Kamikadze (Yokosuka D4Y3) atakuoja JAV lėktuvnešį (1944-ųjų spalis).

Antrojo pasaulinio karo japonų lakūnų mirtininkų – kamikadzių, oficialiai „Tokubetsu Kōgekitai“ (Specialusis atakos dalinys), reiškinys šiandien tebėra apipintas legendomis. Kai kada pasakojimai – romantiški, kai kada – priešingai – apie kamikadzes kalbama kaip apie fanatiškus bepročius. Kas iš tikrųjų motyvavo jaunus japonų vyrus – iš viso jų buvo keturi tūkstančiai – tapti kamikadzėmis?

„Aš esu laimingas dėl man suteiktos garbės tapti Specialiojo atakos dalinio, kuris pasiruošęs stoti į mūšį, nariu, tačiau negaliu sulaikyti ašarų, kai pagalvoju apie tave, Mama. Kai prisimenu, kiek vilčių puoselėjai dėl mano ateities... Jaučiuosi toks liūdnas, kad mirsiu nepadaręs nieko, kas galėtų atnešti tau džiaugsmo“...

Tai žodžiai iš vieno japonų lakūno atsisveikinimo laiško. Netrukus jis sės į pilną sprogmenų prikrautą lėktuvą ir pakils į savo paskutinį skrydį. Kažkur tolumoje, vandenyne, aptikęs priešo laivus, nukreips oro mašiną jų link. Kas paskatino jį apsispręsti tokiai savižudybei? Romantika? Fanatizmas? Anot sociologų, visų pirma – didžiulis kultūrinis spaudimas.

Visi dievai ir visos mirusios tavo draugų dvasios žiūri į tave. Iki pat susidūrimo būtina neužmerkti akių, nes antraip galima ir nepataikyti. Daugelis smogė į taikinį plačiai atmerktomis akimis. Jie papasakos tau apie tai.

(Kamikadzių vadovėlio paskutinis paragrafas)

Japonijos ir JAV istorikas prof. Akira Irya kalba apie dviejų esminių veiksnių kombinaciją: „Pirmas iš jų – tikėjimas japonų nacionaliniu išskirtinumu. Kad japonai gali padaryti dalykų, kurių niekas kitas nesugebėtų. Šis savo unikalumo suvokimas derėjo su imperatoriaus kultu. Kamikadzės žūdavo už savo šalį, tačiau faktiškai mirdavo už imperatorių. Kita priežastis – materialesnė. Japonų armija buvo kur kas mažiau aprūpinta nei amerikiečių. Buvo manoma taip: nors mes ir negalime pagaminti tiek daug ginklų, nugalėsime priešą savo dvasia“.

Tačiau pagrindinį vaidmenį kamikadzių istorijoje daugelio istorikų ir psichologų nuomone, suvaidino Japonijos visuomenėje būdingas kolektyvinis mentalitetas, idėja, kad esi visų pirma ne individas, o šeimos narys. O nusižudyti dėl tėvynės yra garbė ne tik pačiam, bet ir jai. Visų svarbiausia – imperatoriui, didžiosios „šeimos“ galvai, pagal tradiciją kildintam iš Saulės deivės. Pagal tokią garbingumo sampratą, kurios šaknys slypi tūkstantmetėje samurajų kultūroje, kiekvienas karys turi būti pasiruošęs mirti dėl savo šeimininko.

Anot amerikiečių karo istoriko prof. Geofrey Wawro, Japonijos imperatoriškosios armijos kareivio ir karininko garbės suvokimas labai skyrėsi nuo vakariečių kario. Vakarų kultūroje įprasta, kad karys, kai jau nebegali kautis, – pasiduoda. Japonų kultūroje pasiduoti priešui buvo laikoma dideliu įžeidimu – kariui, jo šeimai ir imperatoriui. Garbingas Japonijos karys turėjo kovoti iki galo. Dėl tokio skirtumo Vakaruose kamikadzės buvo laikomi ne kuo kitu, tik fanatiškais bepročiais.

Johnas Doweris, vienas iš geriausių karo metų ir pokario Japonijos žinovų, teigia, jog egzistuoja ir dar vienas paprastai pražiūrimas veiksnys, kodėl japonų kariai nepasiduodavo į nelaisvę. Tai – alternatyvos nebuvimas. Pasak jo, Pearl Harboro ataka Amerikoje sukėlė didžiulį veik nevaldomą pyktį. Ir Pietų Ramiojo vandenyno karinių pajėgų vadas admirolas Williamas Halsey nebuvo vienintelis, sakęs: „Kill japs, kill japs, kill more japs.“ Skaičiuojama, kad 10–13 proc. amerikiečių karo metu rėmė visišką japonų, kaip žmonių, sunaikinimą.

Beje, nusižudydavo ne tik japonų kariai. Sąjungininkams 1944-ųjų vasarą užėmus Marianų salas Ramiajame vandenyne, mirtį dažnai pasirinkdavo ir civiliai. Saipano saloje taip nusižudė tūkstančiai paprastų kaimo žmonių. Iš dalies dėl gėdos, iš dalies dėl japonų armijos bauginimų, esą priešingu atveju, jei patektų į nelaisvę gyvi, amerikiečiai juos kankintų, prievartautų ir nužudytų. Šioje saloje taip pat nusižudė tūkstančiai Japonijos kareivių.

Politinė ir karinė Japonijos imperijos viršūnėlė japonų polinkį paklusti ir aukotis išnaudojo savo reikmėms (panašiai, beje, kaip naciai). Tad imperatoriaus Hirohito laiminama kamikadzių savižudybė paskutiniame karo etape – nuo 1944-ųjų spalio iki 1945-ųjų rugpjūčio tapo galingu karo ginklu. Juo buvo siekama bet kokiomis priemonėmis padaryti sąjungininkams kuo daugiau žalos ir taip priversti juos sėsti prie derybų stalo.

Deja. Nirtulingas ir veiksmingas japonų pasipriešinimas (vien kamikadzės paskandino 30 laivų ir šimtus apgadino) buvo vienas iš veiksnių, paskatinusių JAV panaudoti naują ginklą – atominę bombą ir taip greičiau baigti karą.

Šiandien Japonijoje apie kamikadzes kalbama dvejopai: kaip apie politinės ir karinės vadovybės apgautus vaikinus, beprasmiškai paaukojusius savo jaunas gyvybes ir kaip apie paprastus, narsius ir ištikimus karius, vykdžiusius pareigą Tėvynei. 

Tuo tarpu JAV, kaip ir Europoje, žodis „kamikadze“ yra įgijęs akivaizdžiai neigiamų konotacijų. Kamikadzė čia – beveidis, beatodairiškas, nemąstantis žudikas, puolantis iš pasalų. Arba tas, kuris geria stiprius alkoholinius gėrimus bare, juos maišydamas. Daugelyje barų aptiktumėte ir tokį kokteilį: kamikadze.

Informacija: BBC History ir ww2history.com

Zigmas Vitkus