Pokalbis su Karolina vyksta tarp dviejų jos kūryboje labai svarbių įvykių. Neseniai buvo išleista jos spektaklio „Tavo akys matė mane“ premjera, o netrukus mergina jau važiuos dirbti ir kurti į teatralų Meką – Maskvą. Būdama vos dvidešimt kelerių metų amžiaus, Karolina režisavo pirmąjį Lietuvoje spektaklį akliesiems. Apie esamus ir būsimus kūrybinius projektus su režisiere lėlininke kalbasi Joana Gimberytė-Juronė.

Kaip gimė aklųjų spektaklio „Bitinėlio pasaka šešiems pojūčiams“ idėja? Tai labai neįprastas ir Lietuvoje visiškai naujas žanras.

Taip, tokio žanro spektaklis nestatytas nei Lietuvoje, nei užsienyje. O būtų buvę daug lengviau nuo ko nors nusižiūrėti! (juokiasi, – aut. past.).

Su kursu važiavome į festivalį Taline, vežėme spektaklį pagal Šekspyro sonetus. Festivalio užduotis „OFF programoje" buvo sukurti originalų, netikėtą, visiškai kitokį lėlių teatrą. Pradėjau svarstyti ir supratau, jog man nepatinka dabartinis „Aktorius – žvaigždė“ požiūris. Manau, gražiausia, kai aktorius tarnauja žiūrovui. O kada labiausiai reikia tarnystės? Kai žiūrovas kažko negali. Pamaniau, jei ŽIŪROVAS negalėtų MATYTI? Iš to ir gimė idėja. Beje, dažnai klausia, ar turiu giminių, artimųjų, turinčių regėjimo negalią, – atsakau, ne. Iš pradžių net neplanavome statyti darbo konkrečiai akliesiems, tiesiog tyrėme ir ieškojome įspūdžio per pojūčius. Neįsivaizdavom, kad tai įmanoma įgyvendinti kaip spektaklį – festivalyje reikėjo tik pateikti eskizą. Bet ketvirtame kurse kurso vadovai davė užduotį – kiekvienam sukurti individualų diplominį spektaklį. Manęs nepaliko mintis apie pojūčių teatrą. Surinkau komandą žmonių, kurie labiausiai tikėjo ta idėja. Niekas neprognozavo pasisekimo. Repetuoti pradėjome nuo visiškos nežinios. Paskui ėmėme bendradarbiauti su aklųjų mokykla. Pamažu, pamažu tą fantaziją ir įgyvendinom. Spektaklis toli gražu nėra skirtas tik aklųjų auditorijai, bet jaučiamės jiems reikalingi, ir man tai labai svarbu.

Maskva – daugumos artistų ir režisierių svajonė. Kaip tave į ją pakvietė?

Kauno lėlių teatre dirbau su režisieriumi Borisu Konstantinovu, ir premjeros pasižiūrėti atvažiavo jo šeima kartu su kolege Sonia Durova. Tuo metu ji dirbo Maskvos lėlių teatro meno vadove, ir jie jau buvo girdėję apie mano aklųjų spektaklį. Daviau spektaklio įrašą, pasižiūrėjo ir susidomėjo. Pasiūlė pastatyti tokio pat žanro spektaklį Maskvoje. Pati galėjau rinktis – kurti kažką naujo ar perstatyti „Bitiną“.

Ir kurį variantą pasirinkai?

Aš niekad nesirinkčiau perstatyti, nes ir pati noriu nuolat tobulėti, ir tai būtų nesąžininga kurso draugų atžvilgiu – „Bitiną“ kūrėme kartu. Tad Maskvoje statysiu spektaklį pagal Gogolio apsakymą „Gegužės naktis ir paskenduolė“. Tai bus darbas per prisiminimus. Pastaruoju metu daug domėjausi asmeninių prisiminimų galia mene. Aktoriai tikrai nebus tik atlikėjai – labai daug iš jų reikalausiu. Taip pat vėl bendradarbiausiu su aklaisiais. Stengsiuosi dirbti naudodama gyvą garsą, o daugiausia, aišku, siekdama paveikti žiūrovo vaizduotę. Šis žanras mane žavi tuo, kad kiekvienas žiūrovas spektaklį mato (jaučia) per SAVO prisiminimus.

Gal planuoji ateityje Maskvos spektaklį atvežti į Lietuvą?

Viskas priklausys nuo Maskvos organizatorių, aš nesikišu. Bet tikrai siūlysiu ir rekomenduosiu tą darbą festivaliams.

Neseniai išėjai iš Kauno lėlių teatro. Ar sunku kūrėjui būti „be namų“? O gal tai kaip tik suteikia laisvės, prie nieko nepririša?

Kaip visada – yra neigiama pusė ir yra teigiama. Kai repetuoji ir žinai, jog repetuoji ne teatrui, o sau ir darai taip, kaip jauti, – nuostabu. Bet kai išeini iš repeticijos ir matai, kad neturi už ką nusipirkt traukinio bilieto... Abi šias puses reikia įvertinti. Apskritai „be namų“, be teatro yra sunku dėl praktinių dalykų. Lietuvoje trupių teatrai ir individualūs kūrėjai nėra dažnas reiškinys – baigiasi tuo, kad sukūręs „klajojantį spektaklį“ neturi kur dėti jo dekoracijų. Taip spektakliai tampa labai ekonomiški! Gali važinėti į festivalius, nes, žiūrėk, tavo spektaklis užima visai nedaug vietos! O jei rimtai – kai nepriklausai jokiam teatrui, sunkiausia yra jausmas, kad tu nereikalingas.

Ir visgi nesigaili, jog atsisveikinai su Kauno lėlių teatru?

Nesigailiu. Mano vizija kirtosi su jų, buvo sunku tą slėpti. Tačiau atsisveikinau gražiai, labai džiaugiuosi, kad palaikom gerus santykius.

Galbūt dabar galvoji dėstyti studentams?

Kol kas ne. Dar nesijaučiu tam pakankamai kompetentinga. Tačiau nuo aštuoniolikos metų dirbu su vaikais ir pastebiu, jog per teatrinę praktiką galima jiems labai daug duoti.

Paskutinis tavo darbas labai „fantazinis“, pastatymui reikia daug išmonės ir prisitaikymų. Pati rašei inscenizaciją. Kodėl pasirinkai būtent tokią medžiagą?

Manau, ne tik aš, bet apskritai visi kūrėjai turi knygų, kurios neduoda ramybės. Man tai buvo islandų rašytojo Sijon pasaka suaugusiesiems „Tavo akys matė mane“. Stačiau šito kūrinio ištrauką vienam magistro atsiskaitymui ir supratau, kad iš to galima padaryti ir visą spektaklį.

Lėlės iš senų stalo įrankių, antikvarinių detalių... semiesi įkvėpimo iš praeities?

Iš knygos atsirado ir seni stalo įrankiai. Meilės istorija prasideda nuo virtuvės. Tarnaitė Mari Sofi suranda vyrą, pabėgusį iš koncentracijos stovyklos, būtent dirbdama su tešla (spektaklyje iš tešlos nulipdyti personažų veidai, – aut.past). Taip ir atėjo apipavidalinimas. Pats kūrinys yra siurrealistinis. Įsivaizdavau, kad jį galima realizuoti tik kaip animacinį filmą arba lėlių teatro spektaklį, nes tiek piešiniai, tiek lėlės gali viską.

Premjera įvyko „Menų spaustuvėje“. Dabar ieškome kitos erdvės, greičiausiai tai bus Abukevičiaus ateljė, planuojame rodyti kovo 14 dieną.

Pateisini vardą „lėlininkė“ – pati rinkai, gaminai, lipdei, režisavai...

Labai mielai priimu lėlininkės vardą. Manau, lėlės yra liga. O jei užsikreti – visam gyvenimui.

Spektaklyje dirbi su Roku Petrausku. Koks jis kaip partneris scenoje?

Rokas yra universalus žmogus, universalus aktorius. Be jo nei personažo, nei apskritai spektaklio dabar jau neįsivaizduoju. Jo vaidinamas personažas turi būti kaip burtininkas, kaip iliuzionistas. O Rokas toks ir yra – jo sceninis charakteris nenuspėjamas, kintantis. Šitam spektakliui to itin reikia. Labai džiaugiuosi ir spektaklio kompozitoriumi Raimundu Eimontu. Muzika lėlių teatre labai svarbi: ji turi atitikti lėles ir jų neužgožti, bet ir neiliustruoti. Buvo be galo įdomu dirbti su Raimiu, ir esu laiminga dėl galutinio rezultato. Apskritai esu dėkingai visai spektaklio komandai.

Kas tau yra „jaunasis kūrėjas“? Ar tai sąlygojama amžiaus, ar to, kiek naujo, jauno suteiki tam tikrai meno sričiai?

Manau, tai susiję. Turi labai daug iš savęs reikalauti. Anksčiau „jaunasis kūrėjas“ turėjo daryti tai, ką reikia. Dabar tokio „reikia“ nebeliko. Gali daryti, ką nori. Kas man labai svarbu – kad teatras būtų reikalingas. Natūralu, jog norisi, kad tai, ką sakai, būtų aktualu. Ir ieškai. Visi kažkada ieškojo. Gal mes, jaunieji, tiesiog turime daugiau galimybių įvertinti tų ieškojimų kontekstą.
Ir turi būti labai stiprus moraliai ir psichiškai. Kad nepavargtum sakyti to, ką galvoji.

O kaip tą psichinę stiprybę suderinti su artistiniu, kūrybiniu jautrumu? Reikalavimu kūrėjui būti „tarsi be odos“?

Labai norėčiau sužinot, kaip (juokiasi, – aut.past.). Labai sunku. Akademija (Lietuvos muzikos ir teatro akademija, – aut.past.), aišku, to moko.

Dauguma lietuvių linkę išvažiuoti į Londoną. Kokie tavo santykiai su Jungtinėmis Karalystėmis?

Visko dar gali atsitikti. Turiu ten pažįstamų, kurie gerai išmano meną. Jie nori kurti, bendradarbiauti... Bijau prisišnekėti. Visiems žinoma, jog Londonas – didelių galimybių miestas.

Laikai save labiau užsienio ar lietuviškosios specifikos kūrėja?

Būdama užsienyje labai didžiuojuosi, kad esu lietuvė. Man yra artimos mano šaknys ir tautos tradicijos, jos padeda kuriant. Rytų Europa šiuo metu labai „ant bangos“, tarkim, prancūzams įdomų mūsų kompozitorių kūryba. Rytų Europa – darboholikai, ir tai atpažįstama visame pasaulyje. Kad ir kaip būtų, tiesa yra ta, jog užsienyje tautinis identitetas vertinamas labiau nei Lietuvoje. Istorijos suvokimas, tradicijos, papročiai... Kita vertus, turbūt kiekvienas lietuvis moka nors porą liaudies dainų, o kitose Europos šalyse tai – reta.

Ne kartą minėjai esanti darboholikė. Ar smarkiai tavo veikla kertasi su šeima, asmeniniais santykiais?

Norėčiau turėti asmeninį gyvenimą (juokiasi, – aut. past.) Kada nors. Niekad negalvoju, jog esu „kovotoja“, bet suprantu, kad kol kas kovoti turiu.  Darbas darbui, o kas yra vidinė tavo atrama? Tikėjimas, artimieji ar... ? Šeima, tikrai šeima. Jos istorija ir keistenybės... Net kai viskas nesiseka, galiu nuoširdžiai pasakyti, jog su artimaisiais man pasisekė – turiu į ką atsiremti. Galbūt, kaip ir Grotovskiui, net dar giliau nei giminė... Pačios mano i š t a k o s. Šeima man – tam tikras žmogiškumo matas.

Nuotraukos iš spektaklio „Tavo akys matė mane“, autorė - Eglė Lekevičiūtė: