Saulė Aleškevičiūtė- Kisarauskienė

(g. 1937, Kaune) – ypatingo talento dailininkė, priklausanti kartai, kurios kūryba formavosi sudėtingu sovietmečio laikotarpiu. Menininkė yra viena iš tų asmenybių, kurios nepakluso ideologiniams sistemos reikalavimams ir ėjo modernistinių ieškojimų keliu. Jos kūrybai būdinga drąsi ir laisva meninė raiška, kupina eksperimentų. Studijų Vilniaus dailės institute metais  (1957–1960) sukūrė šeimą su Vincu Kisarausku, kurioje abu visą gyvenimą išliko menininkais, nebijančiais ieškoti savęs, nebijančiais priešintis sistemai ir būti nepageidaujamais sistemos elementais.

Anot Ramutės Rachlevičiūtės, „1960-aisiais jaunos dailininkės darbai iškart atkreipė intelektualų dėmesį, bet ne Lietuvoje, o Rusijoje ir Prancūzijoje. Po ilgos tylos 70-ojo jubiliejaus personalinėje parodoje „Atgimimo“ pakalbinta dailininkė pripažino nuoskaudą, kad „Lietuva anksčiau buvo ir dabar yra kultūrinė provincija“. Puikus to pavyzdys galėtų būti seniai įvykęs, bet skaudus įvykis – 1961 m.,  pastebėjęs jauną gabią dailininkę, maestro Eduardas Mieželaitis tarpininkavo, kad jai būtų pasiūlyta iliustruoti jo poezijos knygą. Kisarauskienė sukūrė spalvotų monotipijų ciklą, tačiau kai pasirodė knyga, kilo didžiulis skandalas, prasidėjo dailininkės puolimas, trukęs kone porą metų. Dailininkės monotipijų ciklas svarstytas Lietuvos Komunistų partijos Centro komitete, pasmerktas kaip nesveikai formalistinis, pseudonovatoriškas, saviveiklinis. Jį sukritikavo žymiausi to meto grafikai ir dailininkei labai ilgą laiką buvo užkirstas kelias bet kokiai kūrybinei veiklai viešumoje.

2008 m. apie dailininkės kūrybą pasirodė gausiai iliustruota  knyga „Saulė Kisarauskienė“, iš serijos „Lietuvos dailė. XX–XXI a. sandūra".

 Kaip atradote savo pašaukimą? Ar daug ieškojote, klydote, abejojote?

Na, čia reikia pradėti iš labai toli – mano tėveliai, močiutė buvo spaustuvininkai. Aš gimiau tokioje aplinkoje, kur knygos, iliustracijos buvo namų dalis. Tėtis man iš spaustuvės parnešdavo tokių blogų bandyminių atspaudų, tai aš juos tobulindavau, prisimenu, jau nuo trejų metų. Nuo mažens žinojau, kad mano brolis, linkęs į matematiką, – vienoks, o aš jau visai kitokia – jei jis, paėmęs kalendorių ir nusiplėšęs lapelį piešdavo skaičius, tai man, jei nebūdavo paveiksliukų, būdavo visai neįdomu. Šiaip nežinau, kada ir kaip atsirado tas pašaukimas, bet gal čia būtų tokia pradžia.

Kas yra Jūsų autoritetai? Ką laikote savo mokytojais? Kodėl?

Autoritetų labai daug, visų išvardyti net neįmanoma. Pirmas autoritetas buvo mano teta Juozapota. Ji spaustuvėje buvo atsakinga už knygų įrišimą, labai gražiai mokėjo tai daryti, ir būtent iš jos aš išmokau, ką reiškia meilė knygai. Nors ir mano tėtis į knygą žiūrėjo labai pagarbiai, bet teta Juozapota – ypatingai. O apskritai, tai autoritetai – sudėtingas klausimas. Kada jie yra? Kada žmogus yra jaunas ir dar formuojasi. Jaunystėje autoritetas yra vienas dalykas, o kada žmogus jau subrendęs ar, sakykim, baigęs mokslus, autoritetai yra kiti. Mano tėtis, kai būdavau maža, vesdavosi mane į muziejų, ir taip, kaip jis pats suprasdavo kokį Čiurlionį ar kitus dailininkus, aiškindavo ir man. Jis jautė labai didelę pagarbą tiek dailei, tiek muziejams. Taigi tą ypatingą pagarbą menui aš ir paveldėjau iš savo tėvo ir tetos Juozapotos.

Kalbant apie mokytojus kūryboje, gerai pamenu, kaip vieną kartą, kokioje dešimtoje klasėje, tėtis mane nusivedė į parodą, kur buvo labai daug  Žmuidzinavičiaus paveikslų. Tai man tokį įspūdį paliko! Ne Čiurlionis, ar dar kas nors, o Žmuidzinavičius. Jis buvo pirmasis mano autoritetas dailėje. Vėliau ankstesni autoritetai šiek tiek nuslūgsta. Pamenu, kai buvau studentė ir lankėmės Maskvoje, Puškino muziejuje, mane tiesiog pribloškė meno, nuostabių kūrinių gausa. Žodžiu, grįžau lyg pakeista. Kitais kartais tas įspūdis jau nebebuvo toks stiprus. Žinoma, tiek graikai, tiek Egiptas, senieji meistrai yra nepakartojami, ir aš juos be galo myliu, bet kada mums per pažįstamus teko pabūti paprastai neprieinamuose Maskvos fonduose ir  kada pamačiau XX a. pradžios rusų modernistus Malevičių, Lisickį, Gončarovą, Popovą, –  tuos visus garsiuosius, kurie paskui ir Paryžiuje darė įtaką, ir Miunchene, tai turbūt pačiais didžiausiais autoritetais jie ir liko. Man svarbu tai, ką jie atskleidė. Tas pats Malevičius – nors kiti be galo skeptiškai žiūri į tuos jo kvadratus, bet... Dievuli brangus, tu gali pripaišyt, labai daug tų tapybų pridaryt, ir potėpiai bus nuostabūs, ir deriniai bus nuostabūs, ir meno gali nebūti. Menas turi ne tik tą technikos, įgūdžių ir meistrystės pusę, paišymas, tapymas yra išmokstami dalykai. Visgi menas turi parodyti kitą mąstymą, kitą viziją – tą labai gerai žino dideli dailininkai. Ypač Malevičiaus.  Tie jo pasakymai ne visada yra labai įdomūs. Bet be galo yra įdomus  Kandinskis su savo mintimis. Kas yra menas, kodėl jis yra, tai nepaprastai įdomu. Jis moka net ir literatūriškai išreikšti tą savo suvokimą.

Kas Jus įkvepia? Kokios knygos, muzika, filmai ir/ar kita?

Viskas įkvepia – ir knygos, ir muzika, ir gamta, bet kiekvienas iš šitų dalykų įkvepia kitaip. Jei, pavyzdžiui, gerą literatūrą skaitai, ypač kur vaizdiniai nebanalūs, nepaviršutiniški, tada tai ir žmogaus dvasioje kažką pakelia, perskaitai ir supranti, kad tavyje kažką svarbaus sujudino. Pati esu skaičiusi, ypač filosofinės literatūros, kuri mane tikrai pakeitė. Muzika taip pat labai paveiki, nes tai yra abstrakčių formų menas. Nors ten galima įžiūrėti visokių aidų aidelių, čiurlenimų ir t.t., bet vis tiek muzika yra abstrakti, klausydama muzikos geriausiai jaučiu, kaip tapyti, kokių formų norisi. Yra autorių, kurių galiu klausyti ir klausyti, kurie man vis dar yra atradimas, pavyzdžiui, Palestrina, Bachas, Bukstehudė, nepaprastas dalykas yra ir žydų sakralinė muzika, juodaodžių spiričuelsai – tai yra tobula. Ypač senoji bažnytinė muzika tobulai pataiko į žmogaus dvasinę būseną, nušlifuoja, atgaivina, pakelia. Iš jos galima pasisemti nepaprastai daug sveikatos – tiek dvasinės, tiek net fizinės. Jautiesi prisilietęs, banaliai pasakysiu, prie šaltinių.

Kalbant apie literatūrą, tai visokios esu ,,valgius“ . Dabar pirmenybę teikiu paskutinei filosofinei literatūrai. Man ne tas pat, ką ir kaip žmonės mąsto. Man rodos, kuo toliau, tuo sudėtingesnis darosi pats žmogus ir žmogaus likimas. O tas jaudina, ir domina – negali būti abejingas.

Ką galvojate apie mus, šiuolaikinį jaunimą?

Šiuolaikinis jaunimas nuostabus. Pirmiausia nuostabus vien jau tuo, kad turi visas galimybes būti tuo, kuo nori ir būtent nuo jo, bent daugiausia priklauso, kuo jis bus. Niekada tokių galimybių nebuvo, kokios yra dabar. Jaunimas turi visokių problemų, taip, bet jūs neįsivaizduojate skirtumo tarp mano jaunystės ir jūsų. Aš į jus žiūriu, ir man nuostabu žiūrėti. Jūs visai kitokie, jūs laisvi, esat tuo, kuo esat. Mes visąlaik bijojome būti savimi ir, neduok Dieve, kad kažkas išnagrinės, kas tu esi. O kad jūsų pasirinkti keliai bus sunkūs, tai ir gerai, jei sunkūs, tai gera bus juos įveikti. Jaunimui reikia tik nepasimesti, tikėti savimi, tuo, kas esi, kantrybės ir darbo. Lengva nebus, bet ir pats pasaulis nelengvas, nėra pusiausvyros. Taika ir visi gražūs žodžiai kartais būna iliuzija – yra tik atviri ir paslėpti karai.

Kaip informacinės technologijos keičia mūsų visuomenę? Ar naudojatės socialiniais tinklais?

Ne, nesinaudoju, nemėgstu tų knopkių. Aš jau esu arba jaučiuosi, ačiū Dievui, archajiškas žmogus. Knyga, pieštukas, parkeris, užrašai – gana. O ar man trūksta informacijos? Tikrai ne, kartais jos net per daug. Nebūtinai reikia viską žinoti ir viską aprėpti, juk net ne viskas įdomu. Visuomenė labai pasikeitė – kas stovėjo ant kojų, stovi ant galvos. O ar tai gerai, ar blogai, nežinau, vis dar vyksta procesas. Iš kur gali žinoti, ką jūs rytoj veiksit, ką jūs rytoj pakeisit. Kiekvienas progresas, ypač technikos, yra sukrėtimas – kitos civilizacijos taip ir žlugo. Yra labai gerai, kai visuomenė vystosi tolygiai – kada moraliniai, psichologiniai, valstybiniai aspektai yra tvirti. Beje, ir jaunimui reikia pagalvoti, kaip tvirtinti savo valstybę.

Kodėl svarbu išlaikyti tautinę tapatybę? Ką Jums reiškia ištikimybė Lietuvai?

Viską. Iki kaulų smegenų jaučiuosi lietuvė. Kad ir kur būčiau buvusi, ypač kokiam Izraelyje, aš labai aiškiai pajutau, kad esu lietuvė.  Gerai suprantu ir mažų tautelių problemas Pakistano, Indijos tapatybės ir tautybės  problemas, jų aštrumą. Ištikimybė Lietuvai man reiškia viską, ir aš be galo gerai jaučiuosi būdama lietuvė, man gera, kad yra Lietuva, kad yra tokia žemė, kur galima atrasti labai daug lietuviškų dalykų, išlikusių nuo gilių giliausios senovės. Jie tarytum teka manyje. Pamatau kokį archajinį daiktą ir jis man jau yra labai artimas ir mielas – tiek audiniai, tiek folkloras, papročiai. Kuo labiau archajiški, tuo arčiau manęs, nes archaikoje slypi pats pagrindinis mūsų kodas.

Kokie dalykai Jums svarbiausi bendraujant su kitu žmogumi?

Nuoširdumas, tikrumas, teisingumas.

Kokie yra Jūsų ryškiausi vaikystės ir mokyklos metų atsiminimai?

Pokario vaikai matė visko. Ir savo tėčio išvežimą, ir nužudytų partizanų suguldymą mokyklos kieme. Gal net nereikia tokių dalykų prisiminti, nors jie yra patys ryškiausi.

Ar tikite pasirinkimo laisve? Ar matote gamtoje harmoniją, grožį, ar tik  atsitiktinumų grandinę?

Niekas kitas nėra toks harmoningas, kokia yra gamta. Gamta, kaip ir kiekvienas medis, vandens lašas, žolė, paukštis, turi savo kodą. Ji moka puikiai susitvarkyti, jei mes nekliudom, nedarom su ja eksperimentų, nekeliam tokių užduočių, kurių ji negali pakelti. Dėl pasirinkimo laisvės tai ir tikiu, ir ne. Kitą kartą gyvenimas uždeda tai, ko tu visai neplanavai ir nenorėjai, kas tau yra labai sunku. Pavyzdžiui, tai, kad aš esu Vinco Kisarausko fondo tvarkytoja, man užmetė likimas, nors tai jau nebe mano jėgoms, Kisarausko palikimas yra ties baisiu klaustuku.

Ar tikite likimu, Apvaizda? Ar yra tekę kreiptis pagalbos į Išganytoją?

Dar ir kiek. Jei jo nebūtų, jau seniai manęs pačios nebebūtų. Esu skendusi, ir neaišku, kas mane ištraukė. Jis ištraukė, tas, kuris sukūrė visatą ir visiem mums įdėjo tam tikrus dėsnius. Kitas stebuklas įvyko, kai mes buvom su dukra Maskvoj. Visai šalia mūsų įvyko baisi avarija, žmonės buvo sutraiškyti per žingsnį nuo ten, kur stovėjome. Dar vienas žingsnis ir mūsų abiejų būtų nelikę – Jis sulaikė.  Aš be galo tikiu, be galo esu nuo Jo priklausoma.

 Parengė  Ieva Sadauskaitė