Neseniai pasirodžiusi Kristinos Sabaliauskaitė esė ir apsakymų knyga Danielius Dalba & kitos istorijos visiškai kitokia nei pirmosios dvi jos knygos. Autorė smarkiai rizikuodama keičia literatūros žanrą (nuo romano pereina prie esė ir apsakymų), o tai reiškia, kad dviejų Sabaliauskaitės kūrinių vertinti juos lyginant galbūt nė neverta. Pirmąją knygą galima būtų pavadinti monumentalia, novatoriška – juk lietuvių literatūroje dažnas rašytojas pradeda būtent esė rinktinėmis, o tik paskui galbūt parašo kokį nors romaną – ir labai revoliucinga, kiek jaukiančia lietuviškos literatūros kanonus ne tik stiliumi, bet ir autorės požiūriu į literatūros kūrinį: ji drąsiai savo kūrinius reklamuoja, kalba apie juos, po truputį bando iš lietuviškosios literatūros padangės išgyvendinti suvokimą, kad gera knyga yra tik ta, kuri tyliai ilsisi bibliotekų lentynose, o ją skaito tik išrinktieji. Naujoji knyga kitokia ir stiliumi, ir temomis, bet ypač išsiskiria savo konceptualumu: kitaip nei barokui skirtoje dilogijoje Silva Rerum, šioje knygoje Sabaliauskaitė gilinasi į šiuolaikinio pasaulio problemas, tokias kaip tapatybė (miesto ir žmogaus), šlovė, nostalgija, ilgesys, susvetimėjimas. Tačiau labai ryškų panašumą, kurio nemini pati autorė (gal ji tai daro sąmoningai?)i, galime įžvelgti užvertę paskutinį knygos puslapį: tai – Vilnius. Vilnius, kuriame žmonės gimsta ir miršta, iš kurio išvykstama ir į kurį grįžtama, kurį trokštama sergėti, bet sykiu ir keisti. Knygoje išnyrantis Vilnius – jau nebe barokinis, Norvaišų šeimos Vilnius, pažymėtas studentiškų gaujų peštynėmis, žybsinčiomis faunų akimis ir miros kvapu. Šiame Vilniuje barokas Misionierių bažnyčios bokšteliais dar strykteli į viršų, tačiau jau blausiai, kiek tingiai ir vaiduokliškai. Tokį pokytį šioje knygoje autorė nesyk aptaria.

Sabaliauskaitė knygą pradeda Lietuvai itin skaudžiu laikotarpiu. Lenkijos okupacijos metu, kai Vilniuje vis dar gyva lenkiška ir žydiška kultūra, Karalienės Jadvygos mergaičių gimnazijoje vis dar pakilios nuotaikos, niekas nelaukia karo, o besibaiminantieji dažnai išvadinami neišmanėliais; pavyzdžiui, mergina, norinti ištekėti už vaikino būdama septyniolikos vien tam, kad patirtų meilės džiaugsmus prieš karą, kunigų pavadinama paleistuve. Šioje novelėje Vilnius – lenkiškas miestas, jo gyventojai kalba lenkiškai, vyrauja lenkiška kultūra, tačiau greitai mieste viskas keisis, jį pakeis karas ir čia atėję naujakuriai, kurie vadins save miesto šeimininkais. Kūrinys apie kaitą Vilniuje, apie vienos Vilniaus tapatybės nyksmą ir naujos atsiradimą. Būtent šiuo laikotarpiu baigiasi kosmopolitiško Vilniaus egzistavimas ir jis tampa lietuvišku: „... į Vilnių atėjus lietuviams, kai kas pagerėja, ir niekas dėl to nesiginčija – Vilniuje, po kelis metus trukusios blokados padaugėja dešros ir šiaip skanių mėsos gaminių lietuviai yra geri ūkininkai, geri fabrikantai, geras gyvenimas jiems, visų pirma, yra geras maistas.“2 (p. 9) Sabaliauskaitė pabrėžia, jog lenkiška kultūra Vilniuje buvo aukštoji kultūra – neatsitiktinai pagrindinėmis esė veikėjomis pasirenkamos Karalienės Jadvygos gimnazijos moksleivės, atstovaujančios aukštajai kultūrai, na, o lietuviai – geri ūkininkai. Vis dėlto agresyvus miesto virsmas visiškai lietuvišku šiuo atveju nurodo ir į aukštosios kultūros nunykimą: „Šeimos nepritekliaus prispaustai Jadvygos motinai, kas, kad mokančiai kelias kalbas ir naudotis spausdinimo mašinėle, dabar pavyksta gauti tikrai arbatos pilstytojos darbą...“ (p. 9–10) Svarbu tai, kad naujasis lietuviškas Vilnius yra agresyviai nacionalistinis – antai išsilavinusi moteris dėl savo tautybės gauna tik paprastos padavėjos darbą; šitaip keičiasi Vilnius į jį atvykus tikriesiems „šeimininkams“. Daugeliui išvarytųjų iš Vilniaus jis visuomet taip ir liks pilnas kitataučių, gyvas, klegantis ir visiems itin draugiškas. Autorė įtaigiai ir subtiliai aprašo vykstančius poslinkius, tačiau nieko neteisia, paprasčiausiai pasakoja istoriją, kuri iki šių dienų išlieka reikšminga vilniečio politinės bei kultūrinės savivokos dalimi. Vilniaus okupacija daugeliui miestiečių yra itin skaudus laikotarpis, dar skaudesnis žinant tai, jog Vilnių atgavę lietuviai nė neišmanė, ką su atgautąja sostine daryti: tai baigėsi Radvilų rūmų sprogdinimu, bažnyčių virsmu ateizmo muziejais ar sandėliais.

Kita istorija pasakoja apie Samuelį Vilnerį (pavardė turbūt pasirinkta neatsitiktinai?) ir siekia tarpukarį bei Antrojo pasaulinio karo laikotarpį. Samuelis ir yra iš tų, kuriuos iš Vilniaus išvarė – nesvarbu, ar buvę Hitlerio nacionalsocialistai, ar lietuvių nacionalistai, tačiau išvarytųjų žmonių atmintyje Vilnius visuomet kitoks nei yra dabar: „Samuelio atmintyje jo gimtasis Vilnius visuomet bus apgriuvęs, apiręs, įtrūkusiomis sienomis, suskilusiomis baliustradomis, girgždančiais parketais grindinio akmenys ten visuomet buvo nudilę, nusvidinti ir nublizginti kaustytų aulinių batų. Viskas ten buvo sena, nuolatinės irimo būsenos; sena, bet labai gražu ir nemaru.“ (p. 106) Grįžęs į Vilnių, Samuelis jo nebeatpažįsta – jis regi „vaiduokliško Vilniaus planą, kuriame gyvena tik mirusios sielos.“ (p. 7) Čia jis vis ieško savo pirmosios mylimosios Esteros, kuri galbūt jau seniausiai mirusi, tačiau jam tai ir yra Vilnius – miestas, kuris jo sieloje gaivina jausmus, jausmus žmonėms, kurių nebėra. Nors ir nusivylęs Vilniumi bei jį paženklinusiais pokyčiais, Samuelis ima šį tą suprasti apie savo svajonę (aplankyti Vilnių) ir apie kitų svajones: „... staiga pagaliau supranta, ko tie lietuviai buvo tokie pikti. labiausiai lietuviai negalėjo atleisti ir niršo, kad jų išsipildžiusi svajonė, svajonė turėti Vilnių, pasirodė visai ne tokia kaip tikėjosi. Jie tikėjosi sugrįžti į legendinę savo Lietuvos sostinę, sugrįžti namo, o pamatė, kad ten nieko lietuviška beveik nėra...“ (p. 128) Sabaliauskaitės piešiamas Vilnius – tai miestas, kuris nepasiduoda niekam – nei Samueliui, nei lietuviams. Jis godžiai saugo atvaizdus, vaiduoklius ir šmėklas, leisdamas gyviesiems darsyk su jais susitikti.

Didžiausią įspūdį manpalikusi novelė prasideda vienoje iš Vilniaus ligoninių, kurios palatoje guli senas, dar sovietinės sistemos „aukso laikus“ menantis klerkas; jo praeitis daugeliui ligoninės darbuotojų puikiai pažįstama ir smerkiama. Gulėdamas lovoje jis atsimena tam tikrus laikotarpius, kuriuos išgyveno Vilniuje: įskųstus žmones, nugriautus senąjį Vilnių menančius pastatus, sunaikintus kultūrinius simbolius. (Anti)Herojaus gyvenimo istorija prasideda sename bute, viename iš tų, kurie įsikūrę aplink Gedimino prospektą, Vilniaus gatvę: tie butai vis dar milžiniški, kadais nuostabaus interjero, pilni meno kūrinių, lipdinių, priklausę daugiausia pasiturintiems žydams ar kitų tautybių verslininkams. Dabar daugelis tų butų kvepia pelėsiu, yra šalti, tamsūs, juose seniai nebelikę lipdinių, įstabaus grožio baldų ar interjero detalių, likęs tik kadaise buvusios didybės tvaikas, tačiau tik tvaikas. Jie nejaukūs, akį rėžia nekruopščiai nutinkuotos sienos, tarytum jiems niekad ir nebuvę lemta tapti jaukiais. Sabaliauskaitė aprašopokytį – iš prabangių grafų būstų į sovietiniu naftalinu dvelkiančius bendrabučius, kuriuose ir glaudžiasi pagrindinis veikėjas. Jis su įkarščiu vis bando paslėpti bet kokią buržua laikų žymę: „Jis pats norėjo judėti toliau, pirmyn, į šviesią rytdieną – vos įsikraustęs į jam paskirtą kambarį pirmiausia pasistatęs kopėčias nudaužė nuo lubų visus buržuazinius lipdinius, baltai nutinkavo visas sienas.“ (p. 137) Vėliau veikėjas iš seno žydų funkcionieriaus buto pašalina ir istorinę Vilniaus atmintį besistengiančią išsaugoti fotografę – įskundžia ją už šnipinėjimą ir nelojalumą, jaučiasi tuo patenkintas. Lipdinius daužančios ir skaidriai žibančios akys – to meto sistema tikėjusio vilniečio akys, jos baugina. Jos nekenčia grožio, jos nekenčia Vilniaus, tokio Vilniaus, koks jis buvo; jos tetrokšta bet kokia kaina jį pakeisti. Ir ar kartais Vilnius nėra panašus į tą žydų funkcionieriaus butą nudaužytais lipdiniais ir baltai tinkuotomis sienomis? Tarsi būtų pamiršęs savo didybę ir istoriją.

Kristina Sabaliauskaitė, žavėdamasi Woody Alleno pasakojimo meistriškumu3, įtaigiai ir gyvai kuria Vilniaus mitą: „Bet Vilnius toks miestas – gyvenimo logika čia ne visuomet veikia. Čia, tarsi Bermudų trikampyje, yra kažkokia magnetinė anomalija, kuri žmogiškosios prigimties kompasą labai dažnai išmuša iš vėžių, priversdama rodyklę suktis it patrakusią tarp visuotinai priimto gėrio ir blogio ir krėsti keisčiausius dalykus, kurie įprastame pasaulyje, įprastom aplinkybėm nė nešautų į galvą. Čia išnyksta tautybės ir lieka tik žmonės, lieka tik gėris ir blogis, atmintis ir nuoskaudos, bet galų gale išnyksta ir jos, išnyksta ir patys atsiminimai.“ (p. 22) Autorės po pasaulį vedžiojamų veikėjų keliai visuomet sugrįžta į Vilnių (mintimis ar fiziškai, ne taip ir svarbu): čia jie vėl gimsta ir vėl miršta, vėl kuria ir vėl griauna, vėl atvyksta ir vėl išvyksta, tačiau pats Vilnius lieka – vis kitoks kiekvieno jo gyventojo galvoje.

Po Silva Rerum pasirodymo Vilniaus senamiestis išgyveno tikrą renesansą – daugybė naujų ekskursinių maršrutų Silva Rerum takais, išaugusi įvairių knygų apie Vilnių leidyba; daugelis bestselerio skaitytojų pabrėždavo, kad ši knyga jiems padėjo vėl iš naujo pajusti Vilniaus senamiestį, susidomėti jo istorija, barokine architektūra. Naujoji knyga turbūt nesužadins didelių jausmų barokui ar senamiesčiui, tačiau privers giliau apmąstyti Vilniaus istoriją ir – svarbiausia – reikšmingus epochinius virsmus, kurių šiame mieste buvę itin daug. Ir ne tik paties miesto, bet ir žmonių mentaliteto, savivokos, pasaulėžiūros virsmus. Silva Rerum Vilnius – viena svarbiausių romano erdvių: jis spalvingas, nuolatos kenčiantis, įsiskaudinęs, tačiau gyvas. Knygos Danielius Dalba & kitos istorijos Vilnius taip pat gyvybingas, tačiau ta gyvastis kitokia. Dažnas iš Vilniaus bėga į Paryžių, Marakešą ar Londoną, tačiau visi sugrįžta. Atrodytų, kad Vilnius yra namai, kuriuose ilgai užsibūti negalima, tarsi jis pagaus tave it tas autorės dažnai minimas Bermudų trikampis, pagaus ir nebepaleis. Rašytoja neatsitiktinai ironiškai aprašo garsių prancūzų (Bertrand’o Cantat ir Marie Trintignant) viešnagę šiame mieste: tarytum jiems net nebuvo lemta iš Vilniaus pabėgti sveikiems, tarsi ir mums, vilniečiams ar tik gyvenantiems Vilniuje, nelemta būtų pabėgti nuo Mirties Vilniuje. Nuo Vilniaus, kuris pasauliui žinomas kaip garsių prancūzų mirties vieta, daugybės žydų egzekucijos vieta, kaip vieta, kurioje negali gimti toks talentas kaip Danielius Dalba. Autorė meistriškai atveria šias Vilniaus ir lietuvių žaizdas, jas pabarsto druska ir tikisi, kad mes patys jas užversime. Vilnius apsakymuose veikia nebyliai, trumpais prisilietimais prie veikėjų kelių ir kryžkelių, tik vos vos stumteldamas į vieną ar kitą pusę, tačiau kiekvienas toks prisilietimas verčia mąstyti apie savo ir savo miesto tapatybę.

[1] Interviu delfi.lt Kristina Sabaliauskaitė sakė, kad panašumai, siejantys jos dvi knygas, yra istorijų pasakojimas ir ta pati autorė.

[2] Kristina Sabaliauskaitė. Danielius Dalba & kitos istorijos. – Baltos lankos, Vilnius, 2012. Toliau cituojant nurodomas tik puslapis.

[3] Interviu su Kristina Sabaliauskaite, Kava su IQ

Kristina Tamelytė

Pašvaistė