Kristinos Sereikaitės nuotrauka.

Non enim sacrificio delectaris, holocaustum, si offeram, non placebit

Juk džiaugasmą tau daro ne aukos: jei deginčiau auką, tu nepriimtum.

(Ps 50, 18)

Žydų tautos giesmėse – psalmėse ir kitose Biblijos vietose yra kalbama apie deginamąją auką, lotyniškai holocaustum. Šis žodis kildinamas iš graikų kalboje vartojamo ὁλόκαυστος (holókaustos), susidedančio iš dviejų žodžių junginio: ὁλόσ (hólos) – visas ir καυστος (kaustós) – deginti. Taip vartojamas šis žodis, siejamas su ritualiniu procesu – aukojimu sudeginant, kuris buvo paplitęs graikų, žydų, kananiečių ritualinėse apeigose. Pradžios knygoje pasakojama apie Abraomo dvasinės brandos išbandymą, kai Dievas nurodo jam paaukoti savo vienatinį sūnų Izaoką. Šiame pasakojime taip pat pavartotas terminas holocaustum. Pačių žydų kalboje dar vartojamas terminas šoa. Hebrajiškai השואה, angl. HaShoah – katastrofa, o jidiš kalboje חורבן, Churben arba Hurban – destrukcija. Praėjus keliems tūkstančiams metų, šiais žodžiais dabar apibūdinamas vokiečių vykdytas žydų žudymo (deginimo, šaudymo, nuodijimo) procesas.

1915 m. C. G. Lukšio nuotraukos kairėje – aukščiau už visus kitus pastatus iškilęs S. Landsmano namas. Prie jo prigludęs V. Šreiberio restoranas ir M. Vainšteino namas, kurį užstoja stulpas. Kitoje gatvės pusėje, einant nuo Bažnyčios, stovi N. Levito, Z. Valdšteino ir Išlonskio namai, už kurių buvo žydų banko pastatas.
2011 m. nuotraukoje matyti išlikę tik trys pastatai: kairėje pusėje – buvęs S. Landsmano namas, o dešinėje pusėje – Švč. Mergelės Marijos Dangun ėmimo Bažnyčia ir ir Z. Valdšteino namas. Praūžę du pasauliniai karai paliko savo ryškių pėdsakų, o tiksliau – paliko tik tiek nedaug, palyginti su ankstesne nuotrauka.

Antrojo pasaulinio karo metais A. Hitlerio vadovaujami nacionalsocialistai, įgyvendindami „Galutinio sprendimo“ (vok. Die Endlösung) programą, nužudė apie šešis milijonus žydų, iš jų daugiau kaip 200 000 Lietuvos žydų. Į šią programą buvo įtraukti ir vokiečių okupuotų teritorijų gyventojai. Vyriausiuoju Lietuvos masinio žydų naikinimo viršininku buvo SS pulkininkas Karlas Jėgeris, Saugumo policijos ir SD 3/A operatyvinio būrio vadas. Jo nurodymu, buvo suorganizuotas skrajojantis būrys – Rollkommando, kuriam vadovavo SS vyr. leitenantas Joachimas Hamanas. Šio būrio branduolį sudarė 8–10 vokiečių grupė, prie kurios buvo prijungtas buvusio Lietuvos kariuomenės karo lakūno leitenanto Broniaus Norkaus vadovaujamas lietuvių spec. dalinys, sušaudęs ir Simno žydus. Ciniška, bet prabėgus 60 metų nuo Simno žydų žudynių, 2001 m. birželio 29 d. Kultūros paveldo centre vykusiame kultūros vertybių apsaugos ekspertų posėdyje buvo pritarta B. Norkaus kapą (esantį Seniavos kapinėse, Kauno mieste) paskelbti kultūros paminklu. Posėdžio dalyvių nuomone, B. Norkus priskirtinas prie „Lietuvos karių, žuvusių dėl Lietuvos laisvės, kūrusių nepriklausomą valstybę, nusipelniusių karo mokslui bei krašto apsaugai“.

Perečanskių šeima: dukra Lėja stovi viduryje, o iš kairės į dešinę pirmoje eilėje – jos sesuo Tamara, motina Rivka, tėvas Feivelis ir brolis Josifas. Visi, išskyrus Lėją, tapo nacių žudynių Simne, vykdytų 1941 m. rugsėjį aukomis.

Žydai Simne apsigyveno XVII a. pr. Jiems čia buvo sudarytos sąlygos įsikurti ir plėstis tam, kad aktyviau vyktų prekyba ir vystytųsi verslas. 1851 m. Simne gyveno 652 žydai iš 1531 bendro gyventojų skaičiaus, 1897 m. 493 žydai iš 1443 gyventojų. 1914 m. vokiečių žvalgybos duomenimis, Simne gyveno 786 žydai iš bendro 1979 gyventojų skaičiaus. Yra duomenų, kad 1935 m. Simne gyveno 150 žydų šeimų. Simno centre jie buvo įkūrę krautuves, amatų dirbtuves ir paslaugų įstaigas. Labiausiai paplitę verslai buvo žaliavų supirkimas, smulki gamyba ir įvairi prekyba. Audiniais prekiavo: Mošė Berkovičius, Israelis Jenilovas, Zlotė Feldšteinienė, M. Grinbergas, Nahumas Išlonskis, Basia Kovanskaitė, M. Krasnerienė, Rahelė Rautovienė, Mejeris Vainšteinas.

Daug žydų supirkinėjo javus iš ūkininkų. Tai buvo Šlomo Bialockio, Dovydo Gamskio, Jakovo Ščupackio, Sauliaus Kaplano, Tankelio Felbrovskio, Ch. Flachsmano, Ic’hako Kagano ir jo sūnaus Simono verslas. Dveira Flachsmanienė ir Eta Šteinienė turėjo viešbučius, o Gamskienė ir Zalmanas Valdšteinas – aludes. Limonadą ir gazuotą mineralinį vandenį gamino Valdšteinų dirbtuvė (išlikęs pastatas Vytauto 31). I. Angenickis ir Š. Freidas buvo Simno gydytojai, Chaimas Borisas Išlonskis ir Dovydas Pitleris buvo vaistininkais, o Reuvenas Išlonskis dantistas. Borisas Belostockis dirbo gaisrinės viršininku ir buvo vienas labiausiai pasiturinčių Simno gyventojų.

Maksas Goldbergas ir Chaimas Freidas buvo dvarininkai: vienas valdė Mergalaukio dvarą (išlikęs pastatas Topolių g. 11, Mergalaukyje), o kitas – Spernios dvarą. Avalyne prekiavo Faivelis Perečanskis (išlikęs pastatas Vytauto g. 49), alkoholiniais gėrimais S. Landsmanas (išlikęs pastatas Vytauto g. 20). Įvairių prekių importu ir prekyba vertėsi: I. Davidsonas, M. Kerniauskas, M. Mirkesas ir N. Levitas. Garo malūnus su elektros jėgainėmis Dariaus ir Girėno gatvėje turėjo M. Bergsonas ir Z. Zablockis.

Žemės ūkio padargais prekiavo ir metalą supirkinėjo: Mordchelis Maršakas, Mordchelis Ščerbakovas, Simelis Verbalskis. Transporto ir kitų mašinų dirbtuves turėjo Josifas Kameneckis ir J. Kaganas. Audinių dažymu vertėsi J. Lianskis, o batų gamyba buvo C. Talkunskio verslas. Kepures ir skrybėles gamino S. Geršatovo dirbtuvė, linus perdirbinėjo Z. Zablockio cechas, o Abraomas Levinskis turėjo karšyklą.

1930-ieji. F. Perečanskio batų krautuvė pirmame jo namo aukšte (kairėje, dabar Vytauto g. 49). Namas dešinėje buvo Gamskienės aludė (dabar Vytauto g. 51).
Solomono Landsmano dviaukštis pastatas Vytauto g. 43 buvo vienas gražiausių Simne. Už buvusios klebonijos sklypo stovinčiame name buvo įsikūrusi alkoholinių gėrimų krautuvė. Gerai išlikusio pastato adresas dabar – Vytauto g. 20. Prie šio pastato (miesto centro link) buvo prigludęs V. Šreiberio restoranas, o prie jo M. Vainšteino (A. Gefeno tėvo) audinių krautuvė. Deja, šie pastatai neišliko.

Žydai visą laiką buvo daugiatautės Simno bendruomenės dalis, taikiai sugyvenusi su lietuviais ir lenkais Abiejų Tautų Respublikoje, caro laikais ir nepriklausomoje Lietuvoje. Simne jie turėjo savo maldos namus – sinagogą. Ir dabar ji kaip nebylus priekaištas tuščia tebestovi miesto centre (išlikęs pastatas Vytauto g. 34), bet vis dar įgali žadinti vaizduotę ir atkurti vaizdą, kaip kolonistų ūkininkai užeina pas gydytoją I. Angnickį ir iš jo skuba į Dovydo Pitlerio vaistinę. Čia gatve nuosavu automobiliu pravažiuoja gaisrininkas Borisas Belostockis. Tik tai ne gaisro atvejis ir ne gaisrininkų pratybos. Birutės gatvėje esančioje žemės ūkio technikos parduotuvėje Jadvygos brolis Antanas derasi su jos savininku M. Maršaku dėl kuliamosios mašinos detalių. Jų pokalbio metu iš priešingoje gatvės pusėje esančios našlės P. Ginzburg parduotuvės išbėga paauglė Jadvyga. Ją mama pasiuntė pas P. Ginzburg nupirkti silkių. O silkių būta labai skanių. Ir nors Jadvyga nebuvo žuvies megėja, bet silkes nuo mažens taip mėgo, kad benešdama neatsilaikė silkių kvapo pagundai. Kol atnešė jas namo, apgraužė jų uodegas. Taip, kad nesimatytų… Tokia buvo tarpukario Simno idilė, kurią negrįžtamai sunaikino nacionalsocialistų neapykanta.

Beveik 80 Simno žydų mokyklos mokinių su savo keturiais mokytojais prie sinagogos pastato (1923).

Simną šoa palietė ypač skaudžiai. Iš pradžių miestelyje įvedė komendanto valandą. Netrukus žydams įsakė prisisiūti geltonas šešiakampes žvaigždes, leido maistą krautuvėse ir turguose pirkti tik nuo 11 valandos, uždraudė supirkinėti maisto produktus iš ūkininkų, išvykti iš gyvenamosios vietos be apskrities viršininko leidimo ir vaikščioti šaligatviais. Žydų gyvenamuosius namus pažymėjo užrašais: „Čia gyvena žydai“. Tokia žydų padėtis juos labai žemino ir skaudino. Nors nerimavo dėl savo ateities, tačiau negalėjo patikėti, kad vokiečių tauta, davusi pasauliui Getę, Kantą, Bethoveną, toleruotų visos tautos naikinimą. Netikėjo žydai ir tuo, kad tarp lietuvių, su kuriais jie gyveno ne vieną šimtmetį, atsirastų tokių, kurie pakeltų ranką prieš kaimynus, ir tik dėl to, kad jie žydai.

1941 m. rugpjūčio 22 d. vokiečiai Simne atrinko apie 100 jaunesnių, fiziškai stiprių žydų vyrų ir trimis sunkvežimiais išvežė į Alytų kelių tiesimo darbams. Tačiau tikrasis tikslas buvo ne darbai. Naktį iš rugpjūčio 28 į 29 dieną visus juos sušaudė miške, netoli Alytaus kalėjimo. Nors Simne sklido gandai, kad juos matė remontuojančius kelią, pasigirdo kalbų, jog juos sušaudė ir, kad kitų laukia toks pat likimas. Parduotuvėse žydai pradėjo dalinti prekes nemokamai. Rugsėjo 1 d. vokiečiai vėl įsakė žydams susirinkti miesto aikštėje. Šįkart atrinko 60 žydų, iš jų  kelias jaunas moteris ir išvežė į Alytų. Juos sušaudė rugsėjo 9 d. netoli Alytaus kalėjimo. Simne liko tik seniai žydai ir moterys su vaikais.

Žydų maldos namai – sinagoga (dabar Vytauto g. 34). Jos dešinėje pusėje, antrame aukšte buvo žydų mokykla, o patalpa maldai su altoriumi buvo įrengta kairėje pusėje taip, kad besimeldžiantys visada būtų veidu atsisukę į pagrindinę Šventyklą Jeruzalėje.

Rugsėjo 10 d. vokiečiai iškvietė bendruomenės atstovus rabiną Dov-Ber Šnitzerį su F. Perečanskiu ir įsakė jiems, kad iki 3 val. po pietų visi likę žydai susirinktų į barakus. Buvo galvojama, kad tai bus laikinas žydų getas, iš kur jie bus išvežti į kitą miestą darbams. Nacių kolaborantai tikrino žydų namus, ar kas nors nepasislėpę. Po kelių dienų rugsėjo 12 d. miestelyje matėsi neįprastai daug apsvaigusių kariškių, kaip kokios šventės metu. Vakarop jų prižiūrima liūdna žydų eisena iš barakų pajudėjo nežinoma kryptimi pro Kaimynų kaimą. Vyrai ėjo surištomis už nugaros rankomis, o moterys ir vaikai susikibę rankomis. Dangus apsiniaukė ir pradėjo lynoti.

Po kurio laiko eisena pasiekė už 3 km nuo Simno į pietus esantį Pošnelės mišką, kuriame „operacijai“ jau buvo pasiruošęs skrajojantis būrys, vadovaujamas iš Kauno atvykusio B. Norkaus. Čia jie sušaudė 414 žydų: 68 senyvus vyrus, 197 moteris ir 149 vaikus (žiūr. K.Jėgerio ataskaitą). Prieš šią egzekuciją gydytojas I. Anginickis įsitikinęs, kas jų laukia, pats pirmas šoko į duobę, drąsindamas savo tautiečius priimti ir tokią Dievo valią. Apie tai vėliau pasakojo priverstinai egzekucijos liudininkais tapę simniečiai, suvaryti užkasti aukų. Jiems dar ilgai sapnavosi košmarai, o iš atminties neblėso tas siaubas, kai į kas kartą besikilnojančią žemę vis skriejo kulkų pliūpsniai. Pagaliau jie nutraukė ir paskutines, nevalingas iš po žemių sklidusias aukų aimanas ir dejones.

„Skausmo kelias“ – juo iš Simno miestelio pro Kaimynų ir Gražulių kaimus 1941 m. rugsėjo 12 d. popietę 414 žydų ėjo į kairėje pusėje, tolumoje esantį Pošnelės mišką, kuriame buvo sušaudyti.
1965 m. Pošnelės miške, netoli Simno, žydų sušaudymo vietoje pastatytas paminklas (autorius – skulptorius Vladas Krušna).

Simno centras per trumpą laiką ištuštėjo. Nebeliko prekybininkų, amatininkų, gydytojų, javų pirklių, buitinio aptarnavimo įmonių. Likusį turtą iš tuščių žydų namų grobstė, kas norėjo. Išvakarėse, rugsėjo 11 d., netoliese esančiuose Seirijuose, buvo sušaudyti 953, o Leipalingyje – 155 žydai. Simno žydai galėjo nujausti, kas jų laukia, todėl kai kuriems jų pavyko pasislėpti ir išvengti mirties. Dvi žydes (viena iš jų buvo Simno verslininko M. Maršako sesuo) su paaugliais Kazakevičiai paslėpė šalia savo kluono buvusioje peludėje (taip buvo vadinama vieta pelams pilti). Čia jos išbuvo savaitę, taip pat ir tą lemtingą dieną, kai Pošnelėje buvo sušaudyti jų tautiečiai. Iš Kazakevičių jos išėjo nežinoma kryptimi ir daugiau pas juos nesugrįžo.

Mirties pavyko išvengti Davidui Gamskiui, Borisui Belostockiui, studentui Aba-Leib Vainšteinui su savo jaunesniu broliu Josifu (1927–1998). Tuo metu, kai vokiečiai likusius žydus varė į barakus, Abelio motina Ruhama patarė jam su broliu Josifu pasislėpti pas Slavicką. Motinos nuojauta išgelbėjo brolius. Kitų Vainšteinų likimas buvo liūdnas. Tėvas Mejeris su septyniolikmečiu sūnumi Benjaminu jau anksčiau buvo išvežti į Alytų ir ten netoli kalėjimo, miške, sušaudyti. Abelis su Josifu, išėję iš Slavickų, pasislėpė pas Jadvygos pusbrolį Povilą Bagdanavičių (dab. Vytauto g. 54), ir su siaubu girdėjo valandą trukusias salves, kurios nutraukė ir jų motinos Ruhamos ir mažamečio broliuko Jehudos gyvybes.

Ištrauka iš 1941 m. gruodžio 1 d. K. Jėgerio ataskaitos. Joje pateikta statistika apie 137 346 nužudytus žmones, nuo 1941 m. liepos 2 d. iki 1941 m. lapkričio 25 d. Simnas – pažymėtas raudonai.

Šeimininkas P. Bagdanavičius patarė Vainšteinams pasitraukti pas ūkininkus į Simno apylinkes, kadangi išgąsdinti gyventojai ir vokiečių kariuomenė mieste jiems kėlė daug didesnę grėsmę negu už jo ribų. Tačiau kaip pasprukti iš vokiečių kontroliuojamo miestelio? Iš Simno ištrūkti spalio 10 d. padėjo ūkininkas Šlenfuktas. Jis Abelį ir Josifą paslėpė vežime su šiaudais ir temstant juos išvežė už miesto ribų. Paklausę P. Bagdanavičiaus patarimo, Maksiukai (taip vadino brolius) patraukė į Gluosninkus pas Smaidžiūną. Tačiau pasiklydo ir atėjo į Saulėnus pas Matulevičius. Čia juos priėmė, ir jie prabuvo ilgoką laiko tarpą. Kartą Abelis atsitiktinai iš kaimynų nugirdo, kad jie jau žino apie Maksiukų buvimo vietą. Ilgiau čia būti tapo pavojinga, ir jie išėjo iš Matulevičių. Vieną lietingą dieną jie slėpėsi rugių lauke, o paskui atėjo pas Juknelevičius. Aba ir Josifas buvo purvini ir sušalę. Čia jie gavo nusiprausti ir sušilti, tačiau Adomas perspėjo Abelį būti labai atsargiam, nes ūkininkai vienas iš kito sužinodavo apie jų buvimo vietą. Tuo jie jau buvo patys įsitikinę, todėl Abelis ilgesniam laikui palikdavo tik jaunesnįjį Josifą, o pats vis žvalgydavosi naujų vietų, kur būtų galima pasislėpti. Juknelevičiai sutiko pagloboti Josifą dvi savaites, o Abelis išėjo pas Šiupienį į Černukiškę ir su juo sutarė, kad Josifą priims savaitei. Nepaisydami mirtino pavojaus sau ir šeimai, Juknelevičiai, Kazakevičiai, Matulevičiai ir kiti ūkininkai slėpė Maksiukus. Ieškodami Vainšteinų, Juknelevičių sodyboje vokiečiai du kartus vykdė kratas.

Apie jų slapstymąsi pas Kazakevičius gerai prisimena Jadvyga. Kazakevičių name, virš duonkepio, buvo paruošta vieta, ir Josifas ten ne tik miegojo, bet ir reikalui esant galėjo pasislėpti. Šių įvykių ir po daugelio metų nepamiršo ne tik Jadzė, bet ir pats Abelis. Pasibaigus karui, jis kartu su Josifu 1945 m. rugpjūčio 25 d. pateko į lenkų repatriantų tarpą ir išvyko į Lenkiją, o vėliau emigravo į Izraelį. Kai su šiuo metu Jeruzalėje gyvenančiu Aba pavyko susisiekti, jis 2012 m. sausio 26 d. parašė tokią žinutę:

Gerbiamas Romai Juknelevičiau. Man buvo malonu gauti tavo žinutę ir aš esu dėkingas už ją. Juknelevičiai ir Kazakevičiai buvo labai geri žmonės, ir aš lankiausi pas juos daugelį kartų, kai slapsčiausi nuo nacių. Aš apsistodavau pas juos tik vienai arba kelioms dienoms, bet mano jaunesnysis brolis Josifas būdavo pas juos net savaitę arba dvi. Aš prisimenu labai gerai Kazakevičius ir jų dukterį. Jeigu gerai prisimenu, jos vardas buvo Jadvyga-Jadzė. Ji buvo mano amžiaus ir turbūt ji yra tavo mama. Todėl prašau perduok jai mano šilčiausius ir nuoširdžiausius linkėjimus.“

Adomas ir Elena Juknelevičiai prie savo namo.
Kazakevičių namas. Nacių okupacijos metais šiuose namuose slapstėsi Maksiukai.

Ši žinutė paskatino kreiptis į Žydų gelbėjimo ir atminimo įamžinimo skyrių Vilniuje. Jadvyga visus šiuos įvykius išsamiai aprašė ir 2012 m. balandžio 11 d. perdavė savo liudijimą šio skyriaus vedėjai Danutei Selčinskajai. Po kelių mėnesių iš Jad Vašem muziejaus Jeruzalėje ir paties Abos Gefeno buvo gautas patvirtinimas, kad visa Jadvygos pateikta informacija yra teisinga. Žydų gelbėjimo ir atminimo įamžinimo skyrius kreipėsi į Lietuvos Respublikos Prezidentūrą dėl Juknelevičių ir Kazakevičių šeimų pripažinimo žydų gelbėtojais. 2012 m. rugsėjo 10 d. Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė apdovanojo 54 asmenis (tik 6 iš jų sulaukė šių dienų). Tarp jų – ir Jadvyga Juknelevičienė (Kazakevičiūtė), jos tėvai Vincas ir Zuzana Kazakevičiai (po mirties), jos vyro tėvai Adomas ir Elena Juknelevičiai (po mirties) už Simno žydų Aba-Leib Vainšteino (Aba Gefeno) ir jo jaunesniojo brolio Josifo slėpimą nuo nacių genocido.

Jadvyga Juknelevičienė-Kazakevičiūtė (viduryje) po apdovanojimo „Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi“, kartu su Lietuvos Respublikos Prezidente Dalia Grybauskaite. Kairėje – Jadvygos anūkas Dominykas Juknelevičius, dešinėje – jos sūnus Romualdas Juknelevičius.

Vieną saulėtą spalio mėnesio dieną nacių aukų memoriale, Pošnelės miške, teko lankytis du kartus. Į vietą atvykus vidudienį, matėsi neseniai užgesusios žvakelės, iš kurių buvo sudėliota atverstos knygos forma. Vėjo užpūstos jos liko nesudegusios po tragiškų Pošnelės įvykių minėjimo rugsėjo 12 d. arba po holokausto aukų minėjimo rugsėjo 23 d. Spontaniškai kilo mintis vakare įamžinti vaizdą degant žvakutėms. Tačiau atvykus į vietą su fotoaparatu temstant teko skaudžiai nusivilti. Per kelias valandas vandalai jau buvo spėję suniokoti nuošaliai esantį memorialą: žvakeles sutrypė ir išmėtė, stiklinius žvakių indelius sudaužė, o ant paminklo užrašė įžeidžiamą žodį. Akmeniniam paminklui, simbolizuojančiam išsigandusią ir veidą ranka prisidengusią moterį, teko išgyventi dar vieną siaubą. Tikriausiai ne pirmą ir dar ne paskutinį kartą. Nėra abejonės, kad tamsybių valandos „skrajojantis būrys“ specialiai atvyko atlikti savo operaciją, nes memorialas nėra šiaip patogioje privažiuoti vietoje, ir juo labiau tai nėra populiari viešoji erdvė praleisti laisvalaikį. Dar kartą teko įsitikinti tuo, ką žmogus sugeba. Vargu ar galima tai pavadinti eiliniu smulkiu chuliganizmu, nepasakysi ir to, kad tai vokiečiai privertė taip pasielgti. Norisi klausti, kaip būtų vėl pasielgta, jei išmuštų lemtinga valanda...

Vis dėlto norisi nepamiršti, kad žmogus gali būti visoks: gali sugebėti nepabūgti totalitarizmo monstro trypiančio žmogaus orumą, gali išdrįsti savo noru prisijungti prie mirtininkų būrio, tas pats žmogus gali ir su psalmės žodžiais šokti į mirtininkų duobę ar su malda lūpose įžengti į dujų kameras.

Tekstas parengtas pagal Jadvygos Juknelevičienės pasakojimą.

Nuotraukos - autoriaus (2, 4, 5, 7, 8, 9, 11)