Sunku rašyti tokia tema.

Vakar buvo nužudytas vienas gudų organizacijų lyderių Romanas Voinickis.

Užuojauta šeimai ir atimiesiems.

Tirštėjančioje Lietuvos „politikos“ klampynėje, kurioje įvairioms sąmokslo teorijoms daugiau nei palanki terpė daugintis, itin nesinorėtų platinti dar vieną „teoriją“. Tačiau jau seniai peržengti visi rubikonai, o progos patylėti išeikvotos su kaupu.

Kaip derėjo tikėtis, politinis motyvas nusikaltimui įvykdyti vertinamas itin atsargiai, o banalus kriminalas svarstomas kaip vienas galimų variantų (vakar, rašydamas šį tekstą, kaip tik akcentavau viešumon iškelsimą sandėliukinio plėšikavimo versiją). Tai natūralu – tyrimo metu apsvarstomos ir įvertinamos įvairios nusikaltimo versijos.

Vis dėlto bent kiek susidurusiems su daugiabučių požemių fauna, parazituojančia sandėliukų sąskaita, kaipmat kiltų rimtos abejonės dėl motyvo. Dažniausiai (tačiau ne visuomet) tai ilgą laiką nedirbanti publika, paprastai turinti šiokią tokią nusikalstamą patirtį (chuliganizmas, svetimos nuosavybės niokojimas, prasčiau saugomo smulkaus turto „nusavinimas“ ir pan.). Jie išlaužia jūsų sandėliuko duris tam, kad čia pat, netoliese įsikūrusiame turgelyje, realizuotų jūsų marinuotus agurkus su pomidorais bei seniai užmirštą paauglišką dviratį „Ereliukas“. Degtinei nusipirkti ir užkandai (pastaroji nušvilpta iš to paties jau minėto sopulingojo sandėliuko) užteks.

Tokių kriminalinių veikėjų darbo įrankiai paprasti, kaip ir jų naudotojai.

Įrankių saraše nėra izoliacinės juostos burnai klijuoti ar galūnėms supančioti, ten pat, pavyzdžiui, nenumatytas elektros laidas kankinimams.

Uogienės stiklainiai ir vaikiškos rogutės to nevertos. Tokie, užklupti įvykio vietoje, paprasčiausiai jus nustums ir pabėgs, sudaužę paskutinę dar varganai rūsyje šviečiančią lemputę. Blogiausiu atveju driokstels per sprandą laužtuvėliu ir išgaruos. Kankinimais ir turto prievartavimais užsiima kitokia publika, nusitaikiusi į atitinkamo dydžio sąskaitą banke bei jiems patikusio BMW modelį.

Kas žino, gal jau išaugo ir išskleidė savo liaunus pečius jaunoji padugnių karta, tvirtai žinanti nepilnamečių teises ir beribes tolerancijos galimybes. Tvirtai žinantis, kad jie gali daryti bet ką, o jų sutramdymui niekas nebus padaryta. Galbūt plėšikėliai nusprendė išbandyti jų, tarkime, pamėgto siaubo filmo „Pjūklas“ dalį.

Anthony Burgesso „Prisukamo apelsino“ pasaulis arčiau mūsų, nei mes įtariame ar to norėtume.

Vis dėlto – jeigu nusikaltimas įvykdytas to paties gyvenamojo namo rūsyje, nusikaltėliai turėjo jaustis itin tvirtai ir drąsiai. Kur garantija, kad ten pat nenusileis tėvų nusiųstas parnešti bulvių vaikas? Jį irgi žudyti?

Kol tyrimas neatliktas ir rezultatai nepaviešinti, spėlioti ankstoka.

Tačiau galimas ir kitoks variantas. Vienas iš kelių galimų.

Negalima nepastebėti Rusijos bent jau internetinės žiniasklaidos uolaus lenktyniavimo su mūsiške, lietuviškąja, pranešant apie nusikaltimą. Operatyvumas tiesiog pavyzdinis. Nepamirštama primygtinai informuoti, jog nužudytasis palaikė Lukašenką, smerkė baltarusių opoziciją bei JAV kišimąsi į Baltarusijos vidaus reikalus. Nesunku spėti, jog tie patys Rusijos leidiniai netruks ištrimituoti apie „rusiško pėdsako byloje paieškas“ (nepamirštant sukelti pajuokos ir pasipiktinimo „rusofobine paranoja“ bangą tarp plačiosios auditorijos).

Bent šiek tiek išmanantiems sovietinių specialiųjų tarnybų istoriją kyla negeri prisiminimai apie veiklą, nukreiptą prieš margą pabėgelių bei išeivių diasporą. Pradedant „baltaisiais karininkais“, vidury baltos dienos grobtais ar žudytais tarpukario Paryžiuje, nepamirštant per kai kuriuos nesunkiai paperkamus vietinius žurnalistus nutekinti informaciją apie neva kilusius nesutarimus pačių „baltagvardiečių“ tarpe. Suprask – savi savus sudorojo. O jau kiek ryškesnių asmenybių, pasitraukusių iš Lietuvos, keistomis aplinkybėmis „žuvo“ arba „numirė“ okupacijos metais, būtų atskiro straipsnio reikalas.

Nūdienos Lietuvos atveju viskas kur kas paprasčiau, mes ne tarpukario imperinių ambicijų Prancūzija. Mūsų padangėje apstu žiniasklaidos savininkų, kurie „turi verslo interesų Rusijoje“. Informacija bus tokia, kokios reikia „partneriams“.

Jeigu tai „juodasis“ variantas, tuomet plėtotis komentuojant neverta. Žudikai parodė, kaip toli gali eiti „Lietuviško gambito“ vykdytojai. Mūsų valstybinių „atsakingų“ institucijų virtuozai tuoj parodys, ko jie negali, nesugeba ir nenori. Penktoji kolona gavo eilinį patvirtinimą, kas čia tikrasis šeimininkas. O gerbia jie tik jėgą. Pastangos bendrauti su jais yra suprantamos tik kaip „gudrios kalbos“ ir silpnumo išraiška.

Tokiu atveju regiono „balkanizacija“ įgaus vis didesnį pagreitį. Jeigu paminklų terliojimo, mitingų prieškario Lenkijos ultimato Lietuvai dieną bei skandalų Europos Sąjungos mastu dėl tautinių mažumų teisių Lietuvoje nepakanka, laukite tęsinio. Tai tikrai ne pradžia ir anaiptol ne pabaiga.

Jeigu tai „juodasis“ variantas, nurodymą davusiųjų ir vykdytojų vaizduotė ribota, bet veikla nenutrūkstama. Pagal tuos pačius lekalus sukurpti konfliktai pakurstomi nuo Padniestrės iki Ferganos slėnio. Užkirsti tam kelią nėra sudėtinga.

Tikėsimės, šis „jeigu“ yra klaidingas.

Nusikaltimo atveju greičiausiai daug tikėtis neverta: bus padaryta viskas, kad tik šis nusikaltimas būtų kuo greičiau pamirštas. Didžiulės pajėgos metamos kam tik nori, bet tik ne tokio pobūdžio nusikaltimams tirti. Deja, savižudybe pavadinti ir statistiką ataskaitose pasigerinti nebepavyks, tad beliks kuo greičiau nugramzdinti informacinio triukšmo raibuliuose. Jokios įtampos, jokio nerimo, jokių sąmokslo teorijų. Jeigu ką, teismas kompetentingai išaiškins neteisingus klausimus viešumoje užduodantiems kas, kaip ir kodėl.

Ramūnas Trimakas yra Mykolo Romerio universiteto dėstytojas