Dėl gimdymo namie tikintis teisėtos kvalifikuotos medicininės pagalbos atsakysiu taip, visų pirmiausia – mąstantiems senoviškai, nes kadaise pats buvau toks (du mano vaikai gimė ligoninėje, prisiminimai – slogūs; du – namie, prisiminimai – kaip šventumo patirtis ir suvokimas, kiek daug vyras gali padėti savo moteriai!). Paauglystėje galvodavau, kad jau geriau būti vyru ir ištverti dvejus metus sovietinės armijos sunkumus, nei būti moterimi ir patirti gimdymo kančias. Mat įsivaizdavau, kad tai yra kažkokia atgrasi nelaimė, kančia ir pan., – taip tuomet būdavo vaizduojamas gimdymas, kaip gyvuliška fiziologija.

Nemažai patriarchalinio mentaliteto vyrų instinktyviai bijo gimdymo, nes suvokia tai tik kaip kančią ir abiem rankomis balsuoja už žmonos atidavimą „profesionaliam medicinos personalui“ su visais jo aparatais, stalais, diržais ir cezario peiliais. Taip jie atsiriboja, tiesiog pabėga nuo to ypatingo įvykio ir, slopindami savo instinktyvią baimę ir kaltės jausmą dėl savo maskulinistinio primityvumo, kur nors girtuokliauja, girdamiesi visam pasauliui, kad JIEMS GIMĖ VAIKAS! Jie tada tokie dideli ir reikšmingi... O kokia gali būti svarbi vyro pagalba jo moteriai ir kokia palanki tam būna namų aplinka, jie net nenutuokia ir žinoti nenori. Ir komentarai tokių tamsuolių yra agresyvūs, kaltinantys, įžeidžiantys, nes tokia būna savigynos ir savęs išteisinimo psichologinė reakcija – pyktis ir kitaip galvojančio juodinimas.

Beje, panašiai reaguoja ir patriarchalinio mąstymo paveiktos moterys, kuriose nuslopinta intuityvioji moteriškoji prigimtis. Kaip tokios gali prieštarauti sistemai?

 Ir ačiū palaikantiems asmenims [Fioklai] už nuorodas šia tema. O kolegai vyrui [Petrui Mendeikai] pasakysiu logiškai, kaip vyras vyrui: kas gyvena lindynėse tas ir gimdys kaip pakliuvo, nusispjaut tiems į medikus. Bet jeigu žmogus pasirenka gyvybę sutikti namuose, rūpestingai tam ruošiasi (kaip mes su žmona) ir rūpinasi medicininės pagalbos galimybe, tai jau yra kitas sąmoningumas ir kitas pasirengimas.

Aš neagituoju už gimdymą namie ir nenuteikinėju prieš ligonines (ten dirba labai daug gerų ir jautrių žmonių), aš tik noriu apginti tuos, kurie mums padeda svarbiausiu mūsų gyvenimo įvykio metu, štai ir viskas. Esu labai dėkingas už pagalbą gimstant antram mano vaikui profesorei ginekologei Marijai Šaulauskienei (beje, jos namuose pirmą kartą išgirdau apie Bernardo Brazdžionio poeziją, iš jos sužinojau ir kitas literatūros tautines vertybes – dar iki universiteto studijų), tai jos užtarimas sumažino gimdyvės kančias, nors be gyvo audinio kirpimo ten nebuvo išsiversta... Vyriška medicina juk kaip cezaris – moka ir mėgsta pjaustyti, nes kantrybė neišlaiko.

Neseniai gimdė mano žmonos sesuo: ji gimdė ligoninėje, viskas ten buvo labai gerai, ir mums nė į galvą neatėjo jos agituoti gimdyti namuose – kita psichologija, kitoks moters tipas. Kartais moteriai labai gerai pasitikėti medikais, ir tai visai natūralu. Esame laisvi žmonės. Bet ir mes, liekantys namie, taip pat norime galimybę pasikviesti profesionalą, kuris stebėtų eigą, ir, jeigu kas, tinkamai padėtų. Gimdyti namie gali, bet tau padėti – draudžiama: juk tai kvailiausias absurdas, kuris bus įrašytas į istoriją.     

Turiu prisirašęs daug apmąstymų, mat esu eseistas, negaliu nemąstyti. Ir turiu labai daug gyvenimo patirties, moku filosofiškai žiūrėti į dalykus, nes Lietuvos visuomenei primesta raganų byla yra ypatingas reiškinys. Žinome „Raganų kūjį“ („Malleus maleficarum“, 1412) ir jo autorius Jacobi Sprengerį ir Henrici Insistorijų: kuo nuo šių iškilių šv. Inkvizicijos vyrų skiriasi dabartinė teisėsaugos pozicija? Inkvizitorių tribunolo deginamos bei skandinamos raganos visų pirmiausia buvo moterys, mokančios gydyti ir priiminėti vaikus, ir tai darydavo natūraliai, be Bažnyčios pagalbos. Tai Bažnyčia ir pasiuto, visai panašiai, kaip dabar sunerimusi technologinės ir biurokratinės medicinos konjunktūra. Kaip be jų? Tas procesas toks aštrus todėl, kad jame paslėpti labai stiprūs naudos motyvai, kurie profaniškoms masėms neatskleidžiami, bet dangstomi humanistinėmis idėjomis. Neva gaila moterų.

Bet aš mačiau savo akimis, kaip tos jaunos moterys nušvinta, kaip jos įgyja pasitikėjimo, pasididžiavimo savo šventa misija, o ne bėga slėpti savo didelių pilvų nuo pašaipaus vyriškojo žvilgsnio. Aš įdėmiai išklausiau gyvybės šventumo kursą ir padariau išvadą, kad jį būtina išklausyti kaip privalomą visiems jauniems žmonėms: tiek merginoms, tiek vaikinams. Po šito kurso, bent kiek suvokus gyvybės šventumą, dingtų visos gyvenimo „egzistencinės problemos“, beprasmybės jausmas, noras pabėgtu nuo gyvenimo svaiginantis ar pan. Esu tuo tikras, nes esu pedagogas, o taip pat profesionalus visokių sektų, kultų ir religijų žinovas. Aš gerai žinau, kaip galima apkvailinti žmones, nes kadaise, dar sovietmečiu, ir pats labai sėkmingai kvailinau tuos, kurie norėjo būti apkvailinti. Aš žinau, kaip galima manipuliuoti žmonėmis, todėl manęs niekas neapgaus. Masinis žmogus labai lengvai pasiduoda įtaigai, ypač jeigu ji paremta kokiais nors autoritetais. Bet tos pamokos apie gyvybę buvo tokios tikros, kaip tikri yra mano vaikai, kaip tikras esu aš.

Taigi dabartinė raganų medžioklė – tai masių psichologijos ir kultūros mechanizmai. Padėtį apibūdinčiau kultūros krizės terminu: senosios vertybių sistemos (modernusis medicininių technologijų ir biurokratijos kultas) jau nebeveikia, o naujos – dar neveikia, ir tada visa problemų našta tenka visuomenės iniciatyviajai mažumai (pirmiausia, aišku menininkams, kurie kaip tik ir garsina Lietuvos kultūrą). Ta kūrybingoji ir morališkai sąmoninga visuomenės dalis priversta kovoti su masių inercija. Tie procesai yra permanentiniai, juose ypač išryškėja atskirų individų mentalitetas; ir kartais būna gėda būti žmogumi, bent jau lietuviu – su žagrės rankena iš kišenės ir su maskulinistiniu kotu kišenėje:)...

Šiaip viską rūpestingai registruoju apie šį raganų procesą ir gal dar pavarysiu eseistikos, bet jau įjungęs visus agresyviosios ironijos registrus.

Kažkas man neleidžia tylėti. Gal aiškus matymas, kad namuose ir meilėje gimę vaikai yra laimingesni ir labiau pasitikintys nei tie, kurie gimė beveik operacinių palatų metalinio spindesio šaltyje?