Minint  Lietuvos valstybės atkūrimo 95-ąsias metines, verta prisiminti, jog tarp keturių katalikų dvasininkų – Vasario 16-osios akto signatarų – Žemaičių vyskupijai atstovavo jos kapitulos kanauninkas, vėliau prelatas, apaštalinis protonotaras Kazimieras Steponas Šaulys (1872–1964). Steigiamojo Seimo narys, Krikščionių demokratų partijos narys, VDU sprofesorius .

 Tautinio atgimimo sūkuryje

Alumnas K. Šaulys

 Tiesus, lieknas, galva pakelta, akys spindi, judesiai laisvi, natūralūs. Amžininkai, išgirdę tokį apibūdinimą, tarpusavyje susižvalgytų: ar tik ne  Kazimieras Steponas Šaulys? Tokį žodinį portretą pateikęs prel.Mykolas Krupavičius nudžiugtų: žinoma, tai jis, K.S. Šaulys, žemaitis, šviekšniškis. Palangos progimnaziją baigęs aštuoniolikmetis jaunuolis 1890 m. peržengė  Žemaičių vyskupijos kunigų seminarijos Kaune slenkstį. Ir pateko į patį lietuvių  tautinio dvasinio atgimimo sūkūrį: dalyvavo seminaristo Juozo Tumo iniciatyva įkurtoje Lietuvos mylėtojų draugijoje, Šv. Tomo Akviniečio būrelyje. Viskas – aplinka, mokytojai, bičiuliai, siekiai, viskas, kas brandino dvasinį ir tautinį sąmoningą, krito į jo sielą.  Vysk. Antanas Baranauskas, anksčiau seminarijoje dėstęs  homiletiką,  buvo ypač imponuojanti figūra. Ir Kazimieras Steponas mėgdavo prisidėti prie A. Baranausko dainą „ Sudiev Lietuva“ dainuojančių studijų draugų. Kartą klierikas Šaulys per homiletikos lekciją ėmė ir padeklamavo A. Baranausko „ Anykščių šilelio“ posmą žemaitiškai. Lietuvių kalbos profesorius kun. Kazimieras Jaunius tada  pasakė:„ Gerai, bet reikia į bendrą natą palinkti.“ „Grynosios kalbos nepažinus“ ir lietuvių dainos „bus riešutas kietas“, akcentavo profesorius. Seminaristų ausys pagavo, jog tai eilutės iš jiems nežinomo autoriaus St. Garnio  poemos „Tarp skausmų į garbę“. Šis kūrinys XIX a. pabaigoje buvo tarsi jų gyvenimo programa: herojus, atsižadėjęs dvaro turtų, pasirenka kunigystę ir tampa tautos žadintoju. Suprantama, tautos priekyje esantis kunigas inteligentas mintis privalo reikšti aiškia ir taisyklinga lietuvių kalba. Todėl Kazimieras Steponas, brandindamas tautos dvasinio atgimimo idealus, ėmė uoliau studijuoti lietuvių kalbos gramatiką.

1892 m. į Žemaičių vyskupijos kunigų seminariją Kaune iš  Sankt Peterburgo atvykęs  prof. kun. Jonas Maciulevičius Mačiulis-Maironis, Alma mater gyvenimui suteikė stipresnių tautinio sąmoningumo impulsų. Tiesa, oficialioje aplinkoje  jis kalbėdavo lenkiškai, tačiau pasikvietęs klierikus, tarp kurių buvo ir K.S. Šaulys,– tik lietuviškai.1894 m., iškeliant  Maironį į  Peterburgą, jis, atėjęs atsisveikinti su visa seminarija, viešai prabilo lietuviškai. K.S. Šaulio bičiulis K. Paltarokas atsiminimuose paliudijo: „...Užkando žadą, pravirko, visus išbučiavo tylomis. Mes jau tuokart jautėme, kad „Tarp skausmų į garbę“ autorius jis, Maironis.“ 1895 m., kada K. Šaulys buvo išsiųstas tęsti studijų į Sankt Peterburgo dvasinę akademiją, išėjo pirmasis Maironio rinkinys „Pavasario balsai“.

Sankt Peterburgo imperatoriškoje Romos katalikų dvasinėje akademijoje lietuviai laikydavosi išvien. Kazimieras Steponas Šaulys mokėsi ir viename kambaryje gyveno su Pranciškumi Būčiu, bičiuliavosi su Jurgiu Matulevičiumi-Matulaičiu, Povilu Januševičiumi, Juozapu Stakausku, Juozapu Skvirecku. Lietuviai diskutuodavo ne tik  aktualiais teologijos klausimais, bet aptarinėdavo Rusijos politinę padėtį, nes XIX. pabaigoje kūrėsi darbininkų judėjimai, reiškėsi marksistai, todėl, suprantama, jiems rūpėjo, kaip Rusijoje kylanti revoliucinė banga palies jų tėvynę.

1899 m. pavasarį K. S.Šaulys Sankt Peterburgo dvasinę akademiją baigė, gavęs aukščiausią teologijos magistro laipsnį.  Paskutiniaisiais XIX a. metais – 1899-ųjų birželio 29-ąją per  Šv. Petro ir Povilo šventę Kauno katedroje žemaičių vyskupas Mečislovas Leonardas Paliulionis Kazimierui Steponui Šauliui suteikė kunigystės šventimus.         

 Socialinės ir politinės veiklos žingsniai

 Paskirtas Panevėžio Šv. Petro ir Povilo bažnyčios vikaru, nuo 1901 m. kun. K. S. Šaulys kapelionavo realinėje gimnazijoje ir mergaičių vidurinėje mokykloje. Trūkstant lietuviškų tikybos vadovėlių, mokiniai užsirašinėdavo kapeliono žodžius. Tarp jų buvo ir būsimasis kalbininkas prof. J.Balčikonis, kuris, beje, pirmąjį paties parengtą lietuvių kalbos žodyno tomą (1941 m.) dedikavo savo tikybos mokytojui kun. K. S. Šauliui.

Iš kairės kun. K. S. Šaulys, viduryje kun. V. Dvaranauskas MIC, Kaunas, 1911 m.; Žemaičių kunigų seiminarija XXa. pradžia. Nuotraukos iš Kauno arkivyskupijos kurijos archyvo.

 Panevėžyje kun. Šaulys žengė ir pirmuosius socialinės bei politinės veiklos žingsnius. Šv. Petro ir Povilo  bažnyčioje kunigas rengė socialinio turinio konferencijas, pamoksluose dažnai kėlė socialinio teisingumo, solidarumo, žmogaus, kaip socialaus asmens,gyvenimo uždavinius. Daug pastangų dėjo, organizuojant  Panevėžio vadinamus elgetynus, senelių ir našlaičių prieglaudas.

 „Šiaip jau apie marksizmą ar socializmą pas mus, Panevėžio padangėje, maž kas tenusimanė šio šimtmečio pirmaisiais metais, išskyrus nebent studentavusią jaunuomenę, – rašyta atsiminimuose.– Bet kilus revoliuciniam subruzdimui po rusų–japonų karo, bolševikinis marksizmas pasidarė labai veiklus. Lietuviškų knygų apie socializmą mažne kaip ir nebuvo. Reikėjo ką nors skubiai daryti. Atsitiktinai pakliuvo man į rankas viena lenkiška brošiūra, išleista Galicijoje, parašyta populiariai kažkokio autoriaus Myš. Skaitant man į galvą atėjo aiški mintis, neatidėliojant išleisti panašaus turinio knygutę lietuviškai,išdėstant populiariai netinkančias ir kenksmingas mūsų žmonėms bedieviškojo socializmo mintis. Paruošęs paskubom rankraštį, nusiunčiau iš  Panevėžio į Kauną prof. kun. A. Dambrauskui-Jakštui, redagavusiam tuomet  Šv.Kazimiero draugijos leidinius. Knygutė buvo paskelbta pavadinimu „Socialistai ir mūsų sociališkieji reikalai”, bet nukreipta ypač prieš bedieviškąjį marksizmą, kuris tada buvo labiausiai skleidžiamas.”

1905 m. Vilniuje Didžiajame seime panevėžiečiai iš dvasininkų atstovauti įgaliojo kun. K. S. Šaulį ir kun. J. Vaižgantą. Praėjus pusšimčiui metų prelatas, paklaustas, kuris iš lietuvių tautos patriotinės kovo momentų jam labiausiai įsimintinas, atsakė:„ Prisiminimas Vilniaus Didžiojo seimo. Iki tol, net tie, kurie plėšė tautinio  darbo dirvonus, nežinojo, nebuvo gerai įsisąmoninę, ko reikia galų gale siekti. Tik Vilniaus seimas aiškiai nustatė mūsų tautinio darbo gaires: Lietuva turi būti savarankiška su visomis kultūrinėmis autonomijomis.”           

1906 m. jis pakviestas į Žemaičių kunigų seminariją Kaune dėstyti kanonų teisės, tuoj pat įsitraukė į besikuriančių kultūrinių socialinių draugijų veiklą.  Galima sakyti, jog kun. Šaulys ir buvo tas žmogus, kurio išmintis, teisinių reikalų išmanymas, sugebėjimas rasti sprendimą priekin stumteldavo įstrigusį veiklos legalizavimą. Šitaip buvo su beveik pogrindine labdaringa  „Motinėlės” draugija, šelpiančia Friburge studijuojančius jaunuosius katalikus. Kaune kunigai Šaulys  su Dambrausku-Jakštu ėmėsi redaguoti šios draugijos įstatų, susirašinėjo su carinės valdžios įstaigomis, kad būtų gautas oficialus leidimas. Įteikus Kauno gubernatoriui P. Veriovkinui prašymą ir įstatų projektą, didelis netikėtumas buvo sulaukti neigiamo atsakymo. Pasirodo, užkliuvo straipsnis, teigiantis, jog pirmenybė bus teikiama krikščioniškos pasaulėžiūros moksleiviams. Atsiminimuose prel K.S Šaulys rašė:„Po ilgesnių „chodadaistvų” ir asmeninių prašymų buvusiųjų tuomet mūsų draugų Petrapilyje, buvo susilaukta galop “ Motinėlės” įstatų patvirtinimo iš pat ministerijos. Anuomet tai nebuvo nepaprastas daiktas.” Draugijos oficialiai steigiamajame susirinkime dalyvavęs vysk. G. F. Cirtautas, sveikino ir džiaugėsi.  Prie „ Motinėlės” vairo stojo kun. A.Dambrauskas-Jakštas, kun. K.S. Šaulys išrinktas kasininku. 

Ir „Saulės”, kun. K. Olšausko inicijuotoje švietimo draugijoje,  padėjęs jai atsistoti ant kojų,  buvo sekretoriumi, iždininku. Visur, kur dalyvavo kun. Šaulys, buvo matyti, kad jis nebuvo linkęs būti pirmose eilėse, sutvarkęs reikalą iš esmės, pasitraukdavo į antrą planą. Iš kitos pusės 1907 m. kun. Šaulys buvo  tiesiog pasinėręs į krikščioniškos sociologijos problematiką: kartu su grupe  Lietuvos kunigų dalyvavo Varšuvoje kun.J. Matulevičiaus-Matulaičio organizuotuose socialiniuose kursuose, plačiai juos pristatė keliuose „Draugijos“ numeriuose.

 1909 m. sausio mėnesį Kaune, Liaudies namų salėje, vyko pirmieji socialiniai kursai. Atidarymo žodį tarė Žemaičių vyskupas G. F. Cirtautas, pasidžiaugdamas, kad susirinko tiek daug klausytojų. Tai ženklas, jog lietuviškoji inteligentija jaučia laiko pulsą. Ypač jam buvo malonu matyti daug kunigų (jų buvo 140 iš 200). Pirmąją paskaitą skaitė prof. kun. J. Matulevičius-Matulaitis. Aiškino apie socialinius žmonių santykius, o kitoje paskaitoje aptarė Bažnyčios mokslą nuosavybės reikalu. Prof. kun. J. Maciulevičius (Maironis) kalbėjo apie Leono XIII socialines enciklikas ir jų aktualumą. Visos paskaitos su sekretoriaus kun. Kazimiero Stepono Šaulio kursų ruošimo procedūros aprašymu buvo išpausdintos „Draugijos“ žurnale ir išleistos atskiru leidiniu.

Kun. Šaulio pastangas kuo plačiau aiškinti ir skleisti krikščioniškos sociologijos problematiką įvertino prof. kun. J. Matulevičius-Matulaitis, asmeniškai paraginęs jį Žemaičių Kunigų seminarijoje Kaune įvesti socialinių mokslų studijas. 1909 m. Kunigų seminarijos rektoriumi pakviestas prof. kun. J. Maciulevičius-Maironis su kun. K. Šauliu aptarę aktualią  laikmečio tematiką, įtraukė į klierikų studijų programą. Vadovėlio, aišku, nebuvo, teko pačiam kun. Kazimierui Steponui pagal kursų paskaitas, aplinkraščius, straipsnius savarankiškai ruoštis paskaitoms. Pagal jas parengė ir 1910 m. išleido veikalą „Sociologija“, pirmą Lietuvoje šios problematikos vadovėlį.

Vasario 16-osios akto signataras, Steigiamojo seimo narys

1918 metų Nepriklausomybės akto signatarai. K. Šaulys – pirmoje eilėje, trečias iš dešinės.

„Ar su ministeriu kalbės, ar su kaimo ūkininku-Šaulys tas pats. Kalbos netrūksta. Vyras aukštos inteligencijos, stipriai apsiskaitęs. Gali kalbėti įvairių sričių temomis. Kokia išorė, toks ir vidus. Charakteris lygus, kaip nušlifuotas. Kokia bebūtų atmosfera ir aplinka, Šaulys nepajudinamas. Stovi kaip uola. Seimo audrų metu jis šypsosi lygiai taip pat, kaip gražiausią pavasario dieną.“ Šitaip  prel. M. Krupavičius  charakterizavo bendrapartietį, bendramintį, bendražygį, kuris į politiką atėjo natūraliai, nuo pat pirmųjų kunigystės metų vidinio poreikio vedamas keisti gyvenimą Lietuvoje. 1917 m. Į Vilniaus konferenciją pasiūlytas kan. K.S. Šaulys buvo išrinktas ir į jos prezidiumą. Konferencijai išrinkus Lietuvos Tarybą, paaiškėjo, kad iš 20 atstovų yra 6 kunigai. Socialistamas pradėjus priekaištauti, ką Taryboje veiks kunigai, juk jie tokiam darbui nepasirengę, prezidiume  buvęs į Tarybą išrinktas kan. K.S Šaulys  kun. J. Staugaičiui pasakė: „Tokiomis aplinkybėmis jis negalįs priimti mandato. Kalboms pasibaigus, kun. Šaulys viešai pareiškė išeinąs iš Tarybos. Paskui tokį pareiškimą padarėme visi išrinktieji kunigai. Mes, katalikai, susitarėme palikti Taryboje tik 4 kunigus, o dvi vietas užleisti pasauliečiams, kad ir socialistams. Buvo daroma tai šventos ramybės dėlei, kad Konferencija neiširtų.” Taryboje liko kunigai: K.S. Šaulys. V. Mironas, A. Petrulis, J. Staugaitis.

Kan.Šaulys, būdamas vyskupo Karevičiaus sekretoriumi, važinėdavo iš Kauno į Lietuvos Tarybos posėdžius Vilniuje. Aktyviai ten reiškėsi, ypač tada, kai Taryba buvo suskilusi po nutarimų apie „amžiną ryšį su Vokietija”. Lietuvos Taryboje jis buvo dviejose nuolatinėse komisijose: konstitucijos ir įstatymų redagavimo. Konstitucijos komisijos pavestas paruošė ir suredagavo projektą tai konstitucijos daliai, kur yra nustatomi Bažnyčios ir valstybės santykiai. Tas projektas su nežymiomis pataisomis Seimo buvo priimtas.

1918 m. vasario 16-ąją kartu su visa Taryba kan. K. S. Šaulys pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Vėliau atsiminimuose jis rašė: „Šauliui teko rytojaus dieną, kaip Lietuvos Tarybos prezidiumo buvo sutarta, bandyti  įteikti per Lietuvos administracijos šefą Kaune oficialiu keliu Vasario  16-osios aktą Vokietijos vyriausybei. Žinoma, žygis nepasisekė. Tarybos aktui  vokiečių militarinė valdžia Lietuvoje nerodė jokio dėmesio ir susisiekusi su savo įstaigomis, atsisakė iš viso iš kan. Šaulio tokį dokumentą priimti. Aktas tačiau nuėjo kitais kanalais iki Berlyno, pateko į dienraščius ir buvo perskaitytas Reichstago posėdyje.“

  Dalyvavęs krikščionių demokratų partijoje dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą prel. Šaulys jos eilėse liko ir Nepriklausomoje Lietuvoje. 1920 m. buvo išrinktas į Steigiamąjį Seimą kaip krikščionių demokratų bloko narys. Steigiamajame Seime jis dirbo konstitucinėje komisijoje, laikydamasis tvirtos nuostatos, kad Lietuvoje būtų įvesta demokratinė krikščioniška santvarka.Triukšmingas Seimas tyliam ir labai pareigingam prel. Šauliui nebuvo labai tinkama vieta. Stenogramos rodo, kad jis gana retai eidavo į tribūną, kalbėdavo tik iš esmės, kaip teisininkas referuodavo vieną ar kitą rengiamo įstatymo projektą. „Šaulys,– rašė prel. M. Krupavičius,– kaip Steigiamojo seimo narys, man ypatingai buvo brangus ne tik dėl to, kad buvo vienas stipriausių frakcijos narių, kad visur buvo galima drąsiai jį statyti- nei apvils, nei gėdos nepadarys, nes Seimo nario pareigoms buvo stipriai pasirengęs ir kaip politikas, ir kaip socialinių klausimų bei krikščioniško socialinio mokslo žinovas. Man jis buvo brangus ir dėl to, kad tuo metu katalikų socialinis mokslas nedaug kam buvo žinomas.“   Kan. K.S. Šaulio aiškus žemės ūkio reformos  klausimų palaikymas nuramindavo ir opozicionierius: jei Šaulys palaiko, tai ir vyskupas Karevičius palaikys. Patys Krikščionių demokratų frakcijos kai kurie nariai irgi dažnai žiūrėdavo, kaip balsuoja K.S.Šaulys. Prel. M.Krupavičius, galima sakyti, visą gyvenimą nepamiršo patirto kan. Šaulio krikščioniško solidarumo, kai susiginčijus su socialdemokratu universiteto rektoriumi prof. V. Čepinskiu „ Šaulys priėjęs prie manęs, labai mandagiai kaip visada, su šypsena veide, pakišo kažkokį, nebeprisimenu, argumentą. Tik tuomet ir gal tik iš paskubinto alsavimo aš pajutau jį esant susinervinusį. Tai buvo vienatinis kartas, nors teko su juo dirbti gana ilgai ir visokiose aplinkybėse.“

1922 m., įkūrus Lietuvos universitetą, prof. kan. K.S Šaulys iš Steigiamojo Seimo pasitraukė.  Kokios buvo tokio sprendimo priežastys, rašyta atsiminimuose: „Išstojau iš Seimo, kad nebegalėjau, nebeįstengiau atlikinėti įmanomai naudingiau ir sąžiningiau visų turėtųjų ar pavestųjų pareigų dėl laiko stokos. Iš vienos pusės Seimas, iš antros darbas plačios anuomet Žemaičių vyskupijos kurijoje ir profesūra Teologijos- filosofijos fakultete. Seimas reikalavo iš savo narių anuomet, valstybės atsikūrimo pradžioje, labai daug darbo, atiduodant jam visą laiką ir energiją, ypač, kad inteligentinių jėgų procentas Seime nebuvo žymus. Pilnaties partijos susirinkimai, frakcijos darbai, komisijų posėdžiai, leistinų įstatymų projektų studijavimas...Turėdamas kitas svarbias pareigas, atsiradau priešais alternatyvą: pasilikti Seime, ar atsidėti tarnybinei pareigai.  Dirbant parlamentinį darbą be pilno atsidavimo, susidaro nepakenčiama ir nenaudinga padėtis. Išstoti iš Seimo, tai visai nereiškia nebedalyvauti politikos gyvenime. mes visi jame dalyvaujame, kad ir ne taip, kaip parlamentarai.“

Trijų ganytojų artimas pagalbininkas               

„Prelato Šaulio asmenyje, – rašė Z. Ivinskis, – yra įkūnytas Žemaičių vyskupijos ir Kauno arkidiecezijos aukštas bažnytinės administracijos pareigūnas. Lietuvoje nebuvo nė iš tolo jam lygaus, kuris turėtų tokį patyrimą, ir tokiu atsidėjimu būtų tam darbui  paaukojęs beveik visą savo gyvenimą – 40 metų.”

Po vysk. M. Paliulionio  mirties Žemaičių vyskupijos valdytoju buvo paskirtas vysk. G. F. Cirtautas, kuris 1911 m. sekretoriumi pakvietė Kunigų seminarijos kanonų teisės profesorių kun. K.S.Šaulį. Tokioms atsakingoms pareigoms, suprantama, skiriamas reikiamų savybių nestokojantis asmuo.1914 m. paskutiniuoju Žemaičių vyskupu tapęs Pranciškus Karevičius neseniai mirusio vysk. G. F. Cirtauto sekretoriaus nekeitė. Vysk. Karevičius pažinojo kun. K.S. Šaulį nuo Peterburgo dvasinės akademijos laikų, vertino jo ne tik jo dalykines savybes, bet ir nuoseklią veiklą sociologijos ir krikščioniškos demokratijos srityje.1916 m. buvo paskirtas Žemaičių vyskupijos kapitulos kanauninku,1920 m. – kancleriu. Milžiniškoje Žemaičių vyskupijoje (su Kuršu ir Žiemgala buvo pusantro milijono katalikų) darbo padaugėdavo dar ir todėl, kad nuolat reikėdavo turėti reikalų su įkyria rusų administracija, vis reikėdavo kovoti prieš jos įtarinėjimus ir daug aiškintis raštu. Sekretoriui nuolat reikėjo sekti įvairias valdžios instrukcijas, pažinti rusų įstatymus ir rašinėti raštus keturiomis kalbomis (rusų, lotynų ir lenkų).

Norint plačiau papasakoti apie Žemaičių vyskupijos kurijos kanclerio kan. Šaulio kasdienybę, tektų studijuoti kurijos ar Vatikano archyvus. Nebuvo tokio vysk. Pr. Karevičiaus viešo susitikimo su Lietuvos politikais ar  vizitatoriumi A. Cechini, ar apaštaliniu administratoriumi Achile Ratti, nebuvo tokios vizitacijos vyskupijoje, kad šalia nebūtų kan. Šaulio. 1918 m. dr. J. Šliūpas, Lietuvos Raudojo Kryžiaus organizacijos, kūrėjas, į šią veiklą  įsitraukti pakvietė ir kan. K. S. Šaulį, kuris buvo išrinktas į vyriausiąją valdybą. Dalyvavo jis ir Lietuvos valstybės archeologijos komisijos (1919–1934) veikloje. 1926 m. Lietuvos katalikų bažnyčios provincijos „ architektas“ arkivyskupas Jurgis Matulaitis tarp kitų kandidatų į vyskupus buvo įrašęs ir kan. K.S.Šaulio kandidatūrą. Nors nebuvo juo nominuotas, tačiau šis faktas rodo, kad  jis buvo  gerbiamas dvasininkas. Suprantama kodėl pirmasis Kauno arkivyskupas  metropolitas J. Skvireckas generalvikaru pasirinko kan. K.S. Šaulį. Būnant emigracijoje ark. J. Skvireckas laiške Z. Ivinskiui rašė: „Ordinarui generalvikaras yra dešinioji ranka, jo „ alter ego“. Eidamas tas pareigas, prel.Šaulys visą laiką ir visame buvo brangus ir artimiausias arkivyskupo bendradarbis. Jis, be to, buvo labai aukštai vertinamas ir diecezijos kunigų. Jiems net dažniau tekdavo susidurti su generalvikaru“. 1927 m. jam suteiktas popiežiaus rūmų prelato titulas, vėliau pakeltas Kauno bazilikos arkidiakonu ir metropolijos kapitulos prelatų dekanu, o  1937 m. suteiktas apaštališkojo protonotaro garbės vardas.

 Nuo 1922 m. iki 1944 m. profesoriavo Lietuvos universitete, kunigų seminarijoje. Ėjo teologijos- filosofijos fakulteto Bažnytinės teisės vedėjo, ekstraordinarinio, ordinarinio profesoriaus pareigas. Leidinys „Kanoniškojo proceso teisės“ buvo prelato profesoriavimo seminarijoje ir Lietuvos universitete rezultatas. Studentams tai buvo svarbios ir didelės praktinės naudos turinčios paskaitos.  Antrojo pasaulinio karo metais, vokiečių okupacinei valdžiai sustabdžius Lietuvos Raudonojo kryžiaus organizacijos veiklą, prel. K. S. Šaulys įkūrė Lietuvos Savitarpio pagalbos  organizaciją ir 1941–1944 m. buvo jos vicepirmininkas.

Baigiantis karui, 1944 m. vasarą, vengdamas galimų represijų, prel. K. S. Šaulys pasitraukė į Vakarus. Iš pradžių gyveno Vokietijoje, vėliau – Šveicarijoje, Luganoje. Buvo aktyvus VLIK, Pasaulio  lietuvių bendruomenės  narys, daug pastangų dėjęs už bendrus lietuvių siekius. Mirė 1964 m. gegužės 9 d.. „Pasaulio lietuvyje“ išspausdintame nekrologe rašoma, kad Anapilin išėjo jis išėjo Tėvynės ilgesio kankinamas, bet nepraradęs vilties, kad Lietuva vėl prisikels laisvam, nepriklausomam gyvenimui. Iš pradžių jis buvo palaidotas Pambio–Noranco kaimelio kapinėse, netoli Lugano. 1968 m. K.S. Šaulio palaikai perkelti į Romos Verano  kapinių popiežiškosios šv. Kazimiero lietuvių kolegijos koplyčią.

…………..

 Lietuvių enciklopedija, Bostonas,1963.  Aidai, Bruklinas,1952. „Šveicarijos lietuvių žinios”, Bernas,1952.  „Tėvynės sargas“, Roitlingenas, 1947 .