Progai pasitaikius mūsų senoliai mėgdavę sakyti, kad „anksti kėlęs, jaunas vedęs – nesigailėsi“. Kartais ši patarlė dar būdavo patikslinama. Įprotis anksčiau atsikelti buvo siejamas su nudirbtais darbais bei tokį darbštumą galiausiai vainikuojančiu turtu, o ankstyvos vedybos – su vaikais ir jų užauginimu (anksčiau dėl trumpesnės gyvenimo trukmės vyresnio amžiaus tėvai galėjo ir neišgyventi iki savo atžalų pilnametystės).

Ar šioje patarlėje užkoduota tautos išmintis beviltiškai paseno?

Juk gyvename laikais, kai užsitikrinti sotų gyvenimą galima ir nesikeliant su aušra, o sveikatos apsaugos laimėjimai daugumai iš dabartinės tėvų kartos leis pasidžiaugti ne tik suaugusiais vaikais, bet ir anūkų pilnametyste.

Šį sykį nesiimsime arbitro vaidmens „vieversių“ (mėgstančių anksčiau atsikelti) dvikovoje su „pelėdomis“ (skiriantiems pirmenybę ilgesniam vakarojimui), bet sustosime ties antrąja patarlės dalimi.

Tad ar iš tiesų jaunas vedęs nesigailėsi? Ir ar mūsų laikais prasminga kalbėti apie tinkamiausią laiką tokiam apsisprendimui kaip santuoka?

Kas nors pusiau rimtai ar juokais galėtų atsakyti, kad geriausia vestuves rengti... vasarą. Kai nereikia šalti ar baidytis dažnų kritulių, o proginėse fotografijose užfiksuojama daugiau spalvų. Juk panašia logika vadovavosi ir mūsų senoliai, atšokdami vestuves rudenį. Kai ir didieji lauko darbai jau būdavę nudirbti, ir ant šventinio stalo buvę ką patiekti tiesiogine prasme skinant visų metų triūso vaisius.

Vis dėlto, jeigu rimčiau imtumės šio klausimo, labiausiai tikėtina, kad susilauktume indiferentišką laikyseną atspindinčių atsakymų: „nėra jokio skirtumo kada tuoktis“ arba „kas kaip išmano, taip ir daro“. Panašūs pasakymai liudytų, kad visuomenė nebelinkusi ginti savo poreikių, palikdama santuokos ir šeimos kūrimą kiekvieno iš mūsų asmeniniam reikalui.

Tad kokį iš bendro gėrio sampratos kildinamą viešą interesą čia įžvelgtume ir kaip jis sietųsi su tuo, kada jauni žmonės įsipareigoja santuokiniam ryšiui?

Pastarųjų metų statistika patvirtina, kad vis dar esame tarp pirmaujančių ES valstybių pagal sudaromų santuokų skaičių. Iš vienos pusės tarsi galėtume pasidžiaugti santuokos instituto populiarumu, tačiau pagrindo optimizmui nebelieka atkreipus dėmesį į ištuokų skaičių. Jau gerą dešimtmetį kasmet dviem užregistruojamoms santuokoms tenka vienos skyrybos. Išsilaikius tokiai tendencijai, iš 100 susituokusių porų 45 išsituoks (vadinasi, vos ne kas antra sudaroma santuoka bus pasmerkta skyryboms).

Dabar trumpai sustokime prie vidutinio besituokiančiųjų amžiaus. 2011 m. duomenims, vidutinis pirmą kartą vedusių vyrų amžius buvo 28,8 metų, o pirmą kartą ištekėjusių moterų – 26,6 metų. Per pastaruosius du dešimtmečius vidutinis jaunikis tapo vyresnis beveik šešeriais metais, o nuotakos „paseno“ penkeriais. Anksčiau vos dvidešimties metų ribą perkopusi mergina jau būdavo savo aplinkos primygtinai raginama tekėti, o šiuo metu ir trisdešimtmetėms dar nėra klijuojama senmergės etiketė.

Vėlgi, tuo būtų galima tik pasidžiaugti, siejant iškovojimus su visuotine moterų emancipacija. Tačiau tam tikra lyčių nelygybė čia vis tiek išlieka, nes moterims ir vyrams toliau taikomi dvejopi standartai. Tiesiog vyrai gali dar ilgiau atidėlioti pirmos santuokos sudarymo laiką, dažnai vietoj vedybų pasirinkdami artimą bendravimą be didesnių įsipareigojimų.

Panašu, kad gyvenimas kartu nesusituokus įsitvirtina kaip visuotinė alternatyva „ankstyvai“ santuokai. Tačiau ar ji vienodai priimtina abiem tokių santykių pusėms?

18–19 metų jaunuolių požiūrį į santuoką tyrusi Klaipėdos universiteto psichologijos studijų absolventė Vaida Degutienė nustatė, kad apklausoje dalyvavę vaikinai labiau nei merginos toleravo gyvenimą kartu nesusituokus (nors tiriamųjų akimis santuoka ir toliau išsaugo savo prestižą). Tad galime daryti prielaidą, jog gyvenimas kartu be didesnių įsipareigojimų vyriškajai pusei atrodo daug patrauklesnis nei priešingai lyčiai.

Ir tikrai, pažvelgus į nesusituokusias poras iš arčiau, neretai galime atrasti ne visiškai lygiaverčius santykius, kuriuose didesnė našta tenka moterims. Tikėtina, kad tokia santykių terpė trukdo vyrams subręsti, juos išlepindama ir neskatindama prisiimti atsakomybės. Taip formuojasi „nevyriškų“ vyrų karta, gyvenanti savo patogumui. Jai nereikia aukotis ar prisiimti kitokių stipriosios lyties vardo vertų iššūkių. Tokie vyrai išmoksta manipuliuoti su jais gyvenančių moterų jausmais, o savo trūkumams atranda tūkstančius pateisinimų. Galbūt jie dar mokosi ar uždirba tiek, kad negalėtų išlaikyti šeimos. Galbūt dar neatrado savęs ir nenori atsisakyti laisvės. Galbūt jiems svarbesni draugai ir jų viengungiškos pramogos. Ir galiausiai dauguma sakytų, jog jie dar nesijaučia subrendę santuokai ir šeimos gyvenimui (tik bėda, kad pasirinktas gyvenimo būdas nepadeda asmenybės augimui).

Labiausiai gaila tų merginų ir moterų, kurių partneriai demonstruoja akivaizdų polinkį priklausomybėms (nors toks įprotis kaip užsižaidimas kompiuteriu iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti labai nekaltas). Tokių vyrų gyvenimas labiau primena trano egzistenciją, kuri ilgainiui atsisuka prieš juos pačius. Nepasitenkinimas savimi ir aplinka auga, o jam įveikti paprastai pasitelkiami destruktyvūs būdai.

Nors abi santykio pusės gali jaustis tarsi įkliuvusios į spąstus, tačiau neretai kelio atgal nebeieško. Čia labiausiai išryškėja moters pozicijų pažeidžiamumas. Tikriausiai jau atsiradęs pripratimas prie partnerio ir tokio gyvenimo būdo, tad sunku pasiryžti ką nors keisti. O dar tos nelemtos mintys galvoje: „O jeigu išsiskyrus nepavyks surasti ką nors geresnio?“ Taip delsiama iš esmės spręsti santykių problemas ir pamažu nuslystama į santuoką, kuri, labai tikėtina, vis vien anksčiau ar vėliau baigsis skyrybomis. Sužadėtinių rengimo santuokai mokymuose tokias poras galima atpažinti iš įsimylėjėliams nebūdingo šaltumo, sunkiai nuslepiamos nepagarbos ar nuoskaudų vienas kito atžvilgiu. Daugelyje tokių atvejų būtent moterys inicijuoja santuoką, tikėdamos pagerinti savo padėtį, o vyrai jaučiasi tarsi per prievartą varomi prie altoriaus.

Šie mano buitiniai pastebėjimai leidžia paantrinti kai kuriems šeimos psichologijos tyrinėtojų atradimams. Pasak jų, skyrybas ir šeiminius konfliktus galima sieti su konkrečiais laiko intervalais, kuriuose vieno ar kito šeimos raidos etapo uždaviniai sprendžiami optimaliai. Pavyzdžiui, garsaus šeimos santykių psichologo dr. Gedimino Navaičio surinkti duomenys patvirtina faktą, jog pernelyg trumpas (iki 6 mėnesių) ar pernelyg ilgas (daugiau kaip 5 metai) ikivedybinis bendravimas kone dvigubai padidina skyrybų tikimybę. Kitų tyrėjų duomenimis, tokią tikimybę taip pat padidina ir ikivedybinis nėštumas, tampantis santuokos priežastimi po trumpalaikės pažinties. Kita vertus, šeimos nestabilumą skatina ir ilgesnis pirmojo vaiko gimimo atidėjimas. Vadinasi, santuokos sukūrimui ir pirmojo vaikelio atėjimui į šeimą dera pasirinkti tinkamą metą, kurio geriau nei paskubinti, nei pavėlinti.

O tai, kad mūsų šalyje tapo priimtina vėliau tuoktis, paskatina ir vėliau sulaukti pirmagimio (2011 m. užfiksuotas vidutinis pirmą kartą gimdančių moterų amžius buvo 26,7 metai). Tokiu būdu kuriamos ne vien demografinės problemos (vėlai sukurta šeima linkusi apsiriboti vienu ar dviem vaikais, kas visiškai negarantuoja populiacijos atsikūrimo natūraliu būdu). Kaip pažymi psichologai, bendresnių šeimos raidos dėsningumų nepaisymas gali neigiamai paveikti poros tarpusavio ryšį. Tarkime, vengiant rimtesnių įsipareigojimų ilgainiui gali apkarsti ir patys romantiškiausi santykiai.

Optimalų laiką deramai priimti atitinkamus gyvenimo iššūkius nulemia asmenybės branda. Tačiau ką daryti, jeigu ji pasiekiama gana vėlai (įskaitant išsitęsusį mokymosi laiką)?

Apskritai šeimos raida ir asmenybės branda yra glaudžiai susipynę procesai. Tačiau gyvename laikmečiu, kai juos mėginama atskirti ar net supriešinti. Tačiau iš tikrųjų nėra taip, kad iš pradžių būtinai turi sekti vienas, o tik po to – kitas. Be jokios abejonės, sėkmingai šeimyninio gyvenimo pradžiai reikalingi tam tikri brandumą įrodantys gebėjimai prisiimti atsakomybę, tačiau ėjimas šiuo pasirinktu keliu savo ruožtu gali prisidėti prie didesnio asmenybės augimo nei trypčiojimas kryžkelėje.

Greičiausiai žvelgdami per šią prizmę ir turėtume vertinti dabartinę tendenciją nuvėlinti santuokos laiką ar ieškoti jai pakaitalų. Branda nebūtinai ateina su metais – mus labiau brandina drąsa priimti sprendimus ir išgyventi jų pasekmes. Tai susiję ir su jauniems žmonėms aktualiu artimų santykių sukūrimo uždaviniu, kuriam sėkmingai išspręsti visai ne pro šalį būtų pasitelkti kitų žmonių sukauptą patirtį bei išmintį.

Pačioje pabaigoje labai norėjosi pacituoti Šventąjį Raštą, nors išskirtose eilutėse tiesiogiai ir neužsimenama apie santuoką:

„Viskam yra metas, ir kiekvienam reikalui tinkamas laikas po dangumi.

Laikas gimti ir laikas mirti;

laikas sodinti ir laikas rauti, kas pasodinta.

Laikas žudyti ir laikas gydyti;

laikas griauti ir laikas statyti.

Laikas verkti ir laikas juoktis;

laikas gedėti ir laikas šokti.

Laikas išmėtyti akmenis ir laikas juos surinkti;

laikas glamonėtis ir laikas nesiglamonėti.

Laikas ieškoti ir laikas pamesti;

laikas turėti ir laikas išmesti.

Laikas perplėšti ir laikas susiūti;

laikas tylėti ir laikas kalbėti.

Laikas mylėti ir laikas nekęsti;

laikas karui ir laikas taikai“ (Koh 3, 1–8).