Eidamas 81-uosius metus mirė skulptorius, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Vladas Vildžiūnas. Norėdami prisiminti šviesios atminties kūrėjų skelbiame šių metų pradžioje su juo darytą pokalbį.

Tęsdami pokalbių ciklą su Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatais, šįkart pristatome už viso gyvenimo nuopelnus, taip pat moderniosios nacionalinės kultūros vizijos įkūnijimą ir laisvosios dvasios kultūros židinio puoselėjimą įvertintą skulptorių Vladą Vildžiūną.

Nors daugiausia skulptoriaus darbų užtikti galima Vilniuje: „Salomėja Nėris“ (1974 m.), „Lietuviška baladė“ (1973 m.), „Barbora“ (1982 m.), „Laurynas Stuoka-Gucevičius“ (1984 m.), tačiau skulptūros taip pat puošia ir gimtuosius Anykščius: „Kristus Nazarietis“ (1991 m.) Laisvės paminklas „Prisikėlimas“ (2002 m.),  taip pat ir Druskininkus: „Mikalojus Konstantinas Čiurlionis“ (1975 m.),  taip pat skulptūrų išvysti galima ir Kaune, Jonavoje, Kelmėje, Palangoje ir kituose Lietuvos miestuose bei miesteliuose.  V. Vildžiūnas sukūrė ir antkapinių paminklų Rasų kapinėse: Petrui Vaičiūnui, (1963 m.), Kaziui Borutai (1970 m.), Vincui Mykolaičiui Putinui (1978 m.), – Petrašiūnų kapinėse: Marijai Gimbutienei (1994 m.), Aleksandrui Štromui (2003 m.), taip pat Onai Štromaitei (1969 m., Kaune), Grigorijui Kromanovui (1985 m., Taline) ir kitiems.

Sudėtingu šaliai laikotarpiu kūręs V. Vildžiūnas nepabūgo studijų metais sudeginti visų, sovietmečiu sukurtų darbų bei aktyviai įsitraukti į kovą už šalies kultūrą bei lietuvybę. Tad susitikus menininko namuose, netoli paties įkurto Jeruzalės skulptūrų sodo, susėdome prisiminti ne tik studijų metų, pirmųjų darbų, tačiau ir kasdien aplankančio įkvėpimo ir tikėjimo pasirinkto kelio teisingumu.

Kada ir kaip nusprendėte pasirinkti skulptoriaus kelią?

Nuo pat ankstyvos vaikystės! Juk visi vaikai menininkai ir iš tešlos skulptūras lipdo, ir ko tik dar neprigalvoja. Prieš Kalėdas ruošiantis kepti sausainius kiekvienam vaikui juk neužtenka, kad tėveliai viską darytų, norisi ir patiems prisidėti. Tačiau pirmieji požymiai, kad esu linkęs į dailę susiformavo dar Anykščių vidurinėje mokykloje. Kartą piešimo mokytoja atkreipė dėmesį į mano piešinį. Nupiešiau tokį didelį ir gražų baravyką, ir jai labai tas darbas patiko. Taip prasidėjo tolesnis bendradarbiavimas su ja. Tuo metu nežinojau net kas toks yra Mstislavas Dobužinskis, nei man labai rūpėjo, tačiau galbūt todėl, jog mano piešimo mokytoja su šia iškilia asmenybe bendravo, todėl susipažinau ir perskaičiau jo prisiminimus, kurie įkvėpė.

Ar šeimoje dar buvo su menu susijusių žmonių?

Galbūt vyresnieji broliai. Jie pastebėjo, kad mėgstu piešti ir lipdyti, ir nuolat visiems apie tai užsimindavo, geru žodžiu paminėdavo. Prie mano tobulėjimo taip pat prisidėjo mokytojas Varnas, kuris buvo įkūręs skulptorių būrelį mokykloje. Pirmieji mano darbai ir gimė būnant šio būrelio nariu. Daug ko išmokė jo lipdymo, taip pat ir gipso liejimo pamokos.

Kaip nusprendėte išvykti studijuoti skulptoriaus amato į tuometinį Vilniaus dailės institutą?

Iš tiesų mokykloje labiau pamėgau tapybą, nei žavėjausi skulptūros menu. Tačiau įstoti į tapybą Vilniaus dailės institute tuomet buvo didžiulis konkursas. Institute tuo metu galėjai rinktis iš tapybos, skulptūros ir keramikos. Taigi, nusprendžiau laikyti stojamuosius egzaminus į tapybą, tačiau ten manęs nepriėmė, todėl pamėginau stoti į skulptūrą. Palyginti su tapyba, į skulptūrą praktiškai nebuvo jokio konkurso. Tačiau įstojęs į skulptūrą nedramatizavau dėl savo pasirinkimo. Taip pat smagu, kad kartu su manimi studijuoti pradėjo ir Teodoras Kazimieras Valaitis bei Alfonsas Ambraziūnas.

Kokį įspūdį paliko studijos, ar tuo metu vyravusi politinė sistema Jūsų neribojo,  netrukdė skleistis?

Mes ganėtinai anksti atitrūkome nuo tų diktuojamų reikalavimų – buvom jauni, smalsūs, domėjomės tiek praeitimi, tiek dabartimi. Didelio sunkumo besimokydami niekad nejautėme, kadangi nuo pat pirmo kurso buvom labai klusnūs, o po to labai greitai pamėginom savarankiškai studijuoti ir tobulėti, todėl prasidėjo nesutarimai su dėstytojais, ypač piešimo. Populiariausia piešimo metodika buvo atėjusi iš Leningrado akademijos, o mes lyg iš niekur ištraukėme ir senąją Leningrado akademiją bei jos atstovus – Aleksandrą Ivanovą, Dmitrijų Kardovskį ir kitus. Iš jų mes skolinomės tam tikras detales ir bandėme kurti savo pačių metodiką. Dėstytojai buvo labai nustebinti šitokio savarankiškumo.

Kokią reikšmę Jūsų kūrybai padarė profesoriaus ir garsaus skulptoriaus Juozo Mikėno įtaka?

Jo didžiausia įtaka buvo ta, jog jis nebuvo smulkmeniškas ir per daug mūsų nemokė. Esu dėkingas, kad jis leido savarankiškai ieškoti ir kurti. Apie metodiką profesorius jokių paskaitų neskaitė. Jis tiesiog sakė, jog turėtume mokytis kartu, žiūrėdami vienas į kito kūrybą, taip pat į knygas ir jos aprašomus geriausius menininkus bei piešėjus. Taip pat labai esu dėkingas J. Mikėnui, kad, man panorus išvykti studijuoti į Leningrado akademiją, profesorius man griežtai pasakė, jog ten nieko gero neišmoksiu, ir liepė gilintis į mūsų unikalią liaudies skulptūrą. Taip jis sulaikė mane nuo Leningrado, už ką iki šiol esu jam dėkingas. Nuo ten patirtos įtakos greičiausiai išsivaduoti būtų labai sunku, be to, tai tebūtų laiko gaišimas, ir tiek.

Kadangi jau labai anksti pradėjome ieškoti to savojo kelio, antrame ar trečiame kurse supratome, jog studijos mūsų netenkina ir netgi surengėme tokią akciją – studijoje ant grindų sukrovėme laužą ir sudeginome visus savo piešinius, taip pat sudaužėme savo gipsinius ir molinius darbus. Tiesiog norėjome viską pradėti iš naujo. Aišku, pradėti nuo nulio nėra lengva, tačiau tai buvo nauja pradžia. Vis dėlto baigdamas institutą vėl pajutau nepasitenkinimą savo darbais. Tiesą pasakius, patys nelabai žinojome, ko mums tiksliai reikia ar ką iš tiesų norime daryti. Čia pasireiškė J. Mikėno kaip pedagogo autoritetas, kadangi jis nelabai mums nurodinėjo, ką daryti, gal todėl iš pradžių ir buvome kiek suglumę, tačiau dėl to ir nuolatos ieškojome savo krypties.

Kas nutiko paskutiniame kurse, kodėl Jus pašalino iš instituto, ar tai nutiko visai Jūsų trijulei?

Pašalino mane su A. Ambraziūnu, o K. Valaitis buvo kitoje grupėje, tad nepakliuvo į bėdą taip kaip mes. Tuo metu vyko įvairūs neramumai Vengrijoje,  studentų eitynės. Vilniuje mes, studentai, taip organizavome savo renginius – rinkome parašus, kad būtų grąžintas Gedimino prospekto gatvės vardas (kadangi tuomet jis buvo pervadintas į Stalino prospektą), taip pat kad Vilniuje būtų pastatytas paminklas Gediminui.

Viskas vyko VU studentų iniciatyva, o aš buvau Dailės instituto atstovas ir kartu su jais rinkau parašus. Partinė valdžia greitai apie tai sužinojo, tad iš studentų greitai buvo atimti surinkti parašai, taip pat sudraudė Konservatoriją ir Pedagoginį institutą, na, o Dailės institutas netrukus, maždaug per pusantros valandos, surinko vos ne visų studentų (net ten studijavusių rusų) parašus. Greitai ir mes sužinojome, jog visur kitur parašų rinkimą sustabdė. Man ypač padėjo Arūnas Tarabilda, kuris tuomet buvo komjaunimo sekretorius institute, tačiau taip pat buvo išskirtinis patriotas...

Na, o mes savo plano laikėmės iki galo – išsiuntėme laišką su parašais Centro Komitetui, o aš ant laiško buvau parašęs savo atgalinį adresą. Po to įvykio pirmiausia buvo išmestas A. Tarabilda, be to, dar ir paimtas į baudžiamąjį kariuomenės dalinį. Ten jis neaiškiomis aplinkybėmis susirgo radiacine liga (dėl atominio ginklo bandymų, greičiausiai). Aš ir kiti bendraminčiai ėjome į Centro Komitetą prašyti, kad Tarabildai vis dėlto būtų leista baigti institutą. Sekretorius tuomet iš seifo išsitraukė laišką su mano atgaliniu adresu ir pasakė: kol tokie dalykai dėsis, jokios pagalbos galime nesitikėti. Po to įvykio dar kurį laiką studijavau – po kurio laiko saugumas suorganizavo didelio masto bylą su sekimais ir viskuo kitu. Taigi, vieną Kūčių vakarą mano ir A. Ambraziūno namuose buvo atliktos kratos, kurių metu rasta draudžiamos literatūros, laiškų iš Sibiro. Mus areštavo ir dvi paras tardė, tačiau nieko iš manęs ir A. Ambraziūno taip ir neištraukė.

Kokia veikla užsiėmėte po to, kai buvote išmestas iš instituto?

Po tų tardymų dar institute buvau iki birželio (kadangi tardymas vyko Kūčių naktį). Taip pat dalyvavau įtariamųjų antitarybine veikla teisme kaip liudytojas. Kadangi buvo daug suimtųjų iš instituto, kartu su A. Ambraziūnu turėjome dalyvauti teisme kaip liudytojai. Pamenu, savotiškai įžeidėme teismą, kadangi mes, kaip liudytojai, vos įėję į salę pasisveikinome su teisiamaisias, juk vis dėlto visi teisiamieji buvo daugiau ar mažiau pažįstami.

Galiausiai, savaitę prieš baigimą atėję į institutą, mes su A. Ambraziūnu pamatėme užrašą, skelbiantį, jog už veiklą, nesuderinamą su tarybinio studento vardu, esame išmetami iš dailės instituto.

Buvo kaip buvo ir didelės tragedijos iš to nepadarėme. Aišku, buvo gaila ir gan sudėtinga po to, abu su A, Ambraziūnu kūrėme savo šeimas, bet duonai kažkaip reikėjo užsidirbti, tad pradėjome dirbti antkapių paminklus, kad pragyventume. Tiesa, praėjus kuriam laikui iš instituto išgirdome, jog, norėdami baigti institutą, porą metų turime atlikti visuomenei naudingą darbą ir taip persiauklėti. Taigi, mąstėme, ką galėtume veikti – juokais manėme tapti šungaudžiais, bet nepavyko; po to įsidarbinau skaičiavimo mašinų gamykloje „Sigma“ kaip menininkas – dizaineris. Ten ir dirbau ketverius su puse metų.

Kaip gimė pirmosios skulptūros?

Kadangi reikėjo kraustytis iš palėpės, kurioje gyvenome, kūriau planą įsikurti užmiestyje, kur būtų daugiau gyvenamosios vietos. Taip atsidūrėme atokiau centro įsikūrusiame Jeruzalės mikrorajone. Taigi, išsipildė ši fantazija turėti gyvenamąją vietą užmiestyje ir erdvę kūrybinei veiklai, kur būtų daug akmenų, daug medžių, kad būtų galima skirti kažkokią erdvę skulptūrai.

Iš tėviškės atsivežiau du sunkvežimius įvairiausių ąžuolinių kelmų, kurie daugiau niekam nebuvo tinkami tik kaip ką nors iš jų sukurti. Su jais ir pradėjau savo kaip skulptoriaus veiklą.

Pirmoji skulptūra – tai mano tėvo portretas, kurį sukūriau dar institute. Po to kilo noras atmesti socialistinę meno mokyklą ir kurti ką nors savo. Tad pirmieji darbai buvo medinės skulptūros iš tų kelmų, kuriuos atsivežiau iš tėviškės.

Kaip kildavo mintis sukurti vienokią ar kitokią skulptūrą? Kaip apskritai gimsta skulptūra?

Visko būna – mintis gali kilti ir iš liaudies skulptūros pavyzdžių, gali kilti ir iš vaikystėje matytos scenos ar kokio įspūdžio. Tiesa, negalėčiau išskirti kaip mėgstamiausios kurios nors vienos skulptūros – visos jos man vienodai brangios.

Kai įsigilini į formos reikalus, skulptūra vis dėlto labai artima muzikai – ji turi ir ritmą, ir daug daugiau elementų, kurių galbūt nemato stebėtojo akis. Net aš kaip menininkas negalėčiau teoriškai paaiškinti viso to ir manyti, jog išaiškinau galutinai, nuo ko viskas prasideda...

Nuo pat paauglystės domino Jus ir fotografija? Apskritai, kada ir kodėl susidomėjote šia meno sritimi?

Pradėjau fotografuoti keturiolikos metų, tad fotografija buvo anksčiau nei skulptūra. Tiesa, nors vėliau savotiškai persiorientavau, iš fotografijos niekad nesitikėjau ar toliau norėjau užsidirbti pragyvenimui. Skulptūra toks dalykas, į kurį įsitrauki ir ten lieki visą likusį gyvenimą. Kalbant apie fotomenininkus, nelabai daug yra tokių, kurie atsižvelgia į tą ritmo žaismą vaizde – linijas, ritmą, spalvas, šešėlius. Vadinčiau tai vaizdo prigimties atskleidimu.

Ar niekada nesuabejojote savo pasirinkimu? Kas paskatino ir įkvėpė eiti nelengvu skulptoriaus keliu?

Abejonės dėl savo darbo visuomet lydi, didesnės ar mažesnės, tačiau visuomet buvau įsitikinęs, jog privalau daryti tai, ko tiesiog negali nedaryti – taip tiesiog jaučiau savo viduje. Tačiau nors tuometinė valdžia buvo nusiteikusi priešiškai mano kūrinių atžvilgiu, man užteko, kad tuos darbus pamatė bent vienas žmogus. Tiesiog žinojau, jog turiu daryti, ką privalau daryti – kurti toliau.

Visais laikais buvo norinčių rinktis lengvesnį ir pelningesnį kelią, tačiau man nuo pat jaunystės rūpėjo ta gyvenimo prasmė ir noras surasti save. Nors užaugau ūkininkų šeimoje, mūsų name buvo visi „Naujosios Romuvos“ numeriai. Visą vertybinę skalę suformavo mano namai ir mano tėvai. Ypač įstrigo tėčio priesakas, jog dėl teisybės nereikia bijoti nukentėti. Tai liko visam gyvenimui. Paauglystėje skaičiau daug Šalkausko kūrinių. Taigi, daugiausia vertybių įskiepijo tėvai, o paskui savišvieta.

O dėl skulptūros – kaime nebuvo kiemo ar kelio, kur nebūtų koplytėlės su rūpintojėliu ar kryžiaus. Visa tai man kaip vaikui visuomet darė man didelį įspūdį. Tai dabar įvardijama kaip „identitetas“, ir šitos savasties nuo savęs atsiskirti negali.

Kaip manote, jeigu nebūtumėte skulptoriaus keliu pasukęs, kuo būtumėte tapęs?

Visi tie kryžiai ir rūpintojėliai darė didžiulį įspūdį nuo pat ankstyvosios vaikystės, tad, jeigu nebūčiau įstojęs į institutą, greičiausiai būčiau kryždirbiu arba dievdirbiu.

Ar džiaugėtės tapęs Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu, kuo ši premija Jums reikšminga?

Galėjo tą premiją duoti, galėjo ir neduoti anksčiau, man svarbiausias visuomet buvo nusistatymas, jog turi daryti tai, ko negali nedaryti. Premijos anksčiau turbūt nedavė, nes galėjo neduoti, o dabar jau, matyt, nebegalėjo neduoti. Be abejo, džiaugiuosi ją gavęs – žmogus yra žmogus, tad pagerbimas visuomet malonus.

Galbūt turite naujų kūrybinių užmojų, kuriuos ši premija padės realizuoti?

Premija naudingiausia bus užkamšyti finansines asmeninio biudžeto skyles, atsiradusias užsiimant savo veikla, bei vaikams ir anūkams, kurie užsiima kultūrine veikla. Taip pat viliuosi, kad gal ir pavyks užbaigti galerijos rekonstrukciją, kadangi rudenį planuojama nauja darbų paroda...

Kalbino Dalia Rauktytė