„Magnificat“ 2013 m. kovas

Parengta pagal Benedikto XVI 2012 m. lapkričio 7 d. ir 14 d. katechezes, publikuotas „Bažnyčios žiniose“, 2012 gruodžio 21 d., Nr. 12.

Apmąstymų kelias, kuriuo drauge žengiame Tikėjimo metais, skatina mus apmąstyti kerintį žmogiškosios ir krikščioniškosios patirties aspektą: žmogui būdingas slėpiningas Dievo ilgesys. Labai iškalbinga, kad Katalikų Bažnyčios katekizmas pradedamas šiais žodžiais: „Dievo troškimas yra įrašytas žmogaus širdyje, nes žmogus sukurtas Dievo ir Dievui; Dievas nuolat traukia žmogų prie savęs, ir tik Dieve žmogus suras tiesą ir laimę, kurių be paliovos ieško.“

Tokia ištara, daugelyje kultūrinių kontekstų ir šiandien visiškai priimtina, net akivaizdi, Vakarų sekuliarizuotoje kultūrinėje aplinkoje gali, priešingai, būti palaikyta provokacija. Mat daugelis mūsų amžininkų galėtų pareikšti, kad apskritai nejaučia jokio Dievo troškimo. Didžiajai visuomenės daliai Jis yra nebe Laukiamasis, Trokštamasis, bet veikiau tikrovė, kuriai žmogus lieka abejingas, tikrovė, apie kurią net neverta vargintis ką nors pasakyti. Iš tikrųjų tai, ką apibrėžėme kaip „Dievo troškimą“, visiškai neišnyko ir įvairiais būdais vis dar pasirodo šiandienio žmogaus širdyje. Žmogiškasis troškimas visada krypsta į tam tikras konkrečias gėrybes, dažnai toli gražu ne dvasines, tačiau žmogui vis dėlto nuolat kyla klausimas, kas iš tiesų yra „tas“ gėris. Vadinasi, jis susiduria su kažkuo kitu negu jis pats, ko jis negali pats sukurti, bet ką yra pašauktas pripažinti. Kas iš tikro gali numalšinti žmogaus troškimą? Savo pirmojoje enciklikoje Deus caritas est mėginau paanalizuoti, kaip tokia dinamika reiškiasi žmogiškosios meilės patirtyje, mūsų laikais lengviau suvokiamoje kaip ekstazės, išėjimo iš savęs paties akimirka. Per meilę vyras ir moteris vienas kito dėka naujaip patiria gyvenimo ir tikrovės didybę bei grožį. Jei tai, ką patiriame, nėra tiesiog iliuzija, jei tikrai trokštu kitam gerovės kaip kelio į savąją gerovę, turiu būti pasirengęs nebelaikyti savęs centru ir imti tarnauti kitam ligi savęs atsižadėjimo.

Tad atsakas dėl meilės patyrimo prasmės yra valios nuskaistinimas bei išgydymas – būtent to reikalauja gerovė, kurios norima kitam. Išties trokštant tokios gerovės, būtina save lavinti, ugdyti ir taisyti. (...) Žengdamas šiuo keliu žmogus gali pamažu giliau pažinti iš pradžių patirtą meilę.

Tada sykiu vis labiau išryškėja ir meilės pristatomas slėpinys: mat net mylimas asmuo neįstengia numalšinti žmogaus širdyje glūdinčio troškimo, maža to, juo meilė kitam autentiškesnė, juo labiau ji verčia klausti, kokios jos ištakos ir kokia paskirtis, ar ji gali tęstis amžinai. Tad žmogiškoji meilė išsiskiria dinamika, kuri kreipia tolyn, tai patyrimas gėrio, leidžiančio žmogui išeiti iš savęs ir atsidurti priešais visą egzistenciją apgaubiantį slėpinį.

Žmogus ieško Absoliuto

Panašiai samprotauti galima ir apie kitokias žmogaus patirtis, kaip antai, draugystę, grožio išgyvenimą, troškimą pažinti: visas žmogaus patiriamas gėris krypsta į patį žmogų gaubiantį slėpinį; kiekvienas žmogaus širdies troškimas yra to niekada ligi galo nenumalšinamo svarbiausio troškimo aidas. Žinoma, nuo to kažkiek mįslingo gilaus troškimo neįmanoma iškart tiesiai pereiti prie tikėjimo. Žmogus galiausiai suvokia, kas jo nepasotina, bet negali įsivaizduoti ar nusakyti to, kas leistų jam patirti laimę, kurios ilgisi jo širdis. Neįmanoma pažinti Dievo remiantis vien tuo žmogaus troškimu. Žvelgiant iš šitokios perspektyvos, išlieka slėpinys: žmogus ieško Absoliuto, bet ieško mažais ir netvirtais žingsneliais. Vis dėlto šita troškimo patirtis, šita, anot šv. Augustino, „nerami širdis“, jau yra labai svarbi. Ji mums rodo, kad žmogus yra iš pagrindų religinė būtybė, elgeta, kaip išmaldos prašantis Dievo. Akys regi objektus, kai šie apšviesti šviesos. Iš čia ateina troškimas pažinti pačią šviesą, apšviečiančią pasaulio daiktus ir kartu su jais įžiebiančią grožio jausmą.

Todėl turime manyti, kad ir mūsų laikais, regis, tokiais neimliais viskam, kas transcendentiška, įmanoma atverti kelią į gyvenimo autentiškos religinės prasmės suvokimą, liudijantį, kad tikėjimo dovana nėra beprasmė ar iracionali.

Iš naujo mokytis džiaugtis

To siekiant labai pravartu skatinti savotišką troškimo pedagogiką, skirtą tiek dar netikintiems, tiek tikėjimo dovaną jau gavusiesiems. Tokia pedagogika apima mažiausiai du aspektus. Pirmiausia būtina mokėti arba iš naujo mokytis džiaugtis gyvenimu. Ne kiekvienas pasitenkinimas paveikia vienodai: vieni palieka teigiamų pėdsakų, dovanoja širdžiai ramybę, daro mus veiklesnius ir dosnesnius. Kiti, priešingai, po pradinės šviesos nuvilia sužadintus lūkesčius ir kartais palieka kartėlį, nepasitenkinimą ar tuštumos jausmą. Nuo mažumės mokytis tikro džiaugsmo visose gyvenimo srityse – šeimoje, puoselėjant draugystę, solidarizuojantis su kenčiančiaisiais, išsižadant savęs ir tarnaujant kitiems, meilės pažinimui, menui, gamtos grožiui – reiškia ugdyti vidinį skonį ir gaminti veiksmingus „antikūnus“, apsaugančius nuo paplitusio banalumo bei lėkštumo. Suaugusiesiems irgi būtina iš naujo atrasti tokį džiaugsmą, trokšti autentiškos tikrovės, atsikratant vidutiniškumo, į kurį jie galbūt yra įpuolę. Tada bus lengviau viską palikti ar atsisakyti visko, kas, nors iš pirmo žvilgsnio galbūt ir traukia, bet iš tikrųjų yra beskonybė; pripratimo, o ne laisvės šaltinis. O tada išnirs ir Dievo troškimas, apie kurį kalbame.

Trokšti aukštesnio gėrio

Antrojo aspekto, lydinčio pirmąjį, esmė yra niekada nesitenkinti tuo, kas jau pasiekta. Kaip tik autentiškas džiaugsmas geba sužadinti mūsų sveiką nerimą, skatinantį mus būti reiklesnius – trokšti aukštesnio, gilesnio gėrio – ir sykiu leidžiantį vis aiškiau pajusti, kad mūsų širdies nuraminti nepajėgi jokia baigtinybė.

Taip mokomės neginkluoti siekti gėrio, kurio neišgalime patys susikurti ar sau parūpinti, mokomės nenuleisti rankų susidūrę su sunkumais ar kliūtimis, kurių šaltinis yra nuodėmė. Tačiau  net ir atsidūrusio nuodėmės bedugnėje žmogaus širdyje neužgęsta ta liepsna, kuri leidžia jam tikrąjį gėrį pažinti, patirti ir iš naujo kopti aukštyn visada padedamam Dievo malonės. Apskritai mums visiems reikia žengti troškimo nuskaistinimo ir išgydymo keliu. Keliaujame į dangiškąją tėvynę, pilnatviško, amžino gėrio, kurio niekas iš mūsų negalės atimti, link. Tad žmogaus širdyje gyvą troškimą reikia ne gniaužti, bet išlaisvinti, kad jis galėtų pasiekti savo tikrąją aukštybę. Kai trokštant atveriamas langas Dievui, tai jau rodo tikėjimo, kuris yra Dievo malonė, buvimą sieloje.

Šioje kelionėje jauskimės esą visų žmonių broliai, bendrakeleiviai ir tų, kurie netiki, ieško, nuoširdžiai leidžiasi būti užkalbinami tiesos ir gėrio troškimo dinamikos. Šiais Tikėjimo metais melskime, kad Dievas parodytų savo veidą visiems, kurie Jo ieško atvira širdimi.

Apie kelius, vedančius į Dievo pažinimą

Dievo iniciatyva visada pirmesnė už žmogaus iniciatyvą ir Dievas kelyje Jo link irgi pirmas apšviečia, kreipia ir veda visada gerbdamas mūsų laisvę. Ir būtent Jis visada įsileidžia mus į savo artybę apsireikšdamas ir dovanodamas malonę, įgalinančią mus priimti tą apreiškimą tikėjimu. Neužmirškime šventojo Augustino patyrimo: ne mes turime Tiesą ir esame ją suradę, bet Tiesa mus suranda ir turi. Vis dėlto yra būdų, galinčių atverti žmogaus širdį Dievo pažinimui, ženklų, vedančių Dievo link. Žinoma, dažnai kyla pavojus būti apakintiems pasauliškumo spindesio, apsunkinančio žingsniavimą tais keliais. Tačiau Dievas niekada nepaliauja mūsų ieškojęs, yra ištikimas Jo sukurtam ir atpirktam žmogui, lieka artimas mums mūsų gyvenime, nes mus myli. Būtent toks tikrumas turi mus kasdien lydėti, net jei tam tikra paplitusi mąstysena kliudo Bažnyčiai ir krikščionims perteikti kiekvienam kūriniui Evangelijos džiaugsmą ir vesti visus į susitikimą su Jėzumi, vieninteliu pasaulio Išganytoju.

Kaip pagrįsti savo tikėjimą

Šiandien – kaip žinome – tikėjimui netrūksta sunkumų ir išbandymų: jis dažnai menkai suprantamas, ginčijamas, atmetamas. Šv. Petras sakė savo krikščionims: būkite „visuomet pasirengę įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse gyvenančią viltį. Bet tai darykite švelniai ir atsargiai“ (1 Pt 3, 15). Anksčiau Vakaruose, krikščioniška vadintoje visuomenėje, tikėjimas buvo ta aplinka, kurioje gyventa; rėmimasis Dievu ir Jo laikymasis daugumai buvo kasdienio gyvenimo dalis. Pateisinti savo netikėjimą veikiau turėdavo netikintis asmuo. Mūsų pasaulyje padėtis kitokia, ir vis labiau tikintieji turi įtikinamai pagrįsti savo tikėjimą. Enciklikoje Fides et ratio palaimintasis Jonas Paulius II pabrėžė, kad šiuolaikinėje epochoje, persunktoje subtilių bei patrauklių tiek teorinio, tiek praktinio ateizmo formų, tikėjimui tenka pakelti išbandymų.

Nuo Apšvietos religijos kritika vis stiprėjo, istoriją ėmė ženklinti ateistinės sistemos, skelbiančios, kad Dievas yra vien žmogaus dvasios projekcija, iliuzija ir visuomenės, suklaidintos daugybės susvetimėjimą skatinančių veiksnių, produktas. Negana to, praėjusiame amžiuje išgyventas galingas sekuliarizacijos procesas siekiant absoliučios autonomijos žmogui, laikyta, kad jis yra tikrovės matas ir architektas, bet nuskurdintas buvimo kūriniu „pagal Dievo paveikslą ir panašumą“.

Mūsų laikais atsirado tikėjimui itin pavojingas reiškinys – „praktiniu“ vadinamas ateizmas, kuris neneigia tikėjimo tiesų ir religinių apeigų, tačiau jas laiko nesvarbiomis, nutolusiomis nuo gyvenimo, nenaudingomis. Tada dažnai į Dievą tikima paviršutiniškai ir gyvenama taip, „tarsi Dievo nebūtų“. Tačiau galop tokia gyvensena turi dar didesnį ardomąjį poveikį, nes veda į abejingumą tikėjimui ir Dievo klausimui.

Iš tikrųjų žmogus, atskirtas nuo Dievo, susiaurinamas iki vieno matmens – horizontalaus, o toks susiaurinimas yra viena iš pagrindinių įvairiopo totalitarizmo, sukėlusio tragiškų padarinių praėjusiame amžiuje, ir dabar regimos vertybių krizės priežasčių. Užtemdžius Dievą, užtemdomas ir etinis horizontas, atsiranda vietos reliatyvizmui bei dviprasmiškai laisvės sampratai – laisvės, kuri, užuot išlaisvinusi, galiausiai žmones pririša prie stabų. Pagundos, Jėzaus išgyventos dykroje iki viešosios veiklos, gyvai simbolizuoja „stabus“, suviliojančius žmones, kai jie nežengia toliau savęs.

Dievui netekus centrinės vietos, savo teisėtą vietą praranda ir žmogus, jis neberanda vietos kūrinijoje, santykiuose su kitais. Tai, ką senovės išmintis primena mitu apie Prometėją, tebėra aktualu: žmogus mano galįs pats tapti „dievu“, gyvybės ir mirties šeimininku.

Pašaukimas bendrauti su Dievu

Turėdama tai prieš akis, Bažnyčia, ištikima Kristaus priesakui, nepaliaujamai skelbia tiesą apie žmogų ir jo paskirtį. Vatikano II Susirinkimas glaustai teigia: „Išskirtinis žmogaus kilnumo pagrindas yra jo pašaukimas bendrauti su Dievu. Jau pačia savo kilme jis kviečiamas kalbėtis su Dievu; juk jis turi savo būtį tik dėl to, kad Dievas, iš meilės jį sukūręs, mylėdamas be perstojo palaiko. Žmogus negyvena visiškai pagal tiesą, jei tos meilės laisvai nepripažįsta ir neatsiduoda savo Kūrėjui.“ (Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, 19)

Tad ką tikėjimas pašauktas „švelniai ir atsargiai“ atsakyti ateizmui, skepticizmui, abejingumui vertikalaus matmens atžvilgiu, kad mūsų laikų žmonės ir toliau keltų Dievo buvimo klausimus ir suktų Dievop vedančiais keliais? Norėčiau nurodyti kelis kelius, kylančius iš prigimtinio apmąstymo ir paties tikėjimo jėgos. Labai glaustai juos sutraukčiau į tris žodžius: pasaulis, žmogus, tikėjimas.

Atidus kūrinijos kontempliavimas

Šv. Augustinas, ilgai savo gyvenime ieškojęs Tiesos ir galop Tiesos pagautas, parašė labai gražų ir garsų tekstą: „Paklausk, ar graži žemė, jūra, ar gražus išretėjęs ir visur pasklidęs oras, ar gražus dangus... Paklausk visos šios tikrovės. Ji visa atsakys: pažiūrėk, mes gražūs. Jų grožis yra tartum šlovinimo himnas. Kas kitas šiuos gražius, nors ir kintamus, kūrinius galėjo sukurti, jei ne tas, kuris pats yra nekintamas grožis?“ (Sermo 241, 2; PL 38, 1134). Manau, jog turėtume susigrąžinti – ir padėti tai padaryti šiandieniams žmonėms – gebėjimą kontempliuoti kūriniją, jos grožį, sąrangą. Pasaulis nėra beformė magmos masė: juo geriau pažįstame ir juo labiau atrandame jo įstabius mechanizmus, juo aiškiau regime planą, matome kūrybišką intelektą. Albertas Einšteinas yra pasakęs, kad gamtos dėsniai rodo „tokį protą, kad, palyginti su juo, visas žmonių sistemingas mąstymas ir veikla tėra nereikšmingas atspindys“ (The World As I See It, 1949). Vadinasi, pirmasis takas, vedantis Dievo atradimo link, yra atidus kūrinijos kontempliavimas.

Grįžti prie žmogaus

Vėlgi šv. Augustinas yra užrašęs garsiąją frazę, kad Dievas yra giliau mano viduje nei pati giliausia mano gelmė (Confessiones III, 6, 11). Todėl jis kviečia „neiti iš savęs, grįžti į save: tiesa yra aukščiau nei pats didžiausias mano aukštis ir giliau nei pati giliausia mano gelmė“ (De vera religione, 39, 72). Šio aspekto irgi rizikuojame netekti triukšmingame ir dėmesį blaškančiame pasaulyje, kuriame gyvename, – gebėjimo sustoti, pažvelgti į save ir suvokti vidinį begalybės alkį, skatinantį mus žengti toliau ir ieškoti to, kuris gali jį numalšinti. Katalikų Bažnyčios katekizme rašoma: „Atviram tiesai ir grožiui, suvokiančiam moralinį gėrį, savo laisvę ir sąžinės balsą, trokštančiam begalybės ir laimės žmogui iškyla Dievo buvimo klausimas.“ (33)

Tikėjimas – susitikimas su Dievu

Mūsų laiko tikrovėje turime neužmiršti, kad į Dievo pažinimą bei susitikimą su Juo veda ir gyvenimas tikėjimu. Tie, kurie tiki, yra susivieniję su Dievu ir atviri Jo malonei, Jo meilės galiai. Tad jų gyvenimas virsta liudijimu, ne savo pačių, bet Prisikėlusiojo, o jų tikėjimas bebaimiškai šviečia kasdieniame gyvenime, yra atviras dialogui, labai draugiškam kiekvieno žmogaus keliui, teikia viltį atpirkimo, laimės, ateities trokštantiems žmonėms.

Tikėjimas iš tiesų yra susitikimas su kalbančiu bei veikiančiu istorijoje Dievu, kuris ir lemia mūsų kasdienio gyvenimo atsivertimą pakeisdamas mūsų mąstyseną, vertybinius sprendimus, pasirinkimus ir konkrečius veiksmus. Tikėjimas yra ne iliuzija, bėgimas nuo tikrovės, jaukus prieglobstis, sentimentalumas, bet viso gyvenimo įtraukimas, Evangelijos, Gerosios Naujienos, gebančios išlaisvinti žmogų, skelbimas. Krikščionys ir bendruomenė, veiklūs ir ištikimi Dievo, kuris pirmas mus pamilo, planui, yra tinkamiausi keliai panirusiems į abejingumą ar abejojantiems savo gyvenimu ir veikla. Tačiau tai reikalauja iš kiekvieno skaidriau liudyti tikėjimą, apvalyti savo gyvenimą, kad jis būtų panašesnis į Kristaus. Daugelis žmonių šiandien ribotai įsivaizduoja, kas yra krikščionių tikėjimas, nes tapatina jį vien su įsitikinimų bei vertybių sistema, o ne su istorijoje apsireiškusio Dievo, kuris trokšta bendrauti su žmonėmis akis į akį ir palaikyti meilės santykį, tiesa. Iš tiesų kiekvieno mokymo ar kiekvienos vertybės pamatas yra žmogaus ir Dievo susitikimo Jėzuje Kristuje įvykis. Krikščionybė, pirma negu moralė ar etika, yra meilės įvykis, Jėzaus asmens priėmimas. Dėl šios priežasties krikščionys ir krikščionių bendruomenė pirmiausia turėtų žvelgti ir kitų žvilgsnį kreipti į Kristų, tikrąjį Kelią, vedantį pas Dievą.