Rūkas virš Merkio

Brolių Černiauskų nuotrauka

Sausio 25-oji 

Pusiaužiemis. Rytą buvo penkiolika laipsnių šalčio, bet diena saulėta, ir nuo stogų jau kapsi lašai.

O vakare labai staiga pamiškėse subaltuoja rūkas. Ir slenka balta migla į laukus. Ir smarkokai šąla. Po valandėlės rūkas vėl traukiasi į pamiškes. Šitą judėjimą galima aiškinti įvertinant reljefą, oro slėgį, drėgmę, vėją ir... Bet šitaip bespėliojant ir paskui bandant ką nors prognozuoti, galima apsirikti.

Gerai prisimenu, kaip sausio antrąją „Ryto garsų“ radijo laidoje klimatologijos profesorius kalbėjo: pirmosios trys sausio savaitės bus šiltos, o smarkiau atšals tik mėnesio pabaigoje. Taip tada rodė svarbūs atmosferiniai ženklai. Deja, jau pirmosios  sausio savaitės šalčiai šiemet patikrino, ar turi sodiečiai malkų. O po kelių dienų Kabeliuose, Ašašnykuose ir Musteikoje buvo 24 laipsniai šalčio, gi Marcinkonyse vieną rytą termometras rodė net 29 laipsnius. Rimtos prognozės visiškai nepasitvirtino. Etnologų poringės apie barsuko ir lokio apsivertimą ant kito šono pusiaužiemio dieną irgi jau atrodo nebelabai įdomios, daug svarbiau būtų pasižiūrėti, ar liko šalinėje pusė šieno. Bet pirmiausia reikia turėti arklį. Neturi arklio – nespėliok, kokia bus antroji žiemos pusė. 

Murališkių kaime

Brolių Černiauskų nuotrauka

Sausio 27-oji 

Kažkoks mažas paukštelis kulia apynio kankorėžėlius. Nematau jo, bet spėju, kad mažas, nes koks nors storas svilikas ar svirbelis tų mažyčių apynio sėklelių gal nerinktų. Daug apynio žvynelių gražiai pribirę ant sniego, aiškiai matyti, kad čia ne vėjo darbas. Tai kas šitaip darbuojasi? Klausimas nėra egzistencinis, bet atsakyti į jį būtų įdomu. Gal visą dieną reiktų tūnoti netoli apynyno. Ir gal pavyktų pamatyti...

Daug yra Gamtoje tokių smulkmenų, kurios tarsi niekam nerūpi. Kai matome, kaip mikliai tarp pušų spyglių landžioja pats mažiausias mūsų krašto paukštelis nykštukas, paprastai spėjame, kad jis ten gaudo voriukus. Kokius voriukus? Niekas turbūt neatsakys.

Pati įdomiausia informacija apie šiuos gyvūnus yra tokia: Europos gyventojas niekur negali pasislėpti nuo vorų, kad ir kur tu būtum, voras ar voriukas yra ne toliau kaip už trijų metrų. Taigi visą laiką mus stebi vorai. Leonardas Gutauskas rašo, kad vorai saugo tylą, todėl negalima ardyti voratinklių. Reikia gyventi kartu su vorais. Nykštukui šito nepasakysi. Be to neaišku, ar tikrai jis visada medžioja voriukus. Bet kaip susikaupęs nykštukas dirba, nieko aplinkui nemato, tik retkarčiais sucypsena, matyt, pasitikrindamas, ar tebėra netoliese jo gentainiai.

Kai ilgėliau paganai akimis mažų pušelių viršūnėse zujančius nykštukus, pradedi galvoti, kad jie tūkstančius metų vieni šitaip išbūna savo oikumenoje, ir kad žmogus neturi jokių šansų į tą jų uždarą bendruomenę įeiti. Gali gamtininkai gyventi kartu su vilkais, su gorilomis ir orangutangais, net su ūdromis, o su nykštukais negali. Be to, tikroji nykštukų buveinė yra ne pušynėlis, o sengirė – šimtametis eglynas ar pušynas. Ten tų paukštelių nė neišgirsi, jie labai aukštai, ir tik prisiglaudęs prie šiurkštaus medžio kamieno gali pajusti, kad esi ne vienas. Ten aukštai gyvena ne tik nykštukai, ne tik visokiausios čižylos, bet ir kryžiasnapiai. Bet pabandyk, žmogau, pažvelgti į juos iš arčiau! Vasarą dar gali išgirsti žiedmusių ir kitokių vabzdžių gaudesį, nes viršūnių spygliai karštą dieną išskiria saldų lipčių, o žiemą tik iš tolo stiprūs žiūronai šiek tiek priartins tą nepasiekiamą nykštukų, kryžiasnapių ir čižylų buveinę... 

Tušti tvartai, klėtys ir svirnai. Tik vienas kitas padargas primena sodyboje gyvenusius žmones, jų darbus

Brolių Černiauskų nuotrauka

Vasario 1-oji 

Diena šviesi, skambi ir šilta. Net keturi laipsniai šilumos. Atlėkė į kiemą pulkelis geltonųjų startų ir skuba surinkti, kas liko nuo kėkštų stalo. Kažkur netoli švilpčioja sniegena. Smilginiai strazdai lesa supuvusius obuolius, dabar jie vieni tokie vegetarai, nes nebeateina stirnos, jos ganosi žieminių rugių laukuose – žaliuoja žiemkenčiai lyg pavasarį.

O prie Nemuno, didžiuliame sufoziniame cirke, netoli Kreisos, raudonuoja geležingi virduokliai. Aplink burbuliuojančius šaltinius sniegas jau visai nutirpo, todėl taip ryškiai šviečia balų rūdos prisodrintas smėlis. Šiandien šios verdenės atrodo labai egzotiškai. Kai čia pat žaliuoja pernykštės kartenės, šaltininės veronikos, raudonuoja burbsintis smėlis, o tolėliau baltuoja sniegas.

Per pūgas ir šalčius lieka tik mažos šių didžiulių šaltinių properšos, ir nežinodamas galėtum giliai įsmukti, nes kai kurios verdenės yra bedugnės. Atrodo, kad ir žvėrys vengia šių vietų. Labai seniai, daugiau nei prieš šimtą metų, apie šias Nemuno pakrantes rašė Zigmantas Gliogeris, tada šią klampią, šaltiniuotą salpą žmonės vadino Bebrų olomis. Vaizdingas lenkų keliautojo aprašymas dabar atrodo lyg bandymas sujungti sakmę su tikrove. Kai kas sako, kad Vincas Krėvė, rašydamas „Dainavos šalies senų žmonių padavimus“, kūrė lietuvių epą. Dar labai gyvi buvo saviti dzūkų charakteriai ir senieji tikėjimai. Bet gerokai anksčiau, kai plaukė Zigmantas Gliogeris, panemunės kaimelių kasdienybė buvo dar spalvingesnė.

Dabar pakelės krautuvėlėje ar kavinėje niekaip neužuosi anyžiaus, fuzelio, dervos, česnako ir tabako stiprių kvapų iš karto, neišgirsi vienu metu lietuvių, žydų, čigonų ir slavų kalbų. Ir nepamatysi alavinių lėkščių, skardinių, kiaurasamčių, varinių katilų, virdulių, skydų, vazų, kuokų ir kirasų. Atrodo, kad tokia Zigmanto Gliogerio nakvynės vieta Liškiavos didkaimyje, kaip ir paslaptingosios Bebrų olos, skatino anuometinį metraštininką toli nuklysti į praeitį, tuo labiau kad ir jo valtyje jau buvo akmeniniai kirveliai, strėlių antgaliai ir iečių nuolaužos. Legendinius atsitikimus šitaip nesunku įsivaizduoti kaip tikrus.

Rusų literatūroje tokių pavyzdžių irgi labai daug. Skaitai, pavyzdžiui, Nikolajaus Leskovo apysaką apie tai, kaip Tulos ginklininkai pakaustė blusą, ir taip viskas aišku, taip suprantama, kad tiktai paskutinį puslapį užvertęs gali šitaip pagalvoti: o juk čia legenda. Taip, apysaka „Kairiarankis“ yra sakmė, bet ji labai priartėja prie tikrovės, nes autorius puikiai pažinojo ne tiktai Tulos meistrų, bet ir kazokų, ir dvarininkų, ir kunigaikščių gyvenimą. Visos etnografinės detalės labai ryškios, įvykių seka logiška, ir skaitytojas tikrai tiki tuo, kuo ir Nikolajus Leskovas šventai tiki: rusai ir nemokėdami aritmetikos viską daro geriau ir tiksliau nei Londono meistrai... Apysakos siužetas aiškus ir keliais sakiniais atpasakojamas: Londono šaltkalviai rusų carui padovanoja labai mažą, tik pro melkoskopą įžiūrimą metalinę blusą, kuri gali net šokti. Caras tą keistą dovaną parsiveža į Piterį ir tuoj pat pasiunčia ją į Tulą, tikėdamas, kad garsieji ginklininkai sugebės patobulinti Anglijoje sukurtą metalinį stebuklą. Taip ir atsitinka. Trys berneliai, gavę tokią užduotį, išeina į vienuolyną, meldžiasi tris paras, sugrįžę užsidaro mažoje trobelėje ir dirba. Ir atlekia iš Dono stepių kazokų atamanas šešiais žirgais kinkytoje karietoje tiksliai tą valandą, kai darbas baigtas, ir meistrą Kairiarankį kartu su blusa nuskraidina į Piterį. Caras per melkoskopą pamato ne tik pasagas, bet ir meistrų pavardes, iškaltas ant tų pasagų. Pakaustyta blusa kartu su meistru Kairiarankiu iškeliauja į Londoną, ir vėl su žirgais, geležinkelio dar nebuvo. Kelionė tolima, bet nulekia labai greitai, ir tai nėra fantazija – devynioliktajame amžiuje ne tiktai valstybės žygūnai, bet ir gubernatoriai, ir kunigaikščiai važinėjo nepaprastai greitai. Šešetą žirgų valdė ne tiktai vežėjas, bet ir forreiteris, kurio ypatingą užduotį mums dabar sunku ir suprasti.(Forreiterio profesija labai vaizdingai aprašyta Nikolajaus Leskovo apysakoje „Užburtas klajūnas“, ir būtent šis kūrinys yra išverstas į lietuvių kalbą.)

Apysaka „Kairiarankis“ turbūt yra patriotiškiausias Nikolajaus Leskovo kūrinys. Bet autorius nėra koks nors slavianofilų ideologas. Visi apysakos herojai nuoširdžiai tiki tuo, ką daro. Rusija jiems iš tikrųjų yra labai svarbi. (Dabar, tiesa, mes žinome, kad toks tikėjimas gali būti ir tautos pažangos, ir nelaimės priežastis, buvo juk rusų, kurie vėliau ir Stalino vardą tarė su pasididžiavimu.) O šitas anuometinės Rusijos ir Anglijos palyginimas juk tebėra svarbus ir šiandien: niekada nebus vienodų pažangos kriterijų tokiems skirtingiems kraštams. Rusijos ir Vokietijos santykių istorija – dar spalvingesnė. Patriotiškai nusiteikę rusų dvarininkai kiekvieną naujesnį iš Vakarų Europos atvežtą gėrimą vadino „nemieckaja kisliatina“ (vokiška rūgštelė), o „nemieckaja gorochovaja kolbasa“ (vokiška žirninė dešra) turtingų rusų pirklių susibūrimuose buvo aršus keiksmažodis. 

Merkio ir Nemuno santakoje jau tūkstančius metų vyksta nesikartojanti gamtos nuotaikų, įvykių premjera, į kurios dekoracijas vieną kitą štrichą, taškelį kartais spėja įpiešti ir žmogus

Brolių Černiauskų nuotrauka

Vasario 8-oji 

Per radiją išgirsta žinia, kad Dusetų žirgų lenktynėms jau gali būti du šimtai metų, primena artėjančias Užgavėnes. Ši siautulinga šventė, kaskart vis labiau aktyvinama, gal niekada nebus įsprausta į kokius rėmus ir dienotvarkes. Ir vis dėlto praeityje šiuo savaimingu teatru labiau tikėjome. Tikriausiai todėl, kad visi buvo artistai, visi norėjo nors vieną dieną kažkaip smarkiai pasikeisti – ir save, ir kitus nustebinti.

Čia ir vėl iškyla nepaprastai ryškus Užgavėnių vaizdas, kurį aprašo Vasilijus Belovas romane „Išvakarės“. Stačiatikiams Užgavėnės yra didžiausia, triukšmingiausia šventė. Visi, kurie turi arklius, ruošiasi lenktynėms. Artinantis tai lemtingai dienai, kaimo seniai murma, kad šiemet lenktynėse nedalyvaus, ir visi paslapčia ruošiasi. Ir visi galvoja apie laimėjimą. Lenktynės rogėmis iš vieno kaimo į kitą, o paskui atgal – gal paprasčiausia rusiškų Užgavėnių atrakcija, bet kartu ir azartiškiausia, ir tą dieną niekas savo arklelio negaili. Ir dažnai krinta arkliai, visiškai nusikamavę. Finišą pasiekia, bet krinta negyvi. Apie tai rašo Vasilijus Belovas, puikus Šiaurės Rusijos kaimo žinovas. Bet prisiminkime savo krašto padavimus ir legendas: žygūno žirgas, laiku atnešęs raitelį su labai svarbia žinia, krinta negyvas. Yra toks vaizdas ir Vinco Pietario istoriniame romane „Algimantas“.