Siūlau galvosūkį. Kas prieš kelias savaites Seimo Aplinkos apsaugos komitetui nusiuntė tokį raginimą: „Raginu Jus atsižvelgti į ES institucijų rekomendacijas ir, prieš priimant galutinį sprendimą dėl tolesnių skalūnų dujų gavybos perspektyvų Lietuvoje, įvertinti, kokius Lietuvoje galiojančius teisės aktus būtina keisti ar pildyti, siekiant užtikrinti pakankamą aplinkos apsaugos lygį masinės skalūnų dujų gavybos atveju“?

Neatspėjote. Tai ne „Gazprom“ agentas, ne koks destruktyvus žaliasis ir net ne Žygaičių bendruomenės narys. Tai ištrauka iš europarlamentarės, TS-LKD narės Radvilės Morkūnaitės-Mikulėnienės 2013 sausio 22 dienos laiško Seimo nariams.

Pabandykite spėti dar kartą. Kas yra šių Ministrui Pirmininkui ir aplinkos ministrui išsiųstų klausimų autorius: „Ar bus naudojama hidraulinio skaldymo technologija išgaunant dujas iš skalūnų? Ar galite garantuoti, kad nebus užterštas geriamas vanduo? Kokiais būdais tai garantuosite? Ar galite garantuoti, kad taikant hidraulinio skaldymo technologiją chemikalai nepateks į geriamąjį vandenį? Ar vykdomų darbų metu nebus trikdoma gyventojų ramybė garsu, pravažiuojančia technika? Kur bus dedami panaudoti chemikalai, kurie bus naudojami dujų gavybai? Koks bus veiksmų planas įvykus vandens oro ar dirvožemio užterštumui? Kas kiek laiko bus atliekami geriamojo vandens tyrimai? Gavę Jūsų atsakymus juos nedelsdami perduosime Žygaičių bendruomenės nariams.“

Ir vėl neatspėjote. Šio vasario 1 dienos rašto autoriai ir vėl ne paniką skleidžiantys Gazpromo“ agentai ar Rusijos interesams dirbantys politikai, o pats opozicijos lyderis ir konservatorių vadas Andrius Kubilius bei įtakingi jo partijos nariai Kazys Starkevičius ir Stasys Šedbaras.

Tas pats A.Kubilius, kuris vasario 6 d. Seimo Aplinkos apsaugos komitetui pasiūlius stabdyti skalūninių dujų žvalgybą ir gavybą tol, kol nebus įvertintas poveikis aplinkai (ir atsakyta į A.Kubiliaus užduodamus klausimus), šį komiteto sprendimą pavadino neatsakingu, emociniu ir naudingu Rusijai. Tas pats A. Kubilius, kuris būdamas premjeras ir viešai propaguodamas skalūnų dujų gavybą, prieš skelbiant konkursą dėl dujų išgavimo turėjo pats pasirūpinti visais jo dabar keliamais aplinkosauginiais klausimais.

A. Kubiliaus vyriausybei to nepadarius dabartinė Vyriausybė atsidūrė išties keblioje padėty – konkursas dėl skalūnų dujų žvalgybos ir gavybos jau yra įvykęs, o atsakymų į aplinkosauginius klausimus nėra. Aukščiausi valdžios atstovai, konkursą rengusi Geologijos tarnyba Žygaičių bendruomenę ir kitus Lietuvos gyventojus ramina aiškindami, kad poveikio aplinkai vertinimas bus atliktas po žvalgybos darbų, tačiau Seimo Aplinkos apsaugos komitetas duria pirštu į skelbto konkurso sąlygas, kur juodu ant balto parašyta: „angliavandenilių išteklių naudojimo  konkurso Šilutės – Tauragės ir Kudirkos – Kybartų plotuose sąlygos“. Pagal šį dokumentą konkurse vienintelė dalyvavusi „Chevrono“ įmonė bet kuriame pasaulio teisme įrodys, kad ji laimėjo konkursą ne tik žvalgybai, bet ir gavybai (naudojimui) ir kad vėliau bet kokie Lietuvos iškelti apribojimai dėl gamtosauginių sąlygų, dėl kurių „Chevronas“ nesutinka, atneša „Chevronui“ papildomų nuostolių.

Trumpiau sakant, jei Lietuva po žvalgybos iškels „Chevronui“ nepriimtinus gamtosaugos reikalavimus (pvz., atskleisti naudojamų chemikalų sudėtį ar kompensuoti už užterštą vandenį), „Chevronas“ išsireikalaus, kad Lietuva apmokėtų jų geologinę žvalgybą (amerikiečiai ją įkainoja 80 mln. Lt) ir daug milijonų už pažeistus teisėtus lūkesčius. Panašią situaciją Lietuva jau turėjo po LEO.LT kūrimo, kai nutraukdama nenaudingą sutartį su „NDX energija“ valstybė (mes visi) jai sumokėjome  680 mln. Lt kompensaciją.

Bet gal be reikalo čia tie kaimiečiai iš Žygaičių, žalieji ar Seimo Aplinkos apsaugos komitetas purkštauja – juk turėsim reikalą su viena didžiausių ne tik JAV, bet visame pasaulyje įmone, su visai kitokia nei Rytuose verslo kultūra?

Spręskit patys: 2005 metais skalūnų dujų ir naftos ieškotojai sugebėjo priversti JAV vyriausybę ir įstatymų leidėjus padaryti jiems specialią išimtį – hidrauliniam ardymui leista netaikyti pagrindinių Saugaus geriamojo vandens įstatymo nuostatų, leista neatskleisti uolienų ardymui naudojamų chemikalų sudėties. Kam reikalinga ši išimtis, jei skalūnų dujų gavyba yra ekologiškai saugi? Kaip nežinant naudojamų cheminių medžiagų  sudėties galima atlikti dorą poveikio aplinkai vertinimą?  

Baimindamiesi geriamojo vandens užteršimo, prancūzai uždraudė pramoninę skalūnų dujų gavybą, o anglai, vokiečiai ir lenkai tęsė dujų žvalgybą tik įstatymiškai sugriežtinę aplinkosaugos reikalavimus. Būtent tą ir siūlo daryti Seimo Aplinkos apsaugos komitetas – sustabdyti skalūnų dujų žvalgybą ir gavybą, kol geriamojo vandens ir kitos aplinkos neapsaugosim aiškiais įstatymų reikalavimais, pvz., atskleisti naudojamų cheminių medžiagų sudėtį, numatyti vandens tyrimų dažnį, numatyti tikslų užteršto grunto sandėliavimą ir užteršto vandens (jo bus dešimtys milijonų kubų) išvalymą. 

Kito konstitucinio kelio tiesiog nėra, nes kaip galima apginti Konstitucijos 54 straipsnį „Įstatymu draudžiama niokoti žemę, jos gelmes, vandenis, teršti vandenis ir orą, daryti radiacinį poveikį aplinkai bei skurdinti augaliją ir gyvūniją“, jei nėra įstatyminio reikalavimo atskleisti į žemės gelmes purškiamų cheminių medžiagų sudėtį? O gal šią Konstitucijos nuostatą ginsime taip pat, kaip danų kiaules – pirma Lietuvos Vyriausybė danams leido nekontroliuojamai vystyti kiaulių verslą, o vėliau nuo taršos sunegalavusių lietuvių konstitucines teises apgynė Europos žmogaus teisių teismas?  

Seimo Aplinkos apsaugos komitetas Vyriausybei pasiūlė ir dar vieną svarbų dalyką – sudaryti darbo grupę, kuri įvertintų ne tik aplinkosaugos problemas, bet ir atliktų šio verslo plano naudos ir kaštų valstybei analizę. Turbūt visi suprantame, kad konkreti ekonominė nauda paaiškėtų tik žinant, kiek dujų ar naftos glūdi lietuviškuose skalūnuose, tačiau iš aukštų tribūnų jau senokai skleidžiamas mitas, kad Lietuva su savo skalūninėmis dujomis taps turtinga kaip Norvegija, kad savo dujų  užteks 40 metų ir mokėsime už jas 5 kartus mažiau.

Klausaisi tokių pasakų ir negali suprasti – ar tokie politikai, kaip A. Kubilius ir S. Šedbaras patys tiki tuo, ką sako, ar tiesiog naiviems lietuviams kabina amerikietiškus makaronus? Gal jie galėtų paaiškinti, kodėl lietuviai nepasijuto turtingi kaip norvegai pradėję išgauti savo Minijos naftą, kurią taip „sėkmingai“ 1999 m.  pardavė A.Kubiliaus Vyriausybė? Juk savo naftos, pasak geologų, pagal Lietuvos poreikius būtų užtekę 50 metų, tačiau ši strategiškai naudinga iškasena jau baigiama išnaudoti, o lietuvaičiai, turėdami savo naftą ir jos perdirbimo gamyklą, moka už benziną brangiau nei kaimynai.

Nežinau, kiek Lietuvos įstatymai atitinka Konstituciją, tačiau žemės gelmės yra išimtinė valstybės nuosavybė (47 str.) tik gelmėse, nes jas ištraukus į paviršių jos tampa jau išgavėjų laimikiu, už kurį valstybei sumokamas tik nedidelis mokestis. Pavyzdžiui, jei jus kas pagaus suradus kilogramą gintaro, turėsite valstybei sumokėti 69 litus ir 98 centus (kodėl ne lygiai 70 Lt – niekas nežino). O jei išgausite per metus iki 1 tūkst. tonų skalūninių dujų ar Minijos naftos, sumokėsite valstybei 2 proc., skaičiuojant pagal vidutinę dujų ar naftos pardavimo kainą Lietuvoje. Tiesa, jei naftos ar dujų išgavėjai išgaus daugiau kaip 20 tūkst. tonų per metus ir tai bus sąžiningai fiksuojama, valstybei atiteks 20 proc. Visa kita atiteks naftos ir dujų išgavėjams.

Daug ar mažai – nuo 2 iki 20 procentų į valstybės biudžetą už savo dujas ar naftą – spręskite patys. Bet kalbėti apie tai, kad Lietuva su savo dujomis staiga taps turtinga kaip Norvegija ar kad Lietuvoje dujų kaina atpigs 5 kartus – vaikiškai neatsakinga arba konservatoriškai dviveidiška. Juk tas lietuviškas dujas amerikiečiai Lietuvai pardavinėtų kaip ir lietuvišką Minijos naftą - per tarptautinę rinką, todėl labai gali būti, kad jos taip ir nebus pigesnės nei rusiškos. Tiesa, didelė skalūnų dujų gavyba Europoje numuštų „Gazpromo“ dujų kainą, bet tai tikrai įvyktų ne dėl to mažo lietuviškų dujų kiekio ir jau tikrai ne dėl to, kad iki išgavimo jos buvo mūsų.   

Lietuva galėjo sekti Norvegijos turtėjimo pavyzdžiu, jei su savo nafta ir dujomis elgtųsi kaip norvegai, kurie lengva ranka nepatikėjo tų ypatingų išteklių žvalgybos ir gavybos patyrusiems amerikiečiams, bet skubiai priėmė įstatymų pataisas, kad nafta yra išskirtinai valstybės nuosavybė, ir tam tikslui sukūrė valstybinę įmonę „Statoil“, kuri, kaip neturinti patirties ir įrangos, dirbo kartu ir pelną dalinosi su užsienio kompanijomis.

Be abejo, nedidelių Lietuvos naftos ir dujų išteklių negalima lyginti su norvegiškais, kaip negalima lyginti ir korupcinio masto administruojant valdiškas įmones – norvegai neturi to sovietmečiu įgyto masinio lietuviško įpročio savintis kolchozo (dabar valstybės) turtą kaip savą. Tačiau libertariškai skubėdami kuo greičiau atsikratyti bet kokia valstybės nuosavybe, perleisti ją užsieniečiams, už tai prašydami menkų nuošimčių, ne tik viską greit iššvaistysime, bet taip ir neišmoksime savo valstybės valdyti civilizuotai.

Todėl iš jau išvirtos necivilizuotos skalūnų košės matyčiau tik tokią saugaus ir valstybei pelningo verslo išeitį: neskelbti nugalėtojo jau įvykusiame konkurse dėl skalūnų dujų žvalgybos ir gavybos, motyvuojant, jog konkurso sąlygos buvo nepilnos ir neskaidrios – aiškiai surašytos vienai bendrovei, skubiai priimti aplinkosaugos teisės aktus, užtikrinančius saugų hidraulinį skalūnų ardymą, sukurti valstybinę įmonę skalūnų angliavandenilių (dujų ir naftos) išgavimui ir kviestis bendram darbui patyrusias įmones iš užsienio.

Suprantu, kad tie, kurie jau yra apdalinti verslo dovanėlėmis (tiksliau, pakišomis), ir toliau šauks, jog toks kelias naudingas tik „Gazpromui“, Rusijai, bet ne Lietuvai, tačiau nesivadovaujantys principu „po manęs nors ir tvanas“ neturėtų pamiršti, kad šiuo atveju kalbame apie grėsmę gyvybiškai strateginiam gamtos ištekliui – geriamajam vandeniui.

Dujom neužkąsi ir nafta neatsigersi, todėl labai nesinorėtų, kad beatodairiškai viską statant ant skalūnų loterijos bilieto atsitiktų kaip toj pasakoj, kurios herojus mirė iš bado ir troškulio, nes išsipildė svarbiausias jo troškimas – prie ko prisilietė, viskas virto auksu.