Naujieji metai man kasmet prasideda ne nuo sausio 1-osios, o vasario pabaigoje, kai po dviejų ar trijų dienų išnyru iš žmonių jūros Vilniaus knygų mugėje. Akys būna apraibusios nuo seniai matytų pažįstamų veidų ir knygų viršelių, ausys užgultos nuo gandų, pokalbių, ginčų ir mugės gaudesio, gerklė užkimusi nuo per daug cigarečių (kurgi išgirsi įdomiausia, jei ne prie pagrindinio įėjimo durų?). Taip buvo ir šiemet, mugės atoslūgis paliko mane su ne itin gausiu maišeliu įsigytų knygų, nuovargiu ir mintimi, kad prakeikta žiema jau baigiasi. Dar truputis – ir vėl galėsiu skaityti lauke ant suoliuko...

Akuninas neskursta

Šį kartą kronikose eisime tiesiai prie reikalo, t.y. prie pinigų. Nesvarstysiu ir neaptarinėsiu čia, kiek uždirba lietuvių rašytojai, bet maloniai pasidalinsiu Rusijos rašytojų finansiniais džiaugsmais ir rūpesčiais. Taigi, kiek uždirba Rusijos rašytojas? Į šį klausimą gana išsamiai atsako vienas populiariausių šiuolaikinių Rusijos prozininkų Zacharas Prilepinas.

Faktai tokie – paklausaus rašytojo honoraras gali siekti iki milijono rublių (maždaug 86 tūkst. Lt) už knygą. Tokio honoraro Rusijoje gali tikėtis maždaug dvidešimt asmenų. Esama trijų ar keturių „rimtų“ rašytojų, kurie honorarus skaičiuoja šimtais tūkstančių dolerių arba eurų. 95 procentai Rusijos rašytojų už knygą gauna nuo 50 iki 100 tūkstančių rublių (nuo 4300 iki 8600 litų). Už pirmąją knygą paprastai mokami 25 tūkstančiai rublių (apie 2100 litų). Autorinis honoraras (už kiekvieną parduotą knygos egzempliorių nuo knygos pardavimo kainos) vidutiniškai siekia 10-15 procentų.

„Už savo pirmąją knygą Darja Doncova kažkada gavo 20 tūkstančių rublių (1700 litų). Dabar ji uždirba 120–130 tūkstančių dolerių per mėnesį. Neseniai ji pardavė visko, ką yra parašiusi, leidybos teises trejiems metams, ir už tai gavo du su puse milijono dolerių ir papildomai gaus po 200 tūkstančių dolerių už kiekvieną naują knygą. Aleksandra Marinina gauna po 100–150 tūkstančių JAV dolerių už knygą. Tatjana Ustinova – 25 tūkstančius JAV dolerių. Borisas Akuninas – 25–30 tūkstančių“, – sako Prilepinas.

Jei kam įdomu, kiek rublių honoraro kažkada gaudavo Turgenevas, Tolstojus, Dostojevskis, Čechovas, Buninas ir kiti rusų klasikai, galite patyrinėti štai šią lentelę.

Nemažą dalį uždarbio, manau, šie išvardyti rašytojai pelno ir buvusiose SSRS šalyse. Juk minėtųjų rašytojų knygos neišvengiamai atsiduria skaitomiausių Lietuvoje rašytojų sąrašuose.

Bestselerių geografija

Tiesą sakant, bestselerių geografija – gana įdomus dalykas. Apžvelgus, ką skaito kitose šalyse, gali atrasti netikėčiausių derinių. Pradėkime nuo Kinijos – ten visada galima sulaukti siurprizų. Visai neseniai Kinijoje pasirodė garsiojo, sunkiai suprantamos literatūros etalonu laikomo Jameso Joyce‘o romano Finnegans Wake (Finegano budynės) vertimas. Romanas tučtuojau tapo bestseleriu. Jį aplenkė tik Deng Xiaopingo biografija. Kodėl taip yra – niekas nežino, negali į šį klausimą atsakyti ir romano vertėja.

Kinai apskritai labai mėgsta verstinę literatūrą: 2012 metų perkamiausių knygų sąrašų viršūnėse karaliavo JAV rašytojo Jonathano Franzeno romanas Freedom (Laisvė), Gabrielio García Márquezo romanas Meilė choleros metu ir Henrio Kissingerio knyga On China (Apie Kiniją).

O indai labiausiai mėgsta skaityti savus. Trys populiariausi pernai metų autoriai Indijoje – Radhakrishnanas Pillai, Chetanas Bhagatas (New York Times pavadintas perkamiausiu angliškai rašančiu romanų kūrėju Indijoje) ir Siddhartha Basu. Apie šiuos autorius mes, suprantama, nieko nežinome. Mėgstamiausias užsienio autorius Indijoje – amerikietis Jeffas Kinney ir jo knygos vaikams Diary of a Wimpy Kid (Nevykėlio dienoraštis). Sąrašų viršūnėse karaliauja ir Walterio Isaacsono parašyta Apple įkūrėjo Steve‘o Jobbso biografija bei Khaledo Hosseini The Kite Runner (Bėgantis paskui aitvarą).

Meksikiečiai paprastesni ir lengviau prognozuojami. Čia bestselerių sąrašuose E. L. James Fifty Shades of Grey (Penkiasdešimt pilkų atspalvių) ir eilinis nepailstančiojo Paulo Coelho iškeptas blynelis. Penktojoje vietoje – jubiliejinis Marquezo Šimto metų vienatvės leidimas.

Brazilų bestselerių sąraše karaliauja visų laikų šioje šalyje perkamiausia knyga – brazilų kunigo kataliko Marcelo Rossi pagalbos sau (self help) knyga Agape (7,7 milijonai parduotų egzempliorių per 21 mėnesį). Geriausiai perkama pernai metų knyga Brazilijoje buvo (na taip, atspėjote) Penkiasdešimt pilkų atspalvių.

Norvegų bestselerių sąrašų viršūnėse – naujas „literatūrinis“ Biblijos vertimas, kurio per 2012 metus šalyje parduota 157 tūkstančiai egzempliorių – neblogas rodiklis tokiai šaliai. Biblijai vietą buvo priversta užlesti tiek Justino Bieberio autobiografija, tiek Keno Folletto, Jo Nesbo ir Pero Pettersono romanai.

Na, ir pabaigai – rafinuotos literatūros mėgėjai prancūzai. Taip, jie taip pat mėgavosi Penkiasdešimt pilkų atspalvių (knyga pirmoje vietoje), tačiau jų sąrašų viršūnėse ir nauji Toni Morrison bei Philipo Rotho kūriniai, Jeano Echenozo romanas.

Ką skaito kubiečiai?

Vasario pabaigoje Kubos sostinėje Havanoje vyko tarptautinė knygų mugė. Tai puiki proga pažvelgti, kas dedasi literatūriniame šios šalies pasaulyje. Šios šalies knygynuose mes pamatytume daugybę storų tomų apie socializmą, Che Guevaros ir Fidelio Castro biografijas bei kalbų rinkinius. O štai poezijos ir prozos – visai nedaug. Kubos Knygų instituto prezidentė Zuleica Romay sako, kad prozos ir poezijos nėra dėl labai paprastos priežasties – jas išperka tučtuojau. Žinomiausio šiuolaikinio Kubos rašytojo Leonardo Paduros naujausias romanas Havanos knygų mugėje nuo prekystalių pranyko tučtuojau. Tūkstantis egzempliorių buvo išpirkta akimirksniu.

Kuba, kuri aistringos draugystės su Sovietų Sąjunga laikotarpiu išleisdavo iki 50 milijonų knygų per metus, šiemet išleido lygiai perpus mažiau. Tiesa, šiuolaikinės verstinės literatūros reikia ieškoti su žiburiu, nes autorinės teisės kubiečiams per brangios.

„Iš pradžių Kuboje nežmoniškais kiekiais buvo leidžiama klasika. Tarkim, 100 tūkstančių Balzaco romano egzempliorių. Bet šiuolaikinės literatūros kūrinių, parašytų nuo 1960-ųjų, mus pasiekdavo labai mažai. Mes esame smarkiai atsilikę, žmonės trokšta gerų knygų“, – tvirtina vienas garsiausių Kubos rašytojų Pedro Juanas Guttierezas.

Jo garsioji, į 22 kalbas išversta romanų trilogija The Dirty Havana (Nešvankioji Havana) iki šiol Kuboje uždrausta, kaip draudžiama ir keleto kitų, į JAV pasitraukusių autorių kūryba. Tiesa, cenzūra šiuo metu tapo šiek tek pakantesnė. „Mes vis tiek rašėme, ką norėjome, bet dabar turime ir truputėlį daugiau laisvės“, – sako Guttierezas.

Pasak Leonardo Paduros, sunkiausiu išbandymu Kubos literatūrai tapo praėjusio amžiaus devintas dešimtmetis, ekonomikos krizė. „Nebuvo nei popieriaus, nei elektros, nei rašalo. Mes ėmėme ieškoti leidėjų užsienyje. Keitėsi ir rašymo temos bei stilius. Tekstai tapo kritiškesni, atviresni“, – sako garsus rašytojas ir tvirtina taip pat pajutęs daugiau laisvės.

Galbūt daugiau Kubos autorių pasieks ir mus. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido Renaldo Arenaso autobiografiją, galbūt kas nors imsis ir skandalingosios Guttierezo Nešvankiosios Havanos vertimo. Kūrinys vertas to.

Gydytojau, išrašykite knygą

Gera knyga prilygsta vaistui. Kam ryti tabletę, jei gali išlukštenti metaforą? Ar verta sėdėti eilėje prie gydytojo kabineto, jei tuo metu gali guostis raminamu pasakojimu?

Taip, matyt, nusprendė ir su žinomiausiais bibliotekininkais pasitarę britų medikai. Nuo gegužės įprastais ir nesunkiais psichinės sveikatos sutrikimais besiskundžiantis pacientas gali gauti neįprastą receptą – jame bus įrašytos jam galinčios padėti knygos.

Šis planas pavadintas „Books on Prescription“ (Knygos pagal receptą). Britų bibliotekininkų draugija ir Skaitymo agentūra, pasikonsultavusi su medikais, sudarė apie trisdešimties knygų sąrašą. Tikimasi, kad žmonės, turintys nesunkių psichinės sveikatos sutrikimų, pabandys perskaityti bent kelias į sąrašą įtrauktas knygas prieš pradėdami ryti vaistus. Juk žinoma, kad dauguma vaistų turi nemalonių šalutinių poveikių.

Į sąrašą įtrauktos ne tik populiarios pagalbos sau knygos, bet ir grožiniai, istoriniai veikalai, biografijos, memuarai. Sąraše yra Billo Brysono kelionių po JAV knyga, pasižyminti puikiu humoru, taip pat Salmano Rushdie knygelė vaikams Haroun and the Sea of Stories (Harunas ir pasakojimų jūra).

Gydytojai pacientui turėtų išrašyti receptą, tučtuojau suteikiantį pacientui narystę artimiausioje bibliotekoje ir rekomenduojantį jam, ką toje bibliotekoje jis galėtų skaityti. Pacientui taip pat būtų patariama įstoti į kokią nors skaitymo draugiją, knygų klubą ar būrelį.

Taip, knygos padeda pažvelgti į save ir pasaulį iš šalies, pažvelgti kitu, nei įprasta, aspektu ir galbūt pamatyti savo bėdas ir problemas visai kitaip, nei esame įpratę. Tuo šis sumanymas ir vertingas.

Second-hand Amazon

Keletas elektroninių knygų ir skaityklių naujienų. Amazon ketina sukurti oficialią „naudotų elektroninių objektų“ – knygų, DVD ir filmų – rinką. Sumanymas paprastas – nusipirktą ir perskaitytą „Kindle“ knygą jūs galėsite parduoti kam nors kitam.

Žinoma, savo oficialiai nusipirktos ir perskaitytos kopijos jūs negalėsite parduoti daugybę kartų, taip kenkdamas leidėjo verslui ir knygomis prekiaujančioms kompanijoms. Jei knygą parduosite, ji dings iš jūsų skaityklės, kompiuterio ar telefono (jei, žinoma, nesigudrinsite pasidaryti jos kopijos). Teoriškai jūs atsisakysite teisių į anksčiau įsigytą skaitmeninį turinį. Esama tam tikro baigtinių bylos parsisiuntimo ir persiuntimo skaičiaus. Jį pasiekus, turinį parduoti bus neįmanoma.

Ši idėja jau seniai sklandė ore. Kompanija Lexlink buvo sukūrusi pardavimų programėlę, tik nesugebėjo susitarti su leidėjais. Tiesa, programėlė būtų leidusi ne parduoti knygas už pinigus, o gauti mainais galimybę parsisiųsti naujų knygų.

Kol kas neaišku, kada Amazon projektas ims veikti ir kiek jis kainuos. Aišku tik viena: visa tai atsilieps Amazon konkurentams Nook ir iTunes, taip pat piratams-platintojams (teoriškai piratų verslas turėtų mažėti, juk būtų įgyjama galimybė pirkti knygas pigiai ir legaliai). Taigi, „second hand Amazon“ – ne už kalnų.

Moki už tiek, kiek perskaitei

Dar viena galbūt elektroninės knygos skaitymo būdą ir įpročius pakeisianti naujiena. Tikrai kiekvienas esame patyrę tą jausmą, kai įpusėjęs knygą sunkiai atsidūsti ir pagalvoji: „O, kad dabar galėčiau ne tik mesti ją į kampą, bet ir atsiimti išleistus pinigus“. Galbūt šiuo atveju geriau mokėti tik už tiek puslapių, kiek perskaitei?

Tokią idėją ketina įgyvendinti Tel Avive įsikūrę leidėjai Total BooX. Kompanija siūlo nemokamą galimybę naudotis jų sukauptų knygų sandėliu (jame apie 10 tūkstančių pavadinimų). Mokama už jame esančias knygas taip: perskaitei tik 10 procentų knygos, už tuos dešimt ir sumoki. Nori skaityti tik tam tikrus eilėraščius ar apsakymus – mokėk tik už juos.

Šio pasiūlymo nauda – akivaizdi. Taip galima drąsiai ryžtis skaityti nežinomą autorių ar žanrą, nesibaiminant, kad „sumokėsiu pinigus, o paskui smarkiai pasigailėsiu“.

Tiesa, neaišku, ar tai bus naudinga leidėjams, autoriams ir pačiai knygų ateičiai. Paprastai leidėjai nesirūpina, ar skaitytojas, įsigijęs knygą, ją perskaito iki galo. Jiems svarbu, kad jis tą knygą įsigytų. Esant „mokėjimo už tiek, kiek perskaitei“ modeliui, tiek leidėjams, tiek rašytojams reikėtų stengtis išlaikyti neslūgstantį skaitytojo susidomėjimą. Ar tai įmanoma? Kaip tai padaryti? Ar nenukentės nuo to kokybė? O gal ji kaip tik pakils?

Skaityklės - senjorams

Ir paskutinė elektroninių knygų pasaulio naujiena. Johaneso Gutenbergo universiteto Maince mokslininkai nustatė, kad pagyvenusiems žmonėms lengviau ir geriau skaityti tekstą iš skaityklės ar planšetinio kompiuterio, nes taip mažiau pavargsta jų akys. Tyrimas nustatė, kad pagyvenę žmonės elektroninį tekstą skaito greičiau ir lengviau, nei tekstą, atspausdintą popieriuje.

Žinoma, pagyvenę žmonės turėtų naudotis skaityklėmis su vidiniu ekrano apšvietimu. Pasak mokslininkų (o jie tyrė tiek jaunų, tiek pagyvenusių žmonių skaitymo spartą ir sugebėjimus), nėra įrodymų, leidžiančių manyti, kad skaitant tekstą skaityklėje, akys greičiau pavargsta. „Vyraujanti visuomenės nuomonė, kad skaitmeniniai tekstai, nors patogūs, apriboja arba sumažina skaitymo malonumą, yra daugiau kultūrinis, nei įrodymais patvirtintas reiškinys“, – rašoma mokslininkų pranešime.

P.S.

Visų pirma pasmalsaukime, kaip skaitytojai įvairiose šalyse renkasi knygas, be to, siūlau apsilankyti įdomiausiuose „literatūriniuose“ ar literatūros įkvėptuose viešbučiuose bei įdomiausiose ekologiškose bibliotekose.

Susirūpinusiems buitimi siūlau architektūriškai įdomiausias knygų lentynas ir gražiausius tapetus su knygomis.

Keistenybių mėgėjams – keisčiausi pernai metų knygų pavadinimai ir 1987-ųjų metų bibliotekininkų aerobikos pamokėlė. Keisčiau už tą pamokėlę vargu ar būna.

Ir pabaigai – Walto Whitmano, skaitančio savo eilėraščio „America“ pradžią, balso įrašas. Tiesa, mokslininkai tebesiginčija, autentiškas jis, ar ne.