Rūtos Paškauskienės nuotr.

Paukščių stebėjimas – Lietuvoje vis labiau populiarėjantis laisvalaikio praleidimo būdas. „Virusinis“, – sako gamtininkas, ornitologas, keliautojas ir rašytojas dr. Algirdas Knystautas, paukščių stebėtojų klubo „Aves Lituania“ įkūrėjas.

Su paukščių stebėtojų klubo „Aves Lituania“ nariais neseniai grįžote iš Afrikos, Gambijos. Rimta kelionė. Kiek paukščių rūšių pamatėte?

Tris šimtus, įskaitant Londoną, kadangi skrisdami į priekį ir atgal turėjome ten pernakvoti. Skrydis į Gambiją geografine prasme buvo labai įdomus: Atlaso kalnai, Sacharos dykuma, galų gale – tropikai. Gambijoje mūsų laukė gidas, puikus paukščių stebėtojas, padėjęs surasti, kur, kokioje vietoje slepiasi viena ar kita paukščių rūšis. Local knowledge – stebint paukščius – nepamainomas dalykas. Žinoma, gali važiuoti ir pavieniui, tačiau nedaug tepamatysi. Svarbu žinoti „tašką“, kuriame gyvena konkreti rūšis. Angliškai tai vadinama targeting birding.

Kuo ypatinga Gambija paukščių stebėtojams?

Tai labai patogi vieta visomis prasmėmis. Visų pirma – Gambija maža, kompaktiška šalis. Rami šalis, ypatingų sukrėtimų ten jau seniai nebūta. Pastaruoju metu nutiesta gerų kelių. Šalį kerta Gambijos upė, iš abiejų jos pusių nutiesta po asfaltuotą plentą. Šiaurinis – be priekaištų. Pietiniame – apie 50 kilometrų neasfaltuoto kelio, o likę 300 – asfaltuoti. Šalyje sukurta gana patogi infrastruktūra, ne tik Atlanto pakrantėje, kur telkiasi saulės mėgėjai, bet ir giliau. Taip pat svarbu užsakomieji reisai iš Londono. Tai reiškia, kad kelionė daug pigesnė nei skrendant reguliariu reisu.

Algirdas Knystautas. „Judėjimo už gamtą“ nuotr. 

Lankėtės konkrečiame nacionaliniame parke?

Gambijoje nacionalinių parkų yra ne vienas, tačiau jie ne tokie, kokius mes esame įpratę įsivaizduoti. Štai Abuko parko plotas tik keliasdešimt hektarų. Kaip ir daugelio kitų. Tačiau ten išlikęs tikras afrikietiškas atlantinis miškas, kurie kitur jau „suvalgyti“, jų vietoje auga krūmai, medeliai. Kadangi Gambija populiari tarp paukščių stebėtojų, vietiniams tai geras verslas. Jie žino, kur dienoja toks ir toks apuokas, kur dienoja ant žemės pasislėpęs lėlys ir t.t.

Paukščių stebėjimas – itin populiarus užsiėmimas Vakarų Europoje ir Amerikoje. Pastaraisiais metais jis populiarėja ir pas mus. Kur slypi šios veiklos patrauklumo priežastis?

Paukščių stebėjimas 99,9 proc. atvejų yra pomėgis. Likusi mažytė dalelytė – profesionali ornitologija. Tai „virusinis“ pomėgis. Pajutus paukščių stebėjimo malonumą, ypač išvažiavus svetur, į egzotinę šalį, kyla realus pavojus „užsikabinti“. Šiame užsiėmime ypač svarbus kolekcionavimo momentas. Sudarinėji pamatytų paukščių sąrašą, nuolat jį pildai. Visą laiką sakau, kad pamatytų paukščių sąrašo nereikia apdrausti, niekas jo nepavogs, kaip kad būna vargšams filatelistams ar numizmatams. Viskas yra tavyje, tavo prisiminimuose, tavo sąrašuose ir nuotraukose, kurie kitiems žmonėms yra bevertis dalykas. Kur slypi paukščių stebėjimo žavesys? Paukščiai santykinai lengvai pamatomi, jie balsingi, dažnai elegantiški, gražūs, estetiški. Yra daugybė dalykų, kurie apeliuoja į žmogaus prigimtį. Galų gale, pamatyti paukštį paprasčiausiai smagu. Smagu pamatyti ir žinduolį, be abejo, tačiau tai nepalyginamai sunkiau. Na, gerai, liūtą kur nors saugomoje teritorijoje nesunku, o pamatykite jūs kirstuką... Kartu su kolekcionavimo, estetiniais malonumais yra ir laiko praleidimo gamtoje momentas. Naujos kelionės, naujos šalys, naujos kultūros, – šioje veikloje daugybė pažintinių aspektų. Nėra jokių kitų turistinių kelionių, kurios taip priartintų prie tos šalies tolimiausių kampelių, kaip paukščių stebėjimas. Šie mano paminėti dalykai susipina į vieną stiprų stimulą, kuris ir įžiebia aistrą stebėti.

Kartu su kolekcionavimo, estetiniais malonumais paukščių stebėjimas yra ir laiko praleidimas gamtoje. Naujos kelionės, naujos šalys, naujos kultūros, – šioje veikloje daugybė pažintinių aspektų. Nėra jokių kitų turistinių kelionių, kurios taip priartintų prie tos šalies tolimiausių kampelių, kaip paukščių stebėjimas.

Kada Vakarų pasaulis susidomėjo paukščių stebėjimu?

Vakarų Europoje paukščiais labai susidomėta XVIII–XIX amžiuje, kai dar vyko apibūdinimas ir naujų rūšių atradimas. Tuomet paukščius nušaudavo, nes tik taip buvo galima juos apibūdinti. Tai nebuvo stebėjimai, o mokslinis darbas. O paukščių stebėjimas, toks, koks jis yra dabar, prasidėjo neseniai – iš esmės po Antrojo pasaulinio karo. Tačiau netgi tuomet stebėtojai būdavo profesionalai. Pavyzdžiui, Lietuvoje tokie buvo Tadas Ivanauskas, Teofilis Zubavičius. O kad žmonės atvažiuotų iš miesto į gamtą, kad pamatytų keletą paukščių rūšių, eitų į gamtą be jokio pragmatinio suinteresuotumo... Buvo negirdėtas dalykas. Ir iki šiol daug kas nesupranta ir klausia: „Sakykite, o ką reiškia stebėti?“ Po to paprastai seka klausimas: „O kaip įrodyti, kad stebėjai tą paukštį?“ Turima galvoje, kad galima apgauti, pasakyti, jog mačiau, nors iš tikrųjų – ne. Tuomet atsakau: „Taip, gali, bet ką tuomet apgausi? Apgausi – save.“ O jeigu žmogus save apgauna, jis yra nelaimingas žmogus. Todėl žmonės tvarkingai veda pamatytų paukščių sąrašus, varto knygas, tikrina, ar teisingai identifikavo. Drįsiu sakyti, ypač tada, kai pagrindinis darbas nėra įkvepiantis, vien pragyvenimo šaltinis. Šiaip, paukščių stebėtojai yra labai skirtingi žmonės. Yra tokių, kurie sako, kad jiems visiškai nesvarbu susirašyti pastebėtas rūšis („gamtoje man tiesiog gera“). Tačiau tai trunka neilgai, netrukus jie išsitraukia užrašų knygeles ir imasi sudarinėti savo sąrašą, t. y. tampa „normaliais“ paukščių stebėtojais, kuriems svarbu ne tik estetika, bet ir dokumentavimas. Kai kurie paukščių stebėtojai fotografuoja. Pastebėjau štai ką: tokie stebėtojai kelionės metu būna nuolatinio streso būsenos. Visą laiką vyksta nervinga kova tarp tavęs ir paukščio: „pavyks“ ar „nepavyks“, „nuskris ar nenuskris“.

Bene kiekviena specialybė turi savo garbės kodeksą. Kokiomis etinėmis normomis vadovaujasi paukščių stebėtojai?

Visų pirma, nevalia paukščių trikdyti be reikalo. Nevalia lįsti prie lizdų, baidyti paukščių, grūstis prie jų, jei jie neprisileidžia. Yra ir rašytinis kodeksas, ilgas ir išsamus, tačiau paukščių stebėjimo etiškumas – visų pirma asmeninis žmogaus apsisprendimas. Gali nueiti į gamtą, prikrėsti nesąmonių ir grįžti namo, niekas nepastebės, ką padarei. Svarbiausia nesikišti, stebėti, ir tiek. Ir pasižymėti, ką pamatęs.

Kuo paukščių stebėtojai mėgėjai prisideda prie ornitologijos, mokslo apie paukščius, žinių gausinimo? Ar tai tiesiog individualus malonumas?

Paukščių stebėtojų būna įvairių. Vieni jų – labiau kvalifikuoti, kiti – mažiau. Vieni – „rimti“, kiti – „atsipalaidavę“. „Rimtieji“ sukaupia daugybę duomenų. Profesionalūs ornitologai taip negalėtų, paprasčiausiai trūksta tam skirtų etatų. Mūsų kaimynai – suomiai, norvegai, švedai, danai – visi yra aršūs paukščių stebėtojai. Ir jau ilgą laiką. Netgi estai ir tie paukščius stebėti ėmė anksčiau.

„Aves Lituania“ nariai Gambijoje.

Nuo ko turėtų pradėti žmogus, nutaręs stebėti paukščius? Kokių priemonių jis turi įsigyti? Gal tai brangus malonumas?

Visų pirma, turi įsitikinti, ar to tikrai nori. Toliau – ieškoti bendraminčių. 90 proc. paukščių stebėtojų stebėjimas yra dalinimasis su kitais. Dalinimasis džiaugsmu, pozityvia energetika. Tiesa, būna išimčių, liūdnų išimčių, kai žmogus pamato paukštį ir tyli. Nori, kad jis būtų vienintelis jį pamatęs. Tačiau tai tikrai reti atvejai, mūsų klube su tokiais neteko susidurti. Bendravimo malonumas stebint paukščius yra didžiulis. Ar jis brangus? Visiškai ne. Norint stebėti, reikia įsigyti žiūronus. Pirmai pradžiai – ne brangius. Išmokti jais naudotis ir pamatyti paukštį kitaip: kitu rakursu, kitame kontekste, pamatyti jo plunksnas, pastebėti elgseną. Kodėl žmonės paukščių nepastebi? Todėl, kad jie nepasižiūri į juos pro žiūronus, fiziškai savęs nepriartina. O kai pasižiūri, negali patikėti savo akimis, koks gražus ir įdomus yra žvirblis. Kitas žingsnis – teleskopas, kai paukštį gali prisiartinti 20–60 kartų. Geras teleskopas yra nepamainomas dalykas. Žmonės tiesiog krykštauja pamatę paukščius iš taip arti. Dar reikalinga knyga – geras paukščių apibūdintojas, aprėpiantis Vakarų Palearktiką. Europą, Artimuosius Rytus ir Šiaurės Afriką. Beje, maži vaikai ir rimtesnis paukščių stebėjimas – visiškai nesuderinami dalykai. Tai tas pat, kas vesti vaiką į vakarinį operos spektaklį. O paaugliams – tai idealus užsiėmimas.

Paukščių stebėjimas nėra vien tik žiūrėjimas pro žiūronus, tai ir paukščių giesmių mokymasis. Kaip įgyti įgūdžių šioje srityje?

Tai itin sudėtinga sritis. Lengviau, kai pradedi domėtis tuo nuo mažens. Tačiau išmokti visų pasaulio paukščių balsų – neįmanoma. Tiesa, dabar turime diskų, kasečių, kuriuose įrašyti paukščių balsai. Tai palengvina mokymąsi, o ir paukščių taip gali prisišaukti. Kur nors tropikuose, kurie nešaukiami nepasirodytų iš tankių krūmų. Apibūdinimas iš vaizdo ir apibūdinimas iš garso – visiškai skirtingi dalykai. Tačiau girdėtas paukščio balsas yra lygiai taip pat fiksuotinas. Nematei, bet girdėjai, buvai jo biotope, žinai, kaip jis atrodo, tokių žinių negali ignoruoti. Tai taip pat materialu, kaip ir pamatyti paukštį.

Kuo paukščių stebėjimas galėtų būti svarbus šiuolaikiniams žmonėms, kuriems vis sunkiau – bent jau nemažai jų daliai – patirti pasaulį betarpiškai?

Tai suteikia gyvenimui prasmę. Pašalina nuobodulį, jei toks yra. Priartina žmones prie gamtos. Ir kuo labiau priartina, tuo geriau. Ypač kalbant apie jaunimą, kurie panirę į kompiuterio ekranus. Tačiau svarbiausia – bendravimo malonumas, draugystė, kuri užsimezga suradus bendraminčių. Tai, kad mes buvome pirmoji lietuvių grupė (net 12!) išvykusi į Gambiją, Afriką, stebėti paukščių – daug ką pasako. Laikau tai kukliu pasiekimu. Kitų metų vasarį planuoju kelionę Himalajų takais, į Nepalą, Anapurnos masyvą. Pats buvau ten 14 kartų, taigi pažįstu jį gana gerai...

Afrikinis žalčiagalvis (Anhinga melanogaster).
Plėšriosios žuvėdros (Sterna caspia).
Afrikinis grifas (Gyps africanus).
Afrikinis žaliasis balandis (Treron calvus).
Vakarinis rifinis garnys (Egretta gularis).
Juodakepurė pempė (Vanellus Tectus).
Kramerio papūga (Psittacula krameri).
Malachintis tulžys (Alcedo cristata).

Striukauodegis gyvatėdis (Terathopius ecaudatus).

Nuotraukų autoriai: Gediminas Petkus, Vidmantas ir Ramutė Adomoniai

Parengė Zigmas Vitkus