„Vaikystė ir žaidimai – kodėl tėvams svarbu žaisti su vaikais net tada, kai jie eina į mokyklą?“ – viena ciklo „Gyvenimas kaip įdomi pamoka“, organizuojamo seserų eucharistiečių ir ISC „Bendrakeleiviai“, paskaitų. Anot ją vedusios Individualiosios psichologijos instituto direktorės dr.doc. Rasos Bieliauskaitės, žaidimas – rimtas ir svarbus dalykas vaikų augimui ir auginimui nuo pat kūdikystės iki brandos, taip pat ir suaugus, t. y. visą žmogaus gyvenimą. Žaidimas – tai terpė kurioje augama daugeliu aspektų – savivokos, savivertės, santykio su kitais žmonėmis, socializacijos prasme. Žaidžiant mokomasi – iš pradžių iš pažiūros pačių elementariausių dalykų, ženklinančių kūdikio, mažo vaiko vystymosi raidos etapus, vėliau – vis sudėtingesnių. Žaidžiant formuojasi intelektas, kūrybiškumas. Šeimoje žaidimas – tai bendrystės išraiška ir šio jausmo stiprinimas. Tačiau psichologė R. Bieliauskaitė ragina niekuomet nepamiršti vienos „smulkmenos“ – žaidimas veiksmingiausias tada, kai visiems žaidžiantiems jis smagus.

Gerbiama Rasa, sakote, kad žaidimas – rimtas ir svarbus dalykas vaikų augimui ir auginimui. Pakomentuokite tai išsamiau.

Šiuolaikinėje visuomenėje neretai tenka susidurti su itin „rimtu“ tėvų požiūriu į vaikų ugdymą, kai siekiama, jog šie taptų kuo protingesni bei išsilavinę, tad stengiamasi, kad jau nuo 6-erių ar 7-erių metų jie „prasmingai“ leistų laiką, įgytų žinių. Tokie tėvai nori, kad jų vaikai dar neidami į mokyklą mokytųsi rašyti, skaityti, manydami, jog tai užtikrins didesnes jų galimybes ateityje. Esama įsitikinimo, kad jei vaikai anksti neįgis tam tikrų intelektualinių pasiekimų, vėliau jiems bus sunku ką nors pasiekti profesinėje veikloje ar pan.

Tačiau iš tiesų ikimokyklinio ir jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikams žaidimas kaip tik ir yra ta terpė, kuri lavina intelektą. Jau senovės Graikijoje didelis dėmesys buvo skiriamas vadinamiesiems „laisviesiems menams“ – gimnastikai, šokiui, muzikai ir t. t. Šie dalykai ugdant vaikus yra labai svarbūs, tačiau jie turėtų būti pateikiami ne kaip profesija, žinios, tačiau drauge su žaidimu.

Žaidimas svarbus nuo pat gimimo, nuo pat kūdikystės. Tad kokie tie pirmieji, ankstyvieji žaidimai, koks tėvų vaidmuo juose?

Gimusio kūdikio smegenyse vyksta didžiuliai pokyčiai. Mūsų centrinė nervų sistema po gimimo auga ir bręsta nepalyginamai sparčiau nei bet kuris kitas organas. Ir tas brendimas vyksta patiriant santykį, bendravimą, visų pirma su tėvais. Suaugusiojo vaidmuo – kurti šį santykį, kai formuojasi vaiko intelektinės galimybės, smegenų ir vidinė psichinė struktūra, vystosi jo gebėjimai suvokti save ir supantį pasaulį bei save reguliuoti.

Nors kai kurie dalykai yra užkoduoti genetiškai ir paveldėti, labai svarbu, kaip tai išlavinama santykyje su suaugusiu žmogumi. Kalbant apie žaidimą, būtent suaugęs yra tas, kuris kuria vaikui žaidimų aplinką.

Kūdikystėje, ankstyvojoje vaikystėje labai svarbūs vadinamieji „žaidinimai“, kurių galima rasti ir kiekvienos tautos folklore – su įvairiomis dainelėmis, pajojimais ant kelių, eilėraštukais. Mažų vaikų kutenimiai, „niurkymai“, pamėtymai (ar net vadinamoji kūdikių joga), vėliau – tėčių ir berniukų pasigalynėjimai itin teigiamai veikia vaiko nervų sistemos raidą, nes vaikui suteikia daug įvairiapusės stimuliacijos, tačiau tik esant geram santykiui tarp tėvų ir vaiko, vyraujant teigiamoms emocijoms.

Neurofiziologai atliko bandymus su ką tik gimusiais kačiukais. Vieni jų buvo ištepti tam tikra medžiaga, todėl mamos jų nelaižė. Vėliau, kačiukams paaugus, buvo vertinama jų nervų sistema, smegenų veikla ir pastebėta akivaizdi įtaka, kurią lėmė fizinio kontakto su motina buvimas ar nebuvimas. Ne veltui lietuvių tautosakoje esama „keiksmažodžio“ – „Tu, verši, nelaižytas“.

Neretai pasitaikantis dalykas žmonių psichologijoje yra pogimdyminė depresija, kai mamos nuotaika tampa slogi, bloga, jai emociškai sunku būti su kūdikiu. Nemažai atliktų tyrimų rodo, kad jei motina serga depresija, esama didesnės rizikos, jog jos vaikas taip pat bus linkęs į šį sutrikimą. Taigi pradėjus į nervų sistemos raidą žvelgti santykių aspektu, buvo suvokta, kad polinkis į depresiją nėra vien paveldimas genetiškai, bet jį lemia ir depresija sergančios motinos santykis su vaiku – juk tokia mama kur kas mažiau nei įprasta ims jį ant rankų, glostys, šypsosis jam. Tad kūdikiui gali susiformuoti suvokimas, jog jis nėra pakankamai svarbus ir mylimas.

Visai mažų, iki metų amžiaus, vaikų žaidimas „ku-kū, ar aš čia, ar ne čia“ atspindi svarbų vaiko raidos etapą. Psichologai tai vadina „objekto pastovumu“ – vaikas mokosi suvokti, kad žaislas ar mama egzistuoja ir tada, kai jis to nemato. Su tuo susijęs ir kitas mėgstamas kūdikio žaidimas, galbūt kiek erzinantis tėvus, – žaislo numetimas. Yra manoma, kad kai žaislas pasitraukia iš vaiko regėjimo lauko ir psichikoje nebelieka jo vaizdo, jam atrodo, kad to žaislo tiesiog nėra. Dėl to tam tikro amžiaus maži vaikai gali labai išgyventi, kol išmoksta, kad nereikia bijoti, kai mama išeina į kitą kambarį ir tampa nematoma, t.y. kol atsiranda suvokimas, jog objektas yra ir tada, kai aš jo nematau.

Minėjote, kad vaikams žaidimas – tai ta terpė, kuri lavina intelektą. Kaip tai vyksta?

Vaikams augant, žaidimai jiems padeda mokytis. Mes retai susimąstome, kiek kūdikis turi išmokti per pirmuosius savo gyvenimo metus. Akimis suvokti daikto dydį, formą, tūrį, numatyti svorį – tai, ką mes visi mokame ir, atrodo, visada mokėjome. Tačiau kūdikis pirmaisiais metais to mokosi, ir tam padeda tokie iš pažiūros elementarūs žaidimai, kaip daiktų dėjimas vienas į kitą ar bokšto vėrimas (antroje pirmųjų metų pusėje). Kūdikis taip žaisti gali ilgai, nes juk iš tiesų maži vaikai ir žaidžia tai, ką turi išmokti.

Žaidžiant formuojasi vaikų mąstymo pradmenys. Svarbus mąstymo raidos etapas – kai vaikas iki trejų metų žaisdamas susikuria tam tikrą erdvę, kuri padeda jam suvokti skirtumą tarp objektyvios (išorinės) ir psichinės realybės (to, kas yra mūsų galvose, ką įsivaizduojame ir mąstome). Kai vaikas tempdamas siūlų ritę įsivaizduoja, jog tai yra šuniukas, šiame žaidime susiduria realybė ir fantazija, ir tai padeda vaikui suvokti skirtumą tarp savo psichinės ir objektyvios realybės. Jei mes sutapatiname savo psichinę realybę su realiais dalykais, susiduriame su rimtomis problemomis. Mums neliktų erdvės tai aptarti, taip pat ir su savimi, kaip aš galiu konkrečioje situacijoje pasielgti. Pavyzdžiui, įveikti savo pyktį. Tad norint, kad vaikas to išmoktų, jam svarbu turėti šią vidinę, įsivaizduojamą erdvę, kuri randasi per žaidimą ir yra labai reikšminga, nes padeda formuotis mąstymui, intelektui, savireguliacijai ir gebėjimui susitvarkyti su savo emocijomis.

Kita vertus, žaidžiant formuojasi suvokimas, koks esu, ką galiu, atsiranda galimybė išbandyti įvarius savo aspektus. Ypač kalbant apie vaidmenų žaidimus, prasidedančius 5–6 metų amžiuje. Šie žaidimai yra labai svarbūs socialiniam mokymuisi, įvairių vaidmenų išbandymui. „Namų“, „gydytojų“ ir pan. žaidimas – tai situacijos, su kuriomis vaikai susiduria realiai, o žaisdami jie gali leisti sau skirtingai į jas reaguoti ir patys patirti įvairias drauge žaidžiančiųjų reakcijas.

Sakote, žaidimas svarbus ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems, t.y. visą gyvenimą. Kuo svarbūs tėvų ir vaikų bendri žaidimai šeimoje?

Viena svarbiausių žaidimo funkcijų šeimoje – tai bendrumo jausmo formavimas. A. Adlerio individualiosios psichologijos teorija teigia, kad sveikai raidai būtina patenkinti du esminius, įgimtus žmogaus poreikius: jaustis pakankamai reikšmingam (surasti būdą, kaip būti reikšmingam ir geram kitiems) ir jaustis, jog tu priklausai grupei. Vaikui šeima ir yra pirmoji grupė, kuriai jis jaučiasi priklausantis. Taigi bendras žaidimas namuose kuria bendrą atmosferą, bendrą buvimą, bendrą santykį, taip pat padeda vaikams suformuoti tas savybes, kokių norėtume. Pavyzdžiui, žaidimas su taisyklėmis padeda vaikui išmokti jausti savo ir kitų ribas, o tai – vienas svarbiausių dalykų mūsų raidoje. Taip pat – išmokti laimėti ir išmokti pralaimėti. Iš tiesų kartais laimėti gali būti sunkiau nei atvirkščiai. Pavyzdžiui, kai vaikas įsivaizduoja, jog mama ar tėtis pralaimėjęs labai išgyvena, jam gali kilti baimė laimėti, jausmas, kad aš būsiu blogas, jei laimėsiu.

 Kalbant apie bendrą vaikų ir suaugusiųjų žaidimą neretai pamirštama esminė „smulkmena“, kad žaidimas veiksmingas ir vertingas tik tada, kai jį su malonumu žaidžia visi. Jei tėvams žaidimas iš tiesų nebus įdomus, vaikas tą gėrį, tą bendrystės jausmą patirs mažai arba visai nepatirs. Vaikas gali netgi pasijusti kaltas, kad jis kažko nori, jog kiti nepatenkinti, kad jis kažką daro ne taip. Taigi tėvams tą reikėtų turėti omenyje.

Žaidimai taip pat yra svarbi švenčių dalis. Visų pirma kaip mokymasis žaisti kartu, kūrybinis lavinimas ir smagus laiko drauge praleidimas. Tad džiugu, jog šiandien žmonės išmoksta daugiau žaidimų, dalyvaudami įvairiose veiklose – stovyklose, bendruomenės organizuojamuose renginiuose.

Paauglystėje žaidimai taip pat yra labai svarbūs. Tiek su tėvais, tiek atskirai, pačių paauglių. Šiuo atveju yra labai svarbu tėvams sugebėti išlaikyti ribą ir nenorėti per daug visur dalyvauti.

Tėvams neretai kyla klausimas: ar žaisdami su mažesniais vaikais jie turėtų būti kaip lygiaverčiai žaidėjai ar nusileisti?

Visų pirma žaidimas turėtų atitikti vaiko amžių. Šiandien žaidimų rinka yra labai didelė ir esama gausybės žaidimų, skirtų žmonėms nuo 4 iki 99 metų amžiaus, kur vaikai gali dalyvauti kaip lygiaverčiai, nes čia nereikalingos suaugusiojo žinios ar intelektas. Tai – žaidimai kurie remiasi atsitiktinumo tvarka, pavyzdžiui, kur reikia mesti kauliuką, tad tiek laimėti, tiek pralaimėti gali kiekvienas. Beje, reikia pažymėti, kad vaikui pralaimėjimo patirtis taip pat labai svarbi, taip pat ir tai, kaip mes, suaugusieji, patys reaguojame į pralaimėjimą.

Viena mama pasakojo, kaip rado išeitį, kad jos dukra labai nenusimintų, jei tektų pralaimėti žaidimą. Ji sugalvojo žaidimo pabaigoje abi figūrėles greta – tiek laimėtojo, tiek pralaimėtojo – pastatyti drauge ant vieno laiptelio, kad jos vienas kitą pasveikintų. Taigi dukra to momento labai laukdavusi, ir jai nebūdavę taip svarbu, ar ji laimėjo, o tai, kad ji galės pasveikinti savo varžovą.

Vis dėlto kas nutinka, jei suaugusysis žaisdamas su vaiku nusileidžia? Viena moteris pasakojo, jog vaikystėje jai labai patikdavę žaisti šachmatais su seneliu, kuris jai visada leisdavęs laimėti. Mergaitė jausdavusis labai gerai, tačiau atvažiavus jos keletu metų vyresnei pusseserei ir su ja sužaidus šachmatais bei pralaimėjus, kilęs labai didelis nusivylimas ir pyktis. Taigi suaugusiajam nusileisti ir tyčia pralaimėti, leidžiant vaikui visada laimėti, yra nelabai gerai. Taip pat jeigu mes nusileidžiame, atsiduriame pranašesniojo pozicijoje, ir nebelieka lygiavertiškumo.

Tad geriau rinktis žaidimus, atitinkančius vaiko amžių, arba modifikuoti žaidimų taisykles taip, kad vaiko ir suaugusiojo galimybės laimėti taptų panašios. Kalbant apie tokius žaidimus kaip šaškės, šachmatai, tam, kad vaikui visuomet netekėtų pralaimėti, suaugusysis galėtų žaisti be kelių figūrų.

Vienas tėtis kiek būkštaudamas pasidalijo savo patirtimi, ar dera su vaikais žaidžiant vaidmenų žaidimus (parduotuvę, mokyklą etc.) apsimesti kvailesniu, išsiblaškiusiu, piktu ar dar kokių ne visai tipiškų savybių turinčiu personažu. Ką manote apie tai?

Mano nuomone, kai tėtis, vaidindamas tokius vaidmenis, leidžia sau mėgautis žaidimu, jam smagu, – tiek jis, tiek ir vaikai patiria daug teigiamų emocijų. Kita vertus, vaikams yra sukuriama terpė patiems išbandyti įvairius vaidmenis. Taip pat jie gali būti labiau atsipalaidavę, skirtingi ir priimti įvairias savo asmenybės dalis.

Grįžtant prie žaidimų šeimoje, kaip turėtų žaisti šeima – ar tik visi drauge, ar mama ir vaikas arba tėvas ir vaikas atskirai? Kaip yra geriausia?

Visaip. Kai žaidžiama kartu, reikia rasti žaidimą, kuris būtų smagus visiems. Esama žaidimų, kurių vienas iš tėvų nemėgsta, o kitam tai patinka. Tada su vaiku gali žaisti vienas iš tėvų. Atskiras santykis su kiekvienu iš tėvų vaikui taip pat yra labai reikalingas. Taip pat ir šeimose, kurios augina daugiau nei vieną vaiką. Labai svarbu, kad kiekvienas vaikas turėtų galimybę bendrauti akis į akį tiek su mama, tiek su tėčiu, nors ir nedažnai, ir neilgai. Juk svarbiausia kokybė, ne kiekybė. Ir tai, kad bendra veikla abiem būtų maloni.

Daugeliui akivaizdu, kad šiandien „gyvus“, „realius“ žaidimus baigia išstumti, o gal net ir išstūmė kompiuteriniai žaidimai. Ką manote apie tai?

Tėvai dažnai nerimauja ir klausia, ką daryti, kai vaikai, jų nuomone, tam skiria per daug dėmesio. Mano manymu, visų pirma reikia suvokti ir tai, ką šie žaidimai vaikams duoda gero. Domėtis, pastebėti ir suprasti. Kita vertus, tėvai turi žinoti, ką vaikas žaidžia, ar tai atitinka jo amžių, ir tai kontroliuoti. Žinoma, vyresnio amžiaus vaikus yra sunkiau kontroliuoti, bet reikia domėtis, neparodant , o dar geriau – neturint išankstinės kritiškos nuostatos. Pavyzdžiui, pažįstu tėvų, maniusių, jog jų vaikai yra priklausomi nuo kompiuterinių žaidimų. Tačiau jie užaugo labai talentingi žmonės, sukūrė šeimas, įgijo puikias profesijas. Jie žinias, įgytas žaidžiant kompiuterinius žaidimus, sėkmingai pritaikė savo profesinėje veikloje.

Kalbėjote apie kūdikių, mažų vaikų „žaidinimus“. Tačiau kartais mamoms atrodo, jog to nepakanka, jos įsivaizduoja, kad turėtų ir kažkaip ypatingai žaisti su savo dvejų trejų metų vaiku, tačiau nežino kaip ir netgi jaučiasi kaltos.

Šiuo atveju turime suvokti, kokie yra vaiko poreikiai, ko jis nori. Ir nebūtina manyti, kad su tuo mažu vaiku reikia kaip nors ypatingai žaisti. Reikia ieškoti paprasčiausių dalykų. Kaip žinome, pirktiniai žaislai tokio amžiaus vaikams būna įdomūs labai trumpai. Jiems kur kas labiau patinka atidarinėti spinteles, žaisti su buities rakandais. O tėvų pagrindinė užduotis yra eiti paskui vaiką.

Džiugu matyti, kai bažnyčioje per Mišias keletas mamyčių ar tėvelių vaikšto paskui visur bėgiojančius savo mažylius. Ir tai yra gėris, tam tikras suaugusio žmogaus pasiaukojimas. Tam, kad perduotum savo žinią, turi eiti paskui vaiką ir perduoti tai, ką šis gali priimti. Tad labai svarbu atsiliepti į esamą vaiko poreikį, taip pat ieškoti būdų, kaip mums patiems būtų malonu su vaiku būti. Tyrimai rodo, kad vaikai mūsų vertybes perima tose situacijose, kuriose jie patiria teigiamų emocijų. Ne tada, kai juos barame ar pamokslaujame.

Tekste panaudoti paskaitoje dalyvavusių tėvų klausimai lektorei bei pasidalijimai savo patirtimi.

Parengė Jurga Žiugždienė