Vitos Tamoliūnės nuotrauka

2013 m. vasario „Artuma“

Jau esame publikavę keletą tėvo Kentenicho šeimos pedagogikos akademijos dalyvių liudijimų. Šį mėnesį sutuoktiniai Dalia ir Leonas GUDJONIAI, santuokoje išgyvenę 23 metus ir auginantys tris vaikus: Eimantę, Joną ir Juozapą, dalijasi, kaip akademijoje mokėsi... konfliktuoti ir geriau suprasti vienas kitą.

Dalia: Kiekvienas širdyje nešiojamės svajones, kurias norėtume įgyvendinti drauge su savo sutuoktiniu. Vieną rudens vakarą vyras pasidalijo troškimu mūsų namo apdailą padaryti drauge. Pradžioje kategoriškai atsisakiau. Tačiau ilgainiui susimąsčiau, nes pati širdyje turėjau daug neišsipildžiusių svajonių. Nutariau įgyvendinti jo svajonę, kad ir koks būtų rezultatas.

Leonas: Rezultatas – puikus. Buvau labai laimingas.Tada ir pagalvojau: jei žmonai pavyko išmokti statybos darbų, galbūt ir aš galėčiau ką nors padaryti dėl jos? Tai buvo Šeimų akademija.

D: Šeimų akademija – viena didžiausių mano svajonių. Jau nuo santuokos pradžios norėjau lankyti kartu su vyru dvasinio ugdymo paskaitas.

L: Pradžioje konferencijos nepatiko. Nesuprasdavau jų, laukdavau, kol baigsis. Mintimis nuklysdavau į statybas ir net neatsimindavau, apie ką kalbėdavo paskaitoje. Eidavau ten tik todėl, kad to troško žmona.

D: Tie maži meilės darbai dėl sutuoktinio svajonės buvo labai svarbūs, kad galėtume keliauti drauge. Jau akademijos pradžioje reikėjo įsipareigoti dvejiems metams. Tokia sąlyga keliama stojant į akademiją.

L: Aš pasakiau: „Neįsipareigosiu“, nes nenorėjau. Pakanka, kad šeimai įsipareigojau. Na, ir nemėgstu tų įsipareigojimų. Geriau laisvai: noriu einu, noriu – ne.

D: Aš prisiėmiau įsipareigojimą savo ir jo vardu ir širdyje tai ryžtingai atidaviau Dievui: „Tau nėra negalimų dalykų. Ir jei mums reikia tos akademijos, tikiu: Tu padėsi mums eiti kartu, o aš pasižadu melstis šia intencija.“

Kelias buvo nelengvas. Prieš kiekvieną šeimos savaitgalį nežinojome, ar pavyks dalyvauti drauge. Mano širdis buvo kupina nerimo ir nežinomybės. Meldžiausi kasdien: keletą mėnesių – šv. Juozapui, taip pat kalbėjau Rožinį, Gailestingumo vainikėlį... Dabar, žvelgdama atgal, galiu paliudyti, kad man tai buvo stebuklas – turėti galimybę dalyvauti akademijoje drauge su vyru.

Atsimenu, rugpjūčio mėnesį vyko pirmoji Šeimų akademijos stovykla. Vyrui tą vasarą pagal grafiką atostogos nepriklausė. Bet viskas susitvarkė taip, kad vyras gavo kelias išeigines dienas ir stovykloje dalyvavome kartu.

Nepaisant džiugių išgyvenimų, patyrėme ir sunkių akimirkų. Akademijos pusiaukelėje maldai pradėjau skirti vis mažiau laiko. Leonas daugiau dėmesio atidavė namo statybai. Ir mes ėmėm svarstyti galimybę nutraukti susitikimus akademijoje. Daugelis žmonių sustoja pusiaukelėje ir suabejoja savo darbais. Taip atsitiko ir mums – stabtelėję sudvejojome tuo, ką darome. Atmintį lyg kas migla aptraukė: tarsi dingo visa, kas džiugino, augino, pamiršau ir atsakomybę. Nebemačiau prasmės tęsti toliau. Kaip pasidaro labai sunku ir reikia priimti svarbius sprendimus, pradedu melstis ir prašyti Dievą pagalbos. Tuomet savo samprotavimais pasidalijau su grupės nariais, ir migla išsisklaidė. Vėl mačiau savo svajonę. Tai mane sustiprino ir paskatino atsakingiau išgyventi akademijoje praleistą laiką, nepamiršti maldos.

L: Man ėmė patikti paskaitos, pradėjau iš tikrųjų klausytis. Jos paskatino daugiau kalbėtis su žmona. Anksčiau to nedarydavome, kad išvengtume konfliktų.

D: Daug aiškumo ir padrąsinimo mūsų santuokai suteikė lektorių iš Austrijos paskaitos. Pasirodo, konfliktuoti reikia ir net būtina, tik tuo metu svarbu laikytis tam tikrų taisyklių: išklausyti sutuoktinį, jo nepertraukti, pasitikslinti, ar teisingai supratau... Mes tai pradėjome taikyti. Labai nustebau, kad jo žodžius visada ne taip suprantu; taip išvengėme keleto konfliktų. Mokėmės lavinti aukso ieškotojo žvilgsnį, priimti sutuoktinį kaip Dievo dovaną.

Pokalbiai poroje suteikė daug vilties mūsų tarpusavio ateičiai. Nebebijau tuščio lizdo sindromo – esu rami dėl savo ateities, kai vaikai paliks namus. Žinau, kad bus gera gyventi dviese.

L: Per tuos dvejus metus labiau pažinau žmoną, pradėjau matyti daugiau teigiamų dalykų aplinkoje. Įgijau daugiau drąsos ir pasitikėjimo kalbėti auditorijai. Prieš dvejus metus netikėjau, kad tai įmanoma.

D: Šiuos džiaugsmus ir išgyvenimus patyrėme dėl savo svajonių, kurias išsakėme garsiai ir padėjome jas vienas kitam įgyvendinti.

Linkime kiekvienai porai drąsiai žengti žingsnį pirmyn savo svajonių link. Kelyje jus visada lydės Dievas. O jei Jo paprašysite būti jūsų vedliu, tai įveiksite ir tai, kas žmogiškai atrodo neįmanoma, o rezultatai pranoks jūsų lūkesčius.