Gimęs vaikas teturi du būdus reaguoti – tai pasitenkinimas ir nepasitenkinimas. Teigiamos emocijos išreiškiamos šypsena, patenkintu gugenimu, ramiu miegu. Neigiamos – verksmu ir neramumu. Kol vaikas mažas, jis yra visiškai priklausomas nuo savo tėvų ir svarbiausia jo ateinančio gyvenimo užduotis – tapti nepriklausomam ir savarankiškam.

Tam tikrų agresijos požymių turi kiekvienas vaikas. Tai susiję su jau minėtu neigiamų emocijų išreiškimu – iš pradžių vaikai tiesiog nesupranta, kaip jas ar vidinį diskomfortą išreikšti. Tarkim, elgiamasi impulsyviai, kai norima atkreipti į save dėmesį ar kažką gauti. Tačiau augant tai pradedama reikšti ir tam tikrais (dažnai – destruktyviais) veiksmais. Beje, vienokio ar kitokio lygio agresija būdinga kiekvienam žmogui, nes tai instinktyvi elgsenos forma, kurios svarbiausiu tikslu būtų galima įvardyti savisaugą ir išgyvenimą pasaulyje. Bet žmogus, skirtingai nuo gyvūnų, su amžiumi išmoksta transformuoti savo prigimtinius neigiamus instinktus į socialiai tinkamus reagavimo būdus, t.y. paprastai su amžiumi atsiranda agresijos socializacija.

Agresija – tai ne tik destruktyvus elgesys, suteikiantis bloga aplinkiniams, bet ir didelė jėga, kuri gali padėti nukreipti energiją daug konstruktyviau. Todėl svarbiausia užduotis – mokytis kontroliuoti savo agresiją ir išnaudoti ją taikiems tikslams. Agresijos proveržiai sustiprėja trečiais–penktais gyvenimo metais. Bet kai kuriems agresyvumas gali tapti ir užsifiksuoti kaip esminis charakterio ir elgsenos bruožas.

Draudimas arba jėgos panaudojimas prieš agresyvius vaikų impulsus labai dažnai gali išaugti į autoagresiją ar psichosomatinius sutrikimus. Todėl labai svarbu vaiką išmokyti ne nuslopinti, o kontroliuoti savo agresiją. Ir apginti save socialiai priimtinu būdu, nekenkiant kitiems žmonėms. Kad tai galėtų įvykti, visiems – ir vaikams, ir tėvams – visų pirma būtina suvokti tikrąsias destruktyvaus elgesio priežastis.

Paprastai išskiriami trys pagrindiniai netinkamo, agresyvaus elgesio šaltiniai:

1. Baimės, nepasitikėjimo aplinkiniu pasauliu, nesaugumo jausmas.

2. Nuolatinis neatsižvelgimas į vaiko norūs, įvairūs draudimai.

3. Asmenybės nesusiformavimas, negėbėjimas būti savarankiškam, nepriklausomam, savo erdvės neturėjimas.

Visiems šiems dalykams susiformuoti turi įtakos daugybė veiksnių: pradedant nuo mamos būsenos nėštumo metu ir po gimdymo, besąlygiškos meilės ir dėmesio stokos iki įtampos tėvų tarpusavio santykiuose ir nuolatinių ginčų namuose. Vaiką supantys suaugusieji – tai jo pasaulis, vienintelis ir  nedalomas. Todėl nereiktų stebėtis, jog net ir mažiausia konfliktinė sutiacija vaikui atrodo kaip grėsmė jam pačiam.

Du svarbiausi dalykai, susiję su agresijos tramdymu, – nuoseklumas (turi būti nustatomos aiškios elgsenos ribos), ir vaikas nuolatos turi jausti, kad yra mylimas ir vertinamas (net kai elgiasi netinkamai).

Kokį vaiką galima vadinti agresyviu?

Kad atsakytume į šį klausimą, pirmiausia reikia žinoti:

-Ką vaikas užsipuola? (silpnensnius, gerokai jaunesnius ir pan.)

-Kaip dažnai tai vyksta?

-Ar jis puola pirmas ir ar kas nors jį provokuoja?

Iš kur atsiranda agresyvūs vaikai?

Tikslių kriterijų, kokį elgesį laikyti agresyviu, greičiausiai nėra. Tarkim, berniukų tėvai daug dažniau pateisina tokį vaikų elgesį, kuris mergaitėms laikomas netinkamas. Bet, tiesą sakant, beveik kiekviename vaikų kolektyve paprastai esti agresyvių vaikų. Juos iš kitų vaikų išskiria tai, kad agresoriai daug dažniau incidento metu verčia kaltę kitiems, tarp aplinkinių jie paprastai mato grėsmės ar skriaudos galimybę, dažniau patiria neigiamų emocijų, jie susikoncentravę tik ties savimi, šalia esančiuosius priima kaip aplinkybes, trukdančias jų gyvenimui. Beje, ne mažiau skaudi tema tėvams yra ir tylūs vaikai: jie paprastai visada nusileidžia agresyviesiems, nekovoja už save, stengiasi likti nepastebėti. Jiems labiau būdinga stebėtojo pozicija, vietoj kolektyvinių žaidimų jie mieliau renkasi individualų bendravimą. Beje, viena dažnesnių neagresyvių vaikų gynybos formų dažnai tampa ironija ir humoras.

Beje, formuojantis charakteriui, paprastai svarbūs esti du dalykai: viena vertus, žmogaus charakterį lemia genai, kita vertus – labai svarbi ir aplinka, kurioje vaikas auga. Ir išskirti, kuris jų svarbesnis, matyt, negalima, nes jie abu veikia vienas kitą.

Ką daryti, kai vaikas elgiasi netinkamai ir agresyviai?

Tėvai turi suvokti ir perduoti vaikui, kad jų meilė jam – besąlygiška ir neišnyksta bet kokiose situacijose (jokiu būdu negalima vaikui sakyti, kad jei jis pasielgs netinkamai, nebebus mylimas). Nevenkite vaiko apgabinti, priglausti, net kai jis piktas ir agresyvus.

Patys tėvai turi išmokti kontroliuoti savo agresinius impulsus (ir visų pirma – žodinius).

Nevalia malšinti agresijos proveržių – daug geriau mokytis reikšti savo jausmus kitais būdais. Jausmų „išvertimas“ iš veiksmų į žodžių kalbą padės vaikui suprasti, kad apie visokius savo jausmus galima kalbėtis.

Kiek įmanoma, atsižvelkite į vaiko nuomonę, rimtai reaguokite į visus jo jausmus.

Rodykite ir kalbėkite vaikui apie tai, kad agresyvus elgesys nėra veiksmingas.

Susikurkite savo šeimos elgsenos taisykles. Kurios galiotų tiek namuose, tiek ne.

Pagirkite vaiką už teigiamas pastangas. Ir ne tik pasakydami: „koks tu geras“ ar „kokia tu gera“ – tokie žodžiai vaikams paprastai praslysta pro ausis. Bus daug geriau, jei konkrečiai sureaguosite į kiekvieną situaciją. Tarkim: „Man labai gera, kad pasidalinai žaislu savo sesute, užuot pykęsi. Dabar žinau, kad galiu tau patikėti jos priežūrą.“

Kalbėtis su vaiku apie jo elgesį derėtų be pašalinių akių (klasės draugų, giminaičių, kitų vaikų ir pan.) ir vartoti kuo mažiau emocionalių žodžių (gėda ir pan.).

Galbūt vaikui reiktų padėti išleisti susikaupusią energiją, jos perviršį sportuojant, žaidžiant aktyvius žaidimus.

Svarbiausia, matyt, tėvams suvokti, kad agresyviam vaikui visų pirma reikia ne elgesį numalšinti bet kokia kaina, o suprasti jo problemas ir padėti.

Pagal užsienio spaudą parengė Jurga Lūžaitė