1984 m. žurnale „Buisness Software Review“ pasirodė interviu su George’u Orwellu. Jame „ICP“ redaktorius Scottas Palmeris bando apžvelgti rašytojo kelią literatūrinės utopijos link ir išsiaiškinti, kaip „1984-ųjų“ vizija išsipildė tikrovėje.

Straipsnio pabaigoje randame pastabą: „Nuovokiam skaitytojui turėjo kilti klausimas, kaip „Business Software Review“ pavyko prakalbinti autorių, mirusį prieš daugiau nei trisdešimt metų. Įvykti šiam modernios žurnalistikos stebuklui padėjo britų literatūros profesorius ir vienas pagrindinių G. Orwello kūrybos tyrinėtojų Davidas Wykesas. Pasitelkdamas didžiulį savo žinių bagažą, jis atsakė į interviu klausimus taip, kaip į juos, labai tikėtina, būtų atsakęs pats autorius.“

Kodėl iš pradžių mums trumpai nepakalbėjus apie Jūsų gyvenimą ir apie tai, kaip pradėjote rašyti „1984-uosius“?

Tai ilga istorija. Romanas išleistas 1949 m. ir yra paskutinė mano parašyta knyga. „1984-ieji“ yra literatūrinis apibendrinimas to, ką spėjau išsiaiškinti apie politiką ir tarptautinį politikos pasaulį. Lankiau Itono mokyklą ir, galima sakyti, buvau ruošiamas tipinei aukštesniosios viduriniosios klasės karjerai. Tačiau aš visada jutau didelę kaltę dėl savo socialinės padėties ir bandžiau save „deklasifikuoti“, atsikratyti savo socialinio autoriteto anglų visuomenėje. Mano politinės pažiūros, ką gi, jos susiformavo tada, kai 4-ajame dešimtmetyje kovojau respublikonų pusėje Ispanijos pilietiniame kare. Prieš tai dirbau padavėju ir indų plovėju Paryžiuje, kurį laiką buvau keliaujantis darbininkas, valkatavau. Gyvenau su imigrantų darbininkais ir sykį tyčia leidausi areštuojamas, kad pamatyčiau, ką reiškia patekti už grotų.

Ar visa ši veikla turėjo politinį pamatą?

Ne, neturėjau jokių aiškių politinių intencijų. Socialistu tapau tik panardęs po žemesnius visuomenės sluoksnius. Per Didžiąją depresiją užsimojau – tai buvo ankstyvasis mano kūrybos etapas – patraukti į Anglijos šiaurę ir parašyti knygą apie bedarbį iš Vigano, pavadintą „Kelias į Vigano molą“. Knyga tapo mano pirmuoju žingsniu į socializmą, tačiau aš niekada netapau tikru socialistu, nes pabuvau Ispanijoje. Išvykau į ją kaip žurnalistas, tačiau po kelių dienų įstojau į respublikonų armiją. Kariavau beveik metus, kol kulka kliudė kaklą. Mane labai stipriai paveikė tai, ką išgyvenau Barselonoje, už linijos. Sužinojau, jog komunistai, tuo metu valdę Ispaniją, vykdė vidinę kovą prieš savo kairiojo sparno kritikus, priklausančius respublikonų judėjimui. Nutiko taip, kad kovojau „trockistų“ grupuotėje, todėl staiga susivokiau, jog esu sekamas komunistų. Buvau gaudomas policijos tik todėl, kad turėjau ne tos partijos kortelę. Tai visiškai atvėrė man akis. Svarbu nepamiršti, jog tuo metu komunizmas kentė stalinistinius valymus ir parodomuosius teismus Maskvoje – pagrindiniu priešu buvo laikomas ne tiek kapitalizmas, kiek Trockis ir kiti, atsisakę priimti stalinistines direktyvas.

Kaip tai paveikė Jūsų kaip rašytojo karjerą?

Po to norėjau padaryti du dalykus. Pirmiausia sunaikinti „Rusijos mitą“: mitą, kad Sovietų Sąjunga yra veikiantis socialistinės valstybės modelis. Tai buvo melas. Parašiau pasakojimą apie Rusijos revoliuciją ir pavadinau ją „Gyvulių ūkiu“. Knygoje pasakojama apie gyvulius, sukylančius prieš ūkio šeimininką – Rusijos imperinį režimą – ir surengiančius revoliuciją. Apie tai, kaip ši revoliucija palaipsniui virsta nauja klasine sistema, kurioje kiaulės tampa tironiška valdančiąja klase, o gyvuliai atsiduria ne mažiau blogoje padėtyje negu buvo prieš tai.

Taip pat norėjau parašyti knygą apie totalitarizmo ateitį realiame pasaulyje. „1984-uosiuose“ pamėginau inscenizuoti, kaip totalitarizmas galėtų įsigalėti net tokiose ilgas demokratines tradicijas turinčiose šalyse kaip Didžioji Britanija. Daugelis žmonių šią istoriją priima kaip galutinę mano laikyseną, tačiau kai kuriais atžvilgiais knyga yra kur kas pesimistiškesnė. Beje, Jūs neuždavėte vieno klausimo: kaip vertinu visą šį dėmesį, skiriamą man ir „1984-iesiems“? Ar man jis malonus? Jaučiuosi sunerimęs ar nusivylęs?

Tikrai geras klausimas. Kaip į jį atsakytumėte?

Manau, kad tyla, sulaukus 1984-ųjų, galėtų reikšti skirtingus dalykus. Ji galėtų reikšti, jog parašiau knygą, kuri buvo visiškai pamiršta. Tam tikra prasme mane liūdina, kad „1984-ieji“ vis dar yra skaitomi – tai reiškia, jog politiniu atžvilgiu ji išlieka aktuali. Pasaulyje ir toliau egzistuoja totalitarizmas. Tai faktas, kurį patvirtina geografinės diskusijų ribos. Nemanau, kad atsiras sovietinis leidėjas, norintis sudaryti proginį leidimą. Nepaisant to, mane sudomino Vakarų žurnalisto interviu su Kinijos komunistų partijos lyderiu – jis skaitė „1984-uosius“ ir teigė, jog knyga jam patiko. Ji priminusi Kultūrinę revoliuciją [politinių perversmų metą kontinentinėje Kinijoje 7–8 dešimtmetyje].

Liūdna, kad totalitarizmas šiandien nėra istorinio susidomėjimo objektas, bijau, jog palankumas jam išliks visada. Šiuo atžvilgiu man gaila – „1984-ieji“ tiek dėmesio sulaukia tik todėl, kad nuplėšėme dar vieną kalendoriaus lapelį. Turiu pripažinti dar vieną dalyką: tam tikra prasme šis viešumas mane erzina. Į knygą sudėjau daug savęs, vienu metu atrodė, jog jėgos baigia išsekti. Pabaigti „1984-uosius“ prilygo savižudybei, todėl džiaugiuosi, kad jie sulaukė atsako.

Bėda ta, kad stebint visą šį triukšmą susidaro nuomonė, jog „1984-ieji“ reprezentuoja viską, ką kažkada bandžiau pasakyti, nors taip ir nėra. Žmogui, aistringai tikinčiam demokratiniu socializmu ir norinčiam matyti kolektyvizmą sujungtą su laisve, pikta girdėti, kai jį tapatina su vakarietiško kapitalizmo rėmėju. Sovietų sistema bjauriuosi ne dėl jos revoliucingumo, o dėl apsimetimo, kad ji yra revoliucinga: iš tikrųjų ji tik sukūrė tokią tironiją, kokios nebuvo prieš tai.

Ar „1984-iuosius“ kūrėte kaip pranašišką romaną? Ar šia prasme esate juo patenkintas?

Toks klausimas kilo, kai knyga buvo išleista pirmą kartą, todėl atsakysiu taip pat, kaip atsakiau tą kartą: nebūtinai atsiras visuomenė, kurią pavaizdavau „1984-uosiuose“. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad knyga yra satyra, hiperbolę naudojanti kaip pagrindinę raiškos priemonę, kažkas panašaus galėtų įvykti. Sukūriau šią istoriją britams, norėdamas parodyti, jog anglakalbes šalis gali ištikti toks pats likimas: totalitarizmas, jei tik jam nesipriešinama, gali triumfuoti bet kur. Tai perspėjimas, ne pranašystė.

Kalbant apie mano „pranašysčių“ išsipildymą, manau, jog visa tai priklauso nuo mūsų vertybių. Nuo 1950 m., kai lioviausi rašyti, įvyko pasaulinis totalitarizmo proveržis. Jis tapo pagrindiniu visuomenės modeliu daugelyje šalių. Dar niekada nebuvome taip stipriai pasidavę. Tai, kad 1984 m. ragina domėtis mano knyga, teikia vilčių. Antras teigiamas dalykas – daugybė žmonių jaučia pavojų, kai besivystant technologijoms valdžia įgauna vis didesnę galią prieš individą. Kol matysime, kad įstatymai gina žmones, galėsime tikėtis, jog mums neteks gyventi „1984-ųjų“ visuomenėje. Žinoma, knygoje nėra įstatymų, tačiau yra daugybė nusikaltimų. Kalbant apskritai, pasaulis 1984 m. yra šiek tiek artimesnis knygos situacijai nei pasaulis 1950 m., tačiau ne taip stipriai, kaip galėjo būti. Vis dėlto totalitarinio pasaulio galimybė yra ganėtinai didelė, kad žmonės turėtų priežastį nerimauti.

4-ajame dešimtmetyje išgyvenome ekonominę depresiją. Nuo to laiko rimčiausios negandos, su kuriomis susidurdavome, buvo „recesijos“ ir „ekonominiai nuosmukiai“. Paskutinis karas, kuriame kovojome, buvo Antrasis pasaulinis. Po jo dalyvavome tik daugybėje nepavojingai skambančių „politinių akcijų“ ir „gelbėjimo misijų“. Ar manote, kad mūsų kalba buvo sunaikinta į jos vietą besiskverbiant naujakalbei?

Mane šiek tiek trikdo klausimai apie kalbą. Dabar manau, kad mano sukurtas naujakalbės ir minčių kontrolės modelis negalėtų iš tiesų egzistuoti. Savaime suprantama, tuo metu turėjau pabrėžti, jog parašiau satyrą, hiperbolę. Tačiau „1984-uosiuose“ tikrai neteigiau, kad kontroliuojant žmonių kalbą galima kontroliuoti jų mąstymą. Naujakalbė yra puikus pavyzdys to, ką galėtume pavadinti „totalitarine valia“, troškimu pakeisti visuomenę pavergiant pamatinę instituciją – kalbą. Tačiau kalbėti apie ją kaip apie minčių kontrolės modelį – manau, tai būtų neteisinga.

Knygos protagonistas Vinstonas Smitas pralaimi totalitariniam partijos aparatui ir galiausiai yra jo sunaikinamas. Ar yra vilties, kad jis galėtų gyventi iš tikrųjų? Ar tokie asmenys kaip Solženicynas neįkvepia tikėti, kad žmogaus dvasia sukils ir sutriuškins totalitarinį režimą?

Taip, tokie žmonės kaip Solženicynas mums leido išvysti besikalant vilties ūglius. 1939 m., apžvelgdamas knygą apie sovietų valdžią Rusijoje, teigiau, kad modernių diktatorių pavyzdžiai kelia siaubą, nes yra visiškai beprecedenčiai. Praeityje kiekviena tironija anksčiau ar vėliau būdavo sunaikinama. Žmogiškos laisvės troškimas mažų mažiausiai ragino jai priešintis. Tačiau mes negalime būti tikri, kad žmogiška prigimtis nekinta. Laisvės netrokštančių žmonių rūšį galima išvesti taip pat, kaip ir beragių karvių.

Regis, iki šiol niekas nėra atlikęs panašaus bandymo, nors šiuolaikinės psichologijos ir genetikos žinios galėtų padėti jį įgyvendinti. Šiandien su nukrypimais kovojama senoviniu būdu: represijomis. Vis dėlto Solženicyno atvejis mums turėtų priminti, jog Sovietų Sąjunga tik šiek tiek sušvelnino tokių metodų taikymą. Jei suėmus Solženicyną Stalinas būtų žinojęs, ko iš tiesų yra vertas jo literatūrinis potencialas, jis nebūtų išgyvenęs nė dienos.

Jums rašant „1984-uosius“ buvo išrasti kompiuteriai. Kaip, Jūsų manymu, kompiuterinių technologijų raida paveikė laisvės perspektyvą?

Kompiuterinės technologijos tėra technologijos. Moraliniu aspektu jos yra neutralios kaip bet kurios kitos technologijos: gebėjimas užkurti ugnį arba gebėjimas spausdinti knygas.Tačiau tai, kad kompiuteris lenkia žmogų, labai baugina. Atsižvelgdami į jo gebėjimus sugretinti informaciją, rasti dokumentus ir turėti policijos paraiškas, galime suvokti, kokį vaidmenį šį mašina galėtų vaidinti bandant apriboti mūsų laisvę. Tironijos rankose kompiuterinės technologijos bus naudojamos tironiškiems tikslams. Tačiau tikrai nematau priežasties, kodėl kompiuteris neturėtų pasitarnauti ten, kur trokštama išplėsti laisvės ribas.

Man regis, kompiuterinių technologijų sklaida ir prieinamumas Jungtinėse Valstijose eina tuo keliu. Pasitaiko piktnaudžiavimo atvejų, kaip įsilaužėlių išdaigos, tačiau daugeliu atžvilgių kompiuteris yra puikus išradimas. Totalitarinės sistemos pirmiausia siekia apriboti prieigą prie informacijos. Nė vienas asmuo Sovietų Sąjungoje negali turėti savo kopijavimo aparato arba „Apple“ kompiuterio. Šiuo atžvilgiu Jungtinėse Valstijose vyrauja savotiška šviesi anarchija. Totalitarės sistemos yra arba mažų mažiausiai siekia būti tvarkingos. Netvarka visada turi daug bendro su laisve.

Parengė Lina Žukauskaitė