2012 metų pabaigoje „Bernardinai.lt“ išleido poeto Antano Šimkaus ir dailininkės Ievos Babilaitės knygą „Iš gyvenimo bobulytės ir kt.“. Knygoje originaliomis iliustracijomis ir nevienareikšmiais eilėraščių posmais kalbama apie senatvę. Apie kitokią senatvę. Arba apie senatvę kitaip.

Šiemet šis leidinys „Metų knygos rinkimų“ komisijos sprendimu pateko į „Vaikų knygos penketuką“. Kiekvienas, norintis balsuoti už geriausią 2012 m. knygą vaikams, gali balsuoti čia.

Siūlome archyvinį pokalbį, kviečiantį susipažinti su knygos „Iš gyvenimo bobulytės ir kt.“ kūrėjais – Antanu Šimkumi ir Ieva Babilaite.

---

Su Ieva ir Antanu kalbamės, kokia yra jų bobulytė, kas jiems buvo svarbu kuriant šią knygą, kodėl reikia su jaunaisiais skaitytojais kalbėtis apie senatvę – argi tai nenuobodu?

Knygos autorius kalbino Jurga Lūžaitė

Kaip gimė šios knygos idėja?

Antanas. Ieva svečiavosi mūsų redakcijoje ir prasitarė jau kurį laiką gvildenanti mintį išleisti knygą apie senatvę, senus žmones, apie tam tikrą socialinę atskirtį. Ne paslaptis, kad apie senatvę tarsi vengiama garsiai kalbėti, egzistuoja tarsi savotiškas stereotipas, jog senatvės nėra, ji niekada neateis.

Ieva. Jau seniai nešiojausi mintį sukurti knygą apie bobulytes, bet nežinau, kokia vis dėlto buvo tikroji paskata šiai knygai atsirasti – ar nerimas, ar baimė, kad ir tu tokia būsi... Bet galbūt viskas kartu? Eini gatve ir matai bobulytes, jų nepastebėti neįmanoma. Palaipsniui susitapatini. Savo močiutės nepažinojau, tad plačiai leidau vaizduotei veikti ir taip pamažu iš tų kasdien gatvėje, prie bažnyčios, sutinkamų bobulyčių susidėliojo viena tokia bobulytė, kurios vaizdiniui Antano tekstai suteikė dar daugiau laisvės ir interpretacijų.

O kodėl ėmėtės apie senatvę kalbėti vaikams?

Ieva: Net nežinau, ar tai knyga vien vaikams... Man labai džiugu matyti, kad, pasirodžius knygai, tarsi atsidarė dar daugiau jos prasmių durų, aš pati naujau ir visai kitaip pradėjau matyti tas bobulytes.

Iš pradžių atrodė, kad šios knygos išleidimas bus tiesiog prisidėjimas prie kalbėjimo socialiai jautria tema. Bet kuo toliau mąstau, tuo labiau aiškėja, kad jos – bobulytės – yra tos, kurios mums padeda (o ne mes joms), jos yra tas amortizatorius ir variklis, net tik vaikams (kurie paprastai labai prisiriša prie savo močiučių), bet ir mums, suaugusiems, tai yra gyvybiškai svarbi gija.

Antanas. Viskas gyvenime kinta ir transformuojasi. Iš pradžių galbūt įsivaizdavau vienaip, tačiau pradėjęs rašyti eilėraščius šiai knygai, pamačiau, kad viskas yra kitaip. Kurį laiką tikrai įsivaizdavau, jog rašau knygą vaikams, dabar man jau akivaizdu, kad tai knyga šeimai. Visa tai išsiplėtė rašant, žvelgiant į Ievos kuriamas iliustracijas, iš anksto to nenumačiau. Tikiu, kad per šią knygą galima susikalbėti, kviesti diskutuoti. Kitaip parašyti aš negalėčiau. Galbūt pirminė Ievos idėja buvo kiek kitokia, aš ją savaip pakreipiau, papildžiau.

Kas atsirado pirma – tekstai ar piešiniai, kaip bendradarbiavote?

Ieva. Antanui iš pradžių pasakojau, pasakojau ir pasakojau, kokias aš tas bobulytes matau, kas jos man yra. O paskui Antanas pradėjo rašyti ir pamačiau, kad jis jas suvokia visai kitaip negu aš. Bet kitaip gerąja prasme – tai padėjo išsilaisvinti iš konkrečių rėmų, stereotipų, kad senas žmogus turi būti vienoks ar kitoks, ir tuomet piešdama sekiau drąsiajai Bobulei Stasei įkandin.

Antanas. Taip, pirminis bobulytės suvokimas, kaip minėjau, skyrėsi nuo paskesniojo, bet, matyt, per tą skirtumą atsirado ir papildomo kūrybingumo. Pats bendradarbiavimas iš pažiūros vyko paprastai: parašiau 10 eilėraščių, po keletą tekstų vis nusiųsdavau Ievai, ji žvelgė į tuos tekstus ir paišė. Tiesa, laiko prasme tai truko bent pusantrų metų.

Antanas ir Ieva Bobulytės

Pristatykite mums savo bobulytę – kuo ji vardu, kokias įvardytumėte svarbiausias jos savybes?

Antanas. Bobulytė yra vardu Stasė. Keista, bet per knygos pristatymą A. Mickevičiaus bibliotekoje paklaustas, iš kur tas vardas, nesugebėjau atsakyti, kodėl daviau būtent tokį vardą. O po keleto dienų visai netikėtai prisiminiau – juk mano prosenelė iš mamos pusės, besiilsinti netoli nuo čia, Bernardinų kapinėse, buvo vardu Stanislava! Ko gero, nesąmoningai ir būsiu pasiskolinęs panašiai skambantį vardą. Nors su pačia prosenele neteko labai daug bendrauti, bet, kiek žinau, ji buvo stipri moteris, išaugino daug vaikų, daug patyrė negandų per karus, pokarius...

Jei reikėtų išskirti keletą bobulytės Stasės savybių, neišsisuksiu nepaminėjęs savo amžiną atilsį močiutės (mamos), pas kurią teko pakankamai ilgai gyventi. Nors negalėčiau sakyti, kad knyginė močiutė yra mano tikrosios močiutės kopija, bet stiprios teigiamos savybės yra skolintos iš jos gyvenimo. Ir kai rašiau tas kiek pašėlusias istorijas, vis prisimindavau savo senelės stipriąsias savybes – darbštumą, atsakingumą, stiprybę, užsispyrimą, na, ir iš to kylantį kategoriškumą. Kita vertus, ir humoro jausmą, kai kas nors ne itin sekasi. Vėlgi – gyvenime močiutei pačiai teko įveikti daug sunkumų, jaučiant atsakomybę prieš save, šeimą, giminę... Panašu, kad ir knygos personažui tenka imtis auklėti anūką ar rodyti jam jaunatvišką pavyzdį, kaip reikia gyventi... O Ieva stipriąsias bobulytės charakterio savybes atspindėjo ryškia raudona spalva...

Ieva. Raudona spalva suvokiama kaip įspėjimas, ji ryški, patraukianti dėmesį. Kai raudoną šviesą pamatome švieslentėje, kad ir kaip skubėtume, tenka sustoti. Raudona spalva naudojama ir kai reikalaujama atkreipti į kažką dėmesį. Bobulytė be galo išradinga, ji randa daugybę būdų, kaip atkreipti į save dėmesį. Jei bobulė tikra dėl savo skelbiamos žinios ir ja neabejoja, nepriklausomai nuo pašnekovo įsitikinimų, geriau sekti jai įkandin.  Štai ką radau Vikipedijoje apie raudoną spalvą: „raudona yra „karšta“ spalva, didinanti gyvybingumą ir aktyvumą, skatinanti optimizmą, ryžtingumą, kartais net agresyvumą“. Manau, tai puikiai apibūdina mūsų personažą. Net ir būdamos silpnesnės sveikatos, bobulytės nesikrato dažnai ant jų pečių užgriuvusios atsakomybės. Ir jokiais būdais neišsiduos, jog šoną skauda, kada anūkėliui reikia skubios pagalbos...

Ieva, kaip bobulytė Stasė gimė tavo paveiksluose, ką tau atrodė svarbiausia išryškinti?

Pradėdama piešti personažą, iš pradžių bandau iškratyti iš visų savo užrašinių, rankinių ir įvairių lentynų popiergalius su išskaitomais ir ne tik, pakeverzojimais. Tuomet bandau prisiminti, ką vienas ar kitas piešinys galėtų reikšti, daugybę kartu perkrėsdama tuos popierėlius su užrašais, galvoju, kuris iš jų svarbiausias, kertinis. O bobulytė Stasė daug nesvarsčius eina gelbėti katino. Žinoma, taip elgtis ją įgalina patirtis, gebėjimas viskuo stebėtis taip, kaip stebisi vaikai ir kartu žiūrėti į pasaulį ramiu žvilgsniu. Tai ir bandau užfiksuoti, su formų ir spalvos pagalba išryškinti tą bobulės viską perskrodžiantį ramų žvilgsnį.

Nors tenka pastebėti, kad bobulytė Stasė vis tiek dažnai savo elgesiu, savotišku užsidegimu atrodo jaunatviška. Ją piešdama vis stengiausi kažkaip pasendinti, ji man vis atrodė per jauna, bandžiau piešti daugiau raukšlių, bet vis žiūriu, ir ji man atrodo jaunatviška... Gal taip yra ir dėl šypsenų? Jų knygoje nestinga. Neatsitiktinis ir knygos viršelis – paukštis ir šalia paukštiškai skrendanti šypsena. Kai tiesiai iš spaustuvės atkeliavusią knygą paėmiau į rankas ir ant viršelio pamačiau prasižiojusią šypseną su gražiais dantimis, tuomet prisiminiau: kada mąstau apie bobulytes, lygiagrečiai galvoju apie jų dantis, kiek kiekviena iš jų turi dantų ir ar iš viso jų turi. Toji šypsena gali simbolizuoti mano bejėgiškumą ką nors pakeisti, kad senatvėje visi turėtume „teisę“ į dantis, nepriklausomai nuo piniginės storio. Taip pat tai ir visa žinančios, užauginusios vaikus ir anūkus bobulės šypsena. Šypsena žmogaus, suvokiančio, koks trapus žmogaus gyvenimas, suprantančio, kad dauguma dalykų, net ir nepaaiškinamų, yra Dievo rankose.

Antanas ir Ieva Bobulytės

Koks yra bobulytės Stasės gyvenimas? Ar tokio linkėtume visiems?

Antanas. Bobulytės Stasės gyvenimas yra veiklus, aktyvus. Daugelis mano, kad jei esi senas, tai viskas pasibaigia, būna tik nuobodu ir negera. Knyga teigia, kad anaiptol – taip nėra. Mes patys renkamės, kokiems būti. Tad „Vaizdai iš gyvenimo bobulytės ir kt.“ bando pasakyti, jog senatvė gali būti įdomi, ne mažiau nei bet kuris kitas amžiaus tarpsnis. Juokais galima teigti, kad tai galėtų būti įvadas į senatvės prisijaukinimą jauniesiems ir prologas į tam tikrą savo gyvenimo peržiūrą vyresniems.

Tačiau pirmiausia bobulytės Stasės gyvenimas yra įdomus. Tokio, gal ir nelengvo, bet įdomaus ir norėtųsi visiems palinkėti. Jaunam žmogui atrodo, kad jo gyvenime visko labai daug, jog pasaulis labai didelis ir visa kuo užpildytas, ir kai jis sensta, tas pasaulis tarsi nuo makro sumažėja iki mikro – eilinės paprastos kasdienybės. Tačiau, ar tikrai galvojate, kad senatvėje būna tik nuobodu? Gyvendamas bet kuriuo atveju prisitaikai ir svarbiausia kasdienybėje atrasti kad ir mažų, bet džiuginančių stebuklų, džiaugsmų, veiklos.

Ieva. Prisipažinsiu, jog netikiu, kad kada nors būsiu sena ir galbūt skaičiuosiu savo dantis, taip pat kam nors įkyrėsiu savo kalbomis. Manau ir Stasė apie tai negalvojo ir savo senatvės neplanavo. Man ir dabar pakankamai keista būti trisdešimt devynerių, tai tik patvirtina, kad kada nors, jei Dievas duos, gal būsiu 70-ties. Visuomet patraukdavo dėmesį seneliukai, turintys humoro jausmą ir mokantys neprimesdami savo požiūrio dalintis gyvenimo patirtimi. Tai veikia gydančiai ir savaip guodžiančiai. Norėčiau būti tokia seneliukė, kuri geba daug juoktis ir nesipiktinti, kai labiausiai to norisi.

Norėčiau klausti, ar yra skirtumas tarp rašymo vaikams ir suaugusiems, koks jis?

Antanas. Taip, kažkoks skirtumas yra. Rašydamas vaikams jaučiu gal net didesnę atsakomybę. Suaugėlis (o toks esu ir aš pats, ar bent tariuosi) turi storesnę odą, nuostatas, nuomonę, o vaikas (bent kiek save pamenu) priima tekstą tokį, koks jis yra. Tai tarsi bendravimas iš širdies į širdį. Todėl viena svarbiausių sąlygų rašant – rašyti iš širdies, apie tai, kas pačiam svarbu, – rašyti nuoširdžiai. Ko gero, tai tiktų apskritai viskam, ką žmogus veikia ir kuria – ne tik vaikams, bet vaikams – pirmiausia.

Kita vertus, nesirinkau įprastos nudailintos eilėdaros ir lietuvių vaikų poezijoje taip įprasto sklandaus rimavimo. Bet tai nėra noras nustelbti gyvuojančią tradiciją, tiesiog bandžiau kalbėti kitaip, taip, kaip jaučiu, prakalbėti vaikui.

Ieva. Kūryba vaikams visada gimsta iš širdies. Jei kažkas jaučia „pareigą“ užpildyti tam tikras vaikų literatūros spragas ir to imasi daryti vien iš pareigos, geriau jau to nedarytų... Žmogus viduje turi jausti temos poreikį ir labai aiškiai būti sau apsibrėžęs, ką visu tuo nori pasakyti vaikui.

Ar knygą galima būtų traktuoti kaip didaktinę, ugdomą, pamokomą?

Antanas. Na, vienas baisiausių dalykų, kurį gali aptikti knygoje, yra prikišamai peršama nuomonė, kaip privalai elgtis tuo ar kitu atveju. Jeigu kalbame apie tokią didaktiką, tai labai tikiuosi, kad šioje knygoje jos nėra. Juk ne paslaptis: jei nori prarasti santykį su paaugliu vaiku, tai išrėžk jam atvirą moralą, aprėk, ir jis užsisklęs nuo tavęs metams kitiems – ir čia trumpiausias terminas, jei pasiseks.

Manau, kad kiekvienas skaitytojas čia gali atrasti ko nors sau, jei įžvelgs toje bobulytėje (ar kituose personažuose) dalelę savęs. O jei jau įžvelgs, tai ir supras, kaip jam reikia ar nereikia gyventi. Tikiu, jog ši knyga gali padėti susikalbėti, įkvėpti tai kalbai.

Antanas ir Ieva Bobulytės

Kokius įvardytumėte svarbiausius knygos akcentus?

Antanas.  Svarbiausi knygos akcentai – nuostabios Ievos iliustracijos, tinkančios ir mažiems, ir dideliems; taip pat knygos tematika – nedaug kas su vaikais ar vaikams kalba apie senatvę su savotišku humoru, su kuriuo žvelgiant į sudėtingas problemas atsiranda galimybė kitiems matymo aspektams.

Ieva, Tai žaidybinė knyga. Ji kviečia pavartyti, pažaisti, palandžioti po langelius, paskaityti. Visų pirma, sakyčiau, žiūrėti ir skaityti, o tada galbūt atsiras ir minčių pokalbiui, diskusijai. Bobulytės turi tiek veiklos ir atsakomybių, kad joms nėra kada galvoti apie gyvenimo nuobodybę.

Jei vis dėlto reikėtų pasakyti, kam skirta ši knyga?

Antanas. Ši knyga pirmiausia vis dėlto kiek paūgėjusiems vaikams. Ją skaitantį įsivaizduočiau 11–12 metų paaugusį vaiką. Tačiau geriausia šią knygą skaityti kartu su močiute. Tai knyga, galinti išprovokuoti dialogą, bandymą susikalbėti tarp jauniausių ir vyriausių, ko, man rodos, itin trūksta. Taip pat tai ir leidinys visai šeimai, neaplenkiant ir tėvų, kaip tarpinės grandies. Nes visi tėvai yra anūkai, ir daugelis jų turi galimybių tapti seneliais ir bobulytėm.

Ieva. Knyga skirta visiems, ketinantiems pasenti. Tai savotiškas padrąsinimas, kad senti galima taip pat kūrybingai, kaip ir gyventi bet kurį gyvenimo etapą. Ir dar, būtų neblogai suprasti, kad jaunuoliais būname laikinai, ir verta elgtis protingai šiame laikiname gyvenimo etape. Dar norėtųsi pridurti, jog tikrai laikiname.

Antanas ir Ieva Bobulytės

Ką manote apie šių dienų lietuvių vaikų literatūrą, kokia ji ir ko jai trūksta?

Antanas. Lietuvių vaikų literatūra yra labai įdomi. Galbūt šiuo metu joje nėra genijų ar šedevrų, bet išeina tikrai gerų knygų. Pavyzdžiui, tokiomis pastarąjį dešimtmetį laikyčiau visas vaikams skirtas Gendručio Morkūno knygas. Yra įdomių iliustratorių ir iliustracijų. Gerų eiliuotų tekstų vaikams, man atrodo, šiek tiek trūksta. Gal ne tiek paeiliavimų a la Vytės Nemunėlio stilistika, bet bandymo kitaip parašyti jiems. Čia galbūt ir pabandžiau rasti savąją nišą – eiliuoti ir rašyti kiek kitaip ir kitokia tema. O kiek pasisekė, kiek – nelabai, tegu mielasis skaitytojas nuspręs...