Konstancos susirinkimas (1414-1418). Iliustracija iš Rosgarteno muziejaus archyvų

Kovos su Vokiečių ordinu ir su tuo susijusios istorinės aplinkybės lėmė, kad Žemaitija ir Žemaitijos krikštas tapo politinių kovų objektu. Vakarinės Lietuvos gyventojus žemaičius krikštyti pradėta 1413 metais, praėjus ketvirčiui amžiaus po valdovų ir Aukštaitijos krikšto. Lapkričio mėnesį kunigaikštis Vytautas ir karalius Jogaila apkrikštijo kelis tūkstančius žemaičių prie Dubysos ir Nevėžio upių. Tačiau per šį krikštą Žemaičių vyskupija neįkurta. Po trejų metų Konstancos bažnytinio susirinkimo, kuriame dalyvavo ir žemaičių atstovai, žemaičių krikštą nutarta tęsti. Susirinkime dalyvavo deleguoti Vilniaus ir Lvovo vyskupai bei didysis kunigaikštis Vytautas. 1417 metų spalio 24 dieną Vytautas įsteigė Žemaičių vyskupiją su centru Medininkuose ir paskyrė pirmąjį vyskupą Motiejų. Kodėl taip sudėtingai klostėsi žemaičių krikštas? Galbūt evangelizacijos procesas buvo įmanomas ir gerokai anksčiau, kartu su pirmomis taikiomis misijomis ir kas joms sutrukdė? Kokį vaidmenį kelyje į krikščionybę atliko kunigaikštis Vytautas ir patys žemaičiai?

Irena Berulienė LR laidoje „Gyvoji istorija“ kalbino meno ir Bažnyčios istorikę Ireną Vaišvilaitę, įgaliotąją ambasadorę prie Šv. Sosto bei Telšių vyskupą Joną Borutą.

Lietuvos pasirodymas Europos akiratyje XII–XIII amžių sandūroje susijęs su Vakarų Europos civilizacijos šuoliu ir vis stiprėjančiu Katalikų Bažnyčios aktyvumu Rytų Baltijos regione. Krikščionybės nešėjai – pirmieji misionieriai vis plėtė jos ribas, bendrą atsakomybę prisiimdavo ir valdovai, priėmę krikščionybę. Jei misija nepavykdavo taikiai, prasidėdavo šventasis karas, užkariaujant teritorijas. Baltijos pakrantės krikščionybės procesą pasitiko kur kas vėliau nei kaimyninės šalys. Evangelizacijos propaguotojai, pasiekę šiuos kraštus, susidurdavo su rimtomis kliūtimis. Dr. Irena Vaišvilaitė:

Kristianizacijos problemos kilo iš kitokių valstybinių struktūrų (gentinių, iki valstybinių) ir visai kitokios kultūros, kitokios kalbos. Krikščionybė buvo suvokiama kaip kaimynų religija, todėl jos priėmimas – Lietuvoje ir kitur – priklausė ir nuo santykių su kaimynais. Kartais kristianizacijos procesas suvokiamas kaip kaimyninės galios ekspansija. Ir iš tiesų, jei mes žiūrėtume į krikšto tvarką ir apeigas, pamatytume daug simbolių, kurie faktiškai nustato suvereno ir vasalo santykį. Tas, kuris priima krikščionybę, vienaip ar kitaip tampa krikštą suteikiančiojo vasalu. Kaimynai, priimantys krikščionybę, nebuvo tokie naivūs ir gerai tą suprato. Tai viena iš priežasčių, kodėl mūsų protėviai krikščionybės priimti nesiveržė.

XII amžiuje pagrindiniai Baltijos jūros veikėjai buvo vokiečiai ir skandinavai. Švedai ir danai nuo neatmenamų laikų turėjo interesų Baltijos jūroje. Apie 1170 metus Lundo arkivyskupas Eskilio pastangomis estams buvo paskirtas vyskupas Fulkas. Šis skyrimas buvo susijęs su siekiu apsiginti nuo estų puolimų iš jūros pusės ir su mėginimu plėsti krikščionių tikėjimo ribas. Krikščionybė buvo gera apsauga nuo pirataujančių vikingų, neatsitiktinai švedai, kurie dominavo šiauriniame Kurše, kartu su cistersų vienuoliu Teodoriku plaukė krikštyti kuršių. Dabartinės Lietuvos teritorijoje pamario krašte gyvenusių kuršių sąlytis su krikščionybe datuojamas dar 853 metais prie Apuolės, Skuodo rajone, kai švedai siekė atsiimti iš kuršių prisiplėštą grobį. Telšių vyskupas Jonas Boruta šioje kovoje įžvelgia pirmąjį pagoniškosios ir krikščioniškosios civilizacijos susidūrimą žemaičių žemėse, fiksuotą kronikose:

Vikingaujantys kuršiai parsivežė grobio, nusiaubę Daniją. Danams po metų jo nepavyko atsiimti, tad pabandė švedai, tuomet dar tik besirengiantys tapti krikščionimis, katechumenai. Taip jie atkeliavo į dabartinę Žemaitijos teritoriją, Apuolę, ir apgulė ten buvusią gana didelę kuršių pilį. Daugiau nei savaitę bandė pilį užimti, tačiau jiems nepavyko. Kadangi iki Apuolės nuo Liepojos buvo atėję pėsčiomis, pateko į spąstus – nei atsitraukti (nes gausūs kuršiai galėtų juos užpulti), nei nugalėti. Iš pradžių jie meldėsi pagoniškiems dievams, o kai jie nepadėjo, kreipėsi į krikščionių Dievą. Pradėjo melstis, o kuršiai netrukus atsiuntė savo delegaciją tartis dėl taikos derybų. Pasidalino grobį, susitarė dėl taikos sąlygų, apsikeitė įkaitais. Taigi dar tik 853-ieji metai, o jau regime sąlytį su krikščionybe.

Krikščionybės kelias į Lietuvą nebuvo lengvas. Lietuvių ir kitų baltų žemes pirmosios krikščionių misijos iš Vidurio Europos bei Skandinavijos pasiekė dar iki didžiosios Rytų schizmos. Ankstyviausias žinomas Lietuvos vardo paminėjimas 1009 metais taip pat susijęs su viena tokių misijų, kurios iniciatorius ir vadovas buvo arkivyskupas ir vienuolis šv. Brunonas Bonifacas, apkrikštijęs lietuvių kunigaikštį Netimerą, bet nužudytas naujojo tikėjimo priešų. Irena Vaišvilaitė:

Brunonas Bonifacas turėjo arkivyskupo pagonims šventimus. Tai reiškia, kad jis nebuvo pritvirtintas prie vyskupystės, todėl turėjo teisę steigti naujas vyskupijas. Tai taip pat viena krikšto formų. Paprastai iš pradžių įsteigdavo vienuolyną, kuris tapdavo vyskupijos centru. Į Lietuvą Brunonas atėjo iš pietų, iš Rusios žemės, nuo Kijevo. Tikėtina, iš dabartinės Palenkės. Kažkur ten, tarp Rusios ir Lietuvos, įvyksta mums visiems gerai žinomas epizodas. Kaip rašo Kvedlinburgo analai, jis ten „padėjo galvą“. Tuo tarpu kituose šaltiniuose randama žinių apie jo vykdytą misiją.

XIII amžiaus viduryje sukūręs vieningą valstybę, stengdamasis atremti Vokiečių ordino spaudimą. kunigaikštis Mindaugas su savo šeimos nariais ir dvariškiais bei kariais 1251 metais priėmė Katalikų tikėjimą. 1253 metais jis buvo karūnuotas Lietuvos karaliumi. Tada buvo įšventinti pirmieji Lietuvos vyskupai: Kristijonas ir Vitas. Mindaugo rūpesčiu taip pat buvo įsteigta tiesiogiai Šv. Sosto globojama Lietuvos vyskupija. Popiežius įtvirtino vienos dinastijos paveldimą monarchiją. Tačiau Mindaugas buvo nužudytas, ir Lietuvos krikščionėjimo procesas vėl stabtelėjo, o Žemaitijoje net neprasidėjo. Telšių vyskupas Jonas Boruta:

Vokiečių ordiną atsiuntė ne popiežius, jį pasikvietė Mozūrų kunigaikštis Konradas, kad apsigintų nuo lietuvių puldinėjimų. Nors pasibaigus Kryžiaus karams Palestinoje, šio ordino riteriai buvo perkelti į tarpribį tarp Kijevo Rusios, jau papuolusios į mongolų totorių jungą, ir Austrijos bei Vengrijos. Ten jiems nelabai patiko, todėl pasinaudoję kvietimu atsikėlė tarp lietuvių, prūsų ir lenkų. Jei ne šis kvietimas, Lietuvos ir Žemaitijos kristianizacijos klausimas būtų išsisprendęs daug lengviau. Vėliau, gerai įsitvirtinusį Ordiną buvo galima nugalėti diplomatine kova pasitelkus kaimynų pagalbą, todėl lietuviai mezgė ryšius su Vengrija, Čekija ir Lenkija. Žemaičių krikšto istorija ir buvo tokia kova. Išties ilgas kelias, nuo 853 iki 1413–1417 metų... Šiuo laikotarpiu buvo patirta daug praradimų, išeikvota daug energijos, kuri galėjo būti panaudota pozityviai, vystyti kultūrai ir pan.

1415 metais Konstancoje įvyko bažnytinis susirinkimas, kur buvo palaikytas žemaičių apsisprendimas krikščionybei ir noras atsiverti Vakarų kultūrai. Konstancoje Vokiečių ordino atstovai bandė aiškinti, kad žemaičiai buvo jų valdomi maloniai, draugiškai, pamaldumo dvasia ir atlaidžiai. Kad gyventojai buvę patenkinti Ordino valdymu. Deja, šiurkšti jo politika ir buvo viena iš 1401 metais įvykusio žemaičių sukilimo priežasčių. Kaip sako vyskupas Jonas Boruta:

Vytautas jaučia laikotarpio pulsą, žino, kas vyksta Europoje. Taigi nutaria pakrikštyti dalį žemaičių, kad būtų legaliau, pasikvietęs savo pusbrolį, Lenkijos karalių Jogailą. Jie pakrikštija keletą tūkstančių žemaičių, kurie tuo metu, po Žalgirio mūšio, buvo katechizuojami. Šie žemaičiai ir keliavo į Konstancą su garsiuoju „žemaičių skundu“. Šis skundas vėliau buvo įvairiai išnaudojamas. Sovietiniais metais „drang nach Osten“ dvasia, nors tekste gražiai rašoma, kad vokiečiai nenorėję ir neskubėję jų pakrikštyti. Akivaizdu, jiems būtų buvę pavojinga pakrikštyti žemaičius, nes tada jie netektų juridinio pagrindo likti Pabaltijyje. Prisiminkime, jie čia atsirado tam, kad gintų pakrikštytą Lenkiją nuo puldinėjančių prūsų ir lietuvių pagonių. Kai jau „viskas sutvarkyta“, jie būtų privalėję keltis į Kijevo Rusios, Austrijos ir Vengrijos pasienį sulaikyti turkų veržimąsi. Skunde žemaičiai rašo, kad kol jie buvo Ordino valdžioje, šis nepastatė nė vienos koplyčios ar bažnyčios, o krikštydavo tik tuos, kuriuos išsiveždavo įkaitais. Todėl žemaičiai (ar Vytautas) norėjo pasikrikštyti patys. Laiške jie rašo, kad savo valdovu pripažįsta ne ką kitą, o Vytautą. Todėl sakyti, kad kryžiuočiai pakrikštijo krauju ir ugnimi, negalima. Žemaičiai patys apsisprendė ir savo norimo valdovo vadovaujami pasikrikštijo.

Žemaičių, arba Medininkų, vyskupija buvo įsteigta unikaliu būdu, Konstancos bažnytinio susirinkimo nutarimu. Anot prof. kun. Pauliaus Rubikausko, tai bene vienintelis Bažnyčios istorijoje atvejis, kai visuotinis susirinkimas įsteigė vyskupiją. Visa LDK tapo krikščioniška valstybe. Jos katalikiškoje dalyje sparčiai pradėtas kurti parapijų tinklas, steigiami vienuolynai. Atsirado ir pirmųjų mokyklų.

1397 metais įsteigta Vilniaus Katedros mokykla, o 1469 – Medininkų vyskupijos Katedros mokykla. Parapinių mokyklų skaičius greitai augo, kai kur jų buvo daugiau nei anksčiau pasikrikštijusiose lenkų žemėse. Be to, pirmieji vyskupai jau buvo paragavę universitetinio mokslo, dažnai išsimokslinę Prahos universitete. Svarbiausia – jie mokėjo lietuvių ir žemaičių kalbas, nes lenkiškai mūsų valstiečiai nekalbėjo, o raštai buvo rašomi senąja slavų kalba, atnešta nuo Kijevo Rusios, – sako Jonas Boruta.

Lietuvos kunigaikščiai Vytautas ir Jogaila katalikybę priėmė dėl politinių priežasčių, krikščioniškoji teologija didelio vaidmens nevaidino. Vytautas tapo Romos kataliku, kad atgautų prarastą kunigaikštystę, Jogaila apsikrikštijo Krokuvoje, kad taptų Lenkijos karaliumi. Abu išliko Romos katalikais, nes taip buvo politiškai naudinga. Krikščionybės įtaką pajuto ne tik valstybės elitas, naujos civilizacijos banga atnešė kitus socialinius ir visuomeninius santykius, kūrėsi mokslo ir kultūros židiniai. Lietuva ir žemaičių žemė perėmė Vakarų Europos gyvensenos taisykles. Galų gale, 1422 metais, Melno taikos sutartimi, Livonijos ordinas atsisakė bet kokių teisių į Žemaitiją.

Parengė Zigmas Vitkus

LRT ir Bernardinai.lt