Jau į būtąjį laiką pasitraukusiu gausiuoju švenčių laiku, kai įvairiausio žanro, lygio ir skonio muzikinių įvykių būna apstu, akis užgavo štai tokia paraiška: „Teatralizuotas šventinis senosios ir šiuolaikinės muzikos koncertas „Muzikiniai laiškai“. Kvėptelėjo arba dar vienu desperatišku bandymu žūtbūt atkreipti šventinės pasiūlos išpaikintos publikos dėmesį, arba intriguojančiu eksperimentu. Kadangi atlikėjų pavardės paviršutiniškos eklektikos nežadėjo, Naujųjų išvakarėms pasirinkau Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejų, kurio erdvėje reginys ir vyko. Įspūdį jis paliko išties malonų. Išmoningai parinktas muzikinis repertuaras, puikus atlikimas, dargi lydimas teatralizuoto nebylaus siužeto – iš praeities į ateitį, iš ateities į praeitį atlikėjų rašomų laiškų, kurių judėjimą laike ir erdvėje palaikė ir nukreipė keistas angelas, dėvintis juodu švarku (aktorės Joanos Čižauskaitės kuriamas personažas). Visi atlikėjai – Renata Dubinskaitė-vokalas, Vytautas Sriubikis – fleita, Rima Švėgždaitė – smuikas, Roma Jaraminaitė – violončelė, Vaiva Eidukaitytė-Storastienė – klavesinas, fortepijonas, Joana Čižauskaitė –  vaidyba,  – irgi dalyvavo šiame vyksme, labiau ar mažiau įsitraukdami į tylų plastinį žaismą. Ypač kerintis ir įtaigus buvo vokalistės Renatos Dubinskaitės „judėjimas erdvėje“, lydimas tikslios ir jautrios kūno, veido, akių iškalbos – sekant ją nepaliko mintis, kad ši dainininkė dar nustebins mus savo ieškojimais, estetine klausa ir drąsa. Šventės seniai praėjo, muzikiniai laiškai seniai perskaityti, o eksperimento sužadintas klausimas liko – ar galėtų tai tapti vaisingų ieškojimų kelio pradžia? Savo klausimą peradresuoju toms, kurios jį ir iškėlė: violončelininkei ir idėjos autorei Romai Jaraminaitei, vokalistei Renatai Dubinskaitei ir aktorei, šio eksperimento režisierei Joanai Čižauskaitei.

Jūsų dėmesiui.

Apie tai, kas įvykę

Visos jūs turite savo veiklos sritis, puikiausiai jose jaučiatės, ir vis dėlto ėmėtės eksperimento. Ko panūdote ieškoti?

Renata Dubinskaitė. Stebuklo. Ne tik muzikos, bet ir kūrybos apskritai. O šis gimsta bendrystėje.

Ar tam stebuklui rastis būtina keisti įprastą raišką?

R. D. Kalta vis ta meilė senajai muzikai. Nuolat sukame galvą, kaip ją pateikti, kad ji pažadintų gyvas klausytojų emocijas.

Roma Jaraminaitė. Mano motyvas kur kas egoistiškesnis. Mane tiesiog erzina įprasti, nuspėjami koncertų „formatai“, jie nuobodūs. Norėjosi kažko nenuspėjamo, originalaus. „Ne formato“ ieškojimas man asmeniškai yra labai svarbus, jaučiu, kad nesu išreiškusi savęs iki galo. Kadangi groju dideliame orkestre, ten yra labai daug monotonijos, o tie maži bandymai padeda išvengti kasdienės rutinos. Rengdama kamerinės muzikos koncertus noriu, kad visų pirma keistųsi pačių atlikėjų žvilgsnis į tai, kas yra daroma. Kartais pakanka tik smulkmenų – gal šiek tiek neįprastai įeiti, gal sužaisti pauzėmis ar jų visai atsisakyti, šiek tiek kitaip parinkti ir sudaryti repertuarą…

Kaip atsirado „Muzikinių laiškų“ atlikėjų sudėtis?

R. J. Šios sudėties pagrindas – „Affectus“ ansamblis. Pastaruoju metu nemažai grojome su įvairiais muzikantais ir turėjome progą patirti, su kuriais dirbti yra įdomu, gera, sklandu. Norėjosi suburti panašiai mąstančius, ieškančius žmones į vieną grupę.

R. D. Kai kas į šį koncertą atsinešė ir savo repertuarą, tai yra labai svarbus indėlis.

Beje, repertuaras tikrai įspūdingas. Beveik kiekvienas kūrinys – įvykis. O gal jums tiesiog pavyko taip įspūdingai juos pateikti?

R. D. Galvojome apie senosios ir šiuolaikinės muzikos sąsajas. Stengėmės pajusti, kas derėtų tarpusavyje. Tarkim, Reynaldo Hahn'o kūriniai pilni bachiškų intonacijų, o Henry Purcello arija skamba kaip XX a. kūrinys – tokios įdomios harmonijos, keista muzikos kalba. Taip pat ieškojome ir tembrų įvairovės. Gražu, kad pagroja visi instrumentai kartu, o paskui – tik fortepijonas ir balsas, arba tik fleita. Ta spalvų gama sukuria gražią vaivorykštę. Nuotaikų, ritmų, stilių kaita yra puiku, jei visa tai „susikalba“ tarpusavyje.

Ir vis dėlto prireikė dar ir sceninio judesio, vaidybinių elementų? Ar jums šis sprendimas leido jaustis pakankamai autentiškai? Ar nesutrinka muzikantai, kai yra kviečiami grodami arba dainuodami dar ir truputį vaidinti, kurti personažus?

R. J. Tiesą sakant, pirminė idėja buvo sukurti koncertą-spektaklį vaikams. Bet kai pradėjome dėlioti repertuarą, pamatėme, kad viskas natūraliai krypsta kita linkme.

Labai ačiū, bet išsisukai nuo klausimo: kaip baroko, klasikinės muzikos atlikėja jautėsi truputį naujame vaidmenyje? Violončelininkė nedažnai yra kviečiama judėti, veikti scenoje kažką daugiau, nei muzikuoti, šiek tiek prisidengus pultu ir instrumentu…

R. J. Man buvo labai įdomu. Būčiau norėjusi daugiau veiksmo. Gana aštriai pajutau, jog darant tokius dalykus labai svarbus tampa kūrybinės komandos vaidmuo. Tiesiog būtina, kad visi trokštų bent jau kažko panašaus, būtų vedami to paties vidinio poreikio peržengti jiems įprastas sceninės elgsenos ribas, pasirengę atsiverti vyksmui, kuris nebūtinai aišku, kuo baigsis. Priversti muzikantą tiesiog vaidinti būtų kvaila, tai būtų užprogramuota nesėkmė.

Ar nemanote, kad reiktų bent jau aktorinių pradmenų?

R. J. Ne. Man labai gražu, kai aktoriai dainuoja, kai žmonės, nepažįstantys natų, rašo muziką, o nemokantys vaidybos vaidina. Nors jie daug ko nežino, dažnai turi daugiau laisvės, organiškumo, mažiau profesinių klišių.

O Renata?

R. D. Jeigu galėčiau pasirinkti, dainuodama šokčiau, nes man tai yra labai organiška. Svajočiau apie pasirodymus, kuriuose galėčiau kur kas labiau naudoti savo kūno plastiką. Šiaip man šis eksperimentas nebuvo visai naujas. Neseniai dalyvavau atliekant G. B. Pergolesi „Stabat Mater“ – koncertinį kūrinį, kuris buvo sukurtas tarsi minimalistinis spektaklis, tik teatralizuotas ne režisieriaus, o choreografo. Tiesa, čia buvo daug improvizacijos ir laisvės, ten – gana griežto pastatymo, daug tikslios gestų ir ženklų kalbos, kur net pirštų kombinacija turi prasmę, todėl dirbti buvo sudėtingiau. „Muzikiniuose laiškuose“ tikrai buvo pagavęs kūrybingos laisvės jausmas. Žaviuosi galimybe improvizuoti.

Joana, tau nei muzika, nei judesys nėra svetimi ar tolimi. Ir vis dėlto, atėjai ne į kokį šiuolaikinės, o į baroko muzikos ansamblį. Kodėl atsiliepei? Ir ką atėjusi radai?

Joana Čižauskaitė. Kaip minėjo Roma, buvau pakviesta statyti vaikišką spektaklį,o vaikiška medžiaga man yra labai artima ir įdomi. Be to, pastaruosius dvejus metus mokausi klounados. Po pusantrų metų mokslų supratau, kad būtent taip aš visą gyvenimą ir dirbau – didžioji dalis mano vaidmenų intuityviai remiasi klounados principais. Juos telkiausi ir „Muzikiniuose laiškuose“, taigi šia prasme jaučiausi drąsiai. O dėl muzikos – yra per maža pasakoti apie ją, reikia išgryninti jos kalbą, kuri pati savaime yra labai išraiškinga, kitaip tariant, ieškoti priemonių, kurios dar labiau prakalbintų pačią muziką. Man labai patinka klasikinė muzika, daug jos klausausi, visada jutau tam tikrą bendrystės su ja stygių aktorinėje raiškoje. O barokas seniai mane kalbina. Tai labai jautri, ornamentuota muzikos kalba.

Laiko šiai programai buvo nedaug. Iš pradžių atrodė, kad gal reikės siužeto. Gal tekstų. Bet labai įprasta, kai muziką palydi tekstai. Gražu, bet nieko nauja. Norėjosi ieškoti atspalvių, asociacijų, kurios padėtų atskleisti emociją, glūdinčią muzikoje. Pavyzdžiui, Henry Purcello „Šalčio arijoje“ Renatos pasiūlymas dainuoti judant man pačiai buvo stereotipų laužymas, nes žinojau, kad paprastai atlikėjai dainuodami tiesiog stovi. Ir staiga jie juda, ir kalba kūnu, ir nori tai daryti. Čia ir man pačiai reikėjo drąsos, nes maniau, kad prie muzikantų reikia artintis labai atsargiai, nes judesys ar gestas gali atitraukti dėmesį nuo kūrinio. Pamilau juos per tas dvi savaites.

Turbūt būtų buvę geriau, jei būtų laiko ilgiau mylėti, ar ne?

Taip, tai būtų leidę labiau atsiduoti, ištirpti tam atsargumui, kuris kyla iš gana aiškiai apsibrėžtų ribų, kas yra teatras, dailė ir muzika… Man labai patiko fantazuoti su Roma. Tai teikė didelį kūrybinį džiaugsmą… Tarkim, barokas ir pienas. Kaip per šią muziką liejasi pienas? Eini į bažnyčią, žiūri paveikslus, klausaisi muzikos. Ji trapi. Stiklas. Kiekviena scenografijos detalė yra išieškota, atrinkta įsiklausant. Buvo labai malonu tai atrasti.

O improvizacijos norėjau palikti kuo daugiau, kad žmonės būtų laisvi patys baigti kurti vyksmą, prasidedantį scenoje. Buvo galima viską spausti į rėmus, to nenorėjau. Svarbiausia čia buvo santykis tarp muzikantų, tarp muzikantų ir žiūrovų, tarp muzikantų ir muzikos, išreikštas kūno, akių kalba.

Nemenkas uždavinys. Ar visi jį išsprendė? Ar kas nors nepristigo drąsos ir nepasislėpė už instrumento, už pačios muzikos?

J. Č. Drąsos ieškojimas ir buvo vienas svarbesnių uždavinių mums visiems. Su baroko muzika visada siejasi tam tikri vizualiniai stereotipai, pavyzdžiui, angelai, audiniai… Iš pradžių ir aš ieškojau angelui, kurį vaidinau, tipiško blizgančio, turtingo apdaro. Paskui toptelėjo mintis, kad mūsų grupės sudėtis – penkios moterys ir vienas vyras. Tokioj apsupty jis tampa labai vienišas. Tada savo angelą aprengiau vyrišku šiuolaikiniu švarku su baltomis pirštinėmis kišenėse, kurios turėjo ilgėti, ilgėti ir imti plazdenti, pagautos įkvėpimo. Tai suteikė ir šiek tiek oponuojančio modernumo, erdvių ir linijų sulaužymo, netikėtumo. Liko dar daug neišpildytų ir net neįgarsintų idėjų.

Muzikantai, beje, griežė iš natų. Ar tai netrukdė vaizdo ir pačios idėjos plastikai?

J. Č. Atsisakyti natų atrodo beveik neįveikiamas uždavinys…

R. J. Taip, ilgametis įprotis groti iš natų suteikia saugumo. Kai daug metų darai tik taip, išties sunku persiorientuoti.

Ar būsi pirmoji šioje grupėje, kuri priims iššūkį?

R.J. Tai būtų mano siekiamybė (juokiasi).

R. D. Tai labai svarbu. Vien tai, kad žmogus, tarkim, grodamas smuiku eina, jau yra milžiniškas skirtumas klausančiajam. Grojimas be pulto atveria daugybę galimybių. Prancūzijoje esu stebėjusi koncertą – Mišias, parašytas keturiasdešimčiai solistų. Ne chorui, bet keturiasdešimčiai solistų. Pagal sumanymą visi jie turėtų stovėti skirtingose bažnyčios vietose. Nors tai nebuvo iki galo realizuota, kilo toks angelų ir serafimų gausmas, kad įspūdį sunku apsakyti. O jei toji erdvė būtų išnaudota iki galo? Mes, žinoma, neišradinėjame dviračio, dar daug ką reiktų išmokti.

R. J. Savita gal yra tai, kad mūsų eksperimente atsisakoma žodžių, pasitelkiama tylos, muzikos ir judesio sintezė. Man atrodo, kad tai labai sustiprina muzikos poveikį. Įdomu, kad klausytojai savo atsiliepimuose sakė – „puikus koncertas, labai gera muzika“. Jie nesakė „įdomi režisūra“. Tai patvirtina, kad režisūrinės priemonės buvo jautri pagalba, padėjusi išgirsti muziką.

Na, jei užimčiau žiūrovo poziciją, šiek tiek ginčyčiausi. Man tų priemonių pasirodė daugoka.

R. D. Kartais išties reikia visai nedaug. Pavyzdžiui, vien jau tai, kad atlikėjai susėda ratu, sukuria visiškai kitą atmosferą. Arba neišeina iš scenos, kai užleidžia vietą kitam muzikantui. Kai duetą dainuoja, atsisukę vienas į kitą, arba susiglaudę nugaromis…

Arba barokinę muziką atlieka, apsirengę nebūtinai barokiniais drabužiais?

R. J. Kartą klausiau „Banchetto musicale“ festivalyje vieno garsaus belgų senosios muzikos ansamblio muzikavimo. Visi atlikėjai buvo apsirengę drobiniais rūbais – toks paprastumas… Tiesa, jie koncertavo teatro scenoje. Būtent teatro scena leidžia viskam nuskambėti visai kitaip. Ir šįkart man būtų labai norėjęsi tik juodos teatro scenos ir apšvietimo, kuris lydėtų minimalų veiksmą, kuriamą minimalių priemonių. Tos priemonės, kurios buvo Joanos parinktos, buvo labai tikslios. Cukraus gabaliukas, uždėtas ant lempos… Aš buvau tikra, kad jo nesimatė, o Joana sako: „Bet jis jautėsi!“ Bėgantis pienas. Arba česnakų lukštai. Kodėl ne plunksnos? Nes jų visai kita forma, kitoks kritimas…

R. D. Man labai patiko, kad Joana įtraukė daug vadinamų nemuzikinių garsų ir triukšmų. Gal tik pritrūko daugiau tylos ar ilgesnių pauzių, kad tai iki galo nuskambėtų.

Joana, tai kaip su ta teatro scena? Su jos kvapu, kulisais ir juoda ertme…

J. Č. Taip, apšvietimas būtų labai svarbus. Tada galima išskirti detales. O, pavyzdžiui, stiklinių indų susidaužimo garsas tamsoje?.. Bet dėl teatro scenos aš nesu tikra. Ji yra labai reikli, diktuojanti savo principus, kuriuos sunku laužyti. Netradicinė erdvė duoda daugiau laisvės.

Kaip tu pavadintumei tai, kas buvo padaryta, koks čia žanras radosi ar randasi?

J. Č. Gal eskizai? Man patinka žodis pasakojimas. Pasakojimas laiškais. Laiškas yra fragmentas arba sakinys, arba puslapis…

R. D. Laiškai iš vakar į šiandien, iš šiandien į vakar… Susikalbėjimas muzikiniais laiškais.

J. Č. Teatrališkumą mes kūrėme iš detalių. Taip, jų buvo daug. Tačiau aš sąmoningai to norėjau, nes tai yra barokas. Daugybė detalių, kurių iškart nepamatai, reikia lėto ir ilgo žiūrėjimo, tik tada atrandi, kaip jos yra susijusios. Judesys, prisilietimai, peraugantys vienas iš kito: medžiaga perauga į druską, ši į druskingą lazdelę, lazdelė panyra į pieną, tampa plunksna, kuria užrašomi žodžiai ant balto popieriaus lapo virsta kvapu… Verda baroko vakarienė, išgaudama kažkokią „cheminę reakciją“. Gal tai interaktyvus barokas? Bet ne vien jis. Tinka visi žodžiai, kurie išreiškia šiuolaikiškumą, sudabartinimą. Bet kas yra šiuolaikiška? Visada šiuolaikiška yra bendrauti. Bendravimas. Pasitelkiant šiandien įskaitomas priemones.

Tu ne tik režisavai, bet ir dalyvavai vyksme. Kaip pavyko viename asmenyje susitarti režisierei ir aktorei?

J. Č. Nebuvo lengva. Vaidinti man labai norėjosi pačiai. Tokiais atvejais sunkoka išlaikyti režisūrinį žvilgsnį. Labai svarbu buvo surasti vietą kiekvienam muzikantui. Erdvė ir muzikai, ir muzikantui yra labai svarbi, kad jis jaustųsi laisvai, nesusikaustęs. Tai buvo pirminiai uždaviniai. Kitas uždavinys – „įminti“, kokie žmonės eina į šią sceną. Kokios jų būsenos, nuotaikos, jas pažinti, pamilti, kad skambėtų ne tik muzika, bet ir pats žmogus. O po to – priemonės. Prie.

Tą vakarą viskas nuskambėjo šventiškai – artėjo Naujieji. Ar tai rengėte kaip šventinį, proginį projektą?

J. Č. Pasikeitus laikui ir vietai tos pačios medžiagos kalbėtų visai ką kita. Jos tokios, kokios buvo, pasirinktos ne dėl Naujųjų, o dėl baroko. Pati baroko muzika man yra labai šventiška.

Apie tai, kas galėtų būti

R. D. Beje, visa, ką patyrėme, perša mintį, kad akademinis muzikanto lavinimas turi gana nemažai spragų.

R. J. Taip. Šio bandymo metu labai įdomu buvo stebėti, kokie yra muzikantų, aktorių, režisierių psichologiniai ypatumai. Deja, muzikantų psichologija yra gana standartiška. Žinau, ką man reikia padaryti, atlieku ir nueinu nuo scenos.

Nelygu, ko tikiesi. Jei ateinu į Filharmoniją, tikiuosi tiesiog geros gerai atliekamos muzikos. Muzikantas pagroja ir mudu laimingi išsiskiriam. Bet netradicinės erdvės išties kviečia muzikantą išsilaisvinti, pažaisti, atsiskleisti ir mažiau įprastais būdais.

R.J. Ir muzikantą, ir žiūrovą, beje.

J. Č. Visi tampa vyksmo kūrėjais. Man patinka, jei žiūrovas polemizuoja su tuo, ką mato scenoje. Vadinasi, jis aktyviai dalyvauja. Ir muzika, ir vaizdiniai, kuriuos sukuriame, turėtų būti vaizduotės provokacijos žiūrovui. Impulsas atsiverti muzikai, praplėsti savo atvirumo ribas. O muzikantams ir artistams tai galėtų tapti komunikacijos džiaugsmu.

R. D. Beje, kodėl muzikantai taip retai šypsosi? Dainininkai tai daro dažniau. Bet juk ir muzikantas turėtų kūno judesiais, žvilgsniu, šypsena, išraiška byloti tai, ką groja, tiesa? Kažkodėl muzikantai mokomi „neišsiduoti“, kur jie yra.

Roma, ar tau kas nors kada nors kalbėjo apie tavo veidą, kai tu groji?

R. J. Ne.

R. D. Kodėl? Juk groji tokio skirtingo turinio kūrinius… Manau, jei muzikantams tai būtų kalbama nuo pat pradžių, pasiektume fantastiškų rezultatų. Varšuvoje klausiausi labai įdomios programos, kur buvo derinama Monteverdžio ir Piazzollos muzika. Ten grojo fantastiškas prancūzų bandonistas. Ir Monteverdį taip pat… Matytumėte, ką darė jo kūnas… Nebuvo galima atitraukti akių. Atlikėjas sėdėjo veidu į publiką, ir tu galėjai skaityti jo veido išraišką. Girdėti muziką, bet ir skaityti jį.

R. J. Manau, taip iš dalies yra todėl, kad daugelis muzikantų grojame tiesiog atlikdami savo darbą, o ne darydami tai, ką mylime, mėgstame. Negali transliuoti džiaugsmo, jei nemyli to, ką darai. Ir nebūtinai tai turi būti šypsena, beje. Galiu atrodyti visai ne taip, kaip mane norėtų matyti klausytojas, bet jei kūrinį išgyvenu organiškai, tai neliks nepastebėta. Grodamas orkestre žmogus tampa sraigteliu, todėl sunku viso to tikėtis. Tačiau atlikdamas kamerinę muziką tikrai gali atsiskleisti kaip asmuo, kaip vyksmo dalyvis.

R. D. Esu mačiusi, kaip dirbama Sable senosios muzikos ir šokių akademijoje. Stebėjau, kaip visas orkestras per repeticiją turėjo užsiimti deklamacija. Viena repetuojamo kūrinio frazė pasibaigė žodžiu „drąsa“, o kita – „kuklumas“. Padeklamavus tikrai žinosi, kad „drąsa“ grojama vienaip, o „kuklumas“ visai kitaip, net jei nata ta pati. Raktas duotas. Taip pat įtraukiamas ir šokis. Repeticijos metu orkestrantams pademonstruojama ritminių elementų, kuriuos reikės pagroti, judesio trajektorija. Kartais reikia ir patiems atsistoti, atlikti judesius.

R. J. Tekstas tikrai yra labai svarbus, ypač baroko muzikoje. O dažniausiai sugrojame tik natas, nežinodami teksto konteksto. Čia intelektinis momentas – muzikantas turėtų plačiau pasidomėti tuo, ką groja, išsiversti žodžius, suvokti jų prasmę, artikuliacinius subtilumus. Jei tekstas prancūziškas, vienaip tie dalykai skambės, jei itališkas – kitaip.

J. Č. Pritarčiau Renatai dėl to, kad muzikanto kūnas turi dalyvauti erdvėje. Mąstantis, judantis, jaučiantis kūnas. Veidas. Tada vyksta visai kitokia komunikacija.

R. D. Reikia nepamiršti, kad muzikos instrumentas yra ne tik tas nuostabus medinis daiktas, kurį laikau, bet ir visas mano kūnas. Štai ir priartėjome prie teatro.

Dar norėčiau atkreipti dėmesį, kad visi šie impulsai ateina iš senosios baroko muzikos. Senosios muzikos muzikantų pasaulyje dabar vyksta patys nuostabiausi, gražiausi dalykai. Kodėl? Nes ši muzika reikalauja būti kūrėju. Tai, kas užrašyta natose, yra tik pats minimumas, visa kita daro muzikantas. Jis tiesiog privalo improvizuoti, ieškoti būdų, kaip tai perteikti, nenuilstamai ir iš naujo ieškoti retorikos priemonių. Senosios muzikos ansambliai ne tik suranda ir pateikia neskambėjusią muziką, bet ir įdomiai instrumentuoja – tik pažiūrėkite, kiek ten visokiausių galimybių, kiek spalvų… Pasikviečia groti kartu kokį Irano būgną ir ima vertis nauji pasauliai. Na, ir senoji opera – vienas iš įdomiausių žanrų, nes šiandien ją labai drąsiai ir įdomiai interpretuoja, pateikia intriguojančius senosios ir šiuolaikinės muzikos derinius. Žiūrėkit, kaip suskamba Monteverdžio pastatymas, kuriame choreografija yra visiškai šiuolaikinė! Arba esu mačiusi klasikinio baleto ir hip hopo šokėjus, drauge šokančius barokinį šokį, dubliuojant tai vaizdo projekcijoms. Tai neįtikėtinai įspūdinga, tai įkvepia! Įdomiausia, kad romantikai Romantizmo epochoje labiausiai viską sudėliojo, nepalikdami muzikantui jokios laisvės – iki smulkmenų viskas buvo užrašyta kompozitoriaus. Baroko muzika iš esmės man yra kur kas labiau romantinė, kur kas aistringesnė.

R. J. Tai muzika, kuri leidžia atlikėjui būti laisvam – kurti, ieškoti, atsiverti.

Atrodo, kad „baroko vakarienė“, gardinama ir andainykštės, ir šiandienykštės laisvės, aistros ir romantikos pagardais, jau užkaista. Nuoširdžiai linkiu nenustoti kursčius ugnies.

Kalbėjosi Elvyra Kučinskaitė