Praėjusią savaitę Visuomeninė komisija 2012 metų gegužės 17 dienos smurto aktui Garliavoje ištirti paskelbė kreipimąsi į valdžios institucijas ir pareiškė, kad žmogaus teisių pažeidimai Lietuvoje įgauna vis didesnį mastą, o Lietuvai kyla reali grėsmė iškrypti iš demokratinio ir humaniško raidos kelio. Bernardinai.lt skaitytojams pateikiame Komisijos narių mintis ta proga surengtoje spaudos konferencijoje Seime.

J. Valiušaičio nuotrauka

Saulius Arlauskas, Mykolo Romerio universiteto profesorius

Garliavos istorijos gal nebūtų, jei vaiko paėmimo operacija būtų tinkamai sureaguliuota Civilinio proceso kodekse, jei žmonės būtų žinoję, kad perduodant vaiką viskas bus padaryta laikantis padorumo, neperžiangiant vaiko orumo ribų. Tačiau šiandien Lietuvos teisinėje sistemoje teisiniai prioritetai yra sudėlioti ne taip, kaip turėtų būti, tarkim, pagal Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvenciją, arba jie iki galo nesureguliuoti, arba mes tiesiog ne taip interpretuojame teisinius tekstus.

Reikia skubiai lopyti teisines spragas, todėl Visuomeninė komisija neatsitiktinai savo kreipimąsi adresuoja Seimo nariams, Prezidentei, Vyriausybei. Įsiminė Seimo nario Vytenio Andriukaičio pareiškimas, kad tegul Neringos Venckienės bylą aiškinasi teisėsauga, o ne Seimo nariai. Nusikaltimo konstatavimas yra teisėsaugos reikalas, bet mes kalbame apie teisės klausimą: ar tikrai Lietuvos Respublikoje vykdant teismo sprendimą gali būti panaudojama jėga prieš vaiką?

Prokuratūros atliktas tyrimas, mano galva, rodo, kad valstybinių institucijų atstovai ir Neringa Venckienė veikė skirtingose teisinėse koordinačių sistemose. Iš prokuroro atlikto tyrimo galima spręsti, kad valstybės institucijų atstovai turėjo teisę, vaikui priešinantis, jį jėga atplėšti nuo N. Venckienės. Liudininkai pabrėžia, kad vaikas buvo įsikibęs į N. Venckienės rūbus tarp kaklo ir krūtinės. Prokuroras mano, kad vaiko atplėšimas, nors šis ir priešinosi, buvo teisėta prievarta. N. Venckienė, priešingai, buvo įsitikinusi, kad vaiko atplėšimas nuo jos buvo nepateisinama prievarta.

Todėl kyla klausimas: kas konkrečiai gali nuspręsti kada ir kiek panaudoti prievartos? Ar gali teisėsaugos institucija žinoti, kaip elgtis, jei įstatymų leidėjas aiškiai neįvardina savo prioritetų? Į šitą istoriją įvelta daug institucijų darbuotojų ir, manau, ne vienas jų ir šiandien nėra įsitikinę, kad tai, kas vyko Garliavoje, yra normalu bent jau moraliniu požiūriu. Klaipėdos apygardos prokuratūra konstatavo, kad prieš vaiką naudota tiek jėgos, kiek reikėjo atitraukti nuo globėjos.

Civilinio proceso kodekso 764 str. 4 dalis kalba apie priverstinį vaiko perdavimą. Visgi manytina, kad Civilinio proceso kodekse turima omenyje tik prievartos panaudojimą prieš asmenį, kuris nevykdo teismo sprendimo, bet ne apie prievartą prieš vaiką, kuris atsisako paklusti sprendimo vykdymo subjektų parėdymams ir priešinasi. Manau, kad Seimo nariai, spręsdami N. Venckienės teisinės neliečiamybės klausimą, susidurs su svarbiausia užduotimi: atsakyti į klausimą,  kas pagal Lietuvos teisės aktus yra teisėta ir kas yra neteisėta prievarta prieš vaiką sprendimo vykdymo metu. Būtent nuo šio atsakymo ir priklauso, ar N. Venckienė „trukdė vykdyti teismo sprendimą”, ar priešingai, savo galimybių ribose “priešinosi neteisėtos prievartos panaudojimui prieš vaiką”, t. y. elgėsi teisėtai.

Prokuratūrai prievarta prieš vaiką atrodo teisėta. Ji nekelia sau klausimo: o kaip šiuo atveju su vaiko orumu ir apsauga, ką ypač akcentuoja Vaiko teisių konvencija? Nes Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra numatytos procedūros, kaip tas vaiko orumas turėtų būti apsaugotas tokiose situacijose. Labai konkretus pavyzdys – vyksta vaiko paėmimo operacija. Pagal Civilinio proceso kodeksą operacijoje gali dalyvauti psichologas. Anstolė pakviečia psichologą. Kokia psichologo funkcija? Pasirodo, kad šios operacijos metu psichologo funkciją apibrėžia anstolė. Iš kur antstolei žinoti, ką vaiko paėmimo metu turi veikti psichologas, ką jis gali daryti ir ko ne? Teisiškai apibrėžtos šitos procedūros nėra. Jos nėra gal ir todėl, kad Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 12 straipsnio vertime į lietuvių kalbą yra padarytos kelios esminės klaidos – prapuola būtinumas išklausyti vaiką, privalomai gerbti jo nuomonę.

Mes matome, kad teisėja Neringa Venckienė kaltinama tuo, kad privedė vaiką prie stiklo pareikšti savo nuomonės, nors ji, galbūt instinktyviai, vadovavosi Konvencija – suteikė galimybę vaikui pareikšti savo nuomonę. Šis N. Venckienės elgesys rodo, kad greičiausiai būtinas veiksmas vykdant teismo sprendimą – vaiko išklausymas, pvz., vietos parinkimas ir dalyvių išvardijimas, - iš anksto nebuvo apmąstytas. Tai patvirtina ir prokuratūros tyrimas: ne anstolė nurodė, o vaikas išsireikalavo, kad kalbantis su mergaite nebūtų policijos pareigūnų.

Kitas svarbus dalykas, kurį Komisija akcentuoja savo kreipimesi, – žmonių teisė veikti pagal savo įsitikinimus. ES pagrindinių teisių chartijos 10 straipsnyje aiškiai pasakyta, kad žmonės gali veikti pagal savo sąžiningus įsitikinimus, ir valstybė turi užtikrinti jiems tą galimybę. Dabar, kaip matome iš Garliavos įvykių, žmonėms už veikimą pagal sąžinę inkriminuojama atsakomybė už neva organizuotą bandymą pasipriešinti anstolės veiksmams. Pasakykit man, ar tai ne legitimus, teisėtas tikslas – ginti vaiką nuo galimos prievartos? Protu nesuvokiama, kodėl tai vertinama kaip nusikaltimo padarymas.

Dar vienas Komisijos akcentas yra dėl teisės į žodžio laisvę. Kieme susirinkę žmonės instinktyviai reiškė savo kritišką nuomonę apie anstolės veiksmus. Galbūt jie tai darė emociškai, bet nemanau, kad nesąžiningai. Tačiau dabar jiems už tai pareikšti įtarimai. Taip pat ir Neringa Venckienė kaltinama už viešą kritiką Lietuvos teismų sistemai.

Noriu priminti Europos Žmogaus teisių teisme nagrinėtą bylą, kurią savo pareiškime mini ir Komisija - Otegi Mondragon prieš Ispaniją. Otegi Mondragon viešai pareiškė, kad Ispanijos karalius vadovauja kankintojams. Akivaizdu, kad tai neatitinka tikrovės, Ispanijos karalius jokiais būdais negali vadovauti kankintojams, nes jis neturi jokių vykdomųjų galių. Ispanijos teismas už tokį karaliaus įžeidimą Otegi nuteisė kalėti vieniems metams, bet Europos Žmogaus teisių teismas jį išteisino, teigdamas, kad Otegi tai pasakė sąžiningai išgyvendamas dėl svarbių dalykų.

Europos Žmogaus teisių teismas konstatavo, kad demokratinėje valstybėje siekiant teisėto tikslo valdžios pareigūnų ir institucijų atžvilgiu išsakyta sąžininga krititiška nuomonė, net kai ji nėra pakankamai pagrįsta faktais, negali būti vertinama kaip nusikaltimas. Tad jeigu mes norime užtikrinti žodžio laisvę, negalime reikalauti, kad kiekvienas viešas žodis būtų paremtas konkrečiais tiksliais faktais. Tuo tarpu N.Venckienės atveju netgi yra ne vienas faktas, leidžiantis teigti, kad teismų sistemoje yra rimtų problemų.

Mano supratimu, Garliavos istorija baigsis tik tuomet, kai Seimo nariai teisės lygmeniu sudėlios prioritetus bei apibrėš juos ginančias procedūras, o teisėsaugos institucijos bus tikros, kad jų sprendimai atitinka Lietuvoje galiojančią teisę

J. Valiušaičio nuotrauka

Zita Šličytė, Konstitucijos rengimo grupės narė, Atkuriamojo Seimo deputatė, teisininkė

Mane labai stebina tas faktas, kad nė vienoje teismo instancijoje, svarstant su vaiko likimu susijusias bylas, pats vaikas nebuvo išklausytas. Nei Kėdainių rajono teisme priimant sprendimą vaiką perduoti biologinei motinai, nei nagrinėjant seksualiniu smurtu kaltinamo A.Ūso bylą. Todėl pasirašydami sprendimus šiose bylose mūsų teisėjai pažeidė Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijoje, Lietuvos Respublikos Civiliniame kodekse, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme įtvirtintą nuostatą, kad vaikas, galintis išsakyti savo nuomonę, privalo būti išklausytas bet kuriuo jį liečiančiu klausimu.

Mane stebina teisėjų sąžinė: ar jie tikrai ramiai miega naktį, kai šitaip sprendžia mergaitės likimą, „įkalina“ ją kartu su motina kažkokioje valstybės saugomoje patalpoje, pačios mergaitės net nepaklausus, ko ji nori, kaip jai būtų geriau, ar jos neskriaudžia? Aš nežinau, ką mergaitė papasakotų teisėjui, bet pats faktas, kad vaiko nuomonė nesvarbi, yra gėdingas teismų darbo sistemoje. Mergaitė turi teisę išsakyti savo nuomonę, ji gali išsakyti savo nuomonę - jai aštuoneri, ir ją pažįstantys žmonės sako, kad ji gabi, protinga, pakankamai subrendusi mergaitė.  Kodėl jos nenori klausytis? Kodėl už ją kažkas kalba per žiniasklaidą, neva mergaitė keičia savo parodymus ir rašinėja kažkokius raštelius? Kodėl nė vienas teisėjas nenori išgirsti jos pačios, niekieno neveikiamos?

J. Valiušaičio nuotrauka

Kęstutis Milkeraitis, buvęs Generalinės prokuratūros ypač svarbių bylų tardytojas,

Man neteko būti Garliavoje minimos dramos metu, bet dirbdamas Visuomeninėje komisijoje supratau, kad vykdant Kėdainių rajono teismo sprendimą anstolė S.Vaicekauskienė į mergaitės perdavimo procedūrą turėjo ateiti nešdamasi Jungtinių Tautų Vaiko teisių apsaugos konvenciją ir Lietuvos Respublikos Konstituciją bei lydima pedagogo, psichologo ir Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojų. Jokios policijos ten, be abejo, nereikėjo.

Manau, ne tik man, bet ir daugeliui Lietuvos piliečių kyla klausimas: kas atsitiko mūsų valstybėje per 22 nepriklausomybės metus, jei prieš valstybės himną giedančią ir besimeldžiančią, taikią ir aktyvią Lietuvos visuomenę reikėjo panaudoti bauginančią jėgą su spec. instruktažu, spec. priemonėmis, spec.dujomis ir visuomenės dezinformavimo specialistais? Kas konkrečiai davė nurodymą tokiam sunkiai sveiku protu suvokiam veiksmui?

Atidžiai stebiu visą šios bylos eigą, ypač naujai paaiškėjusias detales, susijusias su keistomis šios bylos mirtimis, ir mane labai nustebino prokuroro A.Vereniaus pareiškimas, kad prokuratūra netirs žurnalisto V.Gaivenio ir slapto liudininko M.Žalimo atskleistų kai kurių šios bylos užkulisių. Tai reikštų, kad prokuratūra neieškos nusikaltimų užsakovų, nes, mano nuomone, tie paaiškėję užkulisiniai žaidimai yra labai svarbūs tiriant tuos su Garliava susijusius rimtus nusikaltimus.

Spaudoje jau buvo pareikšta mintis, kuriai aš pritarčiau – šiandien jau reikia tirti tyrėjų veiksmus. Ir ne tik Garliavos tragedijos, bet ir kitų rezonansinių nusikaltimų – Sausio 13-osios, Medininkų, Vytauto Pociūno ir kitų. Nes tokiais šių bylų tyrimais kompromituojama Lietuvos valstybė - ES ir NATO narė.    

J. Valiušaičio nuotrauka

Romualdas Povilaitis, Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos pirmininkas,

 Komisija atkreipė Prezidentės, Seimo ir Vyriausybės dėmesį į labai grėsmingą tendenciją – Lietuvos ritimąsi policinės valstybės link, remiantis formaliąja teise ir formaliu teisės prioritetu. Teisė gali tarnauti žmogui, bet teisė gali žmogų ir žlugdyti – svarbu, kokie yra įstatymai ir kaip jie yra taikomi. Grėsminga situacija yra ta, kad visos teisėsaugos grandys veikia pernelyg suderintai tuomet, kai to nereikia, jos neatsveria ir nekontroliuoja viena kitos. Panašus atvejis buvo Garliavoje, kur į vaiką buvo žiūrima kaip į daiktą, kažkieno nuosavybę. Į žmones, kurie jautrūs vaiko likimui ir rodė pilietinį aktyvumą, buvo žiūrima kaip į kliūtis, kurias reikia šalinti visokiais įmanomais būdais.

Demagogijos srautas, kuris lydi visą šitą procesą taip pat yra labai kenksmingas visuomenei, nes juo stengiamasi pateisinti panaudotą neadekvačią ir nebūtiną jėgą. Visi šitie nehumaniški ir nedemokratiški būdai labai primena situaciją kai kuriuose kaimyninėse Rytų valstybėse ir padėtį mūsų šalyje iki nepriklausomybės. Kyla rimtas klausimas: ar per 20 metų pasikeitė mūsų mentalitetas, įpročiai, mąstymas, elgesys? Komisija tikisi, kad Prezidentė, Seimo nariai, Vyriausybė – tie, kurie atsako už padėtį valstybėje, išgirs Komisijos pareikštą nerimą ir įsiklausys į pateiktus argumentus.

J. Valiušaičio nuotrauka

Narcizas Rasimas, Konstitucijos rengimo grupės narys, Kovo 11-osios akto signataras, teisininkas

 Turbūt atkreipėt dėmesį, kad kai Seimo nariai, premjerai, teisingumo ministrai ar policijos atstovai nori nusiplauti kaip Poncijus Pilotas rankas, tuoj sako: Lietuva yra teisinė valstybė.

Savo pareiškimu Visuomeninė komisija nori jiems priminti, kad teisinė valstybė nėra jokia vertybė, jei ji yra nedemokratinė. Nes kiekviena demokratinė valstybė yra teisinė, bet ne kiekviena teisinė valstybė yra demokratinė. Ir tiesiog keista, kad net teisingumo ministrai pamiršta šitą aksiomą.

Savo pareiškimu mes taip pat norėjome parodyti, kad Lietuvoje atsiranda vis daugiau policinės valstybės požymių. Vieną iš jų R. Povilaitis jau minėjo - justicijos grandinės susiliejimą. Visi žinome, kad prokuroro pareiga yra surinkti įkalčius, juos pateikti teismui ant stalo, advokato pareiga - sukelt abejonę bet kuriuo įkalčiu, o teisėjo pareiga išklausyti abi puses ir tuomet spręsti. O ką matome dabar Lietuvoje – advokatai paremia prokurorus, prokurorai – advokatus, o tos abi pusės susitarę paremia teisėjus.

Kitas policinės valstybės požymis - jėgos struktūrų nekontroliuoja civilinė valdžia. Bent jau tai akivaizdu Garliavos įvykyje. Policija Visuomeninei komisijai ir piliečiams nesiteikė atsakyti (piliečiai taip pat yra civilinė valdžia), kam Garliavoje reikėjo stabdyti eismą ištisose gatvėse, kam reikėjo 240 policininkų, spec. priemonių? Jie atsako: o koks jūsų reikalas?

Kai kuriems Seimo nariams esu sakęs: jei jūs neįvertinsite Garliavos įvykių, nebūkite garantuoti, kad Jūsų neišvaikys ta pati policija, kuri šiandien už nieką neatsako.

Kitas pavyzdys: prokuratūra, reikalaudama vienai Seimo narei atimti neliečiamybę, atsisako Seimui pateikti savo surinktų įrodymų pagrįstumą – filmuotą medžiagą. Nors formaliai prokuratūra atskaitinga Seimui, bet realiai tos atskaitomybės nesilaiko, sako – ne jūsų reikalas.

Suraskite Baudžiamajame kodekse prokuroro atsakomybę už neteisėtą bylos iškėlimą. Nėra. Nors visai neseniai dar buvo. Suraskite kitoje valstybėje prokuratūrą, kuri noriu – darau, nenoriu – nedarau. Prokuratūra demokratinėje sistemoje yra arba vykdomosios valdžios dalis arba teismų dalis. Bet tik ne Lietuvoje.

Trečias policinės valstybės požymis yra tas, kad policinėj valstybėj įstatymus sau paruošia pačios institucijos: prokuratūra – sau, policija – sau, advokatūra - sau, teismų reformą vykdo patys teisėjai. Ar Lietuvoje ne  taip? Kam atiduota prokuratūros reforma? Prokurorams. Kas paruošė advokatams įstatymą – patys advokatai.

Per du dešimtmečius Lietuvoje susikūrė ne teisininkų, o teisės amatininkų bendrija. Teisininkas, kaip ir gydytojas, turi įvertinti situaciją ir sąžiningai pasakyti: šiuo atveju aš operacijos nedarysiu, nes galiu pakenkt. O dabar pas teisės amatininką jautiesi kaip pas burtininkę – dėk pinigus ant stalo ir bus padaryta viskas, ko tik reikia.

Kai tokioje situacijoje aukščiausias teismų hierarchijoje žmogus viešai (tegu ir nepamąstęs) pasako apie vieną moterį, kad ji yra ne tik teisinis, bet ir politinis pūlinys, tai teisės amatininkų brolija tai iškart supranta kaip ženklą, kad reikia tą moterį pašalinti iš teisinės ir politinės sistemos. Ar teisėjas, atiduodamas motinai mergaitę, kuri davė prieš tą motiną parodymus, nesuvokė, kad taip jis sunaikina įrodymą? Bet kodėl jam to nedaryti, jei už tai jam nėra baudžiamosios atsakomybės?

Todėl dabar  Seimo nariams reikės spręsti: ar jie politiniais tikslais atiduos tai teisės amatininkų brolijai „suvalgyti“ savo narį, ar ne?

Įvykiai Garliavoje apnuogino mūsų teisinę sistemą, ji šiuo metu yra be kelnių. Ir reikia skubiai ją aprengti, nes tai ne tik Lietuvos gėda, bet ir prapultis. Justicija, kuria nepasitiki dauguma piliečių, gali labai pavojingai pasukti visos valstybės raidą.

 Juozo Valiušaičio nuotraukos