Praėjusį savaitgalį visi keliai suko į Vilniaus „Litexpo“ parodų rūmuose vykusią tarptautinę knygų mugę. Jau trečiadienį čia triūsė šimtai leidėjų su pagalbininkais – vieni, kaip kasmet, tenkinosi kuklesniais stendais, kiti stebino savo išmone, prabanga ar didžiuliais prekybos plotais. „Nemunas“, „Kauko laiptai“ ir „Naujoji Romuva“ jau tradiciškai įsikūrėme netoli Rašytojų kampo ir LRT studijos, priešais didžiulį ekraną, kuriame galėjome stebėti vyksmą studijoje neatsitraukdami nuo darbo vietos. Pamatę vieną ar kitą įdomų veidą, kyštelėdavome nosį ir vidun pasiklausyti. Per vienus susitikimus ir knygų pristatymus čia būdavo tiesiog apgultis, kitais kartais lankytojų susiburdavo kukliau ar tiesiog kas nors prisėsdavo pailsinti kojas. Prie mūsų stendo netrūko nei svečių, nei pirkėjų. Labiausiai apsidžiaugdavo tie, kurie, knygynuose neradę geriausiųjų šešetukui priskirto Vlado Kalvaičio novelių romano „Sustiprinto režimo barakas“, jį čia aptikdavo, o šeštadienį galėjo pasikalbėti ir su pačiu autoriumi, paprašyti autografo. Ne vieno žvilgsnį patraukdavo ir dailiai, skoningai jau po mirties išleista Valdo Kukulo literatūros apžvalgų knyga „Vertybių apžvalgos ratas“. Puikiai praėjo minėtoje studijoje surengtas šios knygos pristatymas. Jau visai baigiantis ilgajam penktadieniui klausytojų nebuvo gausu, bet prie TV ekranų tą patį savaitgalį net keletą kartų žiūrovai turėjo progą išgirsti Regimanto Tamošaičio, Antano A. Jonyno, Donaldo Kajoko, Deimantės Kukulienės prisiminimus ir įžvalgas apie anapilin išėjusį poetą ir kritiką.

Parašyti apie mugę objektyviai tikriausiai neįmanoma. Čia kaip tie aklieji, čiupinėję dramblį, – vienas už kojos, kitas už straublio ar uodegos. Visi jį įsivaizdavo kitaip. Todėl paprašėme keleto bičiulių ir kolegų trumpai pasidalyti įspūdžiais iš šios knygų fiestos.

Bernadeta LUKOŠIŪTĖ:

– Šiemet mugėje buvau pačią pirmą dieną, ketvirtadienį. Turėjau garbės ir laimės drauge su kolegomis pristatyti Nijolės Baužytės sudarytą knygą apie pirmąją LTV (dabar LRT Televizija) diktorę Gražiną Bigelytę „Jausmų gama“. Maniau, nusipirksiu Vlado Drėmos knygą „Dingęs Vilnius“, bet, kaip įprasta, kol pasilabinau, vienu kitu žodžiu persimečiau su seniai matytais mielais žmonėmis, kol baigėsi knygos pristatymas, baigėsi ir pirmoji mugės darbo diena. „Dingusio Vilniaus“ nenusipirkau, bet Parodų rūmus palikau ypatingos nuotaikos, kuri apima tik knygų pasaulyje. Gerai, kad Lietuvoje pirmieji pavasario pranašai – knygos ir, perfrazavus Donaldą Kajoką, jas lydintys asmenys.

Donatas PAULAUSKAS:

– Prieš patekdamas į „Litexpo“ įspėjau savo bendražygę, kad mizantropijos priepuolis mane gali ištikti maždaug po penkių minučių, praleistų Knygų mugėje. Mat tikėjausi, kad šiais metais bus ypač ekstremalu, kad ne tik apstumdys, bet gal ir apkumščiuos ar net sudraskys visi tie kultūros plėšrūnai – dvasios alkio apakinti mugės svečiai. Tačiau niurzgėjimą ir pyktį nugalėjo apatija – buvo taip nyku ir beprasmiška nardyti po tuos leidyklų stendus, kad praslinkau beveik abejingai, ilgėliau sustodamas tik prie „Kitų knygų“, kad nusipirkčiau, ką planavau. O kadangi daugiau nebuvo ką veikti, nutariau laiką praleisti renginiuose. Dusau knygos apie Lietuvos žydus pristatyme, bet dusau prasmingai, nes kalbėjo Tomas Venclova, suteikiantis skaidrumo net ir priplėkusioje auditorijoje. Pabuvau ir knygos apie Žalgirio mūšį sutiktuvėse – ten visą renginio laiką šalia pašnekovų prastovėjo šarvais aprengti neva LDK kariai. Pasidarė graudu. Situaciją pataisė Alina Orlova, o dar kartą sugadino Benas Šarka su savo monospektakliu. Tikėjausi, kad bus atvirkščiai. O šiaip visos pareigos atliktos – įsigijau keletą knygų, pakštelėjau į žandą Jurgai Tumasonytei, tradiciškai susišypsojau su Sara Poisson, mirktelėjau akį „Nemuno“ stendui. Kaip ir nieko netrūko. Gal tik gerų knygų, bet ką jau čia – niekis...

Salomėja JASTROMSKYTĖ:

– Pirkau knygas. Tai buvo ilgo išbadėjimo galas. Asketiškai tramdyta aistra išvilioti knygas kaip ornamentus. Pusę savo neilgo gyvenimo rijau tik mokslinę literatūrą – joje nepasigėrėsi frazės ašmenimis. Tokios knygos buvo „šaltos“, neutralios, nesikuitė mano emocijose, o vėliau tapo mano veiklos materija. Bet aš vis tiek sakiau: „Ateis laikas skaitymo aksomui, prabangai, kai į grožines knygas gviešiuosi kaip į ypatingą ir palaimingą porcelianą ar retus ir laimingus gyvius terariume. Alkis ir svaigulys, kuriam atsidaviau pirmąją mugės dieną. Medžiojau tiražų uodegas už niekines kainas su įnoriu ir išrankiai kaip nuo didžiulio svyruojančio padėklo – pertekliaus malonumas, kai galima vienusyk ir be skrupulų nupirkti dešimt knygų, paskui dar penkias, dar tris, dar septynias, dar... Ir ne tik romanų, poemų, novelių tomus, bet ir visokių kitokių minties įmantrybių, kaip DVD plokštelę su 1600 lietuvių liaudies užkalbėjimų.

Maišelį po maišelio tįsiau ir kroviau „Nemuno“ stendo pastalėje, juokaudama: „O kiekgi man kainuos šio ploto po stalu nuoma?“ Susikaupė nuostabi baltų pilnų maišelių kaugė. Vakare, uždarant mugę, su bičiuliu tempėme po keliasdešimt maišelių rankose, iš pradžių į rūbinę paltų, paskui į automobilį, – kvatojomės: įsivaizduok, čia buvo pašėlęs apsipirkinėjimas „Akropolyje“, aistringas pirkimas pagal visus alpėjančios rinkos kanonus ir čia juk turėtų būti batai, paltai, kailiniai ir „Rolex“ laikrodžiai prabangiose baltose dėžutėse! Susūdžiau knygas į bičiulio folksvageno bagažinę, kad jas parvežtų man namo, o antra diena būtų laisva susitikimams. Knygų pilnis. Nežinau, kiek jų įsigijau (bagažinė dar negrįžo), bet aš geidžiau – dar ir trečią mugės dieną prisipildė ir mano kelioninis lagaminas, išspjaudamas lauk vilnonį turinį. O, aistros! Nes aš žinau, kad nebus galo ryti knygas dėl knygų, saldžiai it gomuriu po gavėnios.

Audronė MEŠKAUSKAITĖ:

– Kai iš mugės jau naktį vykome namo, vienoje pakelės užkandinių padavėja pasiteiravo, iš kur mes taip vėlai važiuojame. Akivaizdžiai pirmą kartą išgirdo keistą žodžių derinį „knygų mugė“, nustebo ir privertė jį iš naujo išgirsti mane pačią. Nors organizatoriai jau kelinti metai siekia atsikratyti mugiškumo ir komercinių renginio paskatų, knygos šioje vietoje vis dėlto yra pagrindiniai veikėjai. Ir atrodo, kad būtent knygos, o ne literatūra, idėjos ar panašūs dalykai. Nieko čia blogo, nes tai kelio, kuriuo galima nueiti labai toli, pradžia. Nes taip intriguoja ir psichologiškai veikia didelė kokių nors daiktų koncentracija. Antras svarbus mugės veikėjas – žmonės, kuriuos sutinki gal vieną kartą per metus toje pačioje vietoje, visa likusi beveidė ir besistumdanti minia, linksmi ir mirtinai nuvargę leidėjai, stendų pardavėjai bei rašytojai, mugėje dažnai besijaučiantys tarsi savų knygų sargybiniai, įsipareigoję nepalikti postų. Minia visus mugėje besilankančius intelektualus labiausiai baugina, tačiau jei šiaip gyveni gana ramų sanatorinį gyvenimą, čia „pasimasažuoti“ kartais visai ne pro šalį.

Knygas tyrinėti, jei tik sugebi prisibrauti iki prekystalių, be galo įdomu. Gali lyginti įvairius leidėjus, jų rinkodaros triukus, knygų kainos ir grožio santykį, gali atrasti knygų, kurios knygynuose yra absoliučios provincialės ir glaudžiasi pakraščiuose, jei apskritai čia patenka, keistas mažąsias leidyklas, kurių net pavadinimų iki šiol nesi girdėjęs. Taip įdomu stebėti, kaip naujai sugalvotais triukais ankstesnę Kristinos Sabaliauskaitės šlovę šluote nušluoja naujoji žvaigždė Andrius Tapinas, į lietuvių literatūrą atšvilpęs savo greituoju dirižabliu. Bukinistų stendai labiausiai vilioja azartiškuosius pirkėjus, kurie tikisi spėti kažkam iš panosės nugriebti apšiurusį aukso vertės leidinį, bet šis žaidimas ir taip įkaitintoje mugės atmosferoje man atrodo perteklinis. Tačiau vieno prekeivio pasakojimas apie senus grafinius paveikslėlius, atgabentus iš dulkėtų anglų palėpių, dar XIX a. spalvintus rankomis, jų albumai su floristikos ir karo žaidimų pavyzdžiais buvo vienas mažučių atradimų, kuriuos kasmet mugėje kolekcionuoju.

Kai jau visai nebeištveri bendravimo, mugės maišalynėje galima atrasti ir baltų dėmių. Šiais metais labiausiai įsiminė šviesą skleidžianti Romo Oranto paroda. Atrodė, joje tvyrojo minkšta šilta tyla, nors iš tiesų nesu tuo tikra – paprasčiausiai negalėjo to būti, juk šalia krykštavo vaikai. Tačiau kiek nušviesinti paprasto pieštuko tonai, balti lakštai ir ramiai tūnantys, jau palikti grafiko daiktai jos paskleidė neapsakomus tūrius.

O pabaigai pasiklausiau apie „Žuvis ir drakonus“. Tačiau net ir po šio renginio autorė Undinė Radzevičiūtė galės didžiuotis paslaptingiausios Lietuvos rašytojos titulu. Priedangos šydo neleido nutraukti kiti plepesni renginio dalyviai. Vadinasi, teks viską perskaityti pačiai.

Aldona RUSECKAITĖ:

– Kiekvienais metais Knygų mugėje jaučiuosi panašiai: pirmiausia iš lėto viena pereinu pro visus leidyklų stendus, atsipalaiduoju, pagauna keista meditacija – jausmas, lyg atsidūriau kitame pasaulyje: intriguojančiame, spalvingame, taikiame, nors žmonių grūdalynė turėtų erzinti, bet man taip nėra. Šįmet mugėje lankiausi pirmąją dieną, glėbesčiavausi su pulku bibliotekininkių, buvau užkalbinta mokytojų lituanistų, o ir nepažįstamų žmonių, kurie prašė autografo ant mano „Šešėlio JMM“.

Kai jau pakankamai „apsiuosčiau“, pirkimą pradėjau tradiciškai, kaip kasmet: pirmiausia įsigyju keletą muzikos kompaktų, kartais klausausi ir renkuosi ilgai, kartais perku „aklai“ – irgi įdomu. Ir, kaip kasmet, įsigyju kaugelę knygų, iš kurių pusės knygynuose nepirkčiau, o mugėje niežti pirštai, pagauna ūpas – galvoju, gal per atostogas skaitysiu, gal padovanosiu, gal kolegoms paskolinsiu...

Šiemet daug laiko praleidau prie Rašytojų sąjungos leidyklos stendo, sėdėjau jų svečių kampe, tad mačiau, kaip žmonės knygas renkasi, kaip perka... Kaip būriais atbėga ieškoti, pabuvę jos sutiktuvėse. Smagu pasišnekučiuoti su skaitytojais, kai prašo autografų. Pristačiau savo „Šešėlį JMM“ ir daugiau nebuvau nė viename susitikime, nė viename renginyje, tiesiog nenorėjau užsidaryti salėje ir prarasti retą progą pabūti knygų erdvėse. Užtat šeštadienį, sekmadienį namie per TV buvo įdomu pasižiūrėti knygų pristatymus.

Man dar labai svarbu, kad jau antrus metus Lietuvos muziejų asociacija organizuoja bendrą stendą ir prekystalį visų Lietuvos muziejų, kurie nori pardavinėti ir populiarinti savo leidinius. Maironio lietuvių literatūros muziejus taip pat veža savuosius, šįmet perkamiausias buvo atvirukų komplektas „Maironis“ (2012).

Alfas PAKĖNAS:

– Man knygų mugė sutapo su Lietuvai pagražinti draugijos, kurią prieš 92 metus įkūrė Vaižgantas, suvažiavimu. Į jį atvykusi gausi kauniečių delegacija vėliau aplankė ir Knygų mugę. Per vieną dieną – du pamatyti ir išgirsti vaižgantiški „diemenčiukai“: draugijos sambūryje – senutėlis ambasadorius Antanas Dambrava, lietuvius pavadinęs „laisvės bailiais“, o Knygų mugėje – rašytojas Romualdas Granauskas savo knygos „Šventųjų gyvenimai“ pristatyme. Granauskas man visada skamba kaip Radauskas – tai dvi mūsų literatūros viršukalnės: prozos ir poezijos. O knygų mugė pasirodė lyg srauni upė – daugybė žmonių ir knygų. Gera buvo pasidairyti naujai įsteigtame Bukinistikos skyriuje – tai sukėlė nostalgiją jaunystei, tuo metu skaitytoms ir mylėtoms knygoms. Radau Pauliaus Širvio „Beržų lopšinę“, išleistą 1961 m. pačiame poeto talento sužydėjime. Nors turėjau ir beveik visą moku atmintinai, tačiau nusipirkau – Pauliaus knyga tarp kitų atrodė vieniša ir liūdna.

Neringa BUTNORIŪTĖ:

– Mugėje knygų nepirkau. Taip sutaupiau laiko, skirto nemokamai mainytis žvilgsniais, gauti poeto bučinį į skruostą ar kitakalbį linkėjimą. Slenkant pro penktadienio minią buvo lengva sutikti kokį nors nepažįstamąjį, kuris ne vien apsimestų nepageidaujamu draugu, bet ir kažkodėl norėtų atsiųsti apsakymų. Kai atsisakiau, nenusiminė, tik toliau dainavo prieš tris minutes sukurtas dainas ir siūlė cigarečių. Jam patiko bendrauti. O man daug labiau – gyvai klausytis dar negirdėtos Gintaro Grajausko grupės „Kontrabanda“ ir pusvalandį Alinos Orlovos muzikos.

Ilgąjį penktadienį primena „Moteris ir keturi vyrai viename kambaryje“. Jame sušvytėjo Antano A. Jonyno, Aidu Marčėnu apsimetusio Valentino Sventicko, Tautvydos Marcinkevičiūtės, Gyčio Norvilo ir metų poezijos knygos autoriaus Rimvydo Stankevičiaus veidai bei žodžiai. Jiems skaitant „Literatų svetainė“ virto akvariumu, kuriame išorėje likusios minios ūžesį keitė švelnūs taurių skimbtelėjimai.

Galvoju, kiek skalsių plojimų nuskambėjo salėse, kiek parašų buvo palikta tikriausiai tonomis į stendus suneštose knygose. Tad tą vakarą truputį slogiai atrodė pagirtas „Pogrindžio“ autorius Antanas Šileika: atsidūręs už parodų rūmų, pilnutėliame autobuse jis buvo prarytas abejingumo.

Jeigu norėčiau išgirsti ką nors knygose neparašyto apie greitai pralėkusią šeštadienio popietę, turbūt į ausis parkeliautų Romualdo Granausko frazė „Jūs man gražūs pro melancholijos rūką“ ir jo „Šventųjų gyvenimus“ skaičiusio Vytauto Rumšo žemaitiška tartis. Bet kuriuo momentu savaime atsikartotų informacinis kvietimas, skirtas netinkamoje vietoje pastatyto automobilio savininkui. Gal dar armonikos garsai, Jaroslavo Melniko knygos popietėje bandę nunešti į Paryžių, nors iš tikrųjų sėdėta Vilniuje – mieste, kuris tądien nedingo, tik, pakeitęs koordinates, susitraukė, kad būtų lengviau atpažintas įvykių bei stendų adresais. Tokį jį ir išvaikščiojau.

Erika DRUNGYTĖ:

– Knygų mugė... Viskas, daugiau nevažiuosiu. Kai tik supratau, kad ne aš valdau situaciją, o mane valdo inercija. Reiškinys? Taip. Ir Kaziuko mugė reiškinys. Bet vis tiek – labiau prekybos reiškinys. Didelės parduotuvės mane vargina. Ką jau kalbėti apie muges. Tik jokių sudievinimų! Viskas turi savo vietą. Knyga visada turės vietą mano namuose. Ne kaip svoris lentynai, kaip malonumas man. Bet visi tie šurmuliai, tūkstančiai veidų, milijonai viršelių... Akyse raibsta ne tik tada, kai gera... Kažkieno interesas parduoti-pirkti buvo patenkintas su kaupu. Vieni į šią veiklą nėrė aistringai, kiti – formaliai. Mažiukai rodė daugiau nuoširdumo, solidieji – daugiau arogancijos, milžinai – daugiau lapės meilumo. Religija yra priemonė, aš jos atsisakau, o tikėjimas – mano individualus reikalas. Tai aš ir knygų reikalus nuo šiol spręsiu individualiai. Kaip ir Mokytojai, jos ateina pačios. Ir labai dėkoju visiems, suteikusiems man dar vieną pamoką.

Birutė JONUŠKAITĖ:

– Buvau. Su kukučiu dėl kukučio kukutynėje. Vieną dieną. Nes reikėjo epizodiškai sudalyvauti vienam kitam renginyje.

Kai visą savaitę prabūni girdėdama tik savo pačios kosulį ir oro švokštimą kažkur visai ne pro užgultą nosį, bet, regis, pro ausis, net ir tamsiausią naktį regėdama keistoką dermę tarp sniego už lango ir snaigių žiburiavimo smegenyse ir galvoji, kad mirštu štai (...) gyva sulaukus savo dienos paskutinės, kai žinias iš pasaulio su katinišku švelnumu transliuoja tik šalia, ant patalo įsitaisiusi Bagira, tai pirma diena ant dar guminių kojų turėtų būti ne daugiau kokių 25 laipsnių kampu kylanti į civilizuotą pasaulį. Deja, atvėrus „Litexpo“ rūmų duris, tespėjau įkvėpti didelį oro gurkšnį ir akimirksniu buvau lyg kokio uragano susiurbta ir išmesta į patį skruzdėlyno centrą. Koks dažniausias jame išgirstas žodis? Manote, „knyga“? Ne, – ATSIPRAŠAU. Atsiprašau, kad noriu praeiti, pralįsti, prasilenkti, prasiskverbti, pasižiūrėti, pasikabinti paltą, pasiklausyti, išgirsti, atsiprašau, kad nenorom pastūmiau, užmyniau, stuktelėjau, kryptelėjau, suklupau, nusičiaudėjau, neišsijungiau mobiliojo... Kadangi mugėje nėra eismo taisyklių, stengiausi judėti kuo mažiau, tik būtinais atvejais ir iš anksto išstudijuotu maršrutu. Atrodo, tą patį darė ir kiti kolegos, skrupulingai ant lapelio susirašę dėmesio vertus renginius ir jų vietą.

Žinojau, kur tradicinis Rašytojų kampas. Reikėjo jį pasiekti pro bandelių, kavų ir arbatų nišeles (jeigu mano atmintis neklysta, jų tiek daug ankstesnių metų mugėse nebuvo, taigi kavos saleles galima būtų pavadinti labai teigiama šių metų komercine naujove), pro nugaras, pečius, krūtines ir veidus (labas, labas, labukas, sveika, iki). Kažkur šmėkštelėjo Giedrė Kazlauskaitė su rausvaskruoste savo kopija ant kairiojo klubo – tokios abi mielos, net pačiupinėti norėjosi pirmą kartą gyvai (ne „Veidaknygėje“) matomą mergytę, bet jos buvo nušluotos iš regėjimo lauko taip pat netikėtai, kaip ir atsirado. Kilometrinę žmonių eilę, laukiančią Tahiro Shaho, Kalifo rūmų „valdovo“ (beje, spėjau pamatyti ir jo nuobodžiaujančią gražiąją žmoną ir, bičiulei Aušrai paliepus, net nufotografavau šią autoriui atsidavusią nuolankiąją), autografo, reikėjo drastiškai perkirsti, nes vis tiek būčiau neapėjus jos uodegos... Ačiū Dievui, visai prie Rašytkampio – „Nemuno“ kampelis, o jame – skaisčiai žaliais akiniais ir šiek tiek tamsesniu „Sustiprinto rėžimo barako“ viršeliu praeivius džiuginantis Vladas Kalvaitis. Pasižiūrėjo ir iš karto suprato reikalo esmę:

– Gerk! Ištiesė vienkartinį puodelį. Kadangi smetanska elegancija trykštantis Vladas – mano simpatija (nuo to laiko, kai perskaičiau jo pirmą kartą išspausdintas noveles), klusniai maktelėjau.

Pasitaisė ir klausa, ir regėjimas. Ėmiau girdėti Vladą kalbinančius Romualdą Ozolą, Marcelijų Martinaitį, visai čia pat Lietuvos televizijos archyvams meilės eiles skaitančius Barbarą Gruszką-Zych ir Julių Kelerą, o palypėjusi į antrą salės aukštą spėjau nugirsti ir italo Alberto Angela smagiai pasakojamas istorijėles apie Senovės Romą, Pompėjos žūtį, apie tai, kaip jis rinko medžiagą savo knygoms ilgais pavadinimais, kad ir tokiais: „Viena diena Senovės Romoje: kasdienis gyvenimas, paslaptys ir įdomybės“ ir „Romos imperija: kelionė paskui monetą“. Klausiausi, klausiausi ir... toks suėmė liūdnumas, kad užsimaniau kuo greičiau grįžti pas Vladą antrąkart gurkštelėti stebuklingo skysčio. Nes ir kaipgi čia taip gali būti, svarsčiau vėl pasinėrus į knygų mylėtojų lavą: Alberto kapstosi su archeologais Pompėjoje, sėdi archyvuose ir pučia dulkes nuo visokių sudūlėjusių „šaltinių“, blusinėja Senovės Romos gyventojų pikantiškas detales, jis kuria ir veda laidas televizijoje, rašo straipsnius ir storiausias knygas, reik manyti, dar ir valgo, ir šiek tiek pamiega, ir dušan užsuka, ir gal turi kokią moteriškę ar vyriškį, kurie reikalauja bent pusvalandžio jo dėmesio per dieną – tai gal jo para ne 24, o kokių 54 valandų? O gal kaip T. Shaho – turi savanoriškai tarnaujančią žmoną, kurią, pavyzdžiui, nusiunčia į archyvus arba paprašo parašyti TV laidai scenarijų? Juk čia, kaip sakė vienas mūsų literatūros kritikas, nieko naujo – rašytojams kažkodėl labai sekasi su jiems visą gyvenimą „vergaujančiomis“ žmonomis, bet turbūt išsamiau šią temą galėtų pakomentuoti šios srities žinovė Solveiga Daugirdaitė. Gaila, diskusijos „Moterų dalyvavimas viešajame diskurse. Moterų literatūra“ negirdėjau, bet iš praktikos žinau: moterys, net ir didžiausios šios virtuvės meistrės, tiek daug ir tokių storų istorinių (o gal pseudoistorinių) romanų nesugeba prikepti: tai snarglėtas vaikas sutrukdo, tai bedarbis vyras, tai pagedus skalbimo mašina, tai automobilio padanga susprogsta, tai meilužis palieka arba per anksti užsidaro bibliotekos, arba netyčia įsimyli ir pastoja, arba...

– Tai už ką gurkštelim? – klausia manęs prie gimtojo „Nemuno“ sugrįžusios Vladas. Nagi, sakau, už pajėgius, įspūdingus, pribloškiamus vyrus! Ir imu mintyse vardyti: murakamius, coelhus, brownus, tahirus, albertus... Už tuos, kurie ir miegodami „bezda“ mugių vertais kūriniais.

Ir jau visai nušvitusi einu kartu su Irena Aleksaite ir Vyturiu Jaručiu į Rašytkampį susirinkusiems pranešti Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos sprendimo: 2013-ieji – lenkų literatūros metai. Ką tai reiškia, ką per tuos metus vertėjai žada nuveikti, galima sužinoti nukeliavus į LLVS internetinį puslapį.

Vis dėlto smagu knygų mugėje – kitų tokių atlaidų mano gyvenime nebūna, atlaidų, kuriuose sutiktum žmones, kasdien matomus visuose kultūros renginiuose, ir tuos, su kuriais mokeisi, keliavai, gėrei kavą kažkur, gal net visai ne Lietuvoje prieš dešimt, penkiolika, dvidešimt metų, kaip ir tuos, kurių jau nei vardo, nei profesijos negali prisiminti, arba tuos, kurių norisi paklausti, kodėl „Tavo kukučio / tavo veide nematau?“ Todėl net ir gripuodama negaliu šiam sambrūzdyje nedalyvauti. Ir nors išėjau gerokai aplamdyta, su dar didesniu dūzgesiu galvoje, bet tai šen, tai ten įkritęs žodis, sakinys, mintis susisuko sau gūžtą, nutūpė atminties kertelėje. Jaukiai įsitaisė. Tik naujam Marcelijaus Martinaičio Kukučiui niekaip nepavyko prasiskverbti į mano smegeninę – vis tiek anas, senas, geras, mielesnis už sveikatą Kukutis joje karaliauja ir traukia Vytauto Kernagio balsu: „Kaip gražiai viskas vyksta, / kaip manęs gailis, / kaip gerai apšneka – / tikriausiai / duos man kokią premiją, / ranką paspaus / arba pagirs / visuotiniam narių susirinkime.“ Daug ką galima perrašyti, mielas ir gerbiamas Poete, tik ne Kukutį, tas tai jau tikrai nepasiduos jokiems naujų laikų vėjams... bus toks, koks savaime yra. Nesvarbu – gyvas ar negyvas.

Taigi sakau savo kukučiui – laikykimės iki kitos mugės. Iki kito pavasario, nes juk taip smagu, „kai atitirpsta sąnariuos ledas / ir vabaliukai ima krebždėt galvose“.

Parengė Gražina Viktorija Petrošienė

Nuotraukos – Evgenia Levin