Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Nacionalinė kultūros ir meno premija šiemet neaplenkė ir JAV gyvenančio vizualaus meno kūrėjo Žilvino Kempino. Nors menininko darbai dažniau puošia garsias užsienio galerijas, tačiau kūrėjas džiaugiasi, kad Lietuva pagaliau įvertino ne tik jo kūrybą, bet ir pripažino šiuolaikinio meno svarbą.

Iš Plungės kilęs, Klaipėdoje augęs menininkas šiandien prisipažįsta, kad nuo dvejų metų žinojo, jog nori tapti dailininku. Ž. Kempino teigimu, didžiausią įtaką pasukti menų keliu padarė pirmieji mokytojai – Laimutė Baltrūnaitė ir Petras Gužas, taip pat ir tėvai, kurie suprato ir visados rimtai vertino meną. „Kita vertus, aš į tai rimtai nežiūrėjau iki šeštos klasės. Pradėjau lankyti muzikos mokyklą, pūčiau klarnetą ir to labai nemėgau, bet man labai patiko piešti. Turėjome labai šaunų piešimo mokytoją – Petrą Gužą. Jis davė įdomią temą piešimui, tai labiau pasistengiau, ir jis padarė labai šaunų dalyką. Jis praktiškai suprojektavo mano tolesnę karjerą – pasikvietė mano tėvus ir pasakė, kad man reikia mesti muzikos mokyklą ir pradėti eiti į Klaipėdos vaikų dailės mokyklą, kur pasimokęs ketverius metus, dar per vienus galėsiu pasiruošti stojamiesiems į Dailės akademiją (tuometinį Lietuvos dailės institutą) ir stoti į tapybą“, – prisimena menininkas.

Įstojęs į Dailės institutą, Ž. Kempinas intensyviai studijavo šešerius metus. Baigęs studijas, surengė kelias parodas Vilniuje. Vėliau įsidarbino baldų parduotuvėje „Nabukas“ , kurioje buvo atsakingas už baldų pristatymo dizainą parduotuvėse. Vis dėlto, kaip teigia menininkas, daug didesnio įvertinimo jis Lietuvoje sulaukė kaip scenografas. Su Oskaru Koršunovu dirbęs Ž. Kempinas sukūrė scenografijas spektakliams „Labas Sonia Nauji Metai", „Senė 2" ir „P. S. Byla O.K" (už pastarojo spektaklio scenografiją buvo apdovanotas ŠvKristoforo statulėle). Taip pat sukūrė scenografiją Richardo Vagnerio operai „Skrajojantis olandas" (dirigentas Gintaras Rinkevičius).  Nors darbų netrūko, tačiau Ž. Kempinas nusprendė laimės ieškoti anapus Atlanto. „Per tuos metus Vilniuje subrendau kelionei į JAV. Džiaugiausi gyvenimu Vilniuje, tačiau vaizduojamojo meno sritis čia stipriai atsiliko, todėl supratau, kad reikia judėti savo keliu, koks jis bebūtų, ir rizikuoti“, – prisimena Ž. Kempinas.

Ne vieno menininko svajonių miestu tituluojamas menų centras – Niujorkas – tuomet tapo Ž. Kempino ieškojimų objektu. „Jeigu esi ambicingas menininkas, tai norisi pamatyti tą centrą. Galgi Niujorkas nėra toks meno centras, koks jis buvo anksčiau, jame labai daug multikultūriškumo. Vis dėlto jame yra didžiausia galerijų koncentracija pasaulyje“, – sako menininkas.

Šiandien Žilvinas Kempinas garsus ne vien tik Niujorke, savo personalines parodas yra surengęs tokiose galerijose, kaip Leme (San Paulas), Yvon Lambert (Niujorkas), Baltic Contemporary Art Centre, Gateshead (Jungtinė Karalystė), Spencer Brownstone Gallery(Niujorkas), Kunsthalle Wien (Viena), Šiuolaikinio meno centre (Vilnius), Palais de Tokyo (Paryžius), PS 1 Šiuolaikinio meno centre (PS1 Contemporary Art Center) ir kt. Šiuo metu lietuvių menininkui atstovauja Yvon Lambert galerija Paryžiuje, Galeria Leme (San Paule) ir galerija „Vartai“ Vilniuje.

Būtent pastarojoje galerijoje su menininku ir susėdome aptarti pasirinkto kelio motyvatorius, Venecijos bienalės įtaką ir įvertinti Lietuvos šiuolaikinį meną.

Niujorkas tuomet buvo pasirinktas drąsiai, tačiau ar nebaugino, kad šioje meno centrų koncentracijoje save atrasti, taip pat „įsikabinti“ gali būti labai sunku? Tad kaip pavyko įsitvirtinti?

Žilvinas Kempinas, Kolonos, 2006 (nuotrauka iš parodos Vartams 20 ekspozicijos galerijoje VARTAI)

Puikiai suvokiau, kad Niujorke bus labai didelė konkurencija. Įsitvirtinimo istorija ilga: daug darbų, prabėgo daug laiko, patirta daug laimingų atsitiktinumų. Stojau į Hunter College (aut. past. Hunter College, City University of New York, MFA, tarpdisciplininės studijos), nes reikėjo vizos ir kažkokios erdvės, kurioje galėčiau dirbti. Universitetas taip pat turėjo du kartus per metus organizuoti atvirų durų dienas, ir aš naiviai tikėjausi, kad kažkas gali čia vieną dieną užeiti ir pastebėti mano darbus, duoti galimybę pasireikšti. Tai buvo nereali, desperatiška mintis, bet tuo metu tikriausiai vienintelė viltis, norint įsitvirtinti Niujorke.

Juokingiausia, kad taip ir nutiko. Vyko minėtos atvirų durų dienos, aš rodžiau savo darbus ir užsuko parodų kuratorius Anthony Hubermanas. Jam patiko mano darbai ir jis pažadėjo susitikti su kuratoriais ir papasakoti apie mane. Po pusmečio ar metų mane susirado kuratorė Amy Smith Stewart, kuri taip pat pažadėjo apie mane pranešti kitam kuratoriui. Trečias kuratorius – Daniel Marzona mane aplankė dar po metų. Aš tuo metu pristačiau savo diplominį darbą. Paskutinės dienos paskutinę valandą jis apžiūrėjo mano diplominius darbus, nusivedžiau jį ir į studiją. Tuo metu naiviai tikėjausi, kad galėsiu eksponuoti darbus parodinėje erdvėje, anapus mokyklos ribų. Skambučio sulaukiau maždaug po trijų mėnesių, tačiau tai buvo užuomazga ir kiek vėliau buvau pakviestas savo darbus pristatyti Spencer Brownstone galerijoje (Niujorkas).

Tokia buvo pradžia. Vėliau turėjau surengti parodą vasarą toje pačioje galerijoje. Vasara nėra visiškai tinkamas laikas rengti parodas, kadangi į galerijas užklysta labai mažai lankytojų. Visgi paroda labai pavyko, keli rimti kritikai apie ją parašė. Po to dar kartą ištiko didžiulis štilis, kol ta pati galerija pasiūlė surengti antrą parodą, tačiau pasiūlė vėl tą patį vasaros laiką, kurio aš atsisakiau. Galiausiai man buvo duotas sausio mėnuo, kuris praktiškai užtikrino mano šiandienį pasisekimą.

Meno kritikai Jūsų darbų sėkmės taip pat neatsieja nuo darbams pasirinktos medžiagos – magnetinių juostelių? Kaip kilo idėja panaudoti būtent šią medžiagą?

Žilvinas Kempinas, Fontanas, 2011 

Aš ištraukiau juostelę iš vaizdo kasetės, nes ji intrigavo kaip juoda besitęsianti linija. Ištraukęs supratau, kad ji yra labai patraukli savo fizinėmis, skulptūrinėmis savybėmis. Tada pradėjau eksperimentuoti su ventiliatoriumi, pastebėjau juostelės kinetines savybes ir supratau, kad tai yra labai ryškus potencialas, dalykas, kurio niekas kitas nedaro. Juostelė gyva: ji keičiasi ore, juda, žvilga. Negyvas, nefunkcionalus daiktas tampa objektu, kuris turi emocinį poveikį žmonėms. Šios turtingos savybės suteikia labai daug galimybių dirbti.

Ar eksponuodamas savo darbus turite konkrečią žinią, kurią norite perteikti? Tikriausiai viena yra tai, ką jaučia žiūrovas, stebėdamas meno objektą, o visai kas kita – tai, ką menininkas nori perduoti savo darbu.

Ne, aš jokių žinių perteikti nesiekiu. Dirbu su vaizdais, kurie siejasi asociacijomis, formų žaismu, turi pasąmoninį poveikį, intencijas fiziškai paveikti,tarkim, akis. Siekiu provokuoti emocijas, tiesiog kompleksiškus dalykus, kuriais manipuliuoju. Vengiu įprasminti konkrečius dalykus, nes man tai atrodo beprasmiškas dalykas. Mane domina stipraus vizualinio poveikio idėjos. Visiškai atsisakau idėjų, kurių vizualinis kūnas yra nepatrauklus. Jei objektas greitai nepaveikia savo vizualumu, ši idėja iš karto atkrenta.

Kai įgyvendinote pirmąsias savo idėjas, kokie buvo atsiliepimai? Ar Jums jie buvo svarbūs?

Žilvinas Kempinas, Pobūvių salė, 2010 (nuotraukos iš parodos Vartams 20 ekspozicijos galerijoje VARTAI)

Žinoma. Svarbu sulaukti atsako ir iš kritikų, ir iš žiūrovo. Man sekėsi sulaukti teigiamų atsiliepimų, niekada negavau neigiamų pastabų. Jau pristatydamas darbus universitete per atvirų durų dienas, supratau, kad turiu unikalią galimybę stebėti užklydusių meno stebėtojų reakcijas, nes tarp šių atsitiktinai apsilankiusių žmonių ir pats tampu jų dalimi.

Tada buvo pirmosios pamokos apie tai, kokį poveikį daro mano darbas. Tai buvo labai džiugi situacija, kurią aš eksploatavau. Dariau eksperimentus su studentais, grupe žmonių, kurie tyrinėjo mano darbus. Aš juos provokavau įvairiais būdais, ir man tai irgi buvo labai įdomu. Žodžiu, siekiau stipraus poveikio kuo paprastesnėmis priemonėmis. Beje, turėčiau paminėti, kad vaizdo juosta taip pat yra gana pigi priemonė savo mintims reikšti, kaip ir ventiliatorius, kuris tada kainavo apie 20 dolerių. Tiesa, tokį, kuris galėtų ir galvą kraipyti, įpirkau tik po kurio laiko.

O kaip pavyko atkreipti galerijos Yvon Lambert dėmesį?

Mano darbai šią galeriją domino jau seniai. Vieną kartą buvau pakviestas į galerinę erdvę „Project room“ Niujorke. Tada kaip tik konfliktavau su savo pirmu galerininku, nes didėjo mano darbo apimtys ir mačiau, kad jis negalės man padėti savęs realizuoti. Išėjau iš ten ir pradėjau dirbti su Yvon Lambert galerija. Nuo kitų ji skiriasi tuo, kad turi daugiausia įdomiausių menininkų.

2009-aisias Lietuvą pristatėte 53-iojoje tarptautinėje šiuolaikinio meno bienalėje Venecijoje. Jūsų iš magnetinių juostų sukurta ir pristatyta instaliacija „Tūba“ sulaukė išskirtinio užsienio spaudos ir meno žinovų dėmesio. Kokią įtaką Jums turėjo Venecijos bienalė?

Žilvinas Kempinas, Tuba, 2008

Įtaka buvo didžiulė. Aišku, jei tai būtų nesėkmingas projektas, taip ir liktum nepastebėtas. Mums pasisekė, kad realizavome projektą šimtu procentų. Jei pažiūrėtumėte interneto puslapiuose, pamatytumėte, kad tas darbas iki šiol dar sukasi. Man net ir dabar keista stebėti tą „Tube“...

Kai tuomet buvau pakviestas atstovauti Lietuvai Venecijos bienalėje, šiek tiek jaučiausi, kad esu tarsi menininkas „ant popieriaus“. Dabar jau esu čia žinomas. Po Venecijos bienalės buvo nupirkti keli mano darbai ir Lietuvoje, nors šiaip jie yra pasklidę po pasaulį.

Ar Jums aktualus Lietuvos šiuolaikinio meno gyvenimas? Kaip jį vertinate?

Žilvinas Kempinas, Serpentinas, 2010 (nuotrauka iš parodos Vartams 20 ekspozicijos galerijoje VARTAI)

Lietuvos šiuolaikinis menas atrodo neblogai, išnaudoja tas priemones, kurias turi. Ko trūksta Lietuvoje – tai galerijų, daugiau diskurso. Vis dar nėra meno kolekcionierių, kurie galėtų sukurti komercinį metabolizmą gerąja prasme. Turi būti galerijų, kuriose menininkai galėtų rodyti savo darbus. Galerijos turi laikyti, parduoti darbus, skatinti menininkų karjeras. Jei nėra kolekcininkų, menininkui reikia investuoti savo pinigus, tada viskas atsiduria aklavietėje.

Mažai yra šiuolaikinio meno galerijų, dar mažiau tų, kurios nusimano apie šiuolaikinį meną. Faktiškai yra „Vartų“ galerija, kuri remia šiuolaikinį meną, pristato jaunus menininkus tarptautinėse meno mugėse.

Taip pat Lietuvoje trūksta ir diskurso, ir švietimo apie šiuolaikinį meną, ir energijos žmonėms tuo domėtis, be abejo, ir lėšų. Menininkai yra keisti sutvėrimai, vis tiek dirbs, parduos ar neparduos savo darbus. Jų darbai turi būti pamatyti, o tai padaryti privalo galerijos, kurios negali veikti be struktūros. Norint išlaikyti šią struktūrą, reikalingos lėšos, todėl menas – itin sudėtingas verslas. Neužtenka žinoti vien tik apie meną, ar išmanyti verslo subtilybes, reikia turėti užsispyrimo, darbštumo, ryšių. Čia tikrai apstu labai komplikuotų dalykų.

Kalbant apie Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos įvertinimą, nors buvote šiai premijai nominuotas ir anksčiau, tačiau buvote įvertintas šiemet. Kaip sutikote žinią apie šį įvertinimą?

Anąkart nesitikėjau ir dabar nežinau, kaip reaguoti. Man asmeniškai tai yra didžiulio kelio įvertinimas ir tai negali neveikti, ypač kai negyvenu Lietuvoje. Kartu tai ir šiuolaikinio meno įvertinimas, kuris mane jaudina. Šiuolaikinis menas yra labai sudėtingas, gyvas, lakstantis gyvulys, kuris dar nėra nudobtas, suvirškintas istorijos, todėl jį labai sunku vertinti. Nėra sukurta vertinimo atskaitos taškų. Toks vertinimas yra labai reikalingas jaunajai menininkų kartai. Vienas dalykas – vertinti skulptorių už gyvenimo nuopelnus, ir kitas – įvertinti menininką, priklausantį tokiam neaiškiam dalykui, kaip šiuolaikinis menas. Tai malonu ir suteikia jėgų. Tai yra parama, ir tikiuosi, jog ateityje aš taip pat turėsiu galimybę paremti kitus menininkus.

Parengė Dalia Rauktytė