Pašaukimas būti druska

„Jūs žemės druska. Jei druska išsidvoktų, kuo gi ją reikėtų pasūdyti? Ji niekam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti.“ (Mt 5, 13–14) Taip Jėzus kalbėjo savo mokiniams ir Jo klausiusiai miniai. Būti žemės druska – tai ir kiekvieno krikščionio misija. Tačiau ką gi tai reiškia? Taip, galima kalbėti apie tai, kad keli žiupsneliai druskos suteikia patiekalui savitą skonį. Tad gal ir krikščionybė yra tik judėjimas ar net mada, suteikianti pasauliui tam tikrą skonį? Tačiau puikiai žinome, kad patiekalus galima ruošti išsiverčiant ir be druskos. Taip, galbūt jie ne tokie skanūs, tačiau vis dėlto valgomi. Tad gal ir pasaulis gali išsiversti be to, ko moko Jėzus?

Manau, kad šio pamokymo prasmė vis dėlto yra gilesnė. Ne paslaptis, kad druska senais laikais, kai šaldytuvai dar nė nesisapnavo, buvo didžiulė brangenybė, padėjusi išlaikyti maistą šviežią. Druską netgi galima vadinti vienu iš civilizacijos vystymosi variklių, nes žmogus pagaliau išmoko, kaip išsaugoti maistą ateičiai, o tai jam leido kaupti bei apsisaugoti nuo netikėto nepritekliaus. Be to, druska buvo svarbi ir kaip natūralus antiseptikas, galintis numaldyti uždegimą, naikinti bakterijas ar dezinfekuoti žaizdą. „Visi keliai veda į Romą“ – puikiai žinome šį iš Romos imperijos mus pasiekusį posakį. Vienas svarbiausių kelių tuo metu buvo Via Salaria, kuriuo buvo gabenama būtent druska. Romos kariai dalį atlyginimo netgi gaudavo druska, o jei kariui dėl tam tikrų priežasčių būdavo sumažinama alga, tai tokiu atveju teigta, jog „jis nevertas savo druskos“. Istoriją dar būtų galima tęsti ir tęsti, tačiau pakanka vien šio konteksto, kad suvoktume druskos svarbą ir į pradžioje cituotą Jėzaus pasakymą miniai pažvelgtume visiškai kitoje šviesoje.

Raginimas būti žemės druska tokiu atveju nėra tik skonio reikalas, tai būtinybė, nes be druskos genda maistas, o be Jėzaus nešamos Atpirkimo ir meilės žinios genda pasaulis. Kaip druska gali būti antiseptikas, taip ir ištikimiausių Jėzaus mokinių skleidžiama Geroji Naujiena gali būti tas priešnuodis, gydantis nuo įvairiausių dvasinių infekcijų. George‘as Weigelis savo knygoje „Laiškai jaunam katalikui“ rašo, kad katalikybė yra ne tik įsitikinimų visuma bei gyvenimo būdas, tai yra ir išskirtinis požiūris į tikrovę, savitas pasaulio suvokimas. Ir tas požiūris ar tikrovės suvokimas neapsiriboja tik viena sfera, neužsidaro šventyklos viduje ar tik privačiame žmogaus gyvenime. Tai yra viską apimantis žvilgsnis, tad jo akiratyje yra ir politika, kurią taip pat būtina sukrikščioninti. Tad ką gi reiškia būti žemės druska politikoje ir kaipgi sugenda politika, kai iš jos yra pašalinamas krikščioniškasis mokymas?

Kam tarnauti – Dievui ar karaliui?

Klausimo svarstymą vėlgi pradėsiu nuo šiokio tokio istorinio ekskurso. Šv. Thomas More‘as Bažnyčios, o tiksliau – popiežiaus Jono Pauliaus II yra paskelbtas politikų globėju. Tad trumpai aptarkime šio kilnaus žmogaus nuopelnus, leidusius palaimintajam popiežiui taip jį išaukštinti.

Šis šventasis pasauliui yra žinomas ne tik kaip puikios knygos „Utopija“ autorius, tačiau ir kaip žmogus, metęs iššūkį pačiam Anglijos karaliui Henrikui VIII. „Geras karaliaus tarnas, tačiau visų pirma Dievo tarnas“ – šis trumpas posakis esmingai nusako visą T. More‘o pasaulėžiūrą. Karaliui T. More’as tarnavo ne vienus metus ir netgi buvo jo kancleris. Vis dėlto šventasis nedvejojo, kai, iškilus Henriko VIII konfliktui su Roma dėl jo noro skirtis ir vesti dar kartą, reikėjo pasirinkti, kas yra svarbiau – ištikimybė karaliui ar paklusnumas Bažnyčios mokymui. T. More‘as atsisakė duoti priesaiką, kuria kiekvienas karaliaus pavaldinys turėjo pripažinti Anne Boleyn karaliaus žmona ir pritarti Anglikonų Bažnyčios, kurios galva save pasiskelbė pats karalius, atsiskyrimui nuo Romos. Už tai T. More‘as buvo įkalintas, apkaltintas išdavyste nuteistas myriop ir galų gale nukirsdintas. Sakoma, kad prieš mirtį jis dar spėjo atleisti ir savo budeliui, taip pademonstruodamas tikrąjį krikščionišką gailestingumą.

Šis žmogus tapo puikiu pavyzdžiu, įkūnijančiu Evangelijoje esančius Kristaus žodžius, kad tai, kas yra ciesoriaus, turi būti atiduota ciesoriui, o tai, kas yra Dievo, turi atitekti Dievui. Šis pamokymas, atskleidžiantis, kad pasaulietinių ciesorių galia nėra neribota, ir jie patys turi priklaupti prieš tai, kas yra Dievo, atima iš pasaulietinių valdovų visas pretenzijas į dieviškumą, teisę į absoliučią tiesą, neklystamumą ir pan. Patys valdovai yra vertinami pagal nekintamas moralės normas, ir doro kataliko pareiga yra priešintis neteisingiems valdžios veiksmams. Ir priešintis ne ginklu ir kraujo praliejimu, o kaip tai darė šv. T. More‘as – asmenine auka.

Kaip šiandienis pasaulis įvertintų tokį poelgį? Kaip pagarbos vertą pasiaukojimą, pademonstravusį visišką ištikimybę evangeliniams principams. O gal kaip moriją (graikiškai tai reiškia kvailybę)? Juk dažnai esame mokomi, jog šiame pasaulyje esame tam, kad siektume padidinti savo naudą, kad siektume galios, leidžiančios gauti tai, ko užsigeidžiame, ir valdyti kitus. Esame mokomi, jog moralinės normos nieko nepasako apie tikrovę ir žmogaus prigimtį, o tėra paprasčiausios mus pavergiančios ir įkalinančios konvencijos, iš kurių pasitelkę savo laisvą valią galime išsivaduoti. Dažnai girdime, kad ir krikščionybė su savo gailestingumo ir meilės naujiena yra silpnųjų religija. Tebūnie, galbūt šventasis Thomas ir yra kvailelis, vertinant šio pasaulio standartais. Tačiau juk ir pats šv. Pranciškus nesibodėjo vadintis Dievo kvaileliu, nes veikiausiai tiek jis, tiek šv. T. More‘as puikiai įsisąmonino, kad šio pasaulio išmintis Dievo akyse tėra kvailystė, ir tai, ką mes garbiname tarsi aukso veršį, nebūtinai yra verta pagarbos. Leiskite tik paklausti: kas šiuo atveju yra stipresnis – žmogus, kuris visomis priemonėmis siekia kilti aukštyn ir nesibodi nei pataikauti galiai, nei menkinti silpnesniųjų, ar šv. T. More‘as, kuris nebijo stoti į akistatą su karaliumi ir jam tiesiai išrėžti, kad jis visų pirma yra ne jo, sutelkusio savo rankose visas valdžios gijas, o Dievo, kuris šiame pasaulyje neturi nei vienos divizijos, nei vieno kario, tarnas?

Šiandieniai iššūkiai

Šventojo Thomo More’o istorija klostėsi prieš beveik pusę tūkstančio metų. Šiandien susiduriame su visiškai kitokio pobūdžio iššūkiais, tačiau iš politikų globėju paskirto šventojo galime pasimokyti, kaip tuos iššūkius reikėtų pasitikti. Tad kokie gi iššūkiai šiandien kyla politikoje, kuri yra ne kas kitas, o menas tvarkyti polio, t. y. mums visiems bendrus reikalus? Ir ką gi šiuo atveju siūlo krikščionybė, o tiksliau – Katalikų Bažnyčios socialinis mokymas? Prieš pradedant tiesiog būtina pridurti, kad krikščionybė nėra ideologija ir bergždžia joje ieškoti konkrečių atsakymų į visas nūdienos politines problemas. Krikščioniškasis socialinis mokymas tikrai neatsakys į klausimą, koks turi būti pelno mokestis, kokia turėtų būti bedarbio pašalpa ir ar verta privatizuoti vieną ar kitą objektą. Tačiau krikščionybė vis dėlto teigia tam tikras pamatines tiesas apie žmogų, jo būtį ir pašaukimą, ir tos tiesos galioja visur, kur tik žengia žmogus.

Kad jau prakalbome apie krikščionybės nešamą žinią apie tiesą, kuria sekti esame pašaukti, tai pagrindinė problema šiandieniame pasaulyje būtent ir yra tiesos kaip tokios atmetimas. Kur tai veda, puikiai savo „Modernybės legendose“ nupasakoja Czeslawas Miloszas, kalbėdamas apie absoliučios laisvės troškimą. Šis absoliučios laisvės mitas teigia, kad žmogaus pašaukimas glūdi ne už jo, ne už šio pasaulio ribų, o nekliudomai pats vystosi. Joks intelektualinis konstruktas, jokia moralės samprata negali turėti absoliučios galios žmogui. Kadangi visi konstruktai ir moralės sampratos kyla iš žmogaus, būtent jis yra moralinių normų kūrėjas pasitelkdamas savo galybę.

„Laisvas augimas, laisvas gyvenimas reiškia nuolatines pastangas išsinerti iš savo senosios odos ir įgauti naują, tai reiškia nebijoti prieštarauti sau pačiam“, – konstatuoja Cz. Miloszas. Tad jo piešiamas šiandienos individas yra toks, kuris atmeta universalią tiesą ir vieną dieną gali būti ištikimas vienam principui, vienoms vertybėms, tačiau jau kitą dieną nedvejodamas gali jas išduoti, jei tik jam bus patogu ir naudinga. Juk utilitarinis mąstymas perša mintį, kad turime siekti kiek įmanoma didinti savo naudą, tad, remiantis tokiu mąstymu, normalu tampa ir išsižadėti savo vertybių, ir pakeisti jas kitomis, jei tik toks žingsnis yra naudingas.

Giovanni Papini teigia, kad kiekvienas žmogus siekia visagalybės, t. y. kuo didesnės tiesioginės galios valdyti kitus žmones ir daiktus. Trumpai tariant, politika ir visas viešasis gyvenimas tampa tik kovos dėl galios lauku, kur stengiamasi vienas kitam primesti savo valią. Naivu tikėtis, kad krikščionybė pasiūlytų universalų šios problemos sprendimo receptą. Vis dėlto savo buvimu viešoje erdvėje kiekvienas krikščionis gali tapti gyvu priminimu, jog egzistuoja nuo žmogaus užgaidų nepriklausomas moralinis horizontas, o universalios dorinės normos teikia pamatą įvertinti mūsų veiksmus.

Individas, kuriam rūpi tik galia kontroliuoti ir netrikdoma savo paties ego plėtotė, nėra linkęs paisyti jokių autoritetų. Ne veltui Rogeris Scrutonas rašė, kad 1968 metais Paryžiaus studentai išėjo į gatves nešini Michelio Foucault portretais ne norėdami pristatyti jį kaip savo autoritetą, o kaip protestą prieš visus autoritetus. Net ir dalis kairiųjų intelektualų, tokių kaip Adamas Michnikas, atvirai reiškia susirūpinimą, kad šiandienė visuomenė visiškai atmetė autoriteto sąvoką. Apskritai visa istorija, visos tradicijos, papročiai, visa tai, kas mus pasiekia kaip daugelio kartų kurtas paveldas, M. Foucault šalininkų teigimu, turi būti sunaikinta kaip individą ribojantys ir jam galią primetantys bei taip įkalinantys veiksniai. Tokia pozicija yra nepakanti istorijai ir viskam, kas per ją pasiekė mūsų dienas.

Tuo tarpu krikščionis stovi priešingame kampe ir savo pozicija demonstruoja, jog autoritetas vis dar yra svarbus. Tą aiškiai pademonstravo šv. Ignacas Lojola, klausdamas savęs, kas būtų, jei jis nuveiktų tokius darbus, kokius nuveikė šv. Dominykas ar šv. Pranciškus. Tad akivaizdu, kad krikščionims autoritetas yra tas, kas įkvepia juos didesniems žygiams arba, kaip pasakytų tas pats šv. Ignacas, paskatina veikti didesnei Dievo garbei. Tad krikščionims istorija yra ne tai, ko reikia atsikratyti, o tai, iš ko galima semtis įkvėpimo ir stiprybės.

Be to, svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad modernus individas nepalankiai, tiksliau – su panieka žvelgia ir į visuomenę, o kartu ir į bendrąjį gėrį. Jis pats yra savų vertybių, savų normų ir tikslų kūrėjas, viskas, kas jį pasiekia iš visuomenės, tėra pančiai, kurių reikia atsikratyti. Remiantis tokiu mąstymu, drąsiai galima teigti, kad visuomenė tėra tik atomų, siekiančių savo tikslų, visuma. Kitas tokiu atveju tampa kliūtimi arba geriausiu atveju įrankiu saviems tikslams pasiekti. Valstybės tikslas – užtikrinti, kad šie tarpusavyje nesaistomi atomai pernelyg dažnai ir skaudžiai nesusidurtų kovodami dėl ribotų materialinių išteklių. Jei nėra visuomenės, jei net tauta nebegali būti laikoma prigimtine bendruomene, o tėra įsivaizduojamas konstruktas, tai tuomet neverta kalbėti ir apie bendrąjį gėrį. Vieninteliu tikslu tampa individualus gėris, atpalaiduojantis nuo visokios atsakomybės artimiausiai socialinei aplinkai. Neturi, vadinasi, pats esi kaltas, nes dar Darwinas patvirtino, kad išlieka tik stipriausieji. Apie jokį rūpinimąsi artimojo orumu negali būti nė kalbos.

Tuo tarpu krikščionybė, skleisdama artimo meilės žinią, akivaizdžiai pabrėžia, jog žmogus yra ne asocialus, o bendruomeninis gyvūnas. Juk pats Viešpats teigė, kad negerai žmogui būti vienam. Žmogaus bendruomeniškumas įpareigoja jį rūpintis ne tik savimi, tačiau ir kitais. Būtent per rūpinimąsi kitais atsiskleidžia krikščionio pašaukimas ne tik mylėti Dievą, tačiau mylėti ir savo artimą, tarnaujant jam, liudyti meilės žinią. Kviečiama rūpintis visais, o ypač mažutėliais, t. y. visais tais, kurie labiausiai pažeidžiami. Be to, kviečiama rūpintis aktyviai įsitraukiant pačiam, o ne tik laukiant, kol valstybė išspręs problemą, išmokėdama pašalpą ar suteikdama paslaugą. Juk Bažnyčios mokymo remiamas subsidiarumo principas teigia, kad problemas turi spręsti kuo žemesnė bendruomenė, o valstybės paramos prašyti tik tada, kai ta bendruomenė nebegali jų išspręsti. Šiandienė problema kaip tik ir yra tai, jog tos mažos bendruomenės po truputį nyksta, ir žmogus tampa vis labiau priklausomas nuo valstybės globos. Krikščionys šiuo atveju turėtų rūpintis, kad žmonės burtųsi į tas mažas bendruomenes, aktyviai veiktų ir bandytų spręsti problemas bei taip bent kiek sumažintų pažeidžiamiausių grupių priklausomybę nuo centrinės valdžios.

Įpareigojimas rūpintis artimu leidžia skleisti ir kitą žinią, kuri aiškiai išdėstyta popiežiaus Jono Pauliaus II enciklikoje Centesimus Annus. Joje teigiama, jog privati nuosavybė yra itin svarbi, tačiau kiekvienas krikščionis yra pašauktas naudoti savo nuosavybę taip, kad ji kuo labiau pasitarnautų bendrajam gėriui. Tad išoriniai materialiniai turtai nėra skirti tik tam, kad juos kaupdamas didintum savo galią ir gebėjimą dominuoti.

Priešingai, toks mąstymas itin nuskurdina žmogų, nes jį įkalina vien tik materialistinio pasaulio suvokimas. Tad norėtųsi priminti benediktiniškąjį šūkį „Ora et labora“, t. y. „melskis ir dirbk“. Šis šūkis skelbia, jog dvasiniai reikalai žengia pirmiau kūniškųjų, kad būtina rasti pusiausvyrą tarp materijos ir dvasios. Tad ir krikščionis politikoje turėtų aiškiai pabrėžti, jog politika nėra tik materialinės gerovės kūrimas, nėra tik vartojimas, BVP didinimas ir t. t. Taip, tai svarbu, tačiau tai tarnauja aukštesniems tikslams, o visų pirma visapusiškam žmogaus ugdymui tiek per švietimą, tiek per kultūrą su joje įkūnytomis tradicijomis ir papročiais.

Galiausiai tiek Juozas Girnius knygoje „Žmogaus problema technikos amžiuje“, tiek Aldousas Huxley knygoje „Beždžionė ir esmė“ pažymi vieną dalyką – šiandienio gyvenimo pagrindas yra baimė. Sociologas Anthony Giddensas teigė, kad ta baimė kyla iš nuolat gresiančios atominės apokalipsės, o anksčiau minėti du autoriai teigė, kad baimė kyla suvokus, jog technikos pažanga nebūtinai tarnauja tik gėriui. Priešingai, technika, atsidūrusi iš visų moralinių ir net bendruomeninių saitų išlaisvinto individo, siekiančio patenkinti savo nežabotus troškimus, rankose, tampa destruktyvia jėga. Cz. Miloszas savo „Modernybės legendose“ retoriškai klausia: kas tokį individą galėtų sustabdyti nuo valstiečių kaimo bombardavimo? Veikiausiai niekas, jei tai jam teikia malonumą ir naudą. Juk absoliučių moralinių kriterijų nebėra, pats individas yra jų kūrėjas ir gali savo vertybes pritaikyti taip, kad jos pateisintų kiekvieną jo veiksmą. Tuo ne kartą įsitikinome XX amžiuje, regėjusiame Holokaustą, masinius trėmimus, genocidus tiek Balkanuose, tiek Afrikoje.

Ką gi į tai atsako krikščionybė? Būtina dar kartą išgirsti Jono Pauliaus II raginimą: „Nebijokite.“ O nebijosite tik tuomet, jei seksite tuo, kuris yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas. Kaip jau minėta, krikščionybė nėra politinė programa, kurią reikia įgyvendinti čia ir dabar. Krikščionybės galutinis tikslas netgi slypi ne šiame pasaulyje. Tačiau krikščionybė siūlo visapusišką žmogaus antropologiją, o, kaip teigė tas pats J. Girnius, visos šiandienės problemos remiasi žmogaus samprata.

Trumpai tariant, šiandienės negandos tėra tik neteisingo supratimo apie žmogų padarinys. Tad iš pradžių bent nepabijokime išgirsti to, ką mums sako ir perduoda Geroji Naujiena. O išgirdę nepabijokime įsipareigoti, pasišvęsti ir savo pavyzdžiu parodyti, ką reiškia būti šios žemės druska