2013-ieji – Tarmių metai. Skaitytojams siūlome „Literatūroje ir mene“ publikuotą Lietuvių kalbos instituto Kalbos istorijos ir dialektologijos skyriaus vadovės prof. habil. dr. Danguolės Mikulėnienės straipsnį.

Kai XIX a. antrojoje pusėje buvo imta rūpintis lietuvių kalbos išsaugojimu, stengtasi surinkti kuo daugiau medžiagos, liudijančios lietuvių kalbos senovę ir didelį jos artumą senajai indoeuropiečių prokalbei. Mažojoje Lietuvoje gyvõsios lietuvių kalbos pramokusio Prahos universiteto profesoriaus Augusto Schleicherio Lietuvių kalbos gramatika (Schleicher A. Handbuch der litauischen Sprache. Bd. 1:Litauische Grammatik;  Bd. 2. Litauisches Lesebuch und Glossar. Prag: J. G. Calve’sche Verlagsbuchhandlung, 1856; 1857) ir tuo metu pradėtas taikyti istorinis lyginamasis metodas Vakarų kalbininkams plačiai atvėrė duris į lietuvių kalbą: to meto indoeuropeistams reikėjo jos mokytis, ją tirti ir aprašyti. Lietuvių kalbai reali grėsmė sunykti buvo pakibusi visame plote – tiek Mažojoje Lietuvoje (Lithuania Minor), tiek Didžiojoje Lietuvoje (Lithuania Major). Susiformavo ir dvi skirtingos rašomosios kalbos atmainos, kai kurių užsienio kalbininkų vadintos kaip prūsiškoji lietuvių kalba (Prussian Lithuanian) ir rusiškoji lietuvių kalba (Russian Lithuanian).
Mažojoje Lietuvoje gyvavusioms baltsermėgių, striukių, pajūrio žemaičių lietuvių tarmėms likimas buvo negailestingas. Neliko jų, nes neliko jomis kalbančių žmonių. Apie tai mažai kalbėta, dar mažiau rašyta sovietmečiu. Todėl daugelis mūsų ir nežino, kad striukiai turėję panašiai kalbėti kaip mūsų vakarų aukštaičiai kauniškiai, nes jų tarmės plotas buvo nenutrūkstamas tos pačios teritorijos tęsinys. Po Antrojo pasaulinio karo pajūrio krašte beveik neliko vietinių buvusios Mažosios Lietuvos gyventojų. Taigi šiandien Mažosios Lietuvos aukštaičių ir žemaičių tarmės jau beveik ištrintos iš mūsų istorinės, kultūrinės ir kalbinės atminties, nes ji palaikoma tik etnografiniais šišioniškių ir pamario žvejų pasirodymais. Ačiū jiems!
Išliekamąja istorine, kultūrine, moksline išnykusiųjų tarmių verte tarsi neabejojame. O kaip matuojama ir (ar) išmatuojama gyvųjų tarmių vertė? Čia, regis, dažniau mąstome praeito amžiaus stereotipais. 
Pirmiausia žmonių (ir tyrėjų) sąmonėje vis dar gyva tarmės ir bendrinės kalbos priešprieša, be abejonės, visada nusverianti pastarosios naudai: mokykla, visa žiniasklaida, o dabar dar ir internetas – visa byloja apie tam tikrą kalbos (pa)prastėjimą, o jei norite –­­ tai ir standartizaciją, kuri su bend­rine kalba gali nedaug ką bendra turėti. Gretinami ne to paties masto dalykai, pamirštama, kad tarmės gyvos ir yra palaikomos pirmiausia kaip šnekamosios kalbos tradicija, o bendrinė kalba dažniau siejama su rašomąja. Tarminio rašto ir tarminės rašybos kūrimas iš karto pareikalaus ir tam tikrų taisyklių, taigi tarmės norminamųjų nuostatų. Taip gimtų dar vienas tarminiu pagrindu sukurtas rašytinės kalbos (bet jau ne tarmės) variantas... Dar daugiau: XXI a. pradžioje, vertindamas gimtosios tarmės ir bendrinės kalbos santykį, senyvas rokiškėnas kaip privalumą nurodė ir gimtosios tarmės „gramatiškumą“, t. y. jos artumą bend­rinei lietuvių kalbai. 
Šiuolaikiniame Lietuvos kaime jau neberasime ir to „idealiojo“ tarmės mokovo, į kurį orientavosi tarmę, kaip uždarą kalbos sistemą, tyrę XX a. tarmėtyrininkai, –­ informantas turėjo būti kuo senesnis, kuo sėslesnis (ten gimęs, augęs ir gyvenęs) ir kuo menkiau išsilavinęs (ar neraštingas). Suprantama, dėl tokio nepatrauklaus tarmiškai šnekančio žmogaus įvaizdžio menko ir kalbos vartotojų tarmiškumas. O kartu su juo ir tarmės (ar tarminės kalbos) prestižas.
Tarmės išnyktų (jau būtų išnykusios), jei Lietuvoje būtų siejamos tik su labiausiai neišsilavinusiu, menkiausios kultūros gyventojų sluoksniu. XXI a. pradžioje tarmė dažniausiai suvokiama kaip tam tikros gimtosios (gyvenamosios) vietos kalba. Ir ne vien kalbėjimo požiūriu. Tai ir mąstymas, gyvensena, raiškos ar net etnografiniai skirtumai... O mokėti daugiau kalbų – tai pranašumas. Todėl ir gajos žemaitėlių ar mažųjų dzūkučių mokyklėlės, kasmet visoje Lietuvoje atšokamos ir atidainuojamos vietinės šventės... O ką jau kalbėti apie žemaičių sąjūdį! 
Dabartiniai informantai jau yra „dvikalbiai“: jie gali kalbėti ir tarmiškai, ir netarmiškai. Ir nesistebėkime, jei ties kaimo keliuku sutiktas ir užkalbintas žmogus, pirmąkart mus pamatęs, prabils ne tarmiškai, o mokykloje išmokta kalba. Juk vietinius jis pažįsta! Tarmiškai ar tam tikra tarminės kalbos atmaina kalbama ne tik kaime, bet ir mieste: bet kuris klausios ausies žmogus patvirtins, kad Mažeikių, Varnių, Marijampolės, Alytaus ar Rokiškio gyventojai kalba nevienodai.
Kalbos vartotojų tarmiškumo nykimas –­ tai problema, kurią bando spręsti ir patys vartotojai, pirmiausia visaip aukštindami gimtąją tarmę. Tai gerai. Blogai, jei kartais tai daroma kitų tarmių sąskaita ar vienu mostu užbraukiant visą lietuvių raštijos tradiciją (akis badančiu pavyzdžiu galėtų būti neseniai per radiją nuskambėjusi mintis, kad, girdi, bendrinės kalbos pamatu galėjusi tapti ir rytų aukštaičių uteniškių šnekta, jei Kazys Būga nebūtų anksčiau numiręs už Joną Jablonskį). Taip greitosiomis gimęs, jokiomis mokslinėmis tiesomis nesutvirtintas mitas neatneš naudos nei uteniškiams, nei mito kūrėjams, o klausytojai dar pamanys, kad dėl bendrinės kalbos, pasirodo, galėjo vyrai ir susitarti. Tiek bėdos... Taigi entuziastingajai mitus tebekuriančiai visuomenės daliai derėtų  priminti, kad sąvoka „daugiau“ sietina su pliuso, o ne su minuso ženklu. Ir, nors vis dar gyva ir iki šiol miela mūsų širdžiai legenda apie lietuvių kalbą kaip seniausią pasaulyje, su mokslinėmis XXI amžiaus nuostatomis ji neturėtų būti siejama.  
Dabartiniame gyvenime tarmiškumas dažniausiai matuojamas sociologų ir sociolingvistų vartojamais matais, kur svarbiausia – subjektyvi paties žmogaus nuomonė ir jo savivertė. Tačiau tai yra tik viena reiškinio pusė. O kur kiti – istoriniai, kultūriniai, kalbiniai ar paveldosauginiai – tarmių tyrimo aspektai? Dėl sumenkusio kalbos vartotojų tarmiškumo nemenksta pačios tarmės vertė! 
Tarmių raida neišvengiama: jos kinta visame pasaulyje, taigi ir Lietuvoje. Greičiausiai išsitrina skiriamosios, labai ryškios ir visų girdimos, šnektų ir šnektelių ypatybės. Lietuvos kaime nueita infrastruktūros stambinimo keliu (uždaryti pašto skyriai, mažos mokyklos, ištuštėję kultūros namai, ambulatorijos), todėl, – norime to ar ne,– formuojasi ir formuosis stambesni tarmių dariniai – regioniniai dialektai (ar regiolektai), apie tai plačiau žr. www.tarmes.lt
Tarmių raidos procesai yra skausmingi, tačiau jie dar nėra lemiami pačiai lietuvių kalbai. Bet ar ilgam? Dėl emigracijos ir gyventojų senėjimo tuštėjantys ne tik kaimai, bet ir miestai liudija, kad būtina tam tikra kalbos gyvybės palaikymo profilaktika. Nors tarmių raidos kokiomis dirbtinėmis priemonėmis nepristabdysi, tačiau bent jau etnografinių regionų ribose tarmiškumas turėtų būti skatinamas ne vien priešokiais, per etnokultūrinius renginius ir kultūros draugijas, bet kur kas solidžiau – programiškai, valstybiniu lygiu, kaip valstybės ir tautos paveldas.