Indrė Musteikytė. Užkeiktas žiedas : pasakos. – Jonava: UAB „Dobilo leidykla“, 2013.

Pasakos vaikams, kurias visų pirma verta perskaityti suaugusiesiems.

Taip apibūdinčiau jau antrąjį (!) devynerių metų kūrėjos Indrės Musteikytės šiuolaikinių pasakų rinkinį.

Pernai išleistas pirmasis Traupyje (Anykščių r.) augančios mergaitės pasakų rinkinys „Laikrodukas Tuksis“ buvo drąsus jaunatviškas bandymas įsiveržti į knygų pasaulį, jis sužavėjo ir pradžiugino. Antrasis, paskatino stabtelti ir įsižiūrėti, kas gi taip skubina jaunąją pasakininkę, kodėl jai rūpi visa tai rašyti.

Naujosios Indrės pasakos man pasirodė panašios į pavasario polaidžio tėkmę: ji galinga ir sunkiai tramdoma, ji veržiasi ir teka ten, kur jai lengviau ir greičiau nuplukdyti tirpsmo vandenis. Jei kažkur dar nėra vagos – ji tuoj pat atsiras, ją praplaus vis stiprėjanti srovė, nes toks vandens srautas negali sustoti, sūkuriuoti ar tekėti aplinkui. Bėda tam, kas paslys ir įkris į tokią pavasario upę – ji negailestinga, neš pasroviui ir net neleis pabandyti iš jos slidžiu krantu į sausumą išropoti.

Pavojinga tėkmė? Taip. Graži pažiūrėti, saugiai krante stovint? Be abejo. Trumpalaikė gaivališka jėga? Žinoma...

Skaitydamas Indrės pasaką-apysaką „Užkeiktas žiedas“ ir dar 13 trumpesnių pasakaičių, šįkart ilgokai svarsčiau, kokiam skaitytojui turėtų būti adresuota tokia trečiaklasės mergaitės knyga. Mat kaskart imdamas bet kokį leidinį į rankas siekiu, kad jį perskaitęs būčiau kažkuo praturtėjęs – kitaip kam gi gaišti laiką. Ar šios pasakos bus žavus atradimas jos bendraamžiams, ar jas skaitytų mažyliams jų mamos prieš miegą?

Taip ir gimė išvada, jog šis „Užkeiktas žiedas“ šiandien yra svarbesnis patiems suaugusiesiems – ne vaikams. Pirmiausia tiems, kam rūpi pažinti savo vaikus ar mokinius, kam smalsu suprasti, kodėl jie elgiasi ne taip, kaip rūpėtų matyti mano bendraamžiui, jau išaugusiam iš savosios vaikystės.

Jaunoji pasakų kūrėja, tikriausiai nė pati šito nesuprasdama, kuria pasakas-manifestus, kuriuose žaismingai ir be jokios imitacijos deklaruoja savo kartos moralines nuostatas. Tuo metu, kai kiti jos metų vaikai tiesiog trykšta kaprizais, garsėja kaip nesukalbami padūkėliai, Indrė savo kūriniais tiesiog pasakoja, kodėl gi taip yra.

Pavyzdžiui, ji skelbia, kad ją supantis realus pasaulis yra pernelyg sudėtingas ir tuo tampa nebeįdomus, kad vargtum, siekdamas jį pažinti. Todėl jos pasakų herojai dažniau apsigyvena labai panašiame, tik šalia realybės esančiame ir kur kas paprastesniame savo pasaulyje. Jame yra visa tai, kas slypi devynerių metų mergaitės svajonėse, tai, ko ji ilgisi kasdienybėje, tai, ką įsivaizduoja kaip geistiną realybę.

Be to, jos pasakų pasaulyje ryžtingai ištrinamas mažo ir didelio, jauno ir seno herojaus santykis: visiems lemta bendrauti tarpusavyje kaip lygus su lygiu, visi turi teisę vienas kitam ir padėti, ir apgauti ar įžūliai pasišaipyti, jeigu to autorės valia kuris nusipelnė.

Tokiame pasakų pasaulyje net pačios kebliausios situacijos išsisprendžia labai paprastai – tiesiog Indrės herojai turi tokių savybių, kurios juos padaro pranašesnius už kitus, – be jokių pastangų ar mokymosi, jiems tam pakanka tik noro.

Vienas Indrės pomėgis, kartais virstantis silpnybe, – kurti negirdėtus, tarsi visiškai nieko nereiškiančius atsitiktinio skambesio herojų vardus. Kartais – net ir jų kalbą, nepanašią į jokią kitą, paprastai irgi nieko svarbaus nereiškiančią, tik simbolizuojančią tai, kas ir pačiai autorei yra nesuprantama ar tąkart visiškai nesvarbu. Tačiau tai, kas sukurta, visuomet turi savo kūrėją, šeimininką.

Būti savininku, turėti galią valdyti tegu ir pasakos herojų, suteikiant jam vardą ir lemiant neretai nemotyvuotus jo veiksmus, šiuo atveju yra ne kūrybinio įkvėpimo, o šiuolaikinio siekio pelnyti tam tikrą socialinį statusą požymis.

Apskritai šias pasakas pirmiausia siūlyčiau paskaityti vaikų psichologams – jiems jos taptų unikalia savišvietos priemone, leidžiančia pažinti dabar dar tik pradinių klasių suoluose sėdinčią pirmąją XXI amžiaus vaikų kartą.

Indrės noras ir gebėjimas apie tai pasakoti liudija, kad jie jaučiasi laisvesni už anksčiau gimusius ir augusius, jie mėgsta tuo pasididžiuoti ir įsivaizduoti, kad yra tiesiog unikalūs. Jie drąsiau ir sieks tokiais būti.