Prasidedant vasarai, kasdien stengsimės rekomenduoti, priminti Jums knygą, kuri galėtų įnešti į Jūsų gyvenimą daugiau šviesos ir autentiškų prieskonių. Kiek pavydu tiems, kurie dar šių knygų neskaitę.

Ateities leidybos centro ir „Bernardinai.lt“ santalkoje gimusi knyga LAISVĖ IR TIKĖJIMAS: KRIKŠČIONIŠKI TRILERIAI SOVIETMEČIU (Sud. Andrius Navickas ir Reda Sopranaitė), Vilnius - 2013 m. (preliminariai iš spaustuvės atkeliaus prieš pat knygų mugę)

Andrius Navickas

 Jūsų rankose knyga, kurioje atrasite dešimt kvapą gniaužiančių pasakojimų apie tai, kokiomis spalvomis pražysta gyvenimas, kai išdrįstame tarti Viešpačiui „taip“. Kūrėjas yra pats genialiausias dramaturgas, ir labai dažnai tenka tik aikčioti iš nuostabos, žvelgiant į tai, ką jis susvajoja kiekvienam iš mūsų.

Visus pasakojimus, kurie įausti į bendrą knygos melodiją, jungia keli dalykai: ta pati epocha – sovietmetis, artimo meilės kvapas bei ištikimybė Dievui ir Tėvynei. Kartu tai liudijimas, koks sodrus ir įvairus yra kasdienis Kristaus sekimas, kuris toli gražu nėra bėgimas nuo gyvenimo, bet veikiau irimasis į jo tirštumą.

Įvairių kartų, temperamentų, skirtingais talentais apdovanotos šios knygos herojės sprendė tą pačią dilemą: kaip išlikti laisvu, oriu žmogumi įvairiais demonais apsėstoje melo imperijoje? Šios imperijos tarsi neliko, bet mūsų priešas – nuodėmės pažeista prigimtis – atkakliai parūpina naujų išbandymų, naujų, ne mažiau pavojingų vergysčių grandines. Kiekvienas žmogus per visą žmonijos istoriją yra kviečiamas pats įsitikinti, kad tik tiesa išlaisvina, tik atverdami širdį kito skausmui, mes auginame save, tik lipdami ant tarnystės ir pasiaukojimo kryžiaus, mes išsaugojame tikrąją gyvybę. Tad ir šioje knygoje pateikti pasakojimai – tai ne tik laisvės kovų ir jų dalyvių priminimas, tai raginimas man ir tau kovoti savo laisvės kovas, išdrįsti sekti Jėzų Kristų čia ir dabar, rizikuojant būti nukryžuotam kartu su savo Keliu, Tiesa ir Gyvenimu.

 2

Prieš beveik du tūkstančius metų gyveno negausi grupelė keistuolių, kurie skelbė tai, kas daugumai atrodė kvailystė ar net šventvagystė. Jie Išganytoju ir Dievu vadino paprastą dailidės sūnų, nukryžiuotą valdžios, bet, kaip jie teigia, prisikėlusį ir  rodantį gyvybės ir tiesos kelią. Aplinkiniai  pašiepdami juos pavadino „krikščionimis", tačiau jie su džiaugsmu priėmė šį vardą ir brangino kaip didžiausią brangenybę.

Galingą Romos imperiją labiausiai gąsdino  krikščionių laisvės dvasia valdžios akivaizdoje. Jie buvo pagarbūs, mandagūs, dėmesingi, bet atsisakė pripažinti galios kultą ir jam nusilenkti. Su nesuprantamu atkaklumu jie mieliau rinkdavosi kančią ar net mirtį, bet neišsižadėdavo to, ką vadino „sekimu paskui Jėzų Kristų“. Dar sunkiau buvo suprantama tai, kad persekiojimai juos tik telkė ir gausino, net didžiausi persekiotojai netikėtai tapdavo krikščionimis, tuo dar labiau gąsdindami imperiją ir  kurstydami jos aršumą.

Štai vienas iš tokių perbėgėlių Paulius iš Tarso mįslingai tvirtino, kad krikščionio skiriamasis ženklas net ne dažnas Kristaus vardo kartojimas, kokių nors ritualų laikymasis, bet ypatingas gyvenimo kvapas. Pasak jo, žmogus, kuris sutiko gyvąjį Dievą, gyvenime pradeda skleisti meilės kvapą. Nesvarbu žmogaus išsilavinimas, profesija, socialinis statusas, svarbiausia yra tas kvapas, kuris patraukia kitų dėmesį, tampa iššūkiu ir kartu viltimi tuštybės ir beprasmybės pelėsiais apaugusiame pasaulyje.

Artimo meilės ir orios laisvės kvapas – gąsdinantis iššūkis ne tik Senovės Romos, bet ir bet kuriai kitai imperijai, kurioje tiesą išstumia galia, pasiaukojimą ir solidarumą aukso veršių garbinimas. Per visus du tūkstančius metų kiekviena krikščionių karta turėjo progos įsitikinti Jėzaus pranašystės tikrumu.

Žmonės pakels prieš jus rankas ir ims jus persekioti. Dėl mano vardo tąsys jus po sinagogas ir kalėjimus, vedžios pas karalius ir valdytojus. Tada jums bus proga liudyti. Taigi įsidėkite sau į širdis iš anksto negalvoti, kaip ginsitės; aš jums duosiu tokios iškalbos bei išminties, kad negalės nei atsispirti, nei prieštarauti nė vienas jūsų priešininkas. Jus išdavinės tėvai, broliai, giminės ir draugai; kai kuriuos net nužudys. Visi jūsų nekęs dėl mano vardo, Vis dėlto nė plaukas nuo jūsų galvos nenukris, Savo ištverme jūs išlaikysite savo gyvybę (Evangelija pagal Luką 21, 12–19).

 3

Prieš kiek daugiau kaip septyniasdešimt metų Sovietų Sąjunga pasiglemžė Lietuvą. Vienu iš svarbiausių okupantų uždavinių buvo sulaužyti žmonių tikėjimo stuburą, nes iš žmogaus, iš kurio atimamas gyvenimo pamatas, gali tarsi iš molio lipdyti „sovietinį žmogų“. Brutali jėga ir baimė yra galingas ginklas, ir daugybė žmonių priespaudą priėmė kaip stichinę nelaimę, kuriai neįmanoma priešintis, nuo kurios  prasmingiau slėptis į vidines katakombas. Tačiau žmogus nėra katakombų gyventojas, o baimė, padavus jai mažytį pirštelį, netrukus užvaldo visą kūną. Taip plėtėsi sovietinė, baime ir veidmainyste maitinama, imperija. 

Tačiau kaip Viešpats yra pasakęs Šventajame Rašte, pasaulį gelbėja ne minios, ne kariuomenės, bet žiupsnelis meilės druskos ir tiesos šviesos, tai išsaugo tikrai nebūtinai stipriausi ir gudriausi. Pokario partizanai, mokinukai, kėlę trispalvę ar platinę atsišaukimus, išoriškai trapios vienuolės, katechizavusios vaikus, pogrindinių leidinių kūrėjai, procesijų į Kryžių kalną ar Šiluvą dalyviai – tai buvo mažyčiai visuomenės trupinėliai, tačiau tiek reikšmingi, kad  daugiamilijoninė imperija jautėsi prieš juos bejėgė ir  galiausiai pralaimėjo.

Tiek  Senovės Romos, tiek Sovietų Sąjungos imperijoms didžiausią pavojų kėlė ne galingos išorės priešų kariuomenės, bet nedidelės grupelės žmonių, imperijos viduje išsaugojusių laisvę ir ištikimybę tikėjimui.  Sovietmečiu  laisvės ir tikėjimo apaštalais tapo į pogrindį nugrūstos moterų kongregacijos, į atokias parapijas nukišti kunigai, šiltose tarnybose įsipatoginusių aplinkinių pašiepiami donkichotai pasauliečiai. Visi bendrai jie nesudarytų ne tik divizijos, bet ir pulko, tačiau jie tarsi žiežirbos įžiebdavo drąsa aplinkiniams, o jų neaiškios kilmės iškalba ir tvirtybė vertė susigūžti net aršiausius budelius.

 4

Kai šiandien skundžiamės, jog pasaulyje plinta kristofobija, kad Kristaus sekėjai patiria vis didesnį spaudimą, nepamirškime, jog tai nieko naujo. Iki pat tos dienos, kai Viešpats mums padovanos pasaulio išbaigimą, turime ieškoti siaurų išganymo vartų ir dėkoti Viešpačiui, kad jis mus apvalo per išbandymus.

Ir dar turime semtis drąsos iš Bažnyčios istorijos šaltinio. Kiekviena tikinčiųjų karta grūmėsi su savais sunkumais ir naujai išgyveno tai, kad net mūsų silpnume Viešpats sugeba išskleisti savo stiprybę. Popiežius Benediktas XVI atkakliai kartoja, kad turime drąsos semtis iš visų amžių tikėjimo liudytojų, įsileidusių į savo gyvenimą Viešpaties pašaukimą. Tai ypač svarbu, tik, deja, neretai esame kamuojami trumparegystės ir nesugebame pamatyti tų liudytojų, kurie yra šalia, per menkai pažįstame savosios tikinčiųjų bendruomenės istoriją.

Jūsų rankose esanti knyga – tai ne tik pagarbos ženklas  žmonėms, itin sudėtingomis sąlygomis išsaugojusiems meilės druską ir tikėjimo šviesą, tačiau kartu liudijimas, kad Viešpats beldžiasi į kiekvieno iš mūsų gyvenimą, ragindamas nebijoti ir atverti širdį, surizikuoti eiti laisvės ir tikėjimo keliu, net  tada, kai visi didžiuojasi einantys blizgiais šunkeliais.

 5

Knygos kelias į skaitytojų rankas turi panašumų į Dievo Tautos kelionę į Pažadėtąją Žemę. Daug nežinios, išbandymų, nuotykių, nuolat tenka tikrintis, ar eini teisingu keliu. Kūrybos džiaugsmo akimirkas keičia gundymai slysti paviršiumi, vis tenka užklysti į dykumą, kai jau atrodo, kad nieko nebus.

Paraginimu pradėti šios knygos rengimo kelionę tapo drąsaus sovietmečio disidento Sauliaus Kelpšo mirtis 2012 metų vasarį. Lyg elektra nutvilkė mintis, kad  pas Viešpatį iškeliavo ne tik  veiklios meilės apaštalas, bet ir svarbus krikščioniško pasipriešinimo melo imperijai liudytojas. Kaip tik artėjo itin reikšminga sukaktis – „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ keturiasdešimtmetis – ir nusprendžiau, kad tradiciškai padažnėjančiuose apie Kovo 11-ąją susitikimuose su jaunais žmonėmis kalbėtis būtent apie tuos kovotojus už Dievą ir Tėvynę, kurie labai priartino Nepriklausomybės atkūrimą.

Negaliu sakyti, jog labai nustebau, tačiau dar kartą teko įsitikinti, kad šiandien mes apie tikruosius tautos herojus, kurių žygdarbiai drebino galingą sovietinę imperiją, žinome daug mažiau nei apie vienadienius televizijos blizgučius. Esu įsitikinęs, jog tai viena iš priežasčių, kodėl ir krikščionybė šiandien tampa ne sūri ir gydanti, bet blizgi ir drungna, dauguma nūdienos krikščionių pageidauja, kad Kristus paskui juos sektų, bet, šiukštu, ne atvirkščiai.

Peržiūrėjau jau paskelbtus pasakojimus apie katalikų kovą už laisvę ir tikėjimą sovietmečiu. Daug puikių dalykų. Tik kai kas jau sunkiai atrandama, kitkas perteikta labai sausai ir t.t. Pagalvojau, kad norėčiau parengti kiek kitokią knygą. Tikrai nebūtinai geresnę, tačiau tokią, kuri bent kiek perteiktų buvimo krikščionimi džiaugsmą ir dramatizmą.

Veikiausiai tai ir būtų likusi tik mintis, jei ne nuostabi ir mano spontaniškus sumanymus ne tik pakenčianti, bet net ir paremianti bičiulė, žurnalo „Ateitis” redaktorė Reda Sopranaitė. Tvirtai žinau, kad be jos kantraus, tylaus darbo knygos rengimo kelionė būtų užstrigusi kokiame nors akligatvyje.

Pradžioje svajojau apie knygą, kurioje tilptų ryškiausių sovietmečio katalikų disidentų gyvenimo istorijos. Tikri krikščioniški trileriai. Pradėjau nuo ilgų ir nepaprastai įdomių pokalbių su sese Nijole Sadūnaite. Iš jų gimė ne tik tekstas knygai, bet ir šešių laidų DVD.  Vien žodžiais sesės Nijolės energijos ir meilės artimui jėgos neperteiksi.

Paskui Viešpats dovanojo pokalbių su sese Gerarda Šuliauskaite, sese Regina Teresiūte, apsidžiaugiau savo chaotiškame archyve aptikęs prieš keliolika metų užrašytą Jadvygos Bieliauskienės gyvenimo istoriją, ir jau tada supratau, kad knygos planą teks koreguoti. Tiksliau, jog bus ne viena, bet bent dvi knygos: „moteriška“ ir „vyriška“.

Tad sukauptą medžiagą apie Petrą Plumpą, vyskupą Joną Kaunecką,  pranciškoną Gediminą Numgaudį, Vidą Abraitį ir kitus kuriam laikau atidėjau į šalį ir susitelkiau ties nuostabiomis Viešpaties numylėtinėmis, savo pavyzdžiu įrodžiusiomis, kiek absurdiškas kaltinimas, kad Katalikų Bažnyčioje nepaliekama erdvės moterų žygdarbiams.

Jei „moteriška“ knyga  jus sudomins, tikiu, kad dar šiemet pavyks parengti ir „vyrišką“.

 6

Sudarant knygą, teko kovoti su gundymu, jog tai svarbiausių laisvės kovotojų sovietmečiu sąvadas, ir svarbu įtraukti visas svarbiausias disidentes bei jų gyvenimo istorijas paversti herojiniais epais, apvalytais nuo abejonių, klaidų, žmogiško ribotumo dulkių.

Dėkui Dievui, šį gundymą padėjo įveikti pačios pašnekovės, vienu balsu nuoširdžiai teigdamos, kad Viešpats didiems darbams atlikti pasirenka kvailelius ir silpnuosius, idant sugėdintų stipriuosius ir galinguosius. Neapsigaukite, ši knyga ne tiek apie žmogišką heroizmą, kiek apie Dievo gailestingumą ir galybę. Jis nusileidžia į tamsiausius pragarus, į, regis, beviltiškas situacijas. Jis yra tikrasis istorijos Viešpats ir Gyvybės šaltinis, ir svarbiausia leisti jam veikti mūsų gyvenimuose, nesusižavėti stabais, žadančiais daug, duodančiais labai mažai, o galiausiai – atimančiais viską.

Tad kodėl būtent šios dešimt moterų? Manau, kad yra daugybė kitų, kurių gyvenimo istorijos būtų taip pat nepaprastai svarbios ir, tikiu, kad ši knyga taps paskata jas užrašyti. Būčiau kalbinęs daugiau, tačiau supratau, kad  negaliu imtis darbo, kurio negebėsiu nuveikti. Kitas dalykas – man buvo svarbu atskleisti kuo didesnę įvairovę to, kaip Viešpats veikia mūsų gyvenimuose. Visos knygoje pateiktos gyvenimo istorijos pasakoja apie unikalius iššūkius ir apsisprendimus. Sąmoningai siekiau, kad apie Kybartų bei Petrašiūnų parapijas pasakotų skirtingų kartų atstovai, jog į tuos pačius įvykius būtų galima pažvelgti iš įvairių perspektyvų, pažvelgti, kaip jie skirtingai įsirėžė žmonių atmintyje. Knygoje atrasite tiek pasakojimą apie Lietuvos Ktalikų Bažnyčios Kronikos leidybą ir jos platinimą, tiek ne mažiau svarbų Lietuvos Bažnyčiai Eucharistijos bičiulių judėjimą, apie disidentų teismus, sovietinėje kariuomenėje esančių jaunuolių lankymą bei nuostabius žygius į Kryžių kalną ir Šiluvą.

Ši knyga nepretenduoja būti istorijos vadovėliu, tačiau esu įsitikinęs, kad ji suteiks daug svarbios medžiagos taip pat ir istorikams. Tiesa, jos svarbiausias tikslas  kas kartą priminti, kad Jėzus Kristus yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas, kiekvienas, kas surizikuoja eiti šiuo Keliu, įauga į Gyvenimą, džiaugiasi laisve ir tampa neįveikiamas jokioms pasaulio galybėms.

 Knygos herojės:

K. Kajėno nuotr.

Felicija Nijolė Sadūnaitė. Gimė prieš pat Antrąjį pasaulinį karą Kaune. Vengiant sovietų valdžios represijų šeimai teko keltis vis į kitą vietą, kol pagaliau atsidūrė Anykščiuose. Čia Nijolė baigė mokyklą, įstojo į Marijos tarnaičių kongregaciją. Nuo 1970 metų iki pat 1989-ųjų nuolat persekiojama KGB. Buvo viena iš LKB kronikos bendradarbių, suimta ir įkalinta lageryje, paskui ištremta. Visi išbandymai tik stiprino kovos už laisvę ir tikėjimą dvasią ir s. Nijolė visame pasaulyje tapo katalikiškos rezistencijos simboliu.

K. Kajėno nuotr.

Jadvyga Gema Stanelytė. Gimė prieš pat Antrąjį pasaulinį karą Šiaulių rajone. Iš karto po mokyklos baigimo įsijungė į  Eucharistinio Jėzaus seserų kongregaciją.  Įsteigė nepaprastai svarbų Eucharistijos bičiulių judėjimą, buvo piligriminių eitynių į Šiluvą iniciatorė. Labai didelę ugdomąją įtaką turėjo jos katechetinės paskaitos. Buvo įkalinta ir pusantrų metų praleido kalėjime, Rusijoje.

Misijų Gruzijoje, Moldovoje, Kazachijoje metu atsiskleidė kaip itin talentinga misionierė.

Evgenios Levin nuotrauka

Elena Gerarda Šuliauskaitė. Gimė 1932 metais Prienų rajone. Mokyklą baigė Kazlų Rūdoje, studijavo Vilniaus pedagoginiame universitete, bet buvo pašalinta, kaip sovietinės sistemos priešė. Per vargus pavyko tapti diplomuota lituaniste Vilniaus universitete, ir ši patirtis labai pravertė, kai teko tapti viena iš svarbiausių LKB kronikos bendradarbių. Sesė Gerarda teisėtai buvo vadinama svarbiausia LKB kronikos redaktoriaus kunigo S. Tamkevičiaus  talkininke. Priklauso  Eucharistinio jėzaus seserų kongregacijai.

G. Šulco nuotr.

 Regina Edita Teresiūtė gimė 1958 metais Kelmėje. Jau po aštuonerių klasių įsijungė į pašvęstajį gyvenimą - pradžioje pas apvaizdietes, paskui pas eucharistietes. Buvo svarbi kunigo J. Zdebskio, kunigo A. Svarinsko bendražygė, lankė sovietinėje armijoje tarnaujančius jaunuolius, aktyviai talkino Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetui, ne kartą teko „sėdėti parų“. Dėl energingo ir linskmo būdo buvo labiau žinoma ne vardu, bet pravarde „Pykšt - pokšt“.

 

Nuotraukos autorius Kęstutis Vanagas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Jadvyga Šilauskaitė-Bieliauskienė (1929–2009). Tikra disidentinio judėjimo Lietuvoje legenda, garsėjusi ypatinga tvirtybe ir liudijusi maldos galią.

Dar 1948 metais buvo nuteista už pagalbą partizanams. Grįžusi į Lietuvą netrukus įsitraukė į pogrindinę veiklą, ypač rūpinosi jaunimo dvasiniu gyvenimu.

1983 m. vėl buvo nuteista ir įkalinta Mordovijoje. Ten aktyviai kovojo su sistema ir buvo didžiulis autoritetas kitoms moterims. 

 

K. Kajėno nuotr.

Aldona Raižytė gimė 1945 metais Prienų rajone. Jau devynerių metų pradėjo dirbti aukle, nes reikėjo save išlaikyti. Iš prigimties labai talentinga pedagogė, ji tapo Kaune įsikūrusios Petrašiūnų parapijos jaunimo vadove. Aktyvi jaunimo veikla, dalyvavimas  eisenose į Šiluvą, Kryžių kalną, religinių ri patriotinių vaidinimų rengimas išgarsino Petrašiūnų jaunimą visoje Lietuvoje. Aldona yra Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos narė, iki šiol rūpinasi pagalba tragiško likimo vaikams.

 

 Laimutė Truskauskaitė gimė 1963 metais Kaune, Petrašiūnuose. Viena iš s. Aldonos Raižytės ugdytinių. Aktyviai dalyvavo Eucharistijos bičiulių veikloje, jaunimo religiniuose vaidinimuose, pasipriešinimo prieš ateistinį režimą judėjime. Nors pavyko įgyti mokytojos specialybę, bet KGB trukdė dirbti pedagogo darbą.

Atgavus Nepriklausomybę, studijavo Romoje ir  įsijungė į katechetinę veiklą Lietuvoje. Aktyvi Ateities federacijos narė. 

 

Birutė Briliūtė gimė 1958 metais Marijampolėje. 1977 metais baigė aukštęsniąją muzikos mokyklą Kaune, studijavo Vilniaus konservatorijoje, 1980 metais perkraustė į Kybartus ir tapo viena iš klebono S. Tamkevičiaus padejėjų. Taip pat aktyviai įsitraukė į pogrindinės literatūros rengimą bei platinimą. Priklausė Šventosios Šeimos seserų, o vėliau Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijoms. Jau atgavus Nepriklausomybę, išvažiavo į Londoną, kur dabar gyvena ir dirba.

K. Kajėno nuotr.

 Julija Bernadeta Mališkaitė. Kybartietė, nuo pat vaikystės svajojusi būti mokytoja. 1977 metais baigė Vilniaus pedagoginį universitetą, bet mokytoja teko dirbti tik kelerius metus.  Valdžiai neįtiko jos religiniai įsitikinimai. Nėra to blogo, ką Viešpats negalėtų paversti gėriu. Bernadeta netrukus aktyviai įsitraukė į Kybartų parapijos jaunimo ugdymą, tapo viena iš svarbiausių LKB kronikos talkininkių. Įstojo į  Šventosios Šeimos kongregaciją, tačiau dėl saugumo intrigų teko pereiti pas  Eucharistinio Jėzaus seseris.  Ypač po kunigo S. Tamkevičiaus suėmimo teko sunki kova už laisvę ir tikėjimą. Šiuo metu dirba Gyvenimo ir Tikėjimo institute. 

Stasė Rita Griškaitytė-Striuogaitienė gimė 1966 metais Kybartuose.  Jau vaikystėje įsitraukė į aktyvią parapinę veiklą. Svarbiu postūmiu tapo kunigo Sigito Tamkevičiaus, kuris tapo didžiausiu autoritetu, perkėlimas į Kybartų parapiją. Tada prasidėjo  intensyvus religinis gyvenimas, įvairios patriotinės akcijos. Atsisakė stoti į komjaunimą ir aktyviai dalyvavo parapiniame gyvenime, todėl kelias į aukštąją mokyklą buvo užkirstas. Pavyko bent jau įgyti medicinos sesers specialybę. Su vyru, žymiu liaudies menininku augina net penkis vaikus.

TV laida apie Knygą

Knygos sutiktuvės Vilniaus knygų mugėje 2013

Knygą galima įsigyti