Susipažinkite: 1977 m. gimusi dailininkė-grafikė 1996-2002 m. studijavo Vilniaus dailės akademijoje. Lietuvos dailininkų sąjungos narė (nuo 2005 m.). Knygų dailininkė (išleista virš 80 knygų). Parodų kuratorė (surengė virš 30 parodų). Surengė virš 20 personalinių parodų. Menininkė dalyvavo beveik pusšimtyje grupinių parodų Lietuvoje ir užsienyje (Danija, Švedija, Prancūzija, D. Britanija, Olandija, Rusija, Ukraina, Austrija, Vokietija, Italija, Ispanija, Norvegija).

Dailininkė Kristina Norvilaitė. Butauto Barausko nuotrauka

Gerbiama Kristina, su jumis kalbuosi jau ne pirmą kartą, visuomet įdomu išgirsti jūsų mintis. Šiandien norėčiau, kad pasidalintumėte su mūsų skaitytojais kiek gilesnėmis įžvalgomis. Menas ir menininkas. Jų santykis. Ar, jūsų nuomone, menas gali išgelbėti pasaulį? O gal – tik patį menininką?

Gal ir idealistiška tuo tikėti, bet deja tuo tikiu. Jei netikėčiau „bendradarbiavimu“ su žiūrovu  tuomet man atrodytu keista rengti parodas įvairius projektus, kuriuose labai svarbus yra man žmogus (pvz.: projektas „Parašyk man laišką“, akcija „Aš tave myliu“ ir kt.). Pats menas, jo kūrimas mane pačią gelbsti, nes tai yra mano kalba, saviraiška be kurios deja negalėčiau išgyventi. Skamba dramatiškai kažkaip, bet tai tiesa. Meno kalba – kalba, kuria aš perkeltine prasme bendrauju su pasauliu, o taip pat sau atsakau į daugybę dalykų.
Menas vis tiek žmogų nukelia į kitą pasaulį. Ar tai būtų kino filmas, ar paveikslas, ar spektaklis. Menas išprovokuoja, paskatina naujai įkvėpti oro.

Daugelis menininkų nuolat skundžiasi pinigų stoka. O gal iš materialinio nepritekliaus ir kyla patys geriausi meniniai sumanymai? Gal ten, kur kliuksi prikimštas skilvis, mūzos tyli?

Manau, kad tai labai individualu. Bet tikrai manau, kad pinigų turėjimas ar jų neturėjimas neužtikrina kūrybos motyvacijos, bei potencijos. Aišku jei būsi tiesiog alkanas ir negalėsi įsigyti medžiagų kūrybai ir nieko gero nebus. Svarbu dar ir tai, kad kai pinigų turi žinoti kokie tavo prioritetai, vertybės, norai.

Kada pati supratote, kad duoną pelnysitės iš meno? Kaip į tai reagavo artimieji, draugai?

Supratau, kad noriu būti dailininke (ir labai konkrečiai grafike) kai baigiau mokyklą, tai buvo visiem netikėta. Tiesa sakant ir man pačiai. Tiesiog savęs paklausiau ką aš norėčiau daryti, kuom norėčiau būti. Reikėjo daug drąsos ir ryžto pradėti eiti šiuo keliu…bet aš labai to norėjau.. Ir tas kelias pradėjo dėliotis, tiestis.

Mama buvo nustebus, bet mama yra mama… Ji priėmė mano pasirinkimą daug greičiau, nei tėtis. Tėtis su siaubu akyse klausė ar suprantu kokį rožių dygliais nuklotą kelią renkuosi? O aš tylėjau, bet giliai širdį jaučiau,kad viskas yra taip kaip turi būti…

Kiek jūsų darbų yra iškeliavę į svečias šalis? Ar galite patvirtinti teiginį, kad menas yra universali kalba?

Taip, menas – be galo universali kalba, nes daugybėje šalių yra mano darbai. Darbai daugkart plačiau apkeliauja pasaulį nei aš pati. Nuostabiausia, kad žmonėm nereikia nieko aiškinti, netgi nesuprantat kalbos, nes yra meno kalba. Jie pamato ir sako: „Šitas paveikslas yra mano. Jis laukė manęs“. Gal ir banaliai skamba, bet tai girdėjau tūkstančius kartų – tikrai. Ir išlydėjau savo darbus nuostabiem žmonėm.

Koks jūsų mylimiausias dailininkas-grafikas, iš kurio galbūt kažko mokėtės, kuriuo žavitės? Gal tokių yra keletas?

Sunku nurodyti vieną… nes jų buvo daugybė… Anksčiau ir dabar visuomet domiuosi kolegų darbais, o taip pat ir senųjų meistrų darbais. Iš kiekvieno gali pasimokyti, net jei tas darbas ar kūrybos stilius ne prie širdies. Žiūriu į darbo kompoziciją, spalvą . Mąstau, kaip pati daryčiau, kaip išspręsčiau spalviškai, ar vienai ar kitai temai pasirinkčiau kitokį sprendimo būdą.

Jūsų galerija įsikūrusi Užupyje, kurį lenkai vadina Zarzecze, o rusai – Zarėčjė. Ar nesijaučiate srauniais Vilnelės vandenimis atskirta nuo „didžiojo multikultūrine komercija plūstančio“ Vilniaus? Man asmeniškai prieš akis visada iškyla Didžiojoje gatvėje stūksančios paveikslų rietuvės… Ar pakankamas Užupyje turistų, besidominčių menais, srautas?

Gal nustebinsiu, bet srautas pakankamas. Į Užupį jau ateina žmonės tarsi „pasiruošę“. Jie tikisi čia sutikti daug menininkų ir pamatyti tikrą meną. 

Viename savo interviu teigėte, kad menininkas turi būti šiek tiek egoistas. Ar tai reiškia, kad meno žmonės turi tam tikrų išankstinių nuostatų, žvelgdami į mus – paprastus mirtinguosius? Ar nesusiduriate ir su priešinga nuostata, kai žodžiu „menininkas“ apibūdinamas lengvabūdis neatsakingas plevėsa?

Visokių tų menininkų būna... ir plevėsų, ir labai pareigingų. Čia tikriausiai kaip ir kitoj kokioj profesijoj: būna gerų pardavėjų, būna blogų pardavėjų… Dėl egoizmo... sveikas egoizmas reikalingas. Juk reikia susikaupti, sugeneruoti idėjas ir jas paleisti į pasaulį. Turi tą laiką sau, surasti ir išplėšti iš kasdienybės, darbų, rūpesčių gniaužtų.

Kalbėjosi Tadas Žvirinskis

vilnia.lt