Tomo Kalašinsko nuotrauka (eFoto.lt)

Pradėti Gražutės regioninio parko pelkių tvarkymo darbai. Pelkės tvarkomos pagal parko direkcijos parengtas ir Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos patvirtintas tvarkymo programas.

Šiuo metų tvarkomos buveinių apsaugai svarbios teritorijos prie Smalvos ir Smalvykščio ežerų. Taip pat paukščių apsaugai svarbios teritorijos šiaurės rytinėje Gražutės regioninio parko dalyje. 

Pelkėse kertama ir pašalinama sumedėjusi augalija, o kitais metais bus kertamos ir pašalinamos atžalos.

Parengtas ir Beržinio pelkės hidrologinio režimo atgaivinimo techninis projektas buveinių apsaugai.

Didžiausia pelkių problema šiuo metu – sausėjimas ir paspartėjusi sukcesija (kaita), dėl ko pelkių plynės apauga sumedėjusia augalija, keičiasi žolių struktūra, išnyksta specifinės pelkių rūšys. Pelkių kaita yra natūralus procesas, tačiau dėl žmogaus ūkinės veiklos ir klimato kaitos pelkės apauga itin sparčiai.

Anksčiau natūralią pelkių kaitą stabdydavo kanopinių žvėrių bandos, gaisrai, vėliau – gyvulininkystė. Dabar šių veiksnių įtakos beveik nėra. Maža to, prasidėjo pelkę tręšiančių biogenų (nitratų, azoto, fosforo junginių) išplovimas paviršiniais ir požeminiais vandenimis. Biogenų šaltiniai daugiausia yra žemės ūkis ir jame naudojamos trąšos. Nors trąšų dabar naudojama mažiau, tačiau dideli jų kiekiai, užkonservuoti aplinkoje, taip pat kaupiasi nenaudojamose pievose ir vykstant mineralizacijai arimuose.

Nemažai jų išplaunama su buitiniais nutekamaisiais vandenimis. Anksčiau vykdyta melioracija ir besikeičiantis klimatas tik paspartina biogenų išplovimą ir pelkių apaugimą.

Smalvos ir Smalvykščio ežerai ir pelkės – didžiausias pelkinis kompleksas Zarasų rajone, pasižymintis saugomų buveinių ir rūšių įvairovę. Vyrauja šarmingų žemapelkių, žemapelkių su šakotąja ratainyte, tarpinių pelkių ir liūnų, pelkinių miškų buveinės. Aptiktos gausios saugomų pelkinių augalų populiacijos: žvilgančiosios riestūnės, liekninio beržo, pievinio plaurečio, dėmėtosios gegūnės, vienalapio gedučio, dvilapio purvuolio, pelkinio vikšrio, šakotosios ratainytės ir kt.

Šiaurės rytinėje Gražutės regioninio parko dalyje tvarkomos nedidelės, daugiausia paežerių pelkutės. Jose aptinkamos reikšmingos saugomų dėmėtosios ir siauralapių gegūnių, pelkinės laksvos, šakotosios ratainytės augavietės. Iškirtus sumedėjusią augaliją, pagerės saugomų buveinių ir augalų rūšių populiacijų būklė, sumažės vietinė biogenų išeiga per biomasę (lapus, šakas).

Beržinio pelkė tarpukariu buvo sausinta, dėl to dabar nukritęs vandens lygis ir pelkė smarkiai nusausėjusi, plynės apauga sumedėjusi augalija, o į būdingus pelkinius miškus, kuriuose vyrauja pušis, sparčiai skverbiasi lapuočiai medžiai. Projekto metu parengtas pelkės hidrologinio režimo atgaivinimo techninis projektas, kuriame numatyta blokuoti sausinimo sistemą ir stabdyti vandens nuotėkį iš pelkės. Tikimasi artimiausioje ateityje techninį projektą įgyvendinti.

Ankstesniais metais pelkiniuose miškuose atrankiniais kirtimais šalinti lapuočių medžiai, siekiant sumažinti biogenų išeigą per lapus. Nors Beržinio pelkė sausinta, bet joje vis dar išlikę saugomi buveinių tipai (tarpinės pelkės ir liūnai, pelkiniai miškai, net aktyvios aukštapelkės fragmentai), pelkinių augalų rūšys (liekninis beržas, pelkinė uolaskėlė, pelkinė uolaskėlė, širdinė dviguonė, dėmėtoji gegūnė, nariuotoji ilgalūpė) ir net didžiosioms šalies aukštapelkėms būdingo vabalo palinio žvytražygio populiacija.

Tikimasi, kad sumedėjusios augalijos kirtimas, atžalų kirtimas, nendrių šienavimas  pagerins saugomų buveinių tipų būklę, pagausins retų pelkinių augalų populiacijas, sudarys sąlygas įsikurti naujoms saugomoms rūšims.

Parengta pagal VSTT informaciją