Jau į pabaigą persirito paskutinė žiemos savaitė, šiandien smarkiai pakvipo pavasariu, o aš vis dar gyvenu 14-osios tarptautinės Vilniaus knygų mugės ritmu ir nuotaikomis. Paklausite, kodėl? Gal nebeturiu daugiau jokių problemų ar reikalų? O gal praradau darbą, tokį svarbų pajamų šaltinį „normaliam lietuviui“? Nuliūdinsiu: nei viena, nei kita: neišnyko nei šildymo sąskaitų problemos, nei asmeniniai reikalai. Ir į darbą reikia kasdien keltis ir kulniuoti maršo žingsniu... Tiesiog atlikau rinkodaros testą (o gal manevrą, net nežinau, kaip dabar rinkodaros rykliai tai vadina), pasėdėjau prie geriausio draugo – interneto – ir nusprendžiau apsišviesti ir apšviesti knygos seses ir brolius.

Taigi, preambulę jau išguldžiau, o dabar pabandysiu glaustai išdėstyti esmę: Vilniaus knygų mugėje sąžiningai praleidau kelias paras, apibėgau keliolika renginių, prasigrūmiau eilėse prie išsvajotųjų autorių autografų, prisikroviau net du maišus knygų (ne tik po 5 litus kaštuojančių, pirkau ir dešimteriopai brangesnių; žodžiu, paklojau penktadalį mėnesio pajamų). O paskui – eureka, nušvitimas! – gal nė nevertėjo gaišti laiko, kantriai trypčioti prie apgultos bilietų kasos, pirkti bilietėlį (beje, net dukart po 14 litų; apsikvailinau: iš anksto „nepagooglenau“ ir nepasirūpinau, o už juos juk galėjau net kelias knygas mugėje įpirkti), grūstis ir namo vakare parsivilkti su keliom mėlynėm? Į talką pasikviečiau geriausią draugą ir pasakiau: „Tavo plačiajuostės smegenys tikrai padės kitąmet neaukoti laiko ir tų 28 litukų. Už tokią sumelę kokiam klube galėsiu porą kokteiliukų susiurbti.“ Ir mano draugelis pažėrė tikrų perliukų!  Muginiai leidyklų pagudravimai greitai paaiškėjo: dėl vieno dviejų sutaupytų litukų neverta gaišti ir grumdytis su minia.

Kodėlčiai ir makaliai, knygų rijikai, sesės ir broliai, nesivarginkim, nesigrūskim ir nelaužykim vieni kitiem kaulų. Panaktinėkim ir rasim tai, ko norim, tiesiog  pas leidėjus. Iš savo padaryto tyrimo drąsiai teškiu išvadą: dar yra leidyklų, kurios nori, kad skaitytume, ir savo knygomis prekiauja pigiau (beje, ne tik mugės dienomis). Nušvitus pilkosioms ląstelėms pasidomėjau knygų, kurias svajojau nusipirkti ir, žinoma, ryte praryti, leidyklos kaina – mat knygynų užsikeltos „lubos“, kurios per metus apkandžioja ne vieną literatūros mylėtoją, man atsiliepia pernelyg skausmingai. Dabar pateiksiu keletą pavyzdėlių (žinoma, šitų ieškojau, nes kai kurias seniai svajojau įpirkti pigiau, suprantama, sutaupyti, bet troškau ir naujienų, t. y. šviežienos, dėl kurios kai kas net galvą pametė, ir pirkau):

E. L. James „50 pilkų atspalvių“ – mugės kaina – 50 Lt, knygyno – 50,39 Lt, internetu – 47,99, 45,35 ir 44,90 Lt;

A. Tapinas „Vilko valanda“ – mugės kaina 45 Lt, knygyno – 48,39 Lt, internetu – 43,55 Lt;

J. Raoul-Duval „Kafka, amžinasis sužadėtinis“ – mugės kaina 20 Lt, knygyno – 24,84 ir 25,79 Lt, internetu – 23,21 ir 22,79 Lt;

J. Harris „Mėlynakis berniukas“ – mugės kaina – 20 Lt, knygyno – 38,50 ir 41,29 Lt, internetu – 37,16, 37,54 ir 43,39 Lt;

M. Zusak „Knygų vagilė“ – mugės kaina 15 Lt, knygyno kaina – 32,89 Lt, internetu – 31,99 Lt, ir t. t.

Tiesiog šiandien jau gailiu prarastojo laiko savaitgalį ir nebeketinu toliau ieškoti. Visų įsigytų ir palygintų knygų kainų čia nevardysiu, bet iš savo karčios patirties nuoširdžiai patarsiu: iš anksto susirašykime visus norus ant lapelio ir tik tada traukime stumdytis ir grumdytis. Tada nebūsime kvailinami ir „išdūrinėjami“.

Tai, ką norėjau perprasti ir palyginti, perpratau ir palyginau: kai kas prisidengia intelektualiais ir skambiais, viliojančiais ir masinančiais pažadais ir pritraukia net per 60 000 tokių naivuolių kaip aš. O gal klystu? Gal tik aš viena tokia? O gal bambu ir zyziu kaip statistinė lietuvė, nes mūsų tautos atstovai nepasitenkinimą ir pyktį atsineša kartu su genais?

Visgi dar porą akmenėlių norėčiau mestelėti ir į renginių planuotojų daržą. Norai ir sumanymai labai geri, o apie rezultatus kalbėti net nesiverčia liežuvis – tiesa, aš juk neplepu, o kalu klaviatūra. Tokios nesvietiškai suplaktų renginių gausos – kažin kas galėtų ir sugebėtų, kad ir labai norėdamas, paklausyti bent kelių įdomiausių šnekėtojų – veikiausiai nebuvo nė vienais metais. Dorai nei pamačiau, nei išgirdau, nes visur vėlavau, nors ir yriausi per minią alkūnėmis. Žinoma, noras pasipuikuoti ir apsiskalambyti, kad atvyko geriausi, su skaitytojais bendraus populiariausi ir autografus dalys perkamiausių knygų autoriai, nė kiek nestebina – senas kaip pasaulis rinkodaros triukas. Jį, norą, gerai suprantu: leidėjai nori pasakyti, kad iš širdies pluša mūsų, skaitytojų, naudai, o mums telieka nuryti viską, ką sukramtė visažiniai...

Nusivylėlė Elena (Ulevičiūtė)