„Artuma“ Nr. 1 (2013 m.)

(Kentenicho šeimos pedagogikos akademija)

Klusnumas. Annigoni Pietro 1910-1988 (Italija)

Nedaug žodžių sukelia tokį priešiškumą (taip pat ir krikščionių), kaip žodis PAKLUSTI. Kodėl? Tikriausiai pagrindinė priežastis, kodėl jis turi neigiamą reikšmę, yra ta, kad nežinoma ir nesuprantama katalikiška šio žodžio prasmė.

Daug kas mano, jog klusnumas nusako autoritarinį, baime paremtą santykį tarp dviejų nelygių šalių, bet katalikiškas kontekstas yra visiškai kitas – klusnumas yra dviejų lygiaverčio orumo asmenų santykis.

Šv. Ambraziejus, kontempliuodamas Jėzaus žodžius: „Jūs būsite mano draugai, jei darysite, ką jums įsakau“ (Jn 15, 14), pastebi, kad paprastai draugai neįsakinėja vieni kitiems. Jei taip darytų, tai būtų ne draugystė, o santykis tarp aukštesnio ir žemesnio (to, kuris įsako, ir kito, kuriam įsakoma). Ką turėjo omenyje Jėzus, mūsų draugystę su juo susiedamas su klusnumu jam? Šv. Ambraziejus suprato, kad Jėzus kalbėjo apie kokybiškai naują klusnumą, paremtą draugyste, o ne baime.

Paklusti – tai iš anksto numatyti kito poreikius ir juos patenkinti. Žvelgiant tokioj šviesoj, klusnumas yra ne kas kita kaip asmenų intymumo išraiška, kai vienas asmuo dėmesingas kito asmens poreikiams ir su meile į juos atsiliepia dažnai net neprašytas ir, aišku, jo nereikia prašyti antrą kartą.

Kam reikalingas klusnumas?

Klusnumas kuria santykį, tai sakymas taip santykiui. Katalikų Bažnyčios katekizmas teigia: „tobuliausiai pakluso Mergelė Marija“ (KBK, 144). Išgirdusi Dievo valią, ji su pasitikėjimu jai ištarė TAIP. Tad mes galime iš jos mokytis paklusti. Kaip Dievas veda savo Bažnyčią į priekį ne jėga, o klusnumu, prasidėjusiu nuo Marijos ištarto Taip, taip ir santuoka yra vedama į priekį ne jėga, o klusnumu, prasidedančiu prie altoriaus ištartu Taip.

Viena sutuoktinių pora dalijosi, kaip klusnumas kuria jų santykį: vyras liudijo, kad iš žmonos susilaukia daug klusnumo, ji tai pasirinko širdyje, ir tai yra jam dovana. Jų santuoka panaši į upę: žmona teka kaip upė, o vyras yra kaip upės krantai, rodantys kryptį ir verti pasitikėti.

Kodėl sunku paklusti?

Galima sakyti, jog žmonijos istorija prasidėjo nuo neklusnumo. Teologai teigia, kad pirmoji nuodėmė pirmiausia yra ne puikybės, bet neklusnumo nuodėmė. Tačiau Dievas norėjo, jog klusnumas kiltų iš laisvės, iš jo valios išklausymo ir pritarimo jai.

Mums sunku paklusti, nes dažnai mūsų klusnumo patirtis būna susijusi su ne visai tinkamu mūsų tėvų auklėjimu. Todėl ir klusnumą dažnai suprantame kaip kylantį iš prievartos, o ne iš laisvės. Kai mus bando priversti daryti, ko nenorim, mes „išsijungiam“ tarsi perkaitusi elektros lemputė.

Iš tiesų negalima prisiversti paklusti. Klusnumas įmanomas, kai gyva tarpusavio meilė (paklūstama iš meilės). Evangelijoje pasakojama apie paleistuvavimu nusidėjusią moterį, kurią atveda pas Jėzų, kad jis įvykdytų teisingumą ir ją pasmerktų. Jėzus jai pirmiausia parodo meilę, o tik tada sako: „Eik ir daugiau nuodėmių nebedaryk“ (plg. Jn 8, 1–11). Kodėl taip? Nes tik patyrusi meilę, ji tampa pajėgi klausyti, suvokti, kad Jėzus jai linki gero, ir paklusti paliepimui, pasitikėdama, kad tai sakoma iš meilės jai.

Kaip mokytis PAKLUSTI?

Tad pirmiausia, ką turime daryti, kad paklustume santuokoje, tai klausytis kito, kad žinotume, kaip jam paklusti. Klausymasis yra viena iš pirmųjų vidinių biblinių nuostatų, kurių pats Dievas mokė savo tautą, kiekvieną dieną ištikimai jai kartodamas: „Klausykis, Izraeli! VIEŠPATS yra mūsų Dievas, vien tik VIEŠPATS“ (Įst 6, 4). Tai vienas pirmųjų dalykų, kurio Dievas prašo žmogaus: atverti savo kūno, o ypač širdies ausis. Klausyti Šventajame Rašte reiškia paklusti.

Mūsų išmoktos klusnumo formos gali netikti bendraujant su visiškai kitu asmeniu – vyru ar žmona. Tikėtina, jog vyras, matęs, kaip jo tėvai dirba, kad išlaikytų šeimą, ir pats dirbs iki nukritimo ir stebėsis, kodėl ši klusnumo forma nežavi jo žmonos. Žmonos, augusios kelių dukterų šeimoje, kur namų ruošos darbai buvo paskirstyti, namai gali spindėti švara, bet vyras bus nepatenkintas, kad ji nemoka skaniai gaminti.

Kad tikėjimas augtų, reikalingi tikėjimo aktai. Kad santuokoje augtų meilė, reikalingi klusnumo aktai, nes jie moko žmogų mylėti. Kartais santuokoje būna, jog vienas iš kito ko nors pareikalaujame. Koks būna mūsų atsakas? Viena žmona taip dalijosi: „Mano pirmoji reakcija būna nepaklusti, pasipriešinti. Bet kartą ėmiau ir pabandžiau paklusti. Padarius tai, ko buvau „prašoma“, man pasidarė gera, pajutau širdyje ramybę.“ Vyras papildė: „Kai žmona pradėjo elgtis taip netikėtai (t. y. paklusti), aš praradau pusiausvyrą, kaip policininkas sutrinka, kai vairuotojas su juo nesiginčija. Šis netikėtas žmonos elgesys mane sugėdino. Supratau, kad ne aš, o ji pirmauja meilės lenktynėse. Jos klusnumas augino mano norą atsiliepti klusnumu. Aš pradėjau ieškoti savo būdo būti klusnus žmonai.“

Šitaip, paklusdami vienas kitam, mes atkuriame natūralią santykių tvarką – tokią, kokios Dievas, mus sukurdamas, mums norėjo.

Jei norite, kad ši pora (ar kitos Kentenicho šeimos akademijos poros) jums paskaitytų panašaus pobūdžio pranešimą jūsų namuose, rašykite el. paštu zemesdruska@gmail.com.