Autorius yra filosofijos daktaras, Actono instituto vadovas

Per visa laiką, kai pradėjau viešai skelbti tekstus apie kardinolą Josephą Ratzingerį, 2005 metais išrinktą popiežiumi Benediktu XVI, man didžiausią įspūdį darė dvi jo savybės. Pirmiausia – tyli, bet labai aiški meilė Kristui, kaip gyvam asmeniui, o ne vien abstrakcijai ar metaforai, kaip išsilaisvinimo teologijoje ar ateizme. Antra – autentiškas nuolankumas. Intelektualiai jis visada buvo visa galva aukštesnis už daugumą savo kritikų, tiek iš dešinės, tiek iš kairės, tačiau jis kantriai ir nuosekliai gynė ortodoksišką krikščionišką mokymą nuo neretai absurdiškų Hanso Kungo ar Leonardo Boffo išpuolių. Jis stengėsi išlikti dalykiškas ir racionalus net tada, kai jo oponentams tai nepavykdavo.

Galima vardyti daug sėkmingų darbų, kuriuos pavyko nuveikti Benediktui XVI per trumpą pontifikatą. Pirmiausia – pastangos išrauti šaknis to, ką jis įvardijo kaip seksualinio išnaudojimo žaizdą, tapusią sudėtingu iššūkiu Bažnyčiai; taip pat sėkmingas dialogas su Rytų krikščionimis; labai išmintingas vyskupų skyrimas ir liturgijos reforma.

Tačiau turime nepamiršti ir to, kad Benediktas XVI teisėtai gali būti vadinamas intelektualiausiu popiežiumi per pastaruosius šimtmečius. Jis šiuo aspektu pranoko net palaimintąjį pirmtaką, žavėjusį plačiu akiračiu ir įžvalgų gelme. Jei reikėtų atrasti Benedikto XVI pontifikato ašį, neabejotinai turėtume kalbėti apie siekį atskleisti sukrečiančios intelektualinės krizės, atvėrusios kelią reliatyvizmo diktatūrai, šaknis. Ši krizė labai pavojinga ir plečiasi. Galima kalbėti apie labai skirtingas jos apraiškas: tiek tuščiavidurė Europos Sąjungos politikų retorika, persmelkta paralyžiuojančio politinio korektiškumo viruso, tiek smurto apraiškos islamiškajame pasaulyje, kurio pats islamas nesugeba įveikti.

Šių, regis, skirtingų problemų šaltinis – proto krizė. Apie ją Benediktas XVI pasakė keturias svarbias kalbas, kurias verta kas kartą įdėmiai perskaityti: daug triukšmo sukėlusią paskaitą Regensburge 2006-aisiais, 2008 metų kreipimąsi į Prancūzijos intelektualus, 2010-ųjų kalbą Vestminsterio rūmuose, Londone, ir 2011 metų kalbą Bundestage, Berlyne. Visų šių kalbų pagrindinė tema – rūpestis dėl to, kad prarandame pasitikėjimą protu ir tai, deja, turi labai liūdnų padarinių, kuriuos matome tiek politikoje, tiek universitetuose. Nutraukėme sąsajas su Aristotelio ir Akviniečio tradicija, ir kartu nyksta poreikis siekti tiesos. Jį keičia varžybos dėl galios, kas yra stipresnis, kas gali labiau paveikti į sentimentalumą linkusią ir sutrikusią visuomenę.

Religiniame pasaulyje proto krizė reiškiasi dvejopai. Dievas paverčiamas pliušiniu meškiuku, kurio tikslas – linksminti ir raminti mus, kurio užduotis – visur ir visada mums pritarti. Arba, priešingai, Dievas suvokiamas kaip tironas, iracionalios valios šaltinis. Todėl nebesistebime, kai Dievo valia aiškinamas siekis įvairuoti sprogmenų prikrautą sunkvežimį į bažnyčią Nigerijoje arba nukirsti paauglei mergaitei galvą Indonezijoje. Deja, apie tokio pobūdžio faktus tarpreliginio dialogo dalyviai linkę nutylėti.

Dauguma žmonių nėra linkę įsiklausyti į popiežiaus Benedikto XVI žodžius. Net ne todėl, kad juos sunku suprasti. Paprasčiau Dievą priimti kaip pliušinį meškiuką ar iracionalią valią. Idant atsisakytume šių kraštutinumų, turėtume keisti daugybę dalykų gyvenime, o to labai nesinori. Mes norime, kad religija būtų patogi, ir mums būtų sakoma tik tai, ką norime girdėti. Tačiau popiežius neturi prievolės mums sakyti tik tai, ką norime girdėti, jo prievolė – padėti mums sekti Kristų, kuris kartu yra ir Caritas (veikli meilė), ir Logos (protas). Viešpats mus tiek myli, kad gelbėja mus nuo puikybės ir tuo, jog įdiegia į pasaulį racionalią tvarką, kurią tyrinėdami galime pažinti tai, kas gera ir bloga, išpuoselėti savo gyvenimus.

Popiežius pasitraukia ir, skirtingai nuo tų, kuriems svarbiausia įvaizdis, jis neketina rengti globalių paskaitų turų visame pasaulyje, rašyti save gražiau pateikiančių memuarų, nepretenduoja į beprasmiuose ginčuose paskendusias JTO komisijas ar sinkretiniame Religijų parlamente. Jis pasitraukia į vienuolyną, kur rašys, mąstys ir daugiausia melsis, kreipdamasis į Tą, kuris vieną dieną pasikvies į Tėvo namus.

Popiežius mums palieka ir dar vieną svarbią žinią. Tai, jog be proto ugdymo mums dar reikia ir Tomo Moro, Teresės Lizietės ar Jono Pauliaus II šventumo. Benediktas XVI tvirtai tikėjo, kad ne pinigai, galia, bet šventumas iš tiesų yra svarbiausias istorijos variklis. Apie tai jis išsamiausiai pasakė dar 2005 metais, per Pasaulio jaunimo dienas Kelne. Tuomet jo pontifikatas tik prasidėjo, tačiau šie žodžiai gali būti vadinami jo viso pontifikato programa:

Šventieji yra tikrieji reformuotojai. Norėčiau pasakyti radikaliau: tik iš šventųjų, tik iš Dievo kyla tikroji revoliucija, pamatinis pasaulio pokytis. Praėjusiame šimtmetyje išgyvenome revoliucijas, kurias vienijo programa, raginusi nebelaukti Dievo, bet patiems į rankas paimti pasaulio sąrangos reikalus. Matėme, kad tada absoliučiu matu pasirenkama žmogiška, partinė pozicija. Absoliutinimas to, kas ne absoliutu, bet reliatyvu, yra totalitarizmas. Žmogaus tai neišlaisvina, bet jį paniekina ir pavergia. Ne ideologijos gelbsti pasaulį, bet vien atsigręžimas į gyvąjį Dievą, kuris yra mūsų Kūrėjas, mūsų laisvės laidas, tikrojo gėrio ir tikrosios tiesos laidas. Tikroji revoliucija yra tiktai atsigręžimas į Dievą, kuris yra to, kas teisu, matas ir kartu amžinoji meilė. Ir kas dar galėtų mus išgelbėti, jei ne meilė?

Pagal The National Review parengė Andrius Navickas