio, televizijos, radijo, kad labiau priartėtų prie nesibaigiančios Viešpaties meilės. Tad tai pasirinkimo klausimas, kurį turime padaryti: aš iš tiesų tikiu, kad Dievo meilė gali mane išgelbėti? Ar turiu drąsos ir ryžto išjungti facebooką, internetą, kad atsiversčiau Bibliją, skaityčiau Dievo žodį ir suprasčiau, ką Jis man sako? Tai pasirinkimas, kurį mes kiekvienas darome – deja, negaliu šito atlikti už kitą.

Išties kai kurie žmonės studijuoja, skaito, cituoja Bibliją, rodos, turi visas žinias, bet sakosi neturį gyvo tikėjimo malonės. Tad ką jiems daryti?

Atverti širdis ir laukti Jo ateinant. Kiekvienas apsireiškimas yra paties Dievo dovana. Jis laisvai pasirenka norėdamas save apreikšti mums. Krikščionybės, kurios šaknys judaizme,  Dievas laisvai apsisprendžia apreikšti save mums. Tai dovana. Ir tik vienas tinkamas būdas atsiliepti į šią dovaną – atverti širdį.

Jei studijuosiu atvira širdimi, tai per kitų sukauptą išmintį ir patirtį Dievas gali apreikšti man daug dalykų. Tačiau taip pat turiu išmokti sustoti ir įsiklausyti. Aš pats esu labai aktyvus, užimtas įvairiomis veiklomis – man patinka veikti dėl žmonių ir pan., tačiau Dievas man kartą sako – sustok, tik sėdėk, nieko nedaryk ir priimk. Nelabai nudžiugau – negi Tu, Dieve, nori, kad aš tik sėdėčiau ir nieko nedaryčiau? Ir atsakymas buvo – taip, tik sėdėk, lauk manęs ir būk su manimi. Taigi, turėjau išbūti laukdamas Dievo ir to momento, kai Jis apsireikš, nes Jis žino, kada aš pasiruošęs. Kuo daugiau laiko Jam skiri, tuo labiau supranti, kad Jis yra visur – medžiuose, žiemą krentančiose snaigėse, gėlėse, kurios pražysta pavasarį. Jis ten visuomet, tačiau dėl mano aktyvumo širdis buvo užsivėrusi, aš Jo nemačiau, ir nebuvau pasiruošęs priimti Dievo apsireiškimo, kurį Jis siunčia. Taigi, problema ne ta, kad Dievas neapsireiškia, o kad mes Jo nepriimame. Mes patys esame didžiausia kliūtis tarp mūsų ir Dievo. Tam tikra prasme turime išsivaduoti iš savęs, ir geriausias būdas tai padaryti – sustabdyti veiklas, būti tuo, kas iš tikrųjų esi, pripažinti, kad tau iš tikrųjų Jo reikia, kad esi nusiminęs, ir nuolankiai ateiti pas Dievą. Tada būsi pasiruošęs priimti tai, ką Dievas tau numatęs. Ir tai nuostabu.

Aišku, praeina daug laiko, kol tai įvyksta. Nyderlanduose yra nuostabių teologų, taip puikiai išmanančių Bibliją ir tradiciją, kad aš žinau, jog niekuomet jų lygio nepasieksiu; vis dėlto jie neteisingai interpretuoja kai kuriuos dalykus, pvz., sakramentus. Tad ko trūko jų išmintyje – tai asmeninio Dievo apsireiškimo jiems. Jei žinai, ko trūksta, pradedi ieškoti ir atkakliai sieki, tai ir randi. Taigi matyti, kad vien studijų nepakanka. Dievas nori ne vien teologų. Tai nereiškia, kad teologija yra blogai, jų įnašas labai didelis, tačiau man reikia priimti vidumi tai, ką Dievas man apreiškia. Kai to nepriimu, išeina tarsi koks žaidimas, kad mes kaip vaikai imame skųstis Tėvu.

Kaip Jūs atpažinote šį skelbimo ir vidinio gydymo pašaukimą? Jūsų tarnystė atrodo esanti labiau tarptautinė, neapsiribojanti vien Nyderlandais?

Ji tapo tarptautinė, nors intencija iš pradžių buvo kitokia. Norėjom – ir būtent tam vyskupas davė leidimą – steigti rekolekcijų namus, kur galėtume jaunus žmones pakviesti atvykti savaitgaliais. Kad tai būtų erdvė, kur jie galėtų susitikti Dievą. Savaitės dienomis galėtume melstis, studijuoti kartu, o savaitgaliais jie atvykę galėtų dalintis. Tokia buvo pirminė idėja, gimusi 2009 m. Olandijoje yra nemažai tuščių apleistų vienuolynų, tad manėme, jog nebus sunku rasti patalpų, tačiau neradome namų. Supratome, jog jei lauksime taip ir toliau, niekas nevyks, nes neturime vietos, kur kviestis jaunimą. Tad nutarėme paskelbti interneto svetainėje informaciją, kad mes galime atvykti pas jus, jei jūs parūpinsite vietą. Taip pradėjome gauti kvietimų iš įvairių kitų šalių, išskyrus Nyderlandus. Mes neplanavome misionieriauti, tik norėjome pasiekti jaunimą. Tiesa, man patinka keliauti, susitikti daugybę žmonių, praplėsti akiratį. Kita vertus, žinau, kad štai esu labai trumpam laikui ir kai kuriuos žmones matau pirmą ir paskutinį kartą, geriausiu atveju pamatysiu po metų ar dvejų. Ir negaliu nieko padaryti. O jei turėtume savo namus, galėtume pasiūlyti nuolatinį, tęstinį palydėjimą, vesti žmones asmeniškai per atleidimo procesą. Štai kaip nutiko, kad ėmiau keliauti.

Tačiau ši problema ne mano, o Jo. Mokausi, meldžiuosi ir klausiu Viešpaties, kodėl taip yra. Ar turiu įsikurti kitoje šalyje, ar ką daryti? Nežinau. Tad tik einu ten, kur Dievas mane veda. Jis žino, Jis atsiunčia man tinkamų žmonių. Jis pasirūpins, jei tik seksime Juo.

Šiuolaikinę visuomenę vargiai kada galėtume pavadinti meilės visuomene, atleidimo bendruomene. Ar ji gali būti išgydyta? Kaip krikščionys turėtų liudyti, kalbėti apie Dievą, Jo meilę visuomenėje, kurioje krikščionybė vis labiau marginalizuojama?

Kaip sako Paulius Laiške romiečiams, visa kūrinija ilgisi išganymo: „Kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo vaikai“ (Rom 8, 19).  Giliai širdyje kiekvienas žmogus nori turėti vietą, kur jaustųsi savas, kur jaustųsi namuose. Viena iš priežasčių, kodėl žmonės tampa tokiais individualistais, priešiškai nusistatę prieš religiją, nes jaučia nusivylimą savo šeimose. Be to, manau – ir matau tai ir savo šalyje, kad daugelis žmonių nusivilia ir Bažnyčia. Juk jei yra organizacija, kur galėtum tikėtis būti priimtas, nepasmerktas, kur tave stengsis kiek įmanoma mylėti – tai turėtų būti Bažnyčia. Deja, tikrovė dažnai yra priešinga. Ir tai skaudina, dėl to žmonės ima ją atmesti, išeina iš jos, ką visiškai galiu suprasti. Bažnyčia nebeliudija apreiškimo. Juk aš negaliu perduoti jokio apreiškimo pasauliui, kol man pačiam neapreiškiama. Tai štai ką Jėzus turi omenyje, kai kviečia būti žemės šviesa ir pasaulio druska: pats turi būti šviesoje ir džiaugtis ja, džiaugtis Dievu, faktu, kad esi krikščionis, katalikas. Kaip kiti gali matyti, kad esi katalikas, pastebėti kokį skirtumą tavyje? Jei pažvelgsime į žmonių, išeinančių iš bažnyčios, veidus, neatrodys, kad jie ten gerai praleido laiką. Tad kaip galime tikėtis, kad ateis kitų žmonių? Su šia problema susiduria ne tik katalikai, tą girdžiu ir iš protestantų, evangelikalų, mažesnių bendruomenių. Daugelis prisipažįsta – aš visai nesidžiaugiu Bažnyčia, tai kaip galiu evangelizuoti kitus, kad jie ateitų ir džiaugtųsi su manimi, jei pats to džiugesio nejaučiu. Tačiau kai pradedame priimti Šventosios Dvasios dovanas ir dalintis jų vaisiais – meile, džiaugsmu, taika, ramybe, kantrybe, aplinkiniai tai pajunta ir ima sakyti – ką tu turi, ko aš neturiu? Kaip gali būti toks ramus, kodėl nepanikuoji, – juk Europoje vyksta ekonominė krizė? Kaip – tu nežiūri TV, neklausai radijo – ir vis dar esi laimingas? Kur tavo paslaptis? Tada, kai jie ateina manęs klausti, sakau: jūs tikrai norite žinoti? Tos paslapties vardas – Dievas. Ir Jis laukia tavęs, tik atverk širdį ir priimk Jį. Tačiau jei žmonės manyje nemato pasikeitimų? Prisiminkime, kaip sakoma Šventajame Rašte: „jei druska netektų sūrumo, kuo ją reikėtų pasūdyti?“ (Plg. Lk 14, 34).

Kokius išskirtumėte svarbiausius Tikėjimo metų uždavinius, kaip atnaujinti savo tikėjimą?

Manau, svarbiausia yra suprasti, kad būti tikinčiuoju – tai daugiau nei vien sekmadieniais nueiti į bažnyčią. Tikėjimas paveikia visą tavo gyvenimą: prasideda, kai atsibundi, ir baigiasi, kai eini miegoti; pasąmonėje tęsiasi net miegant. Jei sakai: einu į bažnyčią, todėl esu katalikas, reiškia, kad viską apsukai priešingu kampu. Turėtų būti – esu katalikas, todėl einu į bažnyčią. Užduokime sau tokius klausimus: ką tai reiškia būti kataliku, krikščioniu, ar tai turi kažką bendra su Jėzaus asmeniu, ką Jis reiškia man? Ką man reiškia žodžiai meilė, išganymas, atleidimas, Mesijas

Daugelis žmonių nesupranta Eucharistijos grožio ir prasmės. Jie moka maldas, bet  nežino, ką tai reiškia, ką Dievas per tai sako, nes tai buvo Jo idėja, juk Jėzus pasirinko šiai liturgijai duoną ir vyną, – kokia simbolikos prasmė?

Popiežius katechezėse žingsnis po žingsnio aiškina Credo, ką reiškia, kad aš tikiu, ką tikiu. Ką reiškia būti žmogumi, o ne kuriuo nors gyvūnu? Mes tiek daug dalykų priimame net nesusimąstydami, kad nesuvokiame, kokią milžinišką vertę jie turi. Taigi, Tikėjimo metai mus kviečia geriau įsigilinti, įsisąmoninti į tai, ką žinome, ne tik paprasčiausiai laikyti galvose, bet rasti, ką tai reiškia man, kaip su tuo tvarkausi.

Manau, kad labai svarbu keistis mintimis, nuomonėmis su kitais. Labai gerai skaityti knygas, klausytis mokymų, bet ne mažiau svarbu susėsti keturiese ar penkiese, visiems prieš tai perskaičius tuos tekstus, paklausius mokymų, ir tada klausti vienas kito – ką tai reiškia tau – pvz., kai girdi, kad Dievas tave myli ar kad Jis tapo žmogumi dėl tavęs? Kai imame dalintis, tada tai iš tiesų paliečia mūsų širdis. Gali žmogus pasakyti, jog tai nutiko taip seniai, kad iš tiesų nežino kaip su tuo gyventi, ką apie tai galvoti. Tačiau ar norėtų žinoti, ar sako: manęs tai nedomina, leisk man eiti savo keliais. Taigi, reikėtų tiesiog kalbėtis apie tokius klausimus, nekaltinant vienas kito, nepradedant sakyti, kas teisus, o kas klysta – tik būti atviriems, nebijoti pasirodyti silpniems, parodyti, ką iš tiesų reiškia. Kartais gal tik vienas ištartas žodis, viena idėja gali naujai nuskambėti kitam. Ir tada tai tampa gyva. Tokie pasidalijimai gali kilti spontaniškai, gali būti ir labiau organizuoti – pvz., rengti juos parapijoje kas savaitę ar mėnesį. Yra nemažai katechetinių programų ir pan. Čia gal net nereikėtų itin didelio pasiruošimo, tik paskatinti žmones kalbėtis apie tikėjimą ir dalintis, ką jiems tai reiškia, skatinti užduoti klausimus, kurie jiems rūpi – praktinius, teologinius ar pan.

Po truputį žmogus atranda – „betgi čia kalbama apie mane!“ Kartais mes net nepastebime ar nesusimąstome, kad tikėjimas yra apie mane ir mano gyvenimą. Vienintelis kelias ten nusigauti – kalbėti apie savo gyvenimą. Manau, kad mes turėtume dažniau paprasčiausiai dalintis kasdieniu gyvenimu, patirtimis, kaip tai veikia mus – tai būtų didelis praturtinimas visiems, tiek pasauliečiams, tiek kunigams.

Kalbino Dalia Žemaitytė


Dėmesio tiems, kas negalėjo dalyvauti rekolekcijose ir susitikimuose su kun. Gertu Overmeeriu: rekolekcijų organizatoriai mielai pasidalins jo mokymų įrašais. 
Kreipkitės į Kristiną Varanauskaitę tel. 869949410