Ką tik pasibaigusi knygų mugė – puiki vieta ir laikas knygų mėgėjams. Jauniesiems – taip pat. Gal dėl to ir knygų vaikams šį mėnesį gerokai daugiau. O istorijų ir temų įvairovė nepaliauja stebinusi: nuo vaikiško detektyvo ir pirmųjų draugystės pamokų iki pasaulio sukūrimo ir pažinimo bei sapnų ir bučinukų karalystės.

Labai džiugu, kad ir lietuvių autorių knygų nemažėja, o šį mėnesį turime progos pasidžiaugti ir lietuviškomis pjesėmis vaikams, ir eilėraščiais, ir puikiais pasakojimais. Dauguma knygų autorių, net ir ne lietuvių, mums jau neblogai žinomi – sulaukiame tų pačių autorių naujų knygų ar jau išleistųjų tęsinių – tai gal ir nėra taip jau blogai: mokoma vaikus pažinti personažą, jį prisijaukinti, tapatintis. Taigi pavartykime.

S. Nopola ir T. Noppola. Pirmyn, Benai Būgneli! – Vilnius: Nieko rimto, 2013. 96 p.

Knyga, kuri prajuokina, yra gera knyga. Šią skaitydama krizenau ne kartą. Net vyriausioji dukra keletą kartų atėjo pasižiūrėti, kas mamai darosi ir ar ji šiek tiek nakvaištelėjo, nes juokiasi skaitydama tokią vaikišką knygą („čia tiek daug paveiksliukų ir tokios didelės raidės“ – sakė ji). Šios knygos arkliukas – nėįtikėtini nuotykiai su nelauktomis pabaigomis bei daug nesusipratimų, kurie išvirsta į komiškas situacijas. Benas Būgnelis – būgnyti itin mėgstantis vaikas, kartu su savo teta Barbora (kodėl ne su mama, sužinositę perskaitę knygą) atsikraustęs gyventi į naują butą Liepinio alėjoje. Ir nuo pat pirmosios minutės jiems įvyksta daugybė nuotykių, kuriuose esama net žavaus detektyvo užuominų. Esmė ta, kad Benas – geras vaikas, tik labai jau mėgsta triukšmauti, o jo teta Barbora dar keistesnė – jai tas triukšmas ne tik nekliudo, ji manosi padedanti vystytis vaiko muzikiniams gebėjimams. Tačiau ne visiems naujųjų kaimynų muzika atrodo priimtina. Be to, Barbora pati pakliūva į daugybę keistų ir juokingų situacijų. Detektyvinis siužetas plius intringa plius didelė dozė humoro ir turime gerą knygą vaikams. Nepaminėjau dar pasakojimo bei kalbos adekvatumo, nenuobodumo. Juk tai, kas paslaptinga visada labai traukia, o čia dar ir paskaninta nesusikalbėjimo bei iš to kylančių juokingų situacijų prieskoniais.

R. Skučaitė. Atsiprašau, slibinuk/pjesės vaidinti vaikams/. – Vilnius: Tyto alba, 2012. 256 p.

Gerai žinoma vaikų poetė kreipiasi į vaikus pjesės tekstu. Penkios knygos pjesės – lyg pasakos, bet lyg ir ne, jose daug stebuklų, bet daug ir atpažįstamų vaikų problemų bei gėrio ir blogio susidūrimo. Justi, kad R. Skučaitė tiki vaiko pasauliu bei jo prigimtiniu gerumu. O tai, kad šalia vaikų veikia tokie personažai kaip laumė, vaiduoklis, žydroji karalaitė, dainelė ar vanduo tik dar labiau išplečia vaikiškojo pasaulio ribas, priartina jį prie pasakos ir stebuklo. Ir visa tai paprastai atsiranda paprasčiausiose buitinėse situacijose: blyksteli, sukibirkščiuoja, įvyksta pasaulių persikeitimas. Autorė detaliai aprašo scenovaizdžius, bet suteikia laisvės ir vaikų vaizduotei, daug kur su jais tariasi, kalbasi, siūlo. Pagrindiniai pjesių veikėjai – vaikai. Gal net dažniau mergaitės. Jei kalbėtume iš ugdomosios perspektyvos, pjesės yra šiek tiek didaktiškos, bet gerąja prasme. Nes čia veikia meninių vaizdų didaktika: kai tekstas teikia estetinį pasigėrėjimą, kai jis užburia, tai ir auklėja, ir moko, ir lavina skonį. Pagrindiniu leitmotyvu įvardinčiau gėrio pergalę prieš blogį, pyktį, nesuspratimus, ginčus ir melagystes. Beveik kiekvienoje pjesėje vaikams suteikiam galimybė patekti į pasaką, joje nors truputį pagyventi ir turėti galios nuspręsti, pasikeisti, nugalėti. R. Skučaitės pjesėse itin nuoširdžiai bando vaikams pasakyti tai, ko jie dar nežino, ir labiausiai apie vidinio pasaulio, gėrio svarbą. Tai gilios minties ir puikios meninės formos, pagaulus tikrovės ir išmonės lydinys. Ši knyga gali tapti rimta pagalbininke lietuvių kalbos pamokose, dramos būreliuose – tiek supažindinant vaikus su pjesės forma ir turiniu, tiek mokantis vaidinti, įsijausti, kurti.

L. Žutautė. Ferdinandas ir Pū. – Vilnius: Alma littera, 2012. 92 p.

Autorė vaikams jau turėtų būti gerai žinoma. Mažų mažiausiai kaip dailininkė. 2011 metai ji yra gavusi premiją kaip geriausios metų knygos mažiesiems autorė. O ir Kakę Makę, tikiu, jau spėjo pažinti nemažai vaikų. Išraiškingos, žaismingos ir originalios jos iliustracijos yra atpažįstamos, pamėgtos ir vertinamos. Bet kaip nugarėlėje pristato leidėjai, tai pirmoji „rimta“ Linos, ne tik kaip dailininkės, bet ir kaip rašytojos istorija mažiesiems skaitytojams (jei rimtumą vertiname puslapiais, tai čia jų apie 100, tačiau man ne mažiau rimtos atrodo ir istorijos apie Kakę Makę bei paršelius – čia jau kaip pažiūrėsi). Šios istorijos pagrindiniai herojai – toks šiek tiek pasipūtęs savimyla katinas Ferdinandas (kuris, tiesa, turi sąžinę ir su ja mėgsta padiskutuoti) ir jo iš pradžių bičiulis, o vėliau geriausias draugas šunelis Pū (kurio tikras vardas Pūkselis). Personažai tarsi klasikiniai: šuo ir katinas yra gana įprasti vaikų knygų herojai. Tačiau jau jų vardai, iliustracijos bei veiksmo vieta – šiukšlynas – suintriguoja ir iškart įsuka į nuotykių verpetą. Žavu tai, kad ir graudžiausiose ar liūdnose pasakojimo vietose autorė sugeba ižvelgti optimizmo, kartais komiškumo, nosį kelia aukštyn, o ne nuleidžia rankas. Istorija tai apie namus, kurių kiekvienam (net šiukšlyno katinui ar putlios ponios atskiratytam šuneliui) labai reikia. Apie draugystę, kuri atsiranda, užgimsta, užgniaužia kvapą ir bet kokį savanaudiškumą. Apie nuojautą ir tikėjimą. Taip pat apie nuotykius, nedorėlius, netikėtus pagalbininkus ir, žinoma, stebuklingą pabaigą. Tai itin vientisas pasakojimas, kurio žodžius puikiai pratęsia šelmiškos iliustracijos.

S. Abromavičius. Gerumo pamokėlės. – Vilnius: Obuolys, 2012. 102 p.

S. Ambromavičius - pakankamai gerai žinomas poetas ir rašytojas, o rašyti knygas vaikams pradėjo gimus pirmajai anūkei. Šią gausiai iliustruotą knygelę sudaro 6 istorijos, kurių pagrindinis herojus – šeštus-septintus metus einantis Jokūbėlis. Čia jis mokosi gerumo: ieško žodelio „ačiū“, mokosi užjausti, padėti ir pan. Ne paslaptis, kad vaiką mokyti, ugdyti reikia nuo mažumės. Taip pat ir elgsenos su kitais bei mandagumo. To šioje knygoje tiesiogiai ir siekiama – per mažo, nekantraus, viskuo besidominčio Jokūbėlio prototipą.

Knygos idėja graži ir sveikintina. Vis dėlto, sakyčiau, ne visai tai amžiaus grupei – mane Jokubėlio charakteris bei jo bendravimo ir kalbėjimo ypatybės labiau nuteikia 3-4 metų amžiaus grupės vaikams. Jiems ši knyga – bus pats tas, nes tokio amžiaus mažyliams pavyzdys ir vizualizacija veikia daug geriau už kasdienį tų pačių frazių kartojimą.

E. Solari, A. Mizielinska, D. Mizielinski. Dizainas. – Vilnius: Modernaus meno centras, 2012. 172 p.

Dar viena „Modernaus meno centro“ knyga jaunajam menininkui. Šįkart – apie įvairių namų daiktų dizainą. Nors aš ne vaikas, bet su įkvėpimu nuo pradžios iki galo perverčiau šią knygą, greituoju būdu akis užkabindama už man įdomių detalių. Kaip ir ankstesnioji knyga „Namukas“, ši irgi pasižymi išsamumu, informatyvumu, šiuolaikiškumu, patrauklia forma ir turiniu. Knygos pradžioje rasime išsamų paaiškinimą, kaip viskas čia pateikiama bei kodėl būtent taip. Pritaikyta toji pati piktogramų sistema leidžia su svarbiausiais daikto atsiradimo faktais bei kontekstu supažindinti greitai, informatyviai ir paprastai. Man pačiai buvo įdomu sužinoti, kas ir kokiomis aplinkybėmis sukūrė visų kėdžių kėdę ar kėdę ant vienos kojos, taip visame pasaulyje paplitusią rankinę citrinų sulčių spaustuvę, rutulio formos fotelį, sėdmaišį, kosminę lempą ar kamščiatraukius-personažus, kurie mūsų laikais jau yra tapę įprastais daiktais; kai mes net nesusimąstome, kaip ir dėl ko jie atsirado. Knyga gali paskatinti ir pačius kurti. Tai įdomus ir žavus vadovas po pastarųjų 150 metų daiktų pasaulį.

D. De Luca. Iliustruotas pasaulio atlasas vaikams. – Vilnius: Charibdė, 2012. 44 p.

Ateina laikas, beje, kiekvienam skirtingai, kai vaikas pradeda suprasti, kad pasaulis – tai ne tik gimtas butas (namas), darželis, miestas. Ir tada galima jam padėti pamažu suprasti, koks didelis bei įvairus yra pasaulis. Pamenu, kaip ilgai mūsų vyriausiajai dukrai atrodė, kad Lietuva – tai tik Vilnius, o ten, kur gyvena močiutė su seneliu (ne Vilniuje), jau ne Lietuva. Vaiko pasaulio suvokimas formuojasi kartu su asmenybės branda, su jo paties pasaulio plėtimusi.

Šis atlasas su daugybės paveiksliukų, smulkių detalių ir užduotėlių pagalba kviečia vaiką į kelionę po pasaulį. Pradžioje, aišku, siūloma išmokti naudotis žemėlapiu, pažvelgti į mūsų pasaulio sandarą, o tada jau gilintis į atskiras jo sritis. Visi pasaulio regionai pavaizduoti keturiolikoje didelių spalvotų pieštų žemėlapių. Kiekviename jų – gausybė mažų paveiksliukų, įprasminančių svarbiausius to regiono dalykus: nuo žmonių, gyvūnų, objektų, iškasenų iki kalnų, upių ir t.t. Rasime čia informacijos ir apie Lietuvą. Beje, džiugu, kad paminėtas ir daugelyje pasaulio žemėlapių neminimas bei nutylimas Tibetas. Jei norėsite išsamumo, čia jo gali ir pritrūkti, tačiau atlaso užduotis galbūt net ir nėra išsamiai viską pristatyti. Kaip svarbiausia tokio leidinio užduotį įvardinčiau būtinybę bendrais bruožais supažindinti su skirtingais pasaulio regionais bei ten vyraujančiomis gyvenimo tradicijomis, formuoti pasaulio vaizdą bei kontekstą. Dar ir pasimokysite, nes kiekviename skyriuje rasite po keletą šmaikščių, pasigilinti verčiančių klausimų.

T. S. Butkus. Bubmba dumba ir Visatos sukūrimas. – Vilnius: Vario burnos, 2012. 50 p.

Išmonės, neribotos ir fantazijos ir nėtikėtumų knyga. Tarsi apie nieką, o gal kažką, o vis dėlto labiausiai turbūt apie kiekvieną iš mūsų. Mažą – naivų ir atvirą – vaiką. Jei norėtumėt, kad apibūdinčiau siužetą, deja nepavyks. Dumba Bumba mums pristatomas kaip paprasčiausias žmogelis, kuris gyveno be rūpesčių, nieko neveikė ir visai apie tai negalvojo. Kol vieną kartą... Taip juk prasideda visos kvapą gniaužiančios istorijos. Kaip vieną esminių klausimų, nuo kurio knygoje viskas prasideda ir aplink jį vyniojasi, būtų galima paminėti šį: „Kodėl viskas yra taip, kaip yra? Kodėl aš esu, nors kartais atrodo, lyg manęs čia nebūtų?..“ Knyga spindi netikėtų pastebėjimų ir nuojautų šviesa ir šešėliais, joje viskas šiek tiek neaišku ir pasakyta ne iki galo – taip tarsi suteikiama laisvė kiekvienam pačiam prisitaikyti. Kūdikiška nuostaba, vaikiška žaismė, suaugėliška logika ir seniokiška išmintis. Viena svarbesnių knygos poteksčių įvardinčiau norą vaikui perduoti mintį, jog viskas yra visada, net jei nieko ir neįvyksta, net jeigu ir manęs nebūtų. Vaiko pasaulio matymas stipriai skiriasi nuo suaugusiųjų – vaikas geba kasdien stebėtis viskuo, imti į save gyvenimą kasdien vis iš naujo, bet tuo pačiu, žvelgiant į tą pasaulį kyla ir daugybė klausimų, gal net baimių. Iki tam tikro amžiaus vaikai nesupranta, kad jei jie kažko šią akimirką nemato (tarkim, mamos), tai vis tiek egzistuoja. Todėl ši knyga – visatos vienovės ir esaties žaidimų knyga. Beje, dar ir puikiai iliustruota.

A. Havukainen ir S. Toivonen. Keistoji Tato ir Pato sapnų knyga. – Vilnius: Nieko rimto, 2013. 32 p.

Tai trečioji šaunių ir išradingų keistuolių broliukų Tato ir Pato istorija. Šįkart pakviesianti į sapnų karalystę. Visas knygos šmaikštumas prasideda nuo pat pirmojo puslapio – pasaka mums pristatoma, kaip kūdikis, kurį Tatas ir Patas pasiryžta užmigdyti. O tai padaryti ne taip paprasta. Reikia pasirūpinti tokia daugybe skirtingų ir labai svarbių dalykų, kaip miego žaisliukų kiekiu ir naktinės įrangos įvertinimu, tinkamu lovos pasirinkimu. Be to, pasakai užmigdyti Tatas ir Patas pasirenka skaityti savo mokslinę knygą K.E.I.S.T.A. t.y. Kuklią eikliųjų išradėjų sapnų teorijos apžvalgą, kurią pristačius paaiškėja, kad pasaka dingo. O kur ji pradingo, sužinosite persakitę knygelę iki galo. Rasite čia ir patarimų, kaip užmigti bei Miegančiosios gražuolės skiltį, kurioje ji atsakinėja į labai svarbius vaikų klausimus apie miegą. Dar šiek tiek apie sapnus ir vidiniuose viršelio puslapiuose užrašytą „nuobodžiausią pasaulyje vakaro pasaką“. Mūsų dukroms nepaprastai patiko savotiškas testas apie tai, kaip reikia elgtis apsirengus pižamą: atsakydamas į konkrečius klausimus taip arba ne, gali nukeliauti į atsakymą, kaip tu jausiesi rytoj atsikėlęs. Šios knygelės dailininkai ir toliau išlieka neįtikėtinai šmaikštūs bei smulkmeniški – kiekvienai detalei išžiūrėti gali neužtekti ir viso vakaro. Tai vis dėlto labiau žaidimų, improvizacijos ir fantazijos skatinimo knyga – joje teksto tikrai nėra daug, tačiau minčių ir idėjų pavarčius tokią knygą gali gerokai padaugėti.

D. Sapnauskaitė. Visi miega pietų miegelio. – Kaunas: Kitos knygos, 2012. 32 p.

Oi tas pietų miegas... Auginant vaikus – tai neišvengiamybė, bet dažnai kelianti didelių problemų. Ir kas, kad suaugusiajam akivaizdu, kad mažajam zirzaliukui metas pailsinti akeles, rankytes, kojeles – jam taip visai neatrodo. Kaip atskaitos taškas šiai knygelei pateikiami mokslininkų pastebėjimai apie tai, jog dvejų-trejų metų amžiaus vaikai, kurie pamiega pietų, „antroje dienos pusėje labiau domisi aplinka ir džiugiau ją tyrinėja nei nemiegoję jų bendraamžiai“. Ir ko tik mamos bei tėčiai neprisigalvoja pietų miegelio vilionėms! Dramblina Sapnauskaitė (Linos Sasnauskaitės ir Aurimo Lažinsko duetas) siūlo savąjį variantą – pasaką be galo. Pasaką, kurioje pirmi personažai susapnuoja antruosius, o šie – kitus, o tie kiti sapnuoja dar kitus ir taip be galo, kol vėl iš pradžių. Universalu, ar ne? Galite skaityti tiek kartų, kiek jūsų mažam judruoliui prireiks.

B. Gotzen – Beek. Teodoras Kubilinis ir geriausias pasaulyje gimtadienio tortas. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2012. 32 p.

Turime progos susipažinti su dar vienu herojumi – išradėju katinu Teodoru Kubiliniu. Šioje vietoje noriu pastebėti, kad paskutiniu metu daugėja vokiečių autorių vertimų vaikams. Mums pristatoma vis daugiau Vokietijoje klasika tapusių knygų ir ten jau pamėgtų herojų. Ar kiekvienas jų gali tapti kultiniais ir mūsuose, nežinia. Teodoras Kubilinis man šiek tiek primena vaikams jau gerai pažįstamą dėdulę Findusą, ar kokį Tatą ir Patą, ar net tą patį Jeronimą Varlę. Šmaikščių nenuilstančių išradėjų, kuriems vis dėlto iki galo ne taip jau ir pasiseka viską išrasti, vaikų literatūroje dabar jau nestinga. Ir pamažu jau pradedu juos maišyti, nes pritrūksta... originalumo. Žinoma, ši istorija gali būti puiki gimtadienio dovana, nes ji puikiai atspindi gimtadienišką laukimo ir nekantravimo nuotaiką, parodo draugystės ir šventės galią, tačiau pasikartosiu – kaip personažui, mano nuomone, jam trūksta originalumo...

A. Lindgren ir I. Nyman. Ar pažįsti Pepę Ilgakojinę? – Vilnius: Garnelis, 2012. 24 p.

A. Lindgren ir I. Wikland. Lota moka važiuoti dviračiu. – Vilnius: Garnelis, 2012, 32 p.

Pirmąkart turime progos susipažinti su dar viena leidykla, leidžiančia knygas vaikams. Teko pastebėti, kad „Garnelio“ prioritetas – gerai pasaulyje žinomos ir pripažintos knygos bei autoriai. Kai kurie iš jų mums, lietuviams, deja, bet dar mažai žinomi. Tiesa, o su kai kuriais iš jų susipažinti niekada nevėlu. Kad ir su Pepe Ilgakojine ar mažąja Lota. Tam ir skirtos šios spalvingos, mažiems vaikams puikiai tinkančio formato bei įdomiai besiplėtojančio pasakojimo knygos. Apie turinį, matyt, nė neverta užsiminti – A. Lindgren neginčijamai yra viena geriausių pasaulio vaikų rašytojų, kas jau kas, o ji pasakoti vaikams tikrai moka. Tepridursiu, kad pasakojimams nestinga, humoro, juokingų detalių, vaikui lengva susitapatinti, adekvati kalba. Daug spalvotų ir charakteringų iliustracijų. Mūsų mažoji iškart susitapatino su Pepe bei jos šėlionėmis (iki šiol dar negali patikėti, kad Pepė gali pakelti arklį ir vis klausinėja, ar Pepė galėtų pakelti mūsų mašiną, tą storą dėdę gatvėje ir pan.). Na, o vidurinajai puikiai atitiko Lotos situacija, mat ji irgi neseniai gavo pirmąjį savo gyvenime dviratį ir labai svajoja kuo greičiau išmokti juo važiuoti (Lota, beje, ne tik svajojoja, bet ir iamasi ryžtingų veiksmų).

B. Sortland ir H. Kramer. Ką mena širdis. – Vilnius: Modernaus meno centras, 2012. 48 p.

Savotiška ir originali knyga. Koliažas su pasakojimo nuotrupomis. Su pasaulyje gerai žinomos dailininkės Fridos Kahlo iliustracijomis ir gyvenimo istorijos atspindėjimu, aidu. Ji perteikiama mažos mergaitės, kurios mama ateina tvarkyti Fridos namų, lūpomis. Knyga pesmelkta netekties skausmo ir gyvenmo sunkumo aštrybių, tačiau vis dėlto labai gyva. Knygos autoriai – Norvegijoje itin populiarus rašytojas ir garsi dailininkė. Pabaigoje glaustai pateikiama tikroji Fridos Kahlo gyvenimo istorija, pristatomi knygoje panaudoti jos paveikslai ar fragmentai. Mažos mergaitės grėsmės ir artėjančios netekties nuojautos subtiliai ir jautriai susipina su tragiška Fridos gyvenimo istorija. Tai knyga, kurioje galbūt daugiau nutylėjimo, negu kalbėjimo, tarpų vaizduotei ir pamąstymams, negu aiškių sudėliojimų. Joje tarsi daugiau klausomasi ir įsiklausoma, nei stengiamasi apibūdinti ir pasakyti iki galo. Akivaizdu, kad autoriams Fridos istorija padariusi didelę įtaką, tad knyga gali būti traktuojama ir kaip originalus meno ir kultūros istorijos pasakojimas.

R. Jurgaitis ir T. Adomavičius. Pasakėlės iš garažo. – Kaunas: Jūsų Flintas, 2012. 60 p.

Sakyčiau, berniukiška knyga. Neseniai kalbėjome apie kitą, verstinę knygą apie įvairias mašinas, o šįkart prieš akis turime lietuvių autorių bandymą prabilti vaikams. Knygelė skirta 3-4 metų vaikams, joje daug ilsiutracijų, tekstas paprastas, vietomis gal šiek tiek primityvokas. Bandoma suderinti du kiek skirtingus dalykus – kad tai būtų linksmos istorijos, bet apie rimtus dalykus: draugystę, atsakomybę, tikslo siekimą. Man pačiai stipriausias pasirodė pirmasis pasakojimas apie „Traktoriuką burzgaliuką“, kuriame apie draugystę šnekama tikrai gražiai ir jautriai. Kitose gi istorije esame daugiau didaktizmo, kažkokių paviršutiniškų santykių blizgėjimo ir primestų įvaizdžių. Beje, penkiametė dukra, išvydusi šią knygą, pareiškė, kad ji visai nebūtinai berniukams – čia yra tokių gražių mergaitiškų mašinų – greitoji, fiatė ir kt., kad puikiai tinka ir mergaitėms.

S. Paltanavičius ir I. Babilaitė. Kai sugenda telefonas. – Vilnius: Žara, 2013. 40 p.

Leidykla „Žara“ retokai išleidžia knygų mažiesiems skaitytojams, todėl jau keletą kartų teko pastebėti, kad kai tai įvyksta, autorius ar tekstas parenkamas atsakingai. Ši knygelė viena vertus labai šiuolaikiška – apie tai, kad visi dabar turi telefonus ir kokie jie svarbūs bei reikalingi šiuolaikiniame (net ir gyvūnų!) pasaulyje, kaip be jų neįmanoma išsiversti, kaip jie nulemia gyvenimo ritmą ir kaitą. Tačiau antra vertus, perskaičius tampa akivaizdu, jog ši knyga yra labiau apie ryšį ir jo svarbą kiekvienam. Apie tai, kaip kiekvienam svarbu turėti draugą, pagalbininkų, artimųjų. Ir kad neretu atveju labiau gelbsti ne telefonas, o nuojauta ir vidinis ryšys, įsiklausymas.

Knygelę sudaro dešimt skirtingų istorijų. Visas jas sieja pagrindiniai veikėjai – įvairūs miško gyventojai: nuo skruzdėlių, bičių, kurmių iki zuikių ir meškų. O jūs ką, nežinojote, kad telefonu naudojasi ir miško žvėrys? Istorijų pamatas – sugedęs telefonas ir gyvas ryšys. Tai meška kietai įmigusi žiemos miego pajunta poreikį atsikelti ir parodyti bitutėms tuščią avilį, tai daugybė skruzdėlių, kurių kiekvieno gyvenimo tikslas – turėti telefoną, tai liūdnas viršelio ežiukas, negalintis prisiskambinti savo draugui kiškiui... Ne paslaptis, kad vaikai mėgsta pasakojimus apie gyvūnus, o S. Paltanavičiui tai nėra pirmas bandymas kalbėti vaikams. Autorius pasakoja gyvai, paprastai, dažnai kreipiasi į skaitantįjį, istorijos nėra ilgos, kaip tik vakaro pasakos trukmės. Bent jau man pati juokingiausia atrodo paskutinė istorija apie kiškį ir telefonų graužikus. Visas istorijas šauniai pagyvina I. Babilaitės iliustracijos.

S. Mandine. Bučinukai. – Vilnius: Nieko rimto, 2013. 24 p.

Jauki, saldi, subtili knygelė patiems mažiausiems apie bučinukus. Maža mergytė savo mylimam meškiukui pasakoja, kokie skirtingi būna bučinukai – švelnūs kaip vatos debesėlis, gali durti kaip kaktusas ar apgaubti veidą kaip cukraus vata... Turinio čia nenupasakosi. Ne jis čia svarbiausias. Labiausiai čia kalba švelniai rožinės, apsivyniojančios, meilumu alsuojančios iliustracijos. Kuriose – didelė širdis ir jautrus pasaulis. Tokios knygos ne skaitymui, jos nuotaikai sukurti ar palaikyti, pasaulio įvairovei pažinti, migdyti, žaisti, jausmų skrynelei atidaryti. O ši knyga gali tapti tikrai puikiais pirmaisiais mažosios smalsuolės ar smalsuolio pažinimo laipteliais.

A. H. Schmachtl. Jeronimas Varlė. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2013.

Dar viena žinomo vokiečių rašytojo knyga. Žalia iki kaulų smegenų: jos pagrindinis herojus yra Jeronimas Varlė, žalias ne tik knygos viršelis, bet ir tekstas, žali nuotykiai ir išradimai. Taip taip, Jeronimas Varlė – didysis išradėjas, kurio išradimų pasauliui labai reikia, tik tie keistuoliai mokslininkai jo niekaip nesupranta ir į savo tarpą nepriima. Bet va kaimynai tai tikrai turi galimybių išvysti ir išbandyti viską, ką didysis išradėjas kuria. Ir ką ne visada iki galo sukuria arba pamatyti eilinį nepavykusį jo bandymą. Kai kurie Jeronimo bandymai ir išradimai gimsta iš juokingo nesugebėjimo žbelgti į pasaulį paprastai – vietoj to, kad tiesiog imtų ir nusivalytų po žiemos apsiblausius namuko langus, jis sukuria išradimą, kaip visą namą išplauti putomis, o artėjantis didžiausias lietus su žaibais tik pabaigia jo darbą.

Nėra dienos, kad Jeronimas kuo nors nesidomėtų, ko nors netyrinėtų. Net miegodamas jis geba sugalvoti linksmų keistų dalykų. Knygai žavių spalvų suteikia iliustracijos, bei puslpių kamučiuose paslėptas trumpas animacinis filmukas – greitai versdami puslapius, galite ir jūs jį pamatyti.

Mano slaptųjų minčių knyga. – Vilnius: Garnelis, 2011. 32 p.

Tai gana senokai išleistas kūrybinis sąsiuvinis vaikams, tačiau į mano rankas jis pateko tik dabar. Iš pažiūros – gana paprastas, tačiau kūrybine prasme – ypatingas. Šis užduočių sąsiuvinis moko vaikus parašyti knygą. Žingsnis po žingsnio, paprastai bei nuosekliai pasakojama nuo ko pradėti, į ką atkreipti dėmesį, o vaikus lydintis rašytojas Zigmas Raudonkelnis dalijasi savo patirtimi, kaip jis kuria. Nenuostabu, kad šią užduočių knygelę yra pamėgę ir mokytojai, nes čia pateikiamos idėjos tikrai gali paskatinti vaiką kurti, supažindina su minčių lietumi, moko atkreipti dėmesį į detales. Vaikas įtraukiamas interaktyviai, dominuoja draugiškas, kalbėjimosi tonas, yra vietos vaikui ne tik rašyti, bet ir piešti, klijuoti bei kitaip improvizuoti. Apimtis nėra didelė, tačiau pateikiami bene svarbiausi pagrindai, kaip sukurti savo pirmąjį herojų bei jo istoriją.

Č. Navakauskas. Burbulų lietus. – Vilnius: Alma littera, 2012. 40 p.

Džiaugiuosi, kad vis dar leidžiama poezija vaikams. Ši gi knyga pateikta tikrai patraukliai – su daug iliustracijų (autorė – Ž. Šimėnienė), skambių, trumpų ir ilgesnių eilėraščių. Tai jau šeštoji autoriaus knyga vaikams. Prie knygos pavadinimo rasime prierašą linksmi eilėraščiai vaikams. Reikia pasakyti, kad Č. Navakauskas priklauso tradicine eilėdara rašančiųjų poetų grupei. Eilėraštukai lengvai ir sklandžiai rimuojami, jie paprasti, linksmi ir aiškūs. Knygą sudaro trys dalys. Pirmojoje dalyje „Šlapios dainelės“ visi eilėraščiai kažkaip susiję su vandeniu, o kur vanduo – ten ir varlytės, vandens burbulai, dramblių maudynės ir pan. Antrojoje dalyje „Tai dūzgynės. Tai šėlionės!“ – rasime daug nuotykių, kautynių bei kitokių šėlionių. Taip pat ir vaikiškų dalykų: nuo gimtadienio torto iki daiktavardžių žūties. Trečioji vėl pakvies į gamtą: į pelytės, urvelį, paukščių nuotykius, vilkų, šuniukų ir ežiukų nutikimus. Geriausias, mano nuomone, knygos eilėraštis yra „Jei daiktavardžiai pražūtų“ – labai taiklus, aiškus ir daiktavardiškas. Ši knyga labiausiai patiks mėgstantiems tradicinę, gana lengvą ir linksmą poetiką, trumpus tekstus ir neįpareigojančias temas.

Dž. Stiltonas. Šalin letenas, sūriasnuki. – Vilnius: Baltos lankos, 2012. 128 p.

Trečioji Stiltono nuotykių dalis. Vizualiai ji atitinka ankstesniąsias knygas: siekiama perteikti filmuko nuotaiką, greitą situacijų kaitą, dinamiškumą. Knygos tarsi įgarsintos – reikšmingi žodžiai ir ištiktukai išryškinami skirtingomis spalvomis, šriftais bei dydžiais.

Ši istorija iš filmuko, kurį ir man teko matyti kažkurį savaitgalio rytą per televiziją – apie Stiltoną apsimetėlį bei tikrojo Stiltono vargus jį išaiškinti ir eilinį kartą atkeršyti priešei Selei.

Tiems, kam patinka dinamiški nuotykiai. Tiems, kam skaitymas daugiau pramoga nei kažko mokymasis ar stiprūs išgyvenimai. Lengvam laisvalaikiui.