Vasario mėnesį knygynų lentynas pasieks knyga „77 istorijos apie pergalę prieš vėžį“. Tai unikalus projektas, vienijantis autorius iš dešimčių skirtingų pasaulio šalių vienam vieninteliam tikslui – įkvėpti kovai su vėžiu ir bet kokia kita negalia.

Mūsų dienomis, vienaip ar kitaip, vėžys yra palietęs kiekvieną. Remiantis Lietuvos vėžio registro statistika, mūsų šalyje vėžio diagnozę kasdien išgirsta apie 50 žmonių.Tačiau iš kur jis atsiranda? Kaip jį įveikti? Į šiuos klausimus pasiryžo atsakyti tie, kuriems su liga teko susiremti akis į akį.

Rinkinyje skaitytojas ras ne tik įkvepiančius realių žmonių pasakojimus, tačiau ir žymių pasaulio gydytojų komentarus, įrodančius: nugalėti įmanoma.

Knygos ištrauka

Vėžys, įžiebęs šventumą

Kiekviename žingsnyje mus lydinti būtinybė pasirinkti – tai laimė ar prievolė? Tai galimybė gyventi savaip ar kantrybės ir drąsos reikalaujanti žmogiška pareiga? O jei rinktis tenka tarp kūdikio ir savo gyvybės? Šventąja paskelbta italė Džiana Bereta Mola, pasiryžusi gimdyti ketvirtą vaiką savo gyvybės kaina, įkūnijo aukščiausią pasiaukojimo vertę: jos pavyzdys – sakralus humaniškumo simbolis.

Džiana į pasaulį atėjo neramiais laikais – 1922-ųjų spalį, Benito Musolinio valdymo metais. Jos tėvai, rūpestingi ir atsidavę katalikai, nuo pat vaikystės rūpinosi savo atžalų religiniu auklėjimu. Būtent šeimos, o

ypač motinos, dėka mažoji Džiana vis aiškiau suvokė Dievo ir Bažnyčios vaidmenį savo gyvenime. Jau būdama penkerių, mergaitė priėmė Pirmąją Komuniją, o po dvejų metų jai buvo suteiktas Sutvirtinimo sakramentas. Bažnyčią Džiana stengėsi lankyti kasdien – nepaisydama mokslų, darbų ir Antrojo pasaulinio karo bombų.

Baigusi seserų dorotiečių mokyklą, mergina Milano ir Pavijos universitetuose studijavo mediciną. Nors Džiana nebuvo itin gabi studentė (trečiaisiais studijų metais jai teko kartoti italų ir lotynų kalbų kursą), mokytojai apie ją visuomet atsiliepdavo šiltai:

– Džiana buvo mielas vaikas, kuris savo paprastumu ir švelnumu greitai patraukdavo kiekvieno sutikto žmogaus simpatiją. Ji niekada nepriekaištavo, nesiskundė ir nemaištavo. Ji visada šypsojosi, nors kartais po jos šypsena slėpėsi nepastebima, švelni melancholija.

Nors lengva nebuvo, mergina neketino mesti studijų, kadangi buvo įsitikinusi, jog gydytojos darbas – jos kelias:

– Mūsų pašaukimo grožis! Visi pasaulyje kokiu nors būdu darbuojamės, tarnaudami žmonėms. Mūsų misija nesibaigia, kai nebepadeda vaistai – juk lieka siela, kurią reikia palydėti pas Dievą. Kaip kunigas širdimi gali paliesti Jėzų, taip mes, medikai, paliečiame Jėzų mūsų ligonių – vargšų vaikų, jaunuolių ir senelių – kūnuose, – kalbėdavo Džiana.

Darbščiai merginai pavyko gauti bendrosios medicinos diplomą ir įsidarbinti pediatre privačioje klinikoje Mesero miestelyje. Džiana labai suartėjo su dauguma savo pacientų, o ypač stiprus ryšys ją siejo su motinomis, patikėdavusiomis jai savo mažųjų atžalų sveikatą. Džiana jas visada išklausydavo, noriai dalijosi mintimis apie vaikų auklėjimą ir žmogiškąsias vertybes. Dažnas pacientas moteriai atsidėkodavo kiaušiniais arba vištomis, o Džiana, norėdama pagelbėti karo sunkmečiu, pati duodavo jiems pinigų maistui ir vaistams. Vis dėlto moters vis neapleisdavo mintys apie tolesnį pašaukimo kelią: ji, kaip ir jos brolis Albertas, norėjo tapti misioniere ir vykti į Braziliją. Deja, šią svajonę vis tekdavo atidėti – Džiana niekaip negaudavo leidimo keliauti, be to, ji negalėjo palikti savo klinikos. Tašką padėjo pablogėjusi moters sveikata, kuri nebūtų leidusi ištverti sunkių Brazilijos klimato sąlygų.

Džiana ištekėjo gana vėlai – būdama trisdešimt trejų. Jos gyvenimo palydovu tapo inžinierius Pietro Mola, su kuriuo moteris susipažino Madžentos kino klube. Pora greitai pajuto, kad juos sieja labai stiprus ryšys: jie abu mylėjo muziką, keliones, slides ir teatrą. „Kuo geriau tave pažįstu, tuo labiau esu tikras, kad nėra nieko geresnio, kuo Dievas galėjo mane apdovanoti“, – atviravo Pietro meilės kupinuose laiškuose. „Pietro, tu esi mano, ir su tavimi jaučiuosi it viena siela ir širdis. Kai tik pagalvoju apie karštą mudviejų meilę, nieko kito nedarau, tik nepaliaudama dėkoju Viešpačiui“, – džiaugsmingai atsakydavo jam Džiana. Tvirti poros jausmai gražiai pynėsi su krikščioniškomis vertybėmis: „Su Dievo palaiminimu ir pagalba darysime viską, kad mūsų nauja šeima taptų mažuoju Vakarienbučiu, kuriame Jėzus vadovautų visiems mūsų jausmams, troškimams ir veiksmams“, – laiškuose planavo Džiana ir Pietro.

Šeima susilaukė trijų mažylių, tačiau moteris troško dar vieno vaikelio. Deja, ketvirtojo nėštumo džiugesį netrukus užtemdė nerimas: gydytojai nustatė, kad šalia gimdos išsivystė didelis navikas, kurį reikėjo skubiai operuoti. Džiana suprato, jog tokiu atveju ji neteks kūdikio. Tų laikų medicina tegalėjo pasiūlyti dvi išeitis: atverti pilvo ertmę ir pašalinti naviką kartu su gimda, arba išoperuoti naviką, nutraukiant nėštumą. Tiesa, egzistavo ir trečia galimybė – pašalinti auglį, išsaugant kūdikį. Tačiau tokia operacija buvo labai pavojinga pačios motinos gyvybei.

Tačiau 39-erių Džiana ryžosi rizikuoti: išsaugoti kūdikį jai buvo svarbiau už viską. Džianos poelgis sukėlė tikrą sumaištį tarp artimųjų ir bičiulių: vieni vadino ją drąsia, tikra motina, kiti – keista beprote. Kelios draugės sugaišo ne vieną dieną, mėgindamos atkalbėti Džianą, prašydamos, kad ši nepaliktų vyro ir kitų savo vaikų likimo valiai. Tačiau pastangos buvo bevaisės: moteris, puikiai suvokdama, kad dėl nėštumo gali nutrūkti pooperacinės žaizdos siūlai, kas sukeltų mirtiną nukraujavimą, vis dėlto buvo stipri ir sprendimo neatsisakė.

Ypač pavojingi buvo 4 ir 5 nėštumo mėnesiai.

– Šiomis dienomis daug meldžiausi. Su tikėjimu ir viltimi atsidaviau Viešpačiui, nepaisydama siaubingo medikų nuosprendžio: arba motinos, arba kūdikio gyvybė.

Operacija pavyko, tačiau Džiana nežinojo, kad didžiausias išbandymas dar tik prasideda. Atsigavusi moteris vėl dirbo klinikoje, tyliai kentėdama pavojingo nėštumo skausmus. Nenorėdama liūdinti vyro ir vaikų, ji stengėsi gyventi taip, tarsi nieko nebūtų nutikę. Apie skausmą ir lemtingą sprendimą pasakodavo tik savo broliui. Likus dviem savaitėms iki gimdymo, Džiana paprašė vyro:

– Jei reikėtų rinktis tarp manęs ir kūdikio, prašau, pasirinkite kūdikį, o ne mane. Pasitikiu Dievu, ir turiu vykdyti motinos pareigą.

Jos išbandymas prasidėjo Didįjį Penktadienį ir truko visą naktį. Didžiojo Šeštadienio rytą, po cezario pjūvio, gimė sveika dukrelė, mažoji Džiana Emanuela. Deja, motinos džiaugsmas truko neilgai – moteris mirė po septynių dienų. Mirties priežastis nebuvo vėžys – ją sukėlė infekcija, patekusi į pooperacinę žaizdą. To laiko medicina dar nebuvo pajėgi išsaugoti gyvybę...

Motinos pasiaukojimas dėl savo vaiko neliko nepastebėtas: 1994-aisiais ji buvo paskelbta palaimintąja. Tai sukėlė didžiulę sensaciją– pirmą kartą per 400 metų buvo beatifikuota pasaulietė, ištekėjusi moteris! Džianos vyras kukliai pripažino, kad lig tol nebuvo susimąstęs apie savo žmonos šventumą.

– Ji buvo nuostabi: gera, graži, išmintinga, linksma ir tokia šiuolaikiška! Vairavo automobilį ir puikiai slidinėjo. Kai darbo reikalais vykdavau į užsienį, ji, jei tik galėdavo, važiuodavo kartu. Ji visada turėjo veiklos, nepamenu, kad kada būtų tinginiavusi. Ji buvo šventa savo paprastumu ir meile kasdieniams gyvenimo darbams...

2004-aisiais popiežius Jonas Paulius II paskelbė Džianą šventąja. Į kanonizaciją atėjo apie 40 000 žmonių, tarp kurių buvo 97-nerių Pietro Mola ir trys suaugę vaikai: Laura, Džiana Emanuela ir Pierluidžis (dukra Maria Zita mirė dar vaikystėje). Laura tąsyk kalbėjo:

– Mano mama mylėjo gyvenimą iki galo, žinodama, kaip priimti viską, ką mums duoda Dievas. Atiduodama save, ji pasirinko savo vaiko gyvenimą.

Šilumos ir sielos tyrumo kupina Džiana buvo paprasta moteris, tačiau sugebėjo atsispirti ne tik grėsmingam vėžiui, bet ir visuomenės įsitikinimams. Ištarusi švelnų NE visoms pasirinkto kelio kliūtims, ji nepabūgo klausyti savo širdies netgi mirties akivaizdoje.