Paulas C. Vitzas (g.1935) – Niujorko universiteto psichologijos profesorius, iki 30-ties buvęs ateistas, šiandien – praktikuojantis katalikas. Jis kritikuoja liberalizmą ir yra įsitikinęs, jog esama ryšio tarp „betėvystės“ ir ateizmo (Faith of the Fatherless („Betėvių tikėjimas“), The Psychology of Atheism („Ateizmo psichologija“)). Jo mokslinis interesas – sąsajų tarp krikščionybės ir psichologijos ieškojimas;  krikščionių teologijos, o ypač katalikų antropologijos ir psichologijos integravimas.  Savo knygoje „Psychology as Religion: The Cult of Self Worship“ („Psichologija kaip religija: savęs garbinimo kultas“) jis teigia, kad psichologija, grįsta  nūdienos teorijomis bei praktikomis,  dažnai yra žalinga. Nuolatinis nemalonių savo vaikystės patirčių, vadinamosios „vaikystės traumos“ „kaltinimas“ dėl dabartinių gyvenimo nesėkmių  pačius žmones pavertė šios viktimizacijos aukomis.  Nūdienos „savivertės“ koncepcija yra itin sekuliari ir krikščionys neturėtų ja labai žavetis.

Kalbant apie amerikietišką psichologiją, šiandien čia karaliauja vadinamoji populiarioji „savivertės psichologija“. Visuotinis pamišimas dėl savivertės pažįstamas beveik kievienam mūsų. Savivertės ugdymo programos daro įtaką daugybei mokyklinio amžiaus vaikų, kadangi ši idėja, tiksliau – idealas, buvo pradėtas įgyvendinti būtent JAV švietimo sistemoje.

Istoriškai savivertės koncepcija neturi aiškių ar įprastinių intelektinių ištakų. Taip pat joks didysis psichologijos teoretikas neįtvirtino jos kaip esminės sąvokos. Nors daugelis psichologų įvairiais būdais pabrėžė „savąjį aš“, tačiau paprastai būdavo susitelkiama į saviaktuavimą arba savo potencialo realizavimą. Todėl sunku nustatyti, iš kur kilo tas savivertės akcentavimas. Akivaizdu, kad ši visuotinai paplitusi „savivertės manija“ yra išsikristalizavusi iš bendro intereso „savajam aš“, kuris būdingas daugeliui psicholgijos teorijų. Savivertė, atrodo, galėtų būti bendras vardiklis, persmelkiantis tokių skirtingų teoretikų kaip A.Maslowo, C.Rogerso, ego stiprinimo psichologų ir moralinių ugdytojų, ypač nūdienos, veikalus. Bet kuriuo atveju šiandien JAV susirūpinimas saviverte tvyro visur. O akivaizdžiausiai – ugdymo sferoje – pradedant švietimo mokslininkais, direktoriais, mokytojais ir baigiant televizijos programomis, skirtomis ugdymui, o ypač ikimokykliniam, kaip antai „Sesam Street“.

Savęs vertinimas, pagarba savajai būčiai ir pasitikėjimas ja iš esmės yra vertingi. Tačiau egocentriška savivertė, paremta „puikia savijauta“ (let me feel good), kai ignoruojamos savo nesėkmes ir Dievo poreikis  – visai kitas dalykas. Kuo klaidinga savivertės koncepcija? Daug kuo, o to pagrindas yra pati jos prigimtis. Esama tūkstančių psichologinių savivertės studijų.  Dažnai savivertės sąvoka yra miglota ir supainiota, kai ji tampa bendra etikete, klijuojama tokiems skirtingiems aspektams kaip savo įvaizdis, savęs vertinimas, savimeilė, pasitikėjimas savimi etc. Peršasi išvada, kad nėra susitarta nei dėl „savivertės“ apibrėžimo, nei būdo ją išmatuoti. Tad kad ir kas būtų toji savivertė, nėra patikimų įrodymų, jog ji tiek daug reiškia.

Nėra patikimų įrodymų, kad aukšta savivertė ką nors iš esmės lemia. Iš tiesų daugybė žmonių, turėdami nedidelę savivertę, pasiekė didelių dalykų vienoje ar kitoje veiklos srityje. Pavyzdžiui, Gloria Steinheim, kuri parašė gausybę knygų ir buvo feministinio judėjimo lyderė, neseniai savo knygoje prisipažino kenčianti dėl žemos savivertės. Tačiau daug žmonių, turinčių aukštą savivertę, yra laimingi, būdami paprasčiausiai turtingi, gražūs ar turintys ryšių. Kai kurie žmonės, pasižymintys gera saviverte, yra didmiesčio narkotikų platintojai, kurie iš esmės jaučiasi puikiai, būdami tokie, kokie yra. Galiausiai juk jiems pavyko „pasidaryti“ daug pinigų priešiškoje ir konkurencingoje aplinkoje.

1989 m. buvo atliktas aštuonių skirtingų šalių moksleivių matematinių sugebėjimų lyginamasis tyrimas. Amerikos moksleiviai parodė menkiausią matematinę kompetenciją, o Korėjos – geriausią. Tyrėjai taip pat prašė moksleivių įvertinti save pačius, kaip matematikus. Amerikiečiai sau skyrė aukščiausią vertinimą, o korėjiečiai  – žemiausią. Matematinė savivertė buvo atvirkščiai proporcinga matematiniams gebėjimams. Tai akivaizdus „puikios savijautos“ (feel-good) psichologijos pavyzdys, neleidžiantis mokiniams adekvačiai suvokti realybės. Savivertės teorijos implikuoja, kad tik tiems, kurie teigiamai save vertina, gali sektis, tad štai kodėl to itin reikia moksleiviams. Tačiau iš tiesų perdėtai teigiamai save vertinant pradedama pernelyg pasitikėti savimi, negebama rimtai dirbti. Aš netvirtinu, kad aukšta savivertė yra visada atvirkščiai proporcinga pasiekimams. Tačiau minėtas tyrimas rodo, kad tarp savivertės dydžio ir pasiekimų nėra pagrįstos sąsajos – nei teigiamos, nei neigiamos. Iš dalies paprasčiausiai taip yra todėl, jog gyvenimas pernelyg sudėtingas, kad jį galėtume įsprausti į tokias paprastas formules. Tačiau dėl tam tikrų priežasčių savęs pervertinimas jau iš anksto yra pasmerktas nesėkmei.

Mums visiems žinomi žmonės, kuriuos motyvuoja jų nesaugumas bei abejonės savimi. Istorijoje jie dažnai tampa didvyriais  arba despotais. Milžiniškų karinių pasiekimų istorijoje figūruoja žemaūgiai vyrai. Julijus Cezaris, Napoleonas, Hitleris ir Stalinas – visi jie siekė įrodyti, jog yra didingi. Kai kas tai vadina Demosteno efektu. (Antikos graikas Demostenas, turėjęs kalbos sutrikimą, treniravosi kalbėdamas pilna burna akmenukų ir  tapo garsiu oratoriumi.)

Atrodo, daugelio didžiausi pasiekimų variklis yra tai, ką psichologas A.Adleris pavadino nevisavertiškumo kompleksu. Tačiau esmė yra ne ta, kad blogai save vertininti yra gerai, bet ta, jog tik du dalykai gali iš tikrųjų lemti mūsų vidinę savijautą. Realūs pasiekimai ir reali meilė.

Visų pirma pasiekimai realiame pasaulyje veikia mūsų požiūrį į save. Vaikas, kuris mokosi skaityti, kuris geba skaičiuoti, moka groti pianinu ar žaisti beisbolą, patirs realų  pasiekimo pojūtį ir turės adekvačią savivertę. Mokyklos, kurioms nesiseka mokyti skaitymo, rašymo ir aritmetikos griauna teisingą savivertės suvokimą. Ugdytojai, kurie ragina nevertinti mokinių, neklijuoti jiems etikečių, nes esą turi juos išmokyti gerai galvoti apie save, yra kalti dėl šios problemos. Mokiniams gerai vertinti save yra beprasmiška, jei šie nieko nemoka. Realybė greitai sugriaus jų iliuzijas, ir jie susidurs su dviem faktais: jog nieko nesugeba ir kad suaugusieji, kurie buvo atsakingi už jų mokymą, jiems melavo.

Realiame pasaulyje pagyrimas turi būti apdovanojimas už kai ką vertingo. Jis turi būti susietas su realybe.

Tačiau yra dar esmingesnis dalykas, kuris suteikia daugumai žmonių tikrąją savivertę, tikrąjį savo vertės pajautimą, kurį psichologai vadina „baziniu pasitikėjimu“. Ši pajauta ateina per meilę.

Iš pradžių – per motinos meilę. Tačiau ši fundamentali meilės ir pasitikėjimo savimi patirtis negali būti suklastota. Kai mokytojai siekia sukelti tą gilų ir motyvuojantį jausmą mokiniams, valandą per dieną ar dar trumpiau apsimesdami, kad juos visus myli, ir visus vienodai girdami, jie iškreipia tokios meilės esmę. Tėviška meilė negali būti sufabrikuota mokytojų per tokį trumpą bendravimo su mokiniais laiką. Vaikas ne tik žino, jog tokia meilė yra netikra, – jis taip pat suvokia, kad tikras mokytojas turėtų mokyti. Ir tai aprėpia ne tik palaikymą, bet ir discipliną, reiklavimus, pabarimus – trumpai tariant „kietą meilę“.

Geri mokytojai rodo savo meilę rūpindamiesi disciplina. Tokių mokytojų, kurie laikomi geriausiais ir mėgstamiausiais, pavyzdys galėtų būti vyresniųjų klasių sporto treneriai daugelyje Amerikos mokyklų. Jie moko, tačiau drauge tikisi pasiekimų ir retai kada jaudinasi dėl moksleivių savivertės. Vienas geriausių dalykų, galinčių nutikti pradedančiajam futbolininkui, kuriam nesiseka, – būti išmestam iš komandos, kadangi tik tokiu atveju jis galės atrasti, kur jam iš tikrųjų sekasi. Daugelį dalykų gyvenime mes atrandame būdami kur nors nepriimti. Tad turime pakankamai pasitikėti savo mokytojais, kurie neleidžia mums dalyvauti tose veiklose, kurios mums netinkamos, tam, kad atrastume tai, kas mums geriausia.

Į savivertės spąstus pakliūva ir tie, kurie bando stiprinti savo šlubuojantį teigiamą savęs vertinimą, meiliai kalbėdami su savo „vidiniu vaiku“, savo nesaugiuoju vidiniu „aš“. Tačiau tai pasmerkta žlugti dėl dviejų priežasčių: pirmiausia, jei mes nesame tikri dėl savo vertės, kaip galime tikėti savo pagyromis? Tam reikia realių dalykų – kitų žmonių meilės arba savo pačių pasiekimų. Tada žinai, jog tavo gera savivertė  turi pagrindą. Pagyros sau – tai tik psichoginis narkotikas. Taip pat mums  gerai pažįstamas savęs disciplinavimo ir pasiekimų poreikis. Trumpai tariant, savivertė turi būti suvokiama kaip pasekmė, ne kaip priežastis. Visų pirma, tai– emocinis atsakas į tai, ką mes padarėme kitiems ir ką kiti padarė mums. Nors tai yra trokštamas jausmas ar vidinė būsena, tačiau ji nėra lemtinga. Savivertės, panašiai kaip laimės ar meilės, beveik neįmanoma gauti siekiant ją gauti. Pabandyk įgyti savivertę ir nesėkmė užprogramuota, tačiau padaryk gera kitiems ar įgyvendink užsibrėžtą tikslą, ir tu gausi tai, ko tau reikia.

Savivertės klausimas yra esminis krikščionims iš dalies dėl to, kad daugelis jų yra itin ja susirūpinę, kita vertus, dėl ypatingo savivertės iškėlimo protestantiškoje krikščionybėje. Tačiau privalome pabrėžti, kad savivertė yra labai sekuliari koncepcija, ir krikščionys neturėtų  ja labai žavėtis. Jiems to nereikia. Krikščionys privalėtų turėti milžinišką savo vertės pojūtį. Dievas mus sukūrė pagal savo paveikslą, jis mus myli, jis atsiuntė savo sūnų mus išgelbėti, mūsų likimas yra būti su Dievu amžinai. Kiekvienas mūsų yra tokia vertybė, kad angelai džiūgauja dėl kiekvieno atgailaujančio nusidėjėlio.

Kita vertus, mes neturime nieko savo, kuo galėtume didžiuotis. Mums buvo duotas gyvenimas drauge su visais gabumais, ir visi mes esame vargšai nusidėjėliai. Iš tiesų nėra teologinio pagrindo manyti, kad tie, kurie yra turtingi, sėkmingi ar turintys aukštą savivertę, yra labiau mylimi Dievo ar lengviau pasieks dangų. Iš tiesų palaiminti yra nuolankieji.

Beje, savivertė taip pat remiasi labai amerikietišku įsitikinimu, kad kiekvienas mūsų esame atsakingi už savo laimę.  Žvelgiant iš krikščiškos perspektyvos čia esama subtilaus pavojaus – laimės siekis gali tapti kur kas svarbesnis nei šventumo.

Šiandien savivertė tapo labai svarbi, kadangi manoma, jog ji yra esminė laimei. Jei savęs nemyli, nebūsi laimingas. Tačiau manyti, jog turime save mylėti, reiškia, kad Dievas nemyli mūsų tiek, kiek mes to reikalingi, ir tai yra praktinio ateizmo forma. Mes sakome, jog mylime Dievą, tačiau mes juo nepasitikime. Ir daugybė krikščionių gyvena labai „nebibliškai“ – esą „Dievas myli tuos, kurie myli save“.

Kita problema, kad krikščionys pradėjo nematyti blogio ar destruktyvaus elgesio, bijodami prarasti savivertę. Tačiau savivertė, didelė ar maža, nenulemia mūsų veiksmų. Mes turime atsiskaityti už juos ir esame atsakingi, stengdamiesi elgtis gerai ir vengdami blogio. Žema savivertė nei paverčia alkoholiku, nei įgalina jį galiausiai pripažinti savo priklausomybę ir imtis kokių nors veiksmų. Kiekvienas šių sprendimų priklauso nuo mūsų pačių, nepaisant mūsų savivertės dydžio.

Galiausiai, norint visiškai susikoncentruoti į save, reikia milžiniškos meilės sau. To, ką psichologai dažnai vadina narcisizmu. Dėl jo Amerika turėjo itin daug rūpesčio aštuntajeme ir devintajame dešimtmetyje. Nūdienos savivertės siekis yra naujausia senosios amerikietiškos egomanijos išraiška.

Pagyros moksleiviui vien dėl to, kad jis paruošė namų darbus, ar apdovanojimas tik už tai, kad šis buvo komandos narys, primena dešimtmečius Amerikoje karaliaujančius komercinius šūkius: „Tu nusipelnei“, „Tu – bosas“, „Daryk savo“. Tokia meilė sau yra ekstremali individualistinės psichologijos išraiška, ilgai puoselėta mūsų vartotojiškame pasaulyje. Šiandien ji yra toliau stiprinama ugdytojų, kurie liaupsina tuštybę, net patiems mažiausiems vaikams kartodami kaip mantrą: „Tu – svarbiausias žmogus visame pasaulyje“.

Toks narcisizmo akcentavimas Amerikos visuomenėje ir ypač švietimo sistemoje, o taip pat tam tikru mastu ir religijoje  yra atgrasi savęs garbinimo forma. Jei taip – Amerikoje yra 250 milijonų „pačių svarbiausių žmonių pasaulyje“. 250 milijonų „auksinių aš“. Jei tokia stabmeldystė nebūtų socialiai tokia pavojinga, ji atrodytų pribloškiama, netgi patetiška. Lieka tikėtis, kad sveikas protas vis dėlto kada nors sugrįš.

 Parengė Jurga Žiugždienė