Tęsiame paskaitų ciklą apie Dievo sandoras, kurį Bernardinų jaunimo centre skaitė Tarptautinio teologijos instituto magistras Justinas Rakita.

Jau kalbėjome apie Adomą ir Ievą, Nojų ir Mozę su izraelitais. Kas buvo po Mozės? Po jo misiją tęsė vienas iš tų gerųjų Kanaano žemės žvalgų, kuris skatino tautą eiti į Pažadėtąją žemę ir tikėti Viešpaties vedimu ir parama. Tai buvo Jozuė, išgyvenęs tuos keturiasdešimt metų, praleistų dykumoje.

Jam pavyko užimti visą Kanaano žemę. Įdomu, kaip jie tai darė. Jozuės knygoje yra istorija apie Jericho užėmimą. „Jericho vartai buvo uždaryti ir saugomi nuo izraeliečių. Niekas negalėjo išeiti ar įeiti. Viešpats Jozuei tarė: „Štai atiduosiu į tavo rankas Jerichą, jo karalių ir užgrūdintus vyrus. Težygiuoja aplink miestą visi jūsų kariškiai, apeidami aplinkui miestą vieną kartą. Taip darykite per šešias dienas. Septyni kunigai, eidami pirma Skrynios, teneša septynis avino rago trimitus. O septintą dieną, kunigams pučiant ragus, apeisite aplink miestą septynis kartus. Nuaidėjus ilgam rago garsui, – kai tik išgirsite tą rago balsą, – visi žmonės suriks galingu šauksmu. Tada miesto sienų mūrai staiga sugrius, žmonės veršis pirmyn, kiekvienas iš savo vietos“ (Joz 6, 1-5). Tai labai neįprastas tiems ir dabartiniams laikams kariavimo būdas, kai priekyje žygiuoja ne šarvuočiai, ne kavalieriai, bet kunigai. Bet tai ir atskleidžia Izraelio, kaip tautos, pašaukimą būti kunigiška tauta, per tą kunigystę į Dievo šeimą surinkti visas kitas tautas ir visą pasaulį. Jericho užėmimas labai gražiai parodo tą kunigišką pašaukimą ir galią.

Kas vyksta toliau? Gera naujiena, kad Izraelis užėmė Pažadėtąją žemę, o bloga naujiena – kad ne visą. Maža to, Izraelis nepadarė visko, ką Dievas jam liepė. Buvo nurodyta išnaikinti visus gyventojus, sunaikinti tai, ką pavyko užgrobti, bet Izraelis to nepadarė.

Vėliau prasidėjo nelabai geras ciklas, Biblijoje žinomas kaip Teisėjų laikotarpis. Kartodavosi tokia situacija: Izraelis nupuola, nusideda, išsižada Dievo, tada kaimyninės tautos juos užpuola ir okupuoja, o Dievas atsiunčia teisėją, lyderį, kuris suvienija tautą, išgelbsti nuo okupantų ir viskas aprimsta iki pakartotinio Izraelio nupuolimo. Vėl jis nupuola, vėl okupuojamas, ir Dievas vėl siunčia teisėją...

Iš tų teisėjų žinomiausias turbūt yra Samsonas. Kodėl Izraelis krypsta iš doros kelio? Viena iš priežasčių yra ta, kad levitai, kunigiškos tautos kunigai, kurie turėjo globoti Izraelį ir jam vadovauti, patys pradėjo elgtis taip, kaip elgtis nederėjo.

Toliau seka pirma ir antra Samuelio knygos. Jose kalbama apie kunigą Elį, kuris vėliau globojo Samuelį. Rašoma labai konkrečiai: „Elio sūnūs buvo niekšai. Jie nepaisė nei Viešpaties, nei kunigų pareigų žmonėms. Kam nors atnašaujant auką, mėsai dar tebeverdant, ateidavo kunigo tarnas su trišake rankoje ir smeigdavo ją į katilą ar į katiliuką, ar į skardą, ar į puodą. Visa, ką šakė iškeldavo, kunigas sau pasiimdavo“ (1 Sam 2, 12–14). Tai gana aiškiai pailiustruoja, kas tuo metu vyko Izraelyje. Kunigai užuot vedę tautą ir rodę jai gerą pavyzdį, kaip tik žiūrėjo tik sau naudos ir elgėsi priešingai. Kol Elio sūnūs iš Levio giminės taip elgėsi, alternatyviai Samuelio knygos pradžioje vystėsi kita istorija. Moteris vardu Hana labai ilgai buvo nevaisinga ir labai troško palikuonių. Ji karštai meldė Dievo suteikti motinystę ir savo net nepradėtą kūdikį pažadėjo Viešpačiui. Galiausiai ji susilaukė sūnaus Samuelio. Hana giedojo tokią padėkos giesmę:

„Mano širdis džiūgauja Viešpatyje,

mano jėga yra mano Dievo išaukštinta.

Mano burna juokiasi iš priešų;

džiaugiuosi savo pergale.

Nėra kito Šventojo kaip Viešpats,

tikrai nėra kito šalia tavęs;

nėra Uolos kaip mūsų Dievas.

Liaukitės išdidžiai kalbėję,

teneišeina iš jūsų burnos įžūlus žodis.

Juk Viešpats yra visažinis Dievas, –

veiksmus jis nulemia.

Galiūnų lankai yra sulaužomi,

o silpnieji juosiasi jėga.

Kadaise buvę sotūs turi tarnauti už duoną,

o alkanieji daugiau nebealksta.

Bevaisė pagimdė septynis,

o daugelio vaikų motina yra vieniša.“ (1 Sam 2, 1–5)

Ką tai reiškia? Ar tai neprimena Mergelės Marijos giesmės iš Naujojo Testamento? Tie, kas meldžiatės Liturgines valandas, žinote, kad kiekvienoje vakarinėje maldoje yra ši dalis, vadinama „Magnificat“. Naujajame Testamente, Evangelijoje pagal Luką arkangelui Gabrieliui aplankius Mariją ji prabyla žodžiais, labai panašiais į Hanos giesmę.

Kaip jau kalbėjome, viena sandora turi nuorodą į kitą sandorą, jos tarpusavyje siejasi. Čia irgi vienas iš tokių pavyzdžių, Dievo ženklų tautai, kad Marija, kaip mergelė, susilaukė kūdikio, o iki jos nevaisingos moterys susilaukdavo palikuonių. Tai ir Abraomo žmona Sara, ir Hana, ir Zacharijo žmona Elžbieta. Hanai gimsta Samuelis ir ji atveda sūnų pas Elį, kurio sūnūs, kaip žinome, buvo niekšai. Moteris pasako, kad šį berniuką pažadėjo Viešpačiui, prašo globoti ir juo rūpintis.

Samuelis priimamas į Viešpaties tarnystę. Šios istorijos aprašyme svarbūs keli dalykai. „Tuo tarpu Samuelis, apjuostas lininiu efodu, tarnavo Viešpaties akivaizdoje“ (1 Sam 2, 18). Dievo akivaizdoje pirmiausia reiškia Dievo artumą. O lininis efodas, kurį galima nejučia skaitant prabėgti, reiškia kunigo drabužį, nes kadangi jie nuolat aukodavo aukas ir būdavo karštyje, vilkėdavo efodą.

Samuelis atrodo žmogus, jau gyvenantis Dievo artume, ir viskas turėtų krypti į gerąją pusę. Jo palikuonys taip pat pagal jo pavyzdį turėtų būti geri žmonės. Deja ne. Ir kas vyksta?

„Savo žiloje senatvėje Samuelis Izraelio teisėjais paskyrė savo sūnus. Jo pirmagimio sūnaus vardas buvo Joelis, o antrojo sūnaus vardas Abijas. Jiedu buvo teisėjai Beer-Šeboje. Sūnūs nėjo jo keliais, bet palinko į godumą. Imdami kyšius, jie iškraipydavo teisingumą. Todėl susibūriavę visi Izraelio seniūnai atėjo pas Samuelį į Ramą ir jam tarė: „Štai tu pasenai, o tavo sūnūs neina tavo keliais. Todėl paskirk mums karalių, kad mus valdytų, kaip yra visose tautose“. Samueliui nepatiko, kad jie sakė: „Duok mums karalių, kad mus valdytų“. Užtat Samuelis kreipėsi malda į Viešpatį, ir Viešpats Samueliui atsakė: „Paklausyk žmonių balso ir visko, ką jie tau sako, nes ne tave jie atmetė. Mane jie atmetė, kad nebūčiau jų karalius. Lygiai kaip jie yra darę man nuo tos dienos, kurią išvedžiau juos iš Egipto, iki šios dienos, palikdami mane ir tarnaudami kitiems dievams. Taip jie ir tau daro. Dabar tad klausyk jų balso! Tačiau turi juos rimtai įspėti ir jiems pasakyti apie teises karaliaus, kuris juos valdys“ (1 Sam 8, 1–9).

Izraelitams įkyrėjo laikotarpis, kai atsiranda lyderis, vėl jo nelieka, ir jie pradeda reikalauti vieno nuolatinio lyderio, t. y. dinastijos, kaip buvo įprasta aplink. Atrodo, kas čia blogo? Natūralu, jog žmonės nori nuolatinio vadovo, tuo labiau kad Abraomui Dievas žadėjo, kad iš jo palikuonių kils karaliai. Viskas atrodytų normalu, tai ko čia dabar Dievas pyksta? O pyksta dėl tokio gan paprasto dalyko – Izraelis nori būti toks, kaip ir kitos tautos. „Žmonės atsisakė klausyti Samuelio balso. Jie sakė: „Ne! Mums turi būti karalius, kad ir mes galėtume būti kaip kitos tautos. Tevaldo mus mūsų karalius, tegu mus veda, tekovoja mūsų kovas“. (1 Sam 8, 8–9) Gavę tokį ypatingą pašaukimą būti kunigiška tauta, per kurią visos kitos tautos turės įsijungti į Viešpaties šeimą, dabar jie sako: „Ne, mes norime būti kaip visi, o ne kažkokie ypatingi“. Ką turėtų daryti Tėvas, kai sūnus ar duktė reikalauja kažko tokio, kas neišeis į naudą? Iš tikrųjų pedagoginiais sumetimais kartais turbūt didžiausia bausmė vaikui yra leisti jam daryti tai, ko jis nori, o po to leisti patirti pasekmes, kas iš to išėjo.

C. S. Lewis kažkada įdomiai pasakė: „Yra dvi žmonių grupės. Vieni sako Dievui „teesie Tavo valia“ ir yra tie, kuriems Dievas galiausiai pasako „gerai, teesie tavo valia.“

Samuelis Dievo nurodymu patepa pirmąjį Izraelio karalių Saulių. Saulius buvo pamaldus, geras karys, ir jam iš pradžių tikrai gerai sekėsi. Jis buvo paklusnus Viešpaties įsakymams ir nurodymams, bet paskui padarė iš pirmo žvilgsnio mažą klaidelę: jis turėjo sulaukti Samuelio, kad būtų aukojamos atnašos. „Jis laukė septynias dienas – iki laiko, kurį buvo nustatęs Samuelis. Bet Samuelis neatėjo, ir žmonės pradėjo slaptai trauktis nuo Sauliaus. Saulius tad paliepė: „Paruoškite čia man deginamąją auką ir bendravimo atnašas.“ Ir jis atnašavo deginamąją auką. Vos jam pabaigus atnašauti deginamąją auką, atėjo Samuelis. Saulius išėjo jo pasitikti ir pasveikinti“ (1 Sam 13, 8–10). Ką reiškė Sauliaus poelgis? Jis tiesiog būdamas karalius bandė prisiimti ir kunigo pareigas ir aukoti Viešpačiui auką. Atrodytų, gal nieko blogo, bet iš tikrųjų taip jis parodė nepaklusnumą Dievo įsakymui. Tas nepaklusnumas, kaip ir Adomui ir Ievai, buvo esminis dalykas, ką blogo jis padarė. Šis nepaklusnumas Sauliui kainavo dinastiją. Jis dar pats liko karaliumi, bet jau Samuelis jam pažadėjo, kad jo palikuonys karaliais jau nebebus.

Vėliau buvo antra panaši klaida, kai jis turėjo sunaikinti visą žygio grobį ir nieko nepasisavinti, bet dalį grobio jo kariai išsidalijo tarpusavyje. Kai vėl Samuelis atėjo ir klausė, kas čia įvyko ir kodėl vis dar girdėti avinų bliovimas, kurie turėjo būti sunaikinti, Saulius atsakė, kad žmonės išsidalino po truputį. Schema panaši į Adomo ir Ievos, kai šie vienas kitą kaltina. Vėlgi užuot atgailavęs, Saulius bando nusimesti savo kaltę. Pirmiau buvo pasakyta, kad Sauliaus palikuonys nebebus karaliais, o dabar pats Saulius netenka sosto. „Samuelis Sauliui tarė: „Tu pasielgei kvailai, nesilaikydamas Viešpaties, savo Dievo, tau duoto įsakymo! Viešpats būtų patvirtinęs tavo karaliavimą Izraelyje visam laikui, bet dabar tavo karaliavimas neišliks. Viešpats susiieškojo sau vyrą pagal savo širdį, jį Viešpats paskyrė būti savo tautos valdovu, nes tu nevykdei, ką Viešpats buvo tau įsakęs“ (1 Sam 13, 13–14). Tada Dievas siunčia Samuelį į Betliejų, mums gerai žinomą miestą, ir Betliejuje liepia eiti į ten gyvenančio žmogaus Jesės šeimą, iš kurio vaikų išrinks karalių. Karaliumi Viešpats nurodo patepti jaunėlį, vardu Dovydas.

Apie Dovydą dauguma taip pat esame girdėję. Jis buvo piemenukas, mažas berniukas, kuris ganė avis, kol broliai kovojo mūšio lauke, tačiau tas pats piemenukas vėliau užmušė milžiną Galijotą. Dar prieš tai, kai karalius Saulius nenorėjo leisti jo į dvikovą, Dovydas pasakė: kai mano tėvo bandą puldavo liūtas arba lokys, aš jį pasivydavau ir išplėšdavau iš jo nasrų avį arba ėriuką. Matome, kad tas piemenukas turėjo nemenkos jėgos.

Toliau gan netrumpą laikotarpį vyksta konkurencija tarp Sauliaus ir Dovydo, Saulius tai jį pripažįsta, tai bando nužudyti. Galiausiai Saulius negarbingai žūsta, ir Dovydas tampa karaliumi. Panašu, kad tampa ne tik karaliumi. Čia yra ištrauka iš Sandoros skrynios pargabenimo į Jeruzalę. „Dovydas tad nuėjo ir pargabeno Dievo Skrynią iš Obed-Edomo namų į Dovydo miestą su didele iškilme. Viešpaties Skrynią nešantiems pažengus šešis žingsnius, jis paaukodavo jautį ir peniukšlį. Dovydas šoko iš visų jėgų Viešpaties akivaizdoje; Dovydas buvo apsijuosęs lininiu efodu. Taip Dovydas ir visi Izraelio namai gabeno Viešpaties Skrynią, lydėdami šauksmais ir rago gaudesiu“ (2 Sam 6, 12–15). „Viešpaties Skrynia buvo įnešta ir padėta į savo vietą palapinėje, kurią Dovydas buvo jai pastatęs. Dovydas atnašavo deginamąsias aukas ir bendravimo aukas Viešpaties akivaizdoje. Baigęs atnašauti deginamąsias aukas ir bendravimo atnašas, Dovydas palaimino žmones Galybių Viešpaties vardu“ (2 Sam 6, 17–18).

Akivaizdu, kad Dovydas veikia kaip kunigas ir ne tik aukoja auką, kaip ir Saulius aukojo ir už tai buvo nubaustas, bet čia matome visą kunigo atributiką: jis šokiu šlovina Viešpatį, kas šešis žingsnius aukoja jaučius peniukšlius, yra apsijuosęs lininiu efodu – kunigo drabužiu – ir laimina žmones Viešpaties vardu. Atrodo, kodėl Sauliui buvo negalima o Dovydui galima? Tačiau Dovydo veiksmuose nėra nepaklusnumo. Kai jau skrynia įnešta, Dievas sudaro su Dovydu sandorą. Tokią sandorą, kuri šiek tiek atvaizduoja Abraomo antrąją sandarą, kai Dievas Abraomui pažadėjo, kad iš jo kils karaliai.

„Taip kalbėjo Galybių Viešpats: aš paėmiau tave iš ganyklų, nuo avių kaimenės, būti mano tautos Izraelio valdovu; aš buvau su tavimi visur, kur tik ėjai, ir pašalinau visus tavo priešus tau iš kelio. Be to, aš padarysiu tavo vardą taip garsų, kaip didžiūno vardą žemėje. O savo tautai Izraeliui paskirsiu vietą ir pasodinsiu juos tvirtai, idant joje saugiai gyventų ir nebebūtų varginami. Nedori žmonės daugiau jų nebeengs, kaip praeityje, nuo to laiko, kai paskyriau savo tautai Izraeliui teisėjus. Aš duosiu tau ramybę nuo visų tavo priešų'.

Be to, aš tau sakau, kad Viešpats pastatys tau namus. Kai pasibaigs tavo dienos ir nueisi savo protėvių keliu, aš pakelsiu tavo vietoje įpėdinį, vieną iš tavo sūnų, ir padarysiu tvirtą jo karalystę. Jis pastatys man Namus, o aš palaikysiu jo sostą amžiną. Aš būsiu jam tėvas, o jis bus man sūnus, bet savo ištikimos meilės nuo jo neatimsiu, kaip atėmiau ją nuo tavo pirmtako. Aš įsodinsiu jį savo Namuose bei savo karalystėje amžinai, kad jo sostas būtų tvirtas amžinai'“ (1 Kr 17, 7–14).

Galime išskirti kelias vietas: tai yra pažadas: „Padarysiu tavo vardą garsų.“ Jau girdėjome šį pažadą, kurį Dievas davė Abraomui, ir žinome, kad čia kalbama apie karališkąją dinastiją. „Ramybė nuo visų tavo priešų“ reiškia nuorodą į pažadą duoti žemę. Kitaip tariant „turėsi žemę, teritoriją ir joje bus ramu, priešai jūsų nepuls“. Vėlgi, „Aš būsiu jam tėvas, o jis bus man sūnus“ yra kalbama apie Dovydo sūnų Saliamoną. Žinoma, kad jis buvo bene žymiausias istorijoje karalius, garsėjęs savo išmintimi. Dievas parodo tokį ypatingą santykį, kurio visada siekė su Izraeliu – Tėvo ir vaiko santykio.

Tačiau įdomu, ką reiškia pažadas apie amžiną sostą, kai žinome, kad Izraelio karalystė subyrėjo ir kad tas sostas nebuvo amžinas. Čia jau yra nuoroda į tolesnę sandorą su Jėzumi Kristumi, kuris karaliauja per amžius...

Parengė Monika Midverytė OFS

Bernardinų jaunimo centre paskaitą skaitė Tarptautinio teologijos instituto magistras Justinas Rakita. Paskaita paremta teologijos profesoriaus Scotto Hahno moksliniais darbais.