Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Kompozitoriaus ir muzikanto, grupės „Skylė“ lyderio Roko Radzevičiaus knygos „Lietuvos roko pionieriai“ istorija prasidėjo prieš penkiolika metų, kai tuomet, dar būdamas studentas, jis susidomėjo „roko archeologija“ ir pamėgino išsiaiškinti, kas Lietuvos roko muzikoje vyko iki 1980 m. Per kelerius metus jis parengė 36 interviu su to meto liudininkais, surinko išlikusios vaizdinės bei garsinės medžiagos archyvą ir 2000 m. sudarė elektroninę enciklopediją „Lietuvos roko pionieriai“, kuri tapo R. Radzevičiaus magistro darbu.

2012 metų pabaigoje pasirodžiusioje knygoje „Lietuvos roko pionieriai“ publikuojama reikšmingiausia šio darbo dalis – interviu su muzikantais bei anų įvykių dalyviais. Būtent pokalbiuose atskleidžiamas kūrybinis to meto intensyvumas, aistra, su kuria jaunuoliai savo rankomis ėmė gamintis gitaras ir įgarsinimo aparatūrą, kad tik galėtų groti panašiai kaip Bitlai ar Rolingai.

Šis leidinys atveria užmirštą, o daugelio turbūt net negirdėtą pirmąjį Lietuvos roko istorijos puslapį, kuriame atskleidžiamas ne tik kultūrinis ir idėjinis, bet ir socialinis bei politinis ano meto kontekstas, o šalia brėžiamos paralelės ir su šių dienų Lietuvos roko muzika, bandant suprasti, kas nutiko, kad roko muzika tapo „nerimtu“ žanru. Pasak R. Radzevičiaus, „rokas – ne tik muzika, bet visų pirma idėja, gebanti kūrybai ir laisvai minčiai sujungti skirtingus žmones“.

Roką Radzevičių kalbina Gediminas Kajėnas.

Knygoje kalbama apie 1965–1980 metų laikotarpį. Kuo svarbūs šie metai Lietuvos roko istorijai?

Šios chronologinės ribos yra sąlyginės, nes pasakojimų laikas kai kur peržengia minimą laikotarpį. Tačiau intensyviausiais kūrybinis veiksmas ir didžiausi įvykiai, kalbant apie Lietuvos roko ištakas, vyko kaip tik šiuo metu. 1965-ieji tapo ryškiu atskaitos tašku, nes kaip tik tais metais pasirodė pirmosios lietuviškos roko muzikos užuomazgos. 1980-ieji – simbolinė data, nes visi mano kalbinti žmonės pradėjo groti iki šių metų.

Šis 15 metų laikotarpis buvo proveržis – tuščioje vietoje, nuo laisvų Vakarų geležine uždanga atskirtoje teritorijoje, ėmė plisti virusas, roko muzika užkrėtęs kelias jaunuolių kartas. Per užsienio radiją išgirdęs skambant „The Beatles“ ar „The Rollings Stones“ kūrinius, Lietuvos jaunimas rusiškas septinstyges akustines gitaras keitė į šešiastyges ar net gaminosi patys, mokėsi naujų akordų dažniausiai iš klausos, nes pirmosios šešiastygės gitaros metodinės knygos pasirodė tik apie 1968-uosius ir ėjo iš rankų į rankas. Gaminosi garso ėmiklius, nes visi, kaip ir Bitlai, norėjo groti elektrinėmis gitaromis, patys išrasdavo reverberatorius ir fūzus, savo rankomis sumeistraudavo įgarsinimo aparatūrą. Šių jaunuolių entuziazmas buvo toks didelis, kad iš klausos jie atkurdavo per Liuksemburgo radiją bei kitas programas su trukdžiais skambančią muziką ir net žodžius, ir masiškai šią, vėliau ir savo kūrybos muziką ėmė groti tuo metu ypač populiariuose šokiuose, kuriuose skambėdavo tik gyva muzika. Beje, maždaug aštuntojo dešimtmečio viduryje atėjusi diskotekų, kai muzika skamba iš patefono ar magnetofono, mada sudavė rimtą smūgį gyvos muzikos kultūrai.

Būtent šis laikotarpis savo energija bei kūrybingumu mane ir domino, nes apie tą pradžių pradžią iki šiol turėjome labai mažai žinių. Kai 1998 metais ėmiau rinkti medžiagą, aš pats apie šį laiką ne ką težinojau, o ir mano aplinkoje niekas nieko išsamiau negalėjo papasakoti. Tad reikėjo eiti pas tų dienų dalyvius bei liudininkus ir visą istoriją išgirsti iš pirmų lūpų.

Paradoksali situacija susiklostė dėl istorinio laikmečio – ši milžiniška roko banga pateko į savotišką informacijos vakuumą, nes pasikeitus kartoms Lietuvos roko pionieriai tiesiog išnyko, lyg jų nė nebūtų buvę... Kodėl taip nutiko, atsakymas gan paprastas – tuo laiku, be vienos kitos išimties, nebuvo palikta jokių autentiškų liudijimų: spauda apie juos nerašė, interviu niekas neėmė, koncertų nefilmavo, įrašų daryti neleido, televizija nerodė, radijas netransliavo... Mano galva, didžiausia šio laiko tragedija ir yra ta, kad nėra įrašų. Kiek man pačiam teko girdėti to meto mėgėjiškų įrašų, akivaizdu, jog būta ir labai profesionalių, ir be galo įdomių grupių.

Knygoje atsiskleidžia gan plati paletė muzikine prasme nuo poproko iki psichodelikos ar džiazroko, o idėjine – roko kaip maišto ar tiesiog madingos muzikos. Susidaro įspūdis, kad šis laikas buvo lyg sprogimas...

Rokas šioje knygoje yra kaip raktas į to meto kelių jaunimo kartų kultūrą, mąstymą, pasaulėžiūrą. Beje, tų dviejų kartų muzikinė stilistika taip pat gan smarkiai skiriasi, nes pradžioje buvo žavimasi jau minėtais Bitlais, vadinasi, ir grojami arba jų koveriai, arba labai panaši muzika. Tuo tarpu aštuntojo dešimtmečio pradžioje Lietuvoje atsiradę kolektyvai savo korifėjais įvardija „Led Zeppelin“, „The Doors“, Franką Zappą, „Pink Floyd“ ar „Deep Purple“ – gerokai sudėtingesnę ir kietesnę muziką grojančius muzikantus bei kolektyvus. Tad ir jų pačių kuriama ar pergrojama muzika buvo jau kitokia.

Kita vertus, juk normalu, kad vienoje kartoje yra skirtingų žmonių, kurie savaip suprato ir roko muziką. Vieniems išties tai buvo tik mados šauksmas, paskui kurią jie bėgo giliai nė nesvarstydami, kodėl, kitiems ta muzika tapo aktyvaus maišto prieš pilką sovietinę kasdienybę ar visiškai tiesiogiai – Lietuvos okupaciją – forma. Knygoje spausdinamuose interviu puikiai atsiskleidžia kiekvieno pašnekovo individualus požiūris į roko ar, kaip anuomet buvo vadinama, bigbito kultūrą. Kai kurių iš jų gyvenimai ir šiandien persunkti roko pasaulėžiūros, kaip, pavyzdžiui, Jūratės Dineikaitės – močiutės su džinsais ar kitų. O kažkam tai buvo tiesiog jaunatviškas gyvenimo etapas su gitara rankose. Todėl pokalbiuose man buvo įdomu ne tik žmonių pasakojimas apie muziką, bet ir gyvenimą apskritai, jų šeimas, santykį su folkloro tradicija ar lietuvybės samprata, nes visa tai susiję ir turėjo įtakos jų kūrybai, mąstymui, pasaulėžiūrai, pasirinktam gyvenimo keliui.

Pašnekovai beveik sutartinai liudija, kad dažniausiai pergrodavo žinomų Vakarų grupių dainas, mat pagrindinė grojimų erdvė buvo šokiai, tad muzikantai turėjo atiduoti duoklę klausytojams. Ar tai nestabdė jų pačių kūrybiškumo?

Taip, tačiau kopijuodami žmonės išmoko groti. Kaip jau minėjau, roko muzika Lietuvoje atsirado tuščioje vietoje, nuo kažko juk reikėjo atsispirti. Tad pradžioje visos grupės grojo koverius, kai kurios apskritai neturėjo savo dainų. Tai buvo pirmi žingsniai, kitokie jie ir negalėjo būti. Juk tuomet nebuvo nei mokytojų, nei metodinių priemonių, nei instrumentų, nei aparatūros, nieko. Maža to, už tai, kad groji, galėjai sulaukti didelių nemalonumų, o po R. Kalantos susideginimo taip ir buvo, tačiau žmonės grojo, nes turėjo milžinišką motyvaciją tai daryti. O kūryba atėjo vėliau. Tie, kurie turėjo potencialo, drąsos ieškoti savo kelio, anksčiau ar vėliau ėmė kurti kai ką savo, autentiško. Žymiausias to pavyzdys – Vytautas Kernagis.

Tačiau 1972-ieji ir Kauno pavasario įvykiai turėjo labai didelę reikšmę roko kultūrai, nes tai buvo lūžio metas – augimas ir vystymasis buvo brutaliai stabdomas vietinių funkcionierių, kurie Maskvai norėjo parodyti, kad puikiai susitvarko su jaunimo bruzdėjimu. Po šių įvykių nemažai grupių nustojo egzistuoti ir išsiskirstė. Beje, Maskvą ir tuometinį Leningradą rokas pasiekė vėliau nei Lietuvą, tad kūrybinis potencialas čia buvo gerokai stipresnis, tačiau būtent dėl kalantinių paskui viskas apsivertė – kai Lietuvoje roko kultūra buvo gniuždoma, ten ji skleidėsi, nepertraukiamai tobulėjo ir galų gale subrandino ryškių asmenybių bei išskirtinių kolektyvų.

Knygoje kalbinami ne tik muzikantai, bet ir festivalio rengėjas, koncertų dalyvis, apšvietėjas, plokštelių studijos darbuotojai, tad ta roko kultūra apėmė labai didelį žmonių būrį.

Rokasyra ne pavienių žmonių, bet bendruomenės išraiška. Tai tam tikras sąjūdis, vienijantis panašios pasaulėžiūros žmones. Jei jau nori groti roką, turi rasti bendraminčių, nes vienas rokeris – ne rokeris (juokiasi). Tai, man rodos, labai svarbus roko kultūros bruožas, būtinas ne tik anuomet, bet ir šiandien.

Iš knygoje pateiktų pasakojimų matyti, kad anuomet grupės dalyvavo įvairiuose konkursuose bei festivaliuose, jų koncertuose net lankydavosi rimti kompozitoriai, kurie vertino šią muziką, o kai kurios grupės net tapo Lietuvos valstybinės filharmonijos ansambliais. Susidaro įspūdis, kad ši muzika ir kolektyvai buvo vertinami labai rimtai.

Pačioje pradžioje rokas plito žaibišku greičiu, ir nors savo esme jis buvo svetimas sovietinei santvarkai, tačiau iškart mėginta kolektyvus integruoti į sistemą. Tam buvo sugalvotos grupių perklausos ir reikalavimai programoms. Tai turėjo ir teigiamų ir neigiamų pasekmių. Gerai, kad kasmet vykdavo renginiai, kuriuose turėjo galimybę legaliai pasirodyti šios grupės gan plačioms masėms. Blogai, nes grupės turėjo groti ne tai, ką norėjo, bet kas buvo leidžiama. Kurie bandė prisitaikyti prie šios sistemos, prarado roko kultūrai būtiną gaivalą, laukinę dvasią. Kolektyvai, tapę net Filharmonijos ansambliais, mokėjo didelę duoklę, nes buvo priversti eiti į kompromisus ne tik su sistema, bet ir savo sąžine. Tokia buvo legalaus grojimo sąlyga.

O buvo grupių, kurios tiesiog grojo rūsiuose ar namuose, kaip, pavyzdžiui, „Mind's Disorder“ ar „Nuogi ant slenksčio“, pasižymėję konceptualiomis kompozicijomis ir novatoriškais sumanymais. Tačiau būtent šie kūrybingiausieji daugiausia ir kentėjo, juos vaikė ir gąsdino. Jokiai sistemai nepriimtini yra kūrybingi, savo galva mąstantys, savo tiesas skelbiantys žmonės.

Štai čia ir yra didžiausia problema – mes neturime lietuviškos roko muzikos tradicijos tąsos iš esmės todėl, kad nėra išlikę įrašų. Jauni žmonės įsivaizduoja, kad 7–8 praėjusio amžiaus dešimtmečio jaunuolių mėgstamiausia daina buvo „Žalioj stotelėje“ ir kiti estradiniai šlageriai. Anaiptol! Niekas tos „Žalios stotelės“ neklausė, o alternatyvi jaunimo saviraiška buvo stipri ir gyva. Man kelia didelį nerimą tai, kad anuometiniai kūrybiniai proveržiai yra pamirštami, lyg jų nė nebūtų buvę, o išlieka ir šiandien keliama ligi padebesių tos „Žalios stotelės“ ir „Senieji Vilniaus stogai“. Šios knygos tikslas ir yra parodyti bei priminti, kad buvo ir kitokios muzikos.

Ar ši pionierių karta suformavo tam tikrą roko muzikos tradiciją Lietuvoje?

Tai ir liūdniausia, kad tos tradicijos nebuvo. Žinoma, pavieniais atvejais galima kalbėti apie tam tikrą tęstinumą. Pavyzdžiui, mano minėti „Mind's Disorder“, kurių tradiciją savaip tęsia „Ir Visa Tai Kas Yra Gražu Yra Gražu“ su Arvydu Makausku ir Gediminu Simniškiu priešaky. Gal jie ir nebeturi to pirminio radikalumo, bet nušluostytų nosį ir ne vienai šiandien grojančiai maištingų paauglių grupei. Arba Stasys Daugirdas iš „Gėlių vaikų“, jau ne vieną dešimtmetį užsiimantis pedagogine veikla, kurio gitaros mokykloje subrendo ne vienas šiandien žinomas gitaristas.

Tačiau kartų tęstinumo nėra. Toks jausmas, kad kiekviena nauja grupė išradinėja savo dviratį.

Anuomet roko muzikos poveikis buvo stulbinamas – tai liudija visi pašnekovai. O dabar? Ar rokas turi galios keisti?

Be jokios abejonės. Žmonės imasi roko ir šiandien labai pavojingomis sąlygomis (juokiasi). Žinoma, nėra problemų įsigyti instrumentų ar garso aparatūros, gali groti beveik ką nori, bet gyvas grojimas nevertinamas, kokybiški įrašai, kurių, beje, nei televizijos, nei radijas netransliuoja, nes jie – neformatas, kainuoja milžiniškas sumas. Tad groti roką, mąstyti kitaip šiandien reikia ne ką mažiau drąsos bei ryžto nei anuomet. Tie, kurie tuo užsiima, tai daro ne iš išskaičiavimo, bet tikėjimo, kuris ir daro poveikį šeimai, bendruomenei, visuomenei, tautai. Tad kuo roko daugiau, tuo pati visuomenė yra sąmoningesnė. Ir atvirkščiai...

Man rodos, lietuviško roko stiprioji ypatybė – prigimtinis kūrybingumas, nes čia geros idėjos nemiršta net ir turint labai prastas sąlygas. Tačiau vien entuziazmo dėka toli nenuvažiuosi. Tad ir susiklostė tokia situacija – lyg uždaras ratas, kur negailestinga rinka skalpuoja visus, aukščiau keliančius galvą.

O kodėl Tu pats tai darai?

Nes rokas man ir yra tikėjimas, būdas išskleisti savo kūrybiškumą ir augti kaip žmogui bei piliečiui. Aš tuo tikiu ir taip elgiuosi. Nežinau, gal klystu, bet kitaip nemoku. Žinoma, rokas nėra panacėja nuo visų blogybių, tačiau man tai siejasi su sąžiningumu. Visų pirma – sau pačiam.