Šiandien Lietuvoje žodis „gimdymas“ skamba gerokai dažniau nei įprastai.  Gerai, kad apie tai kalbama. Bet blogai, kad kai kuriuose pasisakymuose dėl gimdymų ne ligoninėje yra skaudžiai pažemintos ne tik moterys, motinos, šeimos, bet kartu ir pati Motinystė. Lietuvos Konstitucija nurodo „saugoti ir globoti  šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę”. Tačiau valstybinių institucijų pozicija ir veiksmai šiandien panašesni ne į šeimų ir motinystės globą, o tik pačių teisės aktų saugojimą, net jei tai perauga į šeimų ir joms padedančių žmonių persekiojimą, paminant žmogiškumą. Tokiame diskusijų ir įvykių sūkuryje norisi atkreipti dėmesį į keletą svarbių psichologinių gimdymo ir jo priežiūros aspektų bei išsklaidyti kai kuriuos mitus.

Gimdymas  - ne liga ir neturi nieko bendra su apendicitu

Viešoje erdvėje buvo išsakytas susirūpinimas, neva jei gimdymus leisime priiminėti namuose, tai paskui atsiras norinčių, kad jiems ir apendicitą operuotų namuose. Tačiau gimdymas yra ne liga, o natūralus procesas, ir jo priežiūrai visiškai netinka ligų ir jų gydymo samprata. Gimdymo rezultatas  - ne išgydymas nuo kažko. Jis ženklina ne ligos, problemos ar dar kažko pabaigą, o naują pradžią. Naują gyvybę, naują gyvenimą. Nėštumas ir gimdymas yra ypatingas moters gyvenimo laikotarpis, jos moteriškumo išsiskleidimo viršūnė. Vaikui tai reiškia dar daugiau. Gimimas jam taps vienu iš kertinių akmenų, kartu su visa ankstyvąja patirtimi, pradedant nuo pradėjimo, sudarantis pagrindą vėlesnei jo/jos asmenybės raidai, fizinei ir psichinei sveikatai bei gerovei. Todėl į gimdymą ir gimimą negalima žvelgti vien kaip į fiziologinį ir tuo labiau patologinį procesą. Šio proceso patirtis šeimai turi gilią emocinę, socialinę bei dvasinę prasmę. Ir sėkmingu jis gali būti laikomu tik tuomet, jei atsižvelgiama į visus šiuos aspektus.

Gimdymas keičia moters ir visos šeimos gyvenimą, neišvengiamai palieka daugelį ilgalaikių pasekmių. Gimdymo priežiūra taip pat nėra tik momentinė ir be pėdsakų pasibaigianti pagalba. Ji neišvengiamai palieka fizines ir emocines pasekmes trumpesniam ar ilgesniam laikui. Tačiau tai, kokia gimdymo priežūra yra, buvo ir bus, neišvengiamai siejasi su gimdymo prasmės samprata ir tuo, ar gimdymas laikomas natūraliu procesu. Moterys gimdo milijonus metų, todėl neabejotinai gimdymas yra natūralus procesas, o moterų organizmas yra sukurtas taip, kad gebėtų išleisti naują gyvybę į gyvenimą. Ar gali būti taip, kad būdamas natūraliu ir žmonijos išlikimą garantuojančiu procesu, jis yra labai rizikingas ir kelia didžiulę grėsmę moters bei vaiko gyvybėms? Didžiosios Britanijos Nacionalinis sveikatos ir klinikinės kompetencijos institutas (NICE) gimdymo priežiūros rekomendacijose pabrėžia, kad „bendrai gimdymas yra labai saugus tiek mamai, tiek vaikui ir moterys turėtų būti apie tai informuojamos“[1]. O ne gąsdinamos! Šiose rekomendacijose taip pat nurodoma, kad perinatalinis mirtingumas, susijęs su gimdymu, yra labai mažas tiek gimdant namuose, tiek medicinos įstaigose. Pasaulinė sveikatos organizacija nurodo, kad 80 proc. moterų prieš prasidedant gimdymui yra žemos rizikos[2] . Vadinasi, dauguma sveikų moterų nėštumų yra normalūs ir gimimai galėtų vykti be bereikalingų medicininių intervencijų. Nepaisant to, gimdymas yra stipriai medikalizuotas, o į moters kūną neretai žvelgiama kaip į nesantį pilnai tinkamu pagimdyti vaiką, todėl manoma, kad gimdymui reikalinga intensyvi gydytojų priežiūra ir kontrolė. Tada gimdymas ima atrodyti nedaug besiskiriantis nuo kitų ligų gydymo...

Socialinių ir psichologinių gimdymo aspektų ignoravimas jau atnešė dideles pasekmes

Po ilgus amžius trukusios gimdymų namuose istorijos, maždaug apie 1960-uosius metus daugelyje Europos šalių praktiškai visi žemos rizikos gimdymai buvo perkelti į ligonines. Tai laikoma vienu iš didžiausių industrinių valstybių socialinių pokyčių. Pastebėtina, kad toks gimdymų perkėlimas iš namų į ligoninės aplinką tuomet įvyko be mokslinių įrodymų pagrindo. Neįvertinus,  kurios moterys galėtų gimdyti namuose, o kurios turėtų gimdyti ligoninėse, praktiškai visos nėščiosios buvo suguldomos į ligonines taip pripildant ligoninių lovas. Gimdymams persikėlus į ligonines buvo imtos naudoti įvairios praktikos, brangios inovacijos ir intervencijos, taip pat be mokslinio pagrindimo. Moterys buvo paliekamos be jokios emocinės artimų žmonių paramos, priverstos nepatogiai gimdyti gulint ir jaustis žeminamomis. Vyrai buvo nustumti į šalį ir atitolinti nuo motinų ir kūdikių, negalėdami jiems suteikti rūpesčio ir saugumo. Naujagimiai buvo akinami ryškiomis šviesomis, po gimimo atskiriami nuo motinų taip sutrikdant saugaus prieraišumo formavimąsi ir žindymo galimybes. O ir smurtą savo gyvenime daugelis mūsų pirmą kartą patyrėme vos išvydę pasaulį, - ir dar su gražiu pateisinimu: „kad plaučiai prasivėdintų“... Vyravęs požiūris, kad medicina išspręs visas su vaiko gimimu susijusias problemas, ignoruojant socialinius ir psichologinius veiksnius, jau atnešė dideles pasekmes. Tai skaudžios praeities medicinos klaidos. Visgi kartu su naujomis mokslo žiniomis apie žmogaus raidą pamažu jos užleidžia vietą naujom praktikom, labiau atsižvelgiančiom į vaiko, motinos ir šeimos poreikius. Ar bent jau turėtų. Juk šiandien jau žinoma, kad dar motinos įsčiose būdamas vaikas  girdi, mato, patiria emocijas ir kartais verkia... Kad tik gimęs naujagimis geba pažinti savo mamos balsą, kvapą, reaguoti į nėštumo metu girdėtas pasakas, dainas ar tėčio balsą. Ir kad motinos savijauta bei emocijos jam persiduoda ir jį veikia ne tik tuo momentu, bet gali palikti pėdsakus visam gyvenimui.

Įdomu tai, kad būtent visų gimdymų perkėlimas į ligonines be mokslinio pagrindo ir susirūpinimas galimomis nepagrįstų procedūrų taikymo pasekmėmis anuomet sulaukė atgarsio mokslininkų bendruomenėje ir paskatino išvystyti mokslo įrodymais pagrįstos medicinos koncepciją[3]. Šiuolaikinė medicina jau siekia, kad sprendimai praktikoje būtų priimamai remiantis mokslo įrodymais. Ir paradoksalu, kad būtent gimdymų srityje dar atsiranda toks didžiulis nenoras pripažinti kitokias gimdymo alternatyvas, nei medikalizuotas gimdymas ligoninėje. Moksliniai duomenys aiškiai neįrodo esant skirtumų tarp gimdymų namuose ir ligoninėse. Mirtingumo rodikliai tiek gimdančių namuose, tiek gimdančių ligoninėse tarpe yra žemi ir labai panašūs[4]. Kiek skiriasi kitų, nors ir mažesnių, bet dažnesnių rizikų rodikliai: planuotų gimdymų namuose atvejais rečiau pasitaiko įvairios komplikacijos ir rečiau prireikia medicininių intervencijų, įskaitant cezario pjūvio operacijas[5]. Taip pat mažesni yra gimdymo traumų rodikliai, rečiau iškyla naujagimio gaivinimo ir deguonies terapijos poreikis[6] . Todėl žvelgiant iš etinės perspektyvos, moterų autonomijos ir teisių apribojimai pasirinkti gimdymo vietą galėtų būti pateisinami nebent tuo atveju, jei ligoninių pranašumas būtų akivaizdus. O taip nėra. Įvairių rizikų gimdant namuose ir ligoninėse palyginimas bei įvertinimas daugelyje šalių tampa informacija, padedančia moteriai priimti sprendimus dėl gimdymo vietos, o ne apriboja jos apsisprendimo galimybes. Tai, kad Lietuvoje namuose gimdančios moterys negali sulaukti medicininės pagalbos pažeidžia tiek mokslo įrodymais pagrįstos medicinos principus, tiek moters teises. Nėra pateisinamas ir gydytojų, pasiryžusių vykdyti Hipokrato priesaiką net valstybei nusisukus nuo namuose gimdančių moterų, tardymas ir baudimas.

Moters poreikiai ir savijauta nėštumo ir gimdymo metu– ne vien jos, bet kartu ir vaiko

Ir dar vienas svarbus pastebėjimas. Iš gimdymams namuose nepritariančiųjų lūpų sklinda tokie žodžiai kaip „moteriškių užgaidos“, moterys vadinamos egoistėmis, neatsakingomis ar net vaikžudėmis. Vis tik tokie žodžiai turbūt daugiau pasako apie pačius kalbėtojus ir jų sampratą, nei atskleidžia realybę. Iš tiesų, ar svarbu kaip jaučiasi mama gimdymo metu? Ar tai tik egoizmas? Anaiptol. Vaiko gerovės neįmanoma užtikrinti, jei yra neatsižvelgiama į motinos savijautą, emocinius, socialinius ir dvasinius poreikius. Įsčiose esantis ar gimstantis vaikas viską išgyvena kartu su mama. Gera moters psichologinė savijauta nėštumo, gimdymo metu ir pagimdžius yra būtina sąlyga ne tik sklandžiai gimdymo eigai, bet ir optimaliai vaiko raidai bei šeimos gyvenimui. Fiziologiniai ir psichologiniai gimdymo aspektai nėra atskiriami. Psichologinė moters savijauta įtakoja gimdymo eigą, todėl neįmanoma, kad gimdymas vyktų sklandžiai jei moteris jaučiasi blogai. Tokiu atveju dažnai sutrinka ir pati gimdymo veikla. Tyrimai taip pat atskleidžia, kad emocinė ir socialinė parama moteriai gimdymo metu yra svarbi motinos ir vaiko pirminių ryšių formavimuisi, kurie savo ruožtu turi ilgalaikį ir svarbų poveikį vaiko raidai. Moksliniai tyrimai rodo, kad moterys, patyrusios didesnę emocinę paramą gimdymo metu, ilgiau yra linkusios maitinti savo kūdikį krūtimi, labiau pasitiki savimi, daugiau skiria  laiko savo kūdikiams ir turi pozityvesnius ryšius tiek su partneriu, tiek su vaiku[7] . Tuo tarpu pvz. motinos depresija gali sukelti ilgalaikes negatyvias pasekmes vaiko raidai.

Kai  nėščioji ar gimdyvė kalba apie tai, kaip ji jaučiasi ar ko ji nori -  ji jau kalba ne vien apie save. Nėščia moteris dar sako “aš”, bet jau kalba apie “mes” – du žmones, kuriuos  sieja devynis mėnesius trunkantis pats artimiausias žmogiškasis ryšys. Neįmanoma ir nereikia mėginti atskirti to, kur baigiasi moters ir prasideda vaiko poreikiai. Moteris instinkyviai žino, kas geriausia jai ir jos kūdikiui. Optimali motinystės priežiūra galima tik tuo atveju, jei kartu su medicinine pagalba yra atsižvelgiama ir į moters poreikius bei savijautą. Šiandien Europoje motinystės priežiūros sistemos bendrai juda ”į moterį orientuotų praktikų” kryptimi. Motinos vis labiau įtraukiamos į sprendimų priėmimą, joms suteikiamos galimybės pasirinkti labiausiai jos ir vaiko poreikius atitinkančias gimdymo aplinkybes. Kartu pastebima, kad „į moterį nukreipta priežiūra“, suteikianti moteriai galimybes pačiai būti aktyvia tos priežiūros dalyve ir priimti sprendimus, prisideda prie didesnių normalaus gimdymo galimybių, rečiau prireikia įvairių medicininių intervencijų[8] .

Šiandienos gimdymų ir bendrai motinystės priežiūra nebegali būti tokia pati kaip prieš keletą dešimtmečių ir remtis tomis pačiomis nuostatomis. Per tą laiką jau stipriai pasikeitė tai, ką žinome ir suprantame apie vaiko raidą ir gimdymo psichologiją. Moteris, o ne ligoninės personalas yra centrinė gimdymo ašis ir pagrindinė dalyvė. Ji gimdymą patiria ne kaip mechaninį veiksmą. Jai reikia autonomijos ir pasirinkimo. Kad ja besirūpinantys asmenys būtų ne tik savo srities specialistai, bet ir ją suprastų, rūpintųsi, išklausytų. Gimdymo patirtis giliai paliečia kiekvienos moters asmenybę, todėl moters perėjimo į motinystę patirtis turėtų būti pozityvi. Neatsižvelgiant į jos poreikius ji tokia negali būti. Pozityvi gimdymo patirtis keičia ir brandina moterį, motiną, padeda mylėti savo vaikus ir džiaugtis gyvenimu. Tai iliustruoja ir vieno tyrimo moterų pasisakymai: „po pirmojo vaiko gimdymo patirties negalėjau pasakyti, kad kada nors turėsiu dar vieną vaiką, bet dabar, po šio gimdymo, dalis manęs tikrai nori dar vieno vaiko, ir tai yra neįtikėtinai nuostabu“, „jei nebūčiau turėjusi šios gimdymo patirties, tikrai nebūčiau vėl atradusi įkvėpimo, esu tikra, kad nesijausčiau taip gerai, kaip dabar, ir nebūčiau tokia pozityvi ir pasitikinti savimi, kokie esu dabar“[9] .

Reikia tikėtis, kad Lietuvoje bendromis politikų, specialistų ir visuomenės pastangomis gimdančios moterys, motinos ir bendrai šeimos sulauks didesnio rūpesčio, o Motinystei bus grąžinta deramai jai priklausanti pagarba.  

[1] National Institute for Health and Clinical Excellence. Intrapartum care: Care of healthy women and their babies during childbirth, 2007. http://www.nice.org.uk/nicemedia/pdf/IPCNICEGuidance.pdf

[2] Care in normal birth: a practical guide. 1999. Report of a WHO technical working group. https://apps.who.int/rht/documents/MSM96-24/msm9624.htm

[3] Cochrane AL. Foreword. In: Chalmers I, Enkin M, Keirse MJN editor(s). Effective Care in Pregnancy and Childbirth.Oxford:OxfordUniversity Press, 1989

[4] de Jonge A, Van der Goes BY, Ravelli AC, Amelink-Verburg MP, Mol BW, Nijhuis JG, et al.Perinatal mortality and morbidity in a nationwide cohort of 529,688 low-risk planned home and hospital births. BJOG: An InternationalJournal of Obstetrics and Gynaecology 2009;116(9):1177–84.

[5] Hutton EK, Reitsma AH, Kaufman K. Outcomes associated with planned home and planned hospital births in lowrisk women attended by midwives in Ontario, Canada, 2003-2006: a retrospective cohort study. Birth 2009;36(3):180–9.

[6] Janssen PA, Saxell L, Page LA, Klein MC, Liston RM, Lee SK. Outcomes of planned home birth with registered midwife versus planned hospital birth with midwife or physician. Canadian Medical Association Journal 2009;181(6-7): 377–83.

[7] Klaus MH, et al. Maternal assistance and support in labor: father, nurse, midwife, or doula? Clinical Consultations in Obstetrics  and Gynecology. 1992; 4: 211-217

[8] European Patients’ Forum. 2011 The EPF Work Plan 2011. European Patients’ Forum,Brussels

[9] Thomson M. Downe S. Changing the future to change the past: women’s experiences of a positive birth following a traumatic birth experience. Journal of Reproductive and Infant Psychology,2010;28(1):102-112. http://dx.doi.org/10.1080/02646830903295000