Po pasikalbėjimo su kunigu Narkevičium gavau N. 1 „Aušros“. Žiūrau, ant pirmutinio puslapio stovi Basanavičius. „Pranašas“ – pamislijau tada apie Basanavičių jau lietuviškai. Ėmiau skubiai vartyti „Auszrą“... Ir neprimenu jau visko, kas su manim paskui darėsi... Tiek pamenu, kad atsistojau, nuleidau galvą, nedrįsdamas pakelti akių ant sienų mano kambarėlio... Rodos, girdėjau Lietuvos balsą, sykiu apkaltinantį, sykiu ir atleidžiantį: o tu, paklydėli, kur ikšiol buvai? Paskui pasidarė man taip graudu, kad apsikniaubęs ant stalo apsiverkiau. Gaila man buvo tų valandų, kurios nesugrįžtamai išbrauktos tapo iš mano gyvenimo kaipo lietuvio, ir gėda, kad taip ilgai buvau apgailėtinu pagedėliu. Potam pripildė mano krūtinę rami, smagi šiluma ir, rodos, naujos pajiegos pradėjo rastis. Pajutau save didžiu, galingu: pasijutau lietuviu esąs.

Šie žodžiai buvo parašyti Varšuvoje, nedideliame Vinco Kudirkos kambarėlyje. Vėliau eilučių autorius su kaupu atpirko tas valandas, kurias praleido nesuvokdamas esąs lietuvis. Jis redaktoriavo „Varpe“, bet ir 1898 metais parašė tai, kas skamba kiekvieno mūsų tautiečio lūpose iki pat šių dienų—„Tautišką giesmę“. Lietuva, Tėvyne mūsų...

Duobėtas atgimimo kelias

Ilga ir jausminga Kudirkos laiško ištrauka siekta parodyti, kaip arti išnykimo dėl ilgametės carinės priespaudos ir ypač inteligentijos sluoksnyje dominavusio lenkiškumo buvo lietuvybė. Lietuvių kalbą buvo galima išgirsti daugiausia tarp buvusių baudžiauninkų, nepaprastai stokota bendrą tautinę tapatybę žadinančių leidinių, o svarbiausia — savivokos, kad lietuviai nėra pasmerkti asimiliuotis ar išnykti.

Žinoma, būtų klaida vienareikšmiškai teigti, kad tautinis atgimimas prasidėjo su „Aušra“: jam pamatus klojo istorikas Simonas Daukantas, paaukojęs didžiąją dalį gyvenimo tamsiems ir drėgniems archyvams, kuriuose sukauptų šaltinių dėka parašė pirmąją lietuvišką istoriją, o kur dar vyskupas Motiejus Valančius, sugrąžinęs į bažnyčias lietuvišką žodį, blaivybės sąjūdžiu per trumpą laiką keliolika kartų sumažinęs caro pajamas iš degtindarystės ir vyskupijoje įdiegta drausme fiziškai išsaugojęs kritinę tautos masę. Tačiau milžiniška ir Ragainėje bei Tilžėje 1883–1886 metais leisto mėnesinio leidinio „Aušra“ įtaka — juk tai pirmasis Didžiajai Lietuvai skirtas politinis, visuomeninis, kultūrinis leidinys, subūręs aplink save lietuvybę puoselėjančius bei ją kiek primiršusius žmones.

Kaip rašo Kęstutis K. Girnius, lietuvių etnoso virsmo į politinių tikslų politinėmis priemonėmis (pvz., „Aušra“) siekiančią tautą negalima laikyti atsitiktinumu ar tam tikra prasme susieti su kauzaliniu, Vakaruose pamėgtu kapitalizmo ir pramonės raidos proceso modeliu. Lietuvių etninė bendruomenė dėl objektyvių aplinkybių ir istorijos turėjo daug didesnių galimybių virsti modernia tauta, nei, tarkime Vokietijos sorbai. Žinoma, kad tai įvyktų, reikėjo stiprinti bendrystės jausmą: Daukantas tą darė pasitelkdamas istoriją, gal kartais kiek pagražindamas, tačiau vienaip ar kitaip neleisdamas nugrimzti užmarštin faktais pagrįstam bendram tautos ir valstybingumo pasakojimui. Valančius išgelbėjo visuomenę nuo degradacijos alkoholio liūne bei pasitarnavo lietuvių kalbos statuso atkūrimui. Rimantas Vėbra visa tai pavadintų valstybei sukurti būtina dvasine kultūra, kurios svarbiausi komponentai — kalba ir dvasiniai turtai.

Jonas Basanavičius, pagrindinis “Aušros” atsiradimo iniciatorius, ir bendraminčiai minėtus aspektus natūraliai sujungė į leidinį — tokį, kokį slovakai triumfuodami sutiko beveik 40 metų anksčiau. Atėjo laikas džiaugtis ir lietuviams: „Ačiū, šimtąsyk ačiū už žodžius, parašytus tokiu gražum liežuviu lietuvišku, kokį skaityti ir sapnyj nesapnavau. Ačiū Viešpačiui, kad man nusidavė regėti „Auszros“ prabudimą iš letargiško sapno, Lietuvos ir lietuvių“, – rašė J. Juškevičius.

„Aušra“ subūrė ir sukūrė

Veikiausiai suklystume manydami, jog „Aušra“ buvo vientisas tautinis monolitas, kurį į priekį ranka rankon stūmė bendro tikslo suvienyti žmonės. Pagrindiniai leidėjai polemizuodavo vienas su kitu, o keičiantis redaktoriams neretai išstumdavo pirmtako įdiegtas naujoves. Nepaprastai įdomu sekti, kaip Jonas Basanavičius, pabrėždamas, kad buvo pagrindinis daugiau nei šešių dešimčių spausdintų tekstų autorius, kritikuoja Jono Šliūpo autobiografijoje pasirodžiusį teiginį, esą tikrasis „Aušros“ vedlys, veikimo centras ir spiritus movens buvo Martynas Šernius. Šliūpui nuo Basanavičiaus kliuvo ir dėl to, kad viename numerių neapdairia jis pasirašė esąs rėdikas (redaktorius), o už tai susilaukė valdžios nemalonės.

Ne ką mažiau intriguoja bendrinės lietuvių kalbos kūrimo subtilybės. Iki tol skirtingos tarmės tarytum varžėsi tarpusavyje, o „Aušroje“ atsirado derama platforma tam, kad susikurtų bendrinė kalba, kurią tautų kūrimosi procese taip akcentavo Benedictas Andersonas. Susitarti ne visuomet būdavo lengva: Basanavičius leidinyje ėmė naudoti č ir š raides, taip pat y, o redaktoriumi tapus Šliūpui jų greitai nebeliko. Tačiau tai — neišvengiama, mat žmonių, išmanančių literatūrinę kalbą, trūko, rašyba buvo įvairi, dėl to atsirado dalis ne itin vykusių ir neprigijusių naujadarų.

Vienaip ar kitaip, „Aušros“ skaitytojai gavo galimybę įgyti žinių apie lietuvių praeitį, istoriją, kultūrinius laimėjimus. Plačiai sklindanti žinia skatino patriotiškumą ir suvokimą, kad Tėvynę būtina mylėti, puoselėti ir jai dirbti. Suprasta švietimo svarba, todėl reikalauta sukurti tautinę mokyklą, norėta paneigti, jog kalbos yra nelygiavertės, t. y. vienos civilizacinės (pvz., prancūzų, vokiečių, kartais net lenkų), o kitos — skirtos tik prastuomenei ar laikinos.
Nuvertinta krikščionybė?

Verta paminėti, kad didžiulis užsidegimas diegti meilę tautos istorijai atvėrė ir kitų, ne tik leksikologinių spragų. Šarūnas Pusčius konstatuoja, kad straipsnių autoriai gana objektyviai kritikavo Bažnyčioje pasitaikiusį amoralumą, dvasininkų sulenkėjimą, kuriuo buvo diegiamas svetimas tautiškumas, tačiau vietoje reformų kvestionavo pagrindinius religijos principus. Idealizuojant valstybingumo užuomazgas ir tautos savitumą, buvo raginama gręžtis į pagonybę. Gerokai nuvertintas dvasininkų nuopelnas įdiegiant švietimo sistemą.

Tai regėdami dalis dvasininkų džiugiai sutiktos „Aušros“ galiausiai ėmė vengti ir nebeplatinti. Kita vertus, komplikuotas santykis su krikščionybe buvo užprogramuotas, kadangi tautos budinimo procese kilo natūrali priešprieša lenkiškumui, kurio pozicijos Bažnyčioje tebebuvo dominuojančios.

Amžiui prabėgus

2013-ieji — puikus metas diskutuoti apie tautinį atgimimą ir ypač apie „Aušrą“, kuri minės 130-ąsias leidybos pradžios metines. Nėra prasmės idealizuoti, ignoruoti ar pagražinti klaidas, kurių, be abejo, būta. Tačiau reikėtų suvokti, kad „Aušra“ buvo vienas svarbiausių veiksnių, paskatinusių moderniosios lietuvių tautos susikūrimą, o galiausiai — 1918 metų valstybingumo atkūrimą. Negalime šių procesų atsieti nuo to, kur gyvename šiuo metu: laisvos, nepriklausomos ir demokratiškos Lietuvos.

Prieš darant apibendrinimus, privalu atsižvelgti į komplikuotą to meto kontekstą. Viena aišku: lietuvių tauta stovėjo ant bedugnės krašto. Daugelį darbų teko pradėti nuo pradžių, mat po 1863 metų sukilimo bajorija, Vėbros žodžiais tariant, nuėjo nuo scenos, o kartu nusinešė istorinės egzistencijos, politiškumo patirtį ir autoritetą. Žvelgdami iš šios dienos perspektyvos, galime didžiuotis, jog mes rašome, o jūs skaitote lietuviškai, o lietuvybė nenugrimzdo užmarštin. Kartu tai raginimas tęsti kitų žmonių darbą, puoselėti jų pasiekimus arba bent jau nesislėpti po kaukėmis ir nedviprasmiškai pripažinti, jog ši valstybė kažkam nereikalinga. Tad ar reikia lietuviams savo valstybės? Tikiu, kad taip.

Mėnraštis „Tribūna“ 2013 m. Nr. 9

Dešiniosios minties centras