„Tikiu į vieną Dievą“ - tokia Tikėjimo išpažinimo, kurį skelbiame per Mišias kiekvieną sekmadienį, pradžia. Krikščionys tiki į Vieną Dievą. Taip, kaip galima perskaityti Pakartoto Įstatymo knygoje: „Klausykis, Izraeli! Viešpats yra mūsų Dievas, vien tik Viešpats“ (6,4). Taip, kaip mus Dievo vardu moko pranašas Izaijas: „Gręžkitės manin ir būsite išgelbėti, [...] nes Dievas aš, - kito nėra“ (45,22).

Krikščionybė yra monoteistinė religija taip, kaip hebrajų religija ir islamas. Tačiau krikščionių monoteizmas nėra tolygus hebrajų ar musulmonų monoteizmui. Mat krikščioniškasis monoteizmas yra trejybinis. Kaip moko Katekizmas, viena Dievo prigimtis yra trijuose Asmenyse. Tampama krikščioniu krikštijant vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios, kurie yra skirtingi, nors nėra trys Dievai, o tik vienas. (249-256)

Tačiau iškyla klausimas: Kodėl Dievas trejybinis? Ar neužtektų vieno Asmens, kuris nekeltų sunkumų suprasti kaip esantieji Trys yra Viena?

Kad atsakytume į klausimą, reikia atsižvelgti į tai, ką randame tvirtinantį evangelistą Joną: „Dievas yra meilė“, amžinoji meilė savyje. Tačiau Dievas ar galėtų būti meilė, jei būtų tik vienas Asmuo, vienišas Absoliutas? Tačiau, kad galėtume kalbėti apie tobulą meilę, turi būti trys Asmenys: vienas – tai mylintis; kitas – mylimas ir dar kitas – kartu mylimas. Dieve taip ir yra: trys dieviškosios Asmenybės, kuriančios meilės bendrystę. Todėl Katekizmas pabrėžia: „Dievas yra vienas, bet ne vienišas“. (254). 

Krikščionis meldžiasi ne į abstrakčią dievystę, tačiau kreipiasi į Tėvą, į Sūnų ir į Šventąją Dvasią, į visus Tris kartu, taip pat į kiekvieną iš trijų Asmenų atskirai. Kreipiasi su viltimi įžengti į amžinąją bendrystę, kupiną meilės ir džiaugsmo, su triasmeniu ir vienu Dievu.

Dariusz Kowalczyk SJ / Vatikano radijas